Žaliosios sojos yra savidulkiai, vienmečiai augalai, panašūs į pupeles. Jos nuimamos nepasiekusios visiškos brandos, kol pupelių ankštys yra žalios spalvos arba pradeda gelsti, o grūdai jose sudaro 80–90 procentų. Lietuvoje šios sojos dar naujovė, tad mokslininkai pradeda tyrinėti jų auginimo galimybes mūsų šalyje.

Žaliosios sojos (Glycine max (L.) Merr.), dar vadinamos „edamame“, išvertus iš japonų kalbos reiškia „pupelės ant šakų“. Pasaulyje tai nėra labai plačiai auginami augalai, tačiau populiarios Rytų Azijos šalyse. Argentinoje, Australijoje, Izraelyje, Mongolijoje, Šiaurės Amerikos šalyse, Naujojoje Zelandijoje ir Tailande žaliosios sojos auginamos komerciniais tikslais. Didžiausi žaliųjų sojų pupelių vartotojai yra Kinija, Japonija ir JAV.

Žaliųjų sojų pupelės yra maistingos, turi daug vitaminų, kalcio, geležies, cinko, maistinių skaidulų, baltymų ir izoflavonų. Baltymų kiekiu šios pupelės lenkia kitus baltymingus augalus ir nedaug atsilieka nuo mėsos ir kiaušinių. Šios daržovės vartojamos ir kaip užkandis, dedamos į salotas, sriubas ir kitur. Jų ankštys ir pupelės gali būti vartojamos virtos, šaldytos ir pan. Skinamos nepasiekusios visiškos brandos (R6 tarpsniu).

Derlių lemia ir aplinkos sąlygos

Kad auginti žaliąsias sojas būtų komerciškai perspektyvu, augintojams būtina žinoti veislių savybes, dirvožemio poreikius, t. y. svarbu parinkti kiekvienos vietovės klimatui tinkamas veisles ir žinoti jų auginimo ypatumus. Įvairaus derėjimo ankstyvumo veislėms svarbus ir šviesos intensyvumas, ir dienos trukmė. Veislės, kurios gerai auga vienoje vietovėje, gali visai netikti auginti kitoje.

Daugelis mokslininkų nurodo, kad žaliųjų sojų derlių lemia aplinkos sąlygos (temperatūra, krituliai). Nepalankios aplinkos sąlygos neigiamai veikia jų augimą, vystymąsi ir derlių. Fotoperiodo, temperatūros ir kritulių kiekis bei vėlyvas sodinimas turi įtakos vystymosi tarpsnių trukmei, šakų ir ankščių skaičiui, augalų aukščiui, lapų ploto indeksui ir derliui. Be to, derliaus dydis priklauso nuo genotipo bei veislės.

Žaliųjų sojų pupeles pagal jų panaudojimą galima klasifikuoti į dvi pagrindines kategorijas: ankštys, kuriose yra po 3 ar 2 sėklas, ir ankštys, kuriose yra tik 1 sėkla, likusios ankštys yra neprekinės (be sėklų, deformuotos).

Vartotojai pirmenybę teikia ryškiai žalioms ankštims su dviem ar daugiau pupelių vienoje ankštyje ir didelėms sėkloms. Sėklos dydis yra vienas iš sojų kokybės rodiklių. Žaliųjų sojų derlius nuimamas po 99–120 dienų nuo sudygimo. Geriausia derlių rinkti rankomis, tačiau tai brangu. Mechaniškai derlius gali būti nuimamas tokiomis pat priemonėmis, kaip ir kitų žaliųjų pupelių.

Sojos – labai jautrūs šviesai augalai. Dienos ilgumas ir šviesos intensyvumas svarbus žydėjimui ir vegetacijos periodo trukmei, turi įtakos augimui, aukščiui ir, be abejo, derliui. Veisles, kurioms reikia mažiau šviesos ir šilumos, jau bandoma auginti ir Lietuvoje. Įvairovė nemaža, skiriasi aukščiu, ankstyvumu. Kol kas nežinoma, kokios veislės tinka auginti Lietuvoje, koks jų vegetacijos laikotarpis, maistinė vertė ir produktyvumas – tam reikia tyrimų.

Šešių veislių tyrimai

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute buvo atlikti žaliųjų sojų veislių tyrimai. Jų tikslas – žaliųjų sojų veislių, tinkamų auginti Lietuvos sąlygomis, parinkimas ir maistinės vertės rodiklių, tokių kaip baltymai, cukrūs ir kt., nustatymas sojų pupelėse.

Augintos šešios žaliųjų sojų veislės: keturios japoniškos – Aoshizuku, Kaohsiung No9, Sapporomidori, Sayamusume, ir dvi amerikinės – Chiba Green ir Midori Giant. Sojos sėtos gegužės pabaigoje eilėmis, 70 cm atstumu viena nuo kitos. Derlius imtas rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje.

