Braškių augintojai žino, kad braškynus reikia prižiūrėti nuolat. Atidumo nepakanka, dar būtina ir gebėti atpažinti, kokia liga ar kenkėjas įsimetė į uogyną, nes žaladarių kenkimo požymiai dažnai būna panašūs. Todėl neretai tenka kreiptis į patyrusį specialistą, kuris patvirtintų patogeno „tapatybę“ ir patartų, kokį apsaugos būdą pasirinkti.

Pašaknio ligų (Phytophtora spp., Colletotrichum spp.) pakirstų braškių antžeminės dalys džiūsta, ruduoja ir miršta, augalas gali staiga nudžiūti ir žūti. Pirmieji požymiai pasirodo ant lapų – ant jų išryškėja melsvai žalsvos dėmės, o ant lapkočių – raudonos dėmės, jaunesni lapai vysta. Šaknys tampa rudai raudonos, rudos puvinio dėmės atskirtos nuo sveiko audinio. Pašaknio ligų požymių jaunuose braškynuose matyti maždaug keturios savaitės po sodinimo, brandesniuose braškynuose išryškėja pavasarį iš karto nudengus, o intensyviausiai – po braškių žydėjimo.

Verticiliozė

Iš pašaknio ligų naujienų – sugrįžta verticiliozė. Ji buvo kiek primiršta, nes kelis dešimtmečius aktyviai nebesireiškė, bet pastarieji karšti vegetacijos sezonai vėl šią ligą suaktyvino. Braškių vytulius sukelia dirvoje gyvenantys grybai Verticillium albo-atrum ir V.dahliae.

Liga sparčiai vystosi pavasarį, gegužės pabaigoje, ir birželio mėnesