Dažnam kaminkrėtystė asocijuojasi su aukščiu, suodžiais, specifiniu kvapu, tačiau daugiau kaip dešimtmetį kaminus valantis kretingiškis Juozas Vaišvila šį amatą sieja ir su naujomis patirtimis, pažintimis, bendravimu su įdomiais žmonėmis. Džiugina jį ir gatvėje sutiktų žmonių noras paliesti drabužių sagą, tikint, kad tai atneš sėkmę ir laimę.

Kaminkrėčiu J. Vaišvila tapo visai netikėtai. Netekęs darbo gyvūnų augintinių pašarų gamykloje, nusprendė pragyvenimui užsidirbti atlikdamas įvairius smulkius remonto darbus. Taip vienai senolei tvarkydamas tvorą ir sulaukęs prašymo išvalyti namuko kaminą.

„Iš pradžių atsikalbinėjau, nes nebuvau tam pasiruošęs, bet ji labai prašė. Tai nuvažiavau į parduotuvę, nusipirkau šepetį su virvele, pasistačiau prie namo medines kopėčias ir užlipau ant stogo. Išvaliau, sumokėjo 50 litų – tiek pat, kiek aš imdavau už visos dienos darbą“, – kaminų valymo pradžią prisimena J. Vaišvila.

Pasak jo, būtent gautas pirmasis užmokestis už kamino išvalymą ir galimybė per dieną uždirbti dvigubai daugiau, jei išvalai du kaminus, ir paskatino jį imtis šios veiklos. Atidėjęs į šoną lig tol naudotus įrankius, nuskubėjo į parduotuvę pirkti reikiamų priemonių, kurių pagrindiniai – samtis suodžiams semti, šepečiai, siurblys ir kopėčios. Beje, pastarąsias įsigijo ne iš karto, tad tai iš pradžių gerokai ribojo darbo galimybes. O amato subtilybių mokėsi dirbdamas, pasikliaudamas nuojauta, konsultuodamasis su kitais kaminkrėčiais, naršydamas internete.

Sertifikuota veikla labiau pasitikima

„Mano privalumas – smulkus kūno sudėjimas, tad man ir už krosnies lengviau prieiti, ir stogu eidamas 30 metų senumo šiferio neįlaužiu. Tad, galima sakyti, amatas pats mane pasirinko“, – juokiasi kaminkrėtys. Kretingos kultūros centro darbuotojai pasiūlius, jis 2012 m. savo veiklą sertifikavo, gavo tautinio paveldo sertifikatą ir tapo vienu iš nedaugelio kaminkrėčių, puoselėjančių šį seną tradicinį amatą.

Kaminus ne elektriniais, bet mechaniniais, nuo seno naudojamais įrankiais, tokiais kaip ant virvės prikabinti šepečiai su svambalais, valantis J. Vaišvila neabejoja, kad tautinio paveldo sertifikatas žmonėms suteikia didesnio pasitikėjimo, o jam – ne tik patikimumo, bet ir žinomumo. Iš pradžių apie teikiamą kaminų valymo paslaugą J. Vaišvila skelbdavosi laikraščiuose, vėliau erdve klientams susirasti ir teikiamai paslaugai populiarinti tapo socialiniai tinklai. „Dabar jau dvejus metus nesu dėjęs skelbimų į laikraščius, žmonės vieni iš kitų sužino“, – įgytu pasitikėjimu ir įdirbiu džiaugiasi kaminkrėtys, šiuo metu turintis apie 500 nuolatinių klientų, kasmet kviečiančių jį kaminų valyti.

Daugiausia dirba Kretingoje ir aplinkiniuose miesteliuose, pavyzdžiui, Darbėnuose, Salantuose, Vidmantuose, Kretingalėje, taip pat Palangoje. Anksčiau ir į Gargždus važiuodavo, net skelbimus vietiniuose laikraščiuose dėdavo, bet vėliau paskaičiavo, kad dėl vieno kamino didesnio kaip 20 km atstumo nelabai verta važiuoti. Tad dabar toliau važiuoja tik tokiu atveju, jei tame krašte reikia daugiau nei vieną kaminą valyti.

Paprastai kaminų valymo darbymetis prasideda liepos gale ir tęsiasi iki spalio pabaigos, o karščiausi mėnesiai – rugpjūtis ir rugsėjis. Per darbymetį daugiausia išvalo iki penkių kaminų per dieną, bet, kaip pats sako, namo vos gyvas grįžta. Antra kaminų valymo banga, J. Vaišvilos teigimu, užeina žiemą pašalus, kai šaltis užtraukia kaminų įdėklų viršų ir pradeda dūmai per krosnį į vidų veržtis. Nepaisant to, kad žiemą stogas dažniausiai būna slidus ir lipti pavojinga dėl sniego, tačiau pašnekovas tikina vis vien ant jo lipantis, ypač jei tokia bėda ištinka jo nuolatinius klientus, kuriems visada teikia pirmenybę, nes tokiu metu visiems nuosavų namų savininkams kaminkrėčio paslaugų staigiai reikia.

„Aukščio nebijau ir man tai ne tik suodinas, bet ir gana įdomus darbas, leidžiantis susipažinti ir bendrauti su įvairiais žmonėmis. Smagu, kai ir mieste einant vienas kitas žmogus pribėga sagą pačiupinėti, kad sėkmę atneštų“, – pasirinkto amato nesigaili vyras. Jo teigimu, džiaugsmą teikia ir draugiški santykiai su klientais, kai kada net išaugantys į draugystę. „Per radiją buvo klausiama „Dėl ko tau patinka tavo specialybė“. Paskambinau ir papasakojau apie vieną klientą, pas kurį paprastai atvažiuoju tikrai ne valandai ar dviem, nes pavaišina ir kava, ir pietumis, ir maloniu pokalbiu. Po to skambučio kaip tik važiavau pas jį dirbti, tai jis iš tolo su didžiausia šypsena pasitiko ir sako: girdėjau tave per radiją, ar tu apie mane pasakojai? Būtent jį aš ir turėjau omenyje“, – malonias suodino darbo akimirkas išskiria kaminkrėtys.

Norint gerai išvalyti, ant stogo lipti būtina

Atvykęs valyti kamino, pirmiausia įvertina situaciją, kaip ir kokias kopėčias, kurias visada dėl saugumo prisitvirtina, geriausia statyti, norint patogiausiai pasiekti kaminą. „Šiame darbe svarbu neskubėti, būtina gerai pagalvoti prieš lipant ant stogo, nes kiekvienam namui reikalingi skirtingi sprendimai“, – sako kaminkrėtys.

Pasiruošęs kopėčias J. Vaišvila eina prie krosnies ir su veidrodėliu, kuris labai svarbus kaminkrėčio darbo įrankis, pažiūri, ar iš apačios dangus matyti. Jei nors šiek tiek šviesos mato, toliau lipa ant stogo su kuprine, kurioje – skirtingo dydžio šepečiai, vadinamieji ežiai. Kamino valymo darbą pradeda su mažesniu ežiu, baigia tokiu, kuris atitinka valomo kamino skersmenį. Beje, stačiakampiams ir apvaliems kaminams su įdėklais valyti naudojami skirtingų šepečių ir svambalų komplektai. Atskiras komplektas su ilginamomis lazdomis skirtas ir krosniai bei kaminui iš apačios valyti, tačiau juo J. Vaišvila naudojasi tik kraštutiniais atvejais, kai, jo žodžiais, žvelgiant su veidrodėliu iš apačios tik tamsą mato.

„Iš patirties žinau, kad nuo stogo valymas yra gerokai efektyvesnis nei valant iš apačios. Tai ne kartą ir klientams įrodžiau. Būna atvejų, kai klientai prašo tik iš apačios pravalyti, tačiau su šia įranga iki pat viršaus nepasiekiu, nes lazdos linksta ir dirbti nepatogu. Tad visada lipu dar ir ant stogo, o nusileidęs dar kibirą suodžių susemiu“, – darbo principus atskleidžia kaminkrėtys. Pasak jo, būtent dėl to, kad svambalo svoris tempia šepetį žemyn, jis puikiausiai su darbu susitvarko vienas, be pagalbininkų. „Dirbu vienas, man tai geriausia. Įpratau sau būti viršininkas – nemėgstu kitam vadovauti ir nemėgstu, kai man komanduoja“, – šypsosi J. Vaišvila.