Tyrimų metu analizuotas augalų aukštis, skaičiuota, kiek augalas suformavo šakų. Per žydėjimą matuotas fotosintezės intensyvumas. Per derliaus nuėmimą nustatyti šie rodikliai: ankščių su 2–3 sėklomis, ankščių su 1 sėkla, neprekinių ankščių svoriai, bendras derlius, 100 ankščių svoris, 25 sėklų svoris. Nustatyti baltymų, tirpių angliavandenių, mineralinių elementų kiekiai žaliųjų sojų pupelėse.

Visų žaliųjų sojų veislių augalai vystėsi panašiai, išskyrus veislę Aoshizuku. Žydint kitoms veislėms (R2 stadija), Aoshizuku augalai dar tik pradėjo formuoti pumpurą (R1 stadija). Aoshizuku veislės augalai pradėjo formuoti ankštis, o kitų veislių augalai – sėklas. Kitaip tariant, šios veislės augalų vystymasis atsiliko vienu augimo tarpsniu nuo kitų veislių. Aoshizuku veislės augalai nesubrandino sėklų.

Iš tirtų žaliųjų sojų veislių aukščiausi buvo Kaohsiung No9 veislės augalai, o žemiausi – Chiba Green. Šios veislės augalai buvo kompaktiški, šakos išsidėsčiusios vienoje plokštumoje. Midori Giant ir Kaohsiung No9 veislių augalai suformavo daugiau šakų, palyginti su kitomis veislėmis. Aoshizuku veislės augalai suformavo mažiausiai šakų.

Pupelių cheminė sudėtis

Žaliųjų sojų pupelių cheminė sudėtis priklauso nuo genetinių ir aplinkos veiksnių. Pagrindiniai mineraliniai elementai sojų pupelėse yra kalcis, fosforas, kalis, be to, jose yra cinko, vario, geležies ir mangano. Mūsų tyrimų duomenimis, elementų kiekis sojų pupelėse priklausė nuo veislės. Daugiausia kalio buvo Midori Giant sojų pupelėse, o kalcio – Sapporomidori pupelėse. Magnio daugiausia rasta Sayamusume pupelėse. Tirtų sojų veislių pupelėse geležies ir cinko kiekis skyrėsi nedaug. Mažiausiai kalio, kalcio, magnio ir fosforo kaupė Chiba Green pupelės.

Žaliųjų sojų derlius priklausė nuo metų ir nuo veislės. Didžiausiu derliumi iš augalo pasižymėjo sojų veislė Chiba Green. Kaohsiung No9, Sapporomidori ir Sayamusume veislių derlius iš augalo buvo beveik toks pat. Pagal ankščių derlių iš augalo sojų veislės išsirikiavo taip: Chiba Green>Midori Giant>Sapporomidori> Sayamusume>Kaohsiung No9.

Chiba Green augalai suformavo daugiausiai I (2–3 pupelės ankštyje) ir II (1 pupelė ankštyje) kategorijų ankščių. Mažiausias I kategorijos ankščių kiekis gautas iš Kaohsiung No9 augalų. Šios veislės augalai suformavo didžiausią neprekinės kategorijos ankščių derlių.

Sapporomidori ir Sayamusume augalai suformavo vienodą I kategorijos ankščių derlių. Chiba Green veislės 100 ankščių svoris buvo didžiausias. Sapporomidori veislės augalų 100 ankščių svoris buvo mažiausias. Kaohsiung No9 ir Sayamusume pasižymėjo beveik vienodu 100 ankščių svoriu. Chiba Green ir Sayamusume sojų veislių 25 grūdų svoriai buvo didžiausi, o Kaohsiung No9 ir Midori Giant – mažiausi.

Baltymų kiekis žaliųjų sojų pupelėse priklausė labiau nuo veislės negu nuo metų. Mūsų tyrimų duomenimis, baltymų kiekis sojų pupelėse svyravo nuo 32,5 iki 36 proc., nelygu veislė. Daugiausia baltymų sukaupė Chiba Green pupelės. Midori Giant ir Sapporomidori veislių pupelėse baltymų kiekis skyrėsi nedaug. Kaohsiung No9 ir Sayamusume veislių pupelės sukaupė mažiausia baltymų. Daugiausia tirpių angliavandenių sukaupė Kaohsiung No9, kitų veislių pupelėse tirpių angliavandenių kiekis buvo beveik vienodas ir svyravo nuo 16,1 iki 16,6 proc. sausojoje medžiagoje (SM).

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos klimato sąlygomis tinkamiausios auginti yra veislės Chiba Green žaliosios sojos. Jų bendras derlius bei ankščių su 2–3 pupelėmis svoris iš augalo, 100 ankščių svoris ir baltymų kiekis pupelėse buvo didžiausi. Mažiausias derlius iš augalo gautas Kaohsiung No9 veislės, o Aoshizuku augalai nepasiekė techninės brandos ir jų derlius nebuvo vertinamas.