Krosnių ir kaminų priešai – šlapia ir baldinė mediena

Patyręs kaminkrėtys kaminus valyti rekomenduoja du, mažiausiai kartą per sezoną. Dalis klientų šių rekomendacijų laikosi, dalis – kūrena tol, kol nepradeda dūmai į vidų veržtis ar visiškai dingsta trauka. To priežastys gali būti ir užsikimšusi krosnis, ir dėl susidariusios dervos susiaurėjusi kamino anga. Būtent dervą iš kamino sunkiausia išvalyti ir su turimais įrankiais to padaryti ne visada pavyksta, tad tenka į pagalbą kviestis kitus kaminkrėčius, dirbančius su elektrine įranga, ar cheminius produktus naudoti.

Pasak jo, kamino užsiteršimo lygis labai priklauso nuo to, kuo ir kaip kūrenama. Daugiausia derva gaminasi deginant šlapias malkas ir baldinę medieną ar iš jos pagamintus briketus. Baldinėje ar statybinėje medienoje, pvz., supjaustytuose balduose ar langų rėmuose, yra dažų ar lakų, kurie skatina dervos susidarymą ir kamino kišimąsi. Taip pat svarbi ir degimo temperatūra, kuri paprastai nesiekia 70–80 oC. Mažas oro padavimas ir lėtas degimas – palanki terpė dervai formuotis.

„Pikta, bet yra grupė klientų, kurie neklauso patarimų ir neatsisako kūrenti baldinės medienos. Išvalau kaminą, krosnį, išgrandau dervas, daug darbo įdedu ir po kelių savaičių jie vėl skambina. Greičiausiai jie galvoja, kad aš blogai savo darbą padariau, tačiau po antro karto jiems pasakau, jei taip kūrensite, daugiau kamino valyti pats jus nevažiuosiu“, – savo darbo kokybe neabejoja kaminkrėtys. Pasak jo, nemažai žmonių bando kaminus patys valytis, tačiau galiausiai vis vien be kaminkrėčių neišsiverčia.

Tenka kaminkrėčiui ne tik su šepečiais darbuotis, prireikia kai kada ir kaltų, gręžtuvo ar diskinio pjūklo plytoms išpjauti, kad galima būtų suodžių kamštį išvalyti, jei kaminas nėra tiesus ir tam tikroje vietoje pasikreipia staigiu kampu. „Būna atvejų, kai iš apačios dangaus nematau, o iš viršaus niekaip nepramušu. Tada ir tenka, nustačius pakreipimo vietą, skylę sienoje mušti, kad galima būtų suodžius išvalyti“, – sako kaminkrėtys. Jo teigimu, tokiais atvejais daugiausia iššūkių kyla naujai nupirktuose namuose, kai naujieji šeimininkai, nežinodami apie kamino kreivumą, pasidaro remontus ir neįrengia durelių suodžiams išvalyti.

Iš senų žmonių patirties J. Vaišvila žino, kad naudinga retkarčiais krosnis drebulės malkomis pakūrenti, kurioms degant derva suodžiais tampa, jos masė pasidaro puresnė ir lengviau išvaloma. Taip pat rekomenduojama deginti ir džiovintų bulvių lupenas – joms degant išsiskiria krakmolas ir jo milteliai padengia kamino sieneles, jos tampa slidesnės, todėl suodžiai taip neprilimpa.

Kaminkrėtys pasakoja, kad vienas didžiausių iššūkių per visą jo darbo patirtį buvo bandymas bičių korį iš kamino išimti, tačiau trims bitėms įgėlus teko šį darbą perleisti profesionaliam bitininkui. Beje, šį kaminą su klampia mase ir valyti buvo nelengva. Vienas keisčiausių prašymų – kaminą su kadagiais iššluostyti, nors vėliau valant kaminą su šepečiais dar du kibirai suodžių išbirę.

Pramogų ir kavinių komplekso „HBH Juozo alus“ prie Palangos maždaug 17 m aukščio kaminai buvo aukščiausi, kuriuos teko J. Vaišvilai valyti. „Kaminas kaminui nelygu. Čia teko metalinėmis konstrukcijomis lipti, be to, pasiruošimas buvo reikalingas, teko didesnius ežius ir ilgesnes virveles pirkti, nes turimų 10–12 m ilgio neužteko. Tačiau užlipus horizonte įspūdingas kraštovaizdis atsivėrė“, – grožio potyrį prisimena kaminkrėtys.

***

Iš kaminkrėtystės istorijos

Kaminkrėčio profesija atsirado Europoje, spėjama Vokietijoje, nors kaminkrėčių tėvyne laikoma Danija. Pirmuoju Kopenhagos pastatu, kur buvo išvalyti kaminai, tapo karaliaus Christiano IV pilis. 1639 metais šiam darbui buvo pasamdytas Gudmandas Olsenas iš Mažosios Lietuvos. Laikui bėgant kaminkrėčių paslaugų prireikdavo vis dažniau, bet tik po didelio 1728 m. gaisro, sunaikinusio beveik pusę Kopenhagos, paaiškėjo, kad židinio ar krosnies traukos problemą reikia spręsti valstybiniu lygmeniu, tad buvo įkurtas pirmasis kaminkrėčių cechas ir kaminkrėčių mokykla. Nepaisant to, ilgą laiką kaminkrėčiai buvo laikomi visuomenės paraštėje. Jiems buvo draudžiama vaikščioti šaligatviais, ir apskritai buvo pageidaujama, kad jie laikytųsi kuo toliau nuo švarios publikos.

Prietaras, kad susitikimas su kaminkrėčiu atneš sėkmę, atėjo iš Vokietijos. Mat senovėje kaminkrėčio šepetys buvo daromas iš beržo, o šis medis nuo pagonybės laikomas vaisingumo simboliu. Taip pat kaip ir suodžiai, simbolizuojantys ugnį ir gyvybę kuriančią šilumą. O tautos mitologijoje viskas, kas neša šilumą ir vaisingumą, neša ir laimę. Yra ir kitas tikėjimas. Kaminkrėčio profesija labai pavojinga. Kadangi kaminkrėtys dirba aukštyje ir jam nieko nenutinka, vadinasi, jį lydi sėkmė, ir reikia netingėti prie jo prisiliesti. Iš čia kilęs ir paprotys liesti kaminkrėčio sagą. Šis tikėjimas kilo iš Norvegijos, būtent čia kaminkrėčių uniformą puošė gražios blizgančios sagos.

Kaminkrėčio galvos apdangalas – cilindras. Laikui bėgant paaiškėjo, kad cilindras – praktiškas daiktas, į jį galima susidėti nedidelius instrumentus, matavimo pieštukus ir panašias darbines smulkmenas. Kalbama, kad aukštas cilindras, veikdamas kaip amortizatorius, ne vieną galvą išgelbėjo nuo krentančių plytų.

XIX amžiuje Anglijoje namai daugiausia buvo šildomi anglimi. Sudegus kurui išsiskiria suodžiai, dalis jų nusėda ant siauro kamino sienelių, tad jam valyti reikėjo arba specialių įrankių, arba mažo ūgio kaminkrėčių, kitaip tariant – vaikų. Kaminkrėčių pagalbininkais tapdavo našlaičiai berniukai nuo ketverių metų – kuo mažesni, tuo geriau. Vaikai turėdavo lįsti į kaminą ir gremžtuvu ar šepečiu jį išvalyti. Nemaža dalis jų žūdavo – užstrigdavo, nukrisdavo žemyn ar tiesiog uždusdavo nuo dulkių kamine. Tik XVIII a. išrasti šepečiai kaminams valyti, turėję pakeisti vaikų darbą, nors vaikai išnaudoti iki pat XIX a. pabaigos.

Kaminkrėčio amatas nuo seno apipintas legendomis ir prietarais. Viena jų pasakoja, kad kaminkrėtys išgelbėjo Anglijos karaliaus, vykusio karieta su savo nuotaka, gyvybę, kai suvaldė pasibaidžiusius arklius. Išgelbėtas karalius nurodė gerbti ir mylėti kaminkrėčius, nes jie atneša sėkmę. Nuo to laiko tikima, kad jeigu nuotaka per vestuves sutiks kaminkrėtį, santuoka bus tvirta ir laiminga, todėl išpopuliarėjo tradicija juos kviesti į iškilmes.

Kitas pasakojimas byloja, kad kaminkrėtys, valydamas vieną iš daugelio karališkųjų namų kaminų, nugirdo sąmokslininkų ketinimus nužudyti karalių. Berniukas apie tai papasakojo šeimininkui, o šis pranešė karaliui. Sąmokslininkai buvo nubausti, o kaminkrėčiai pagerbti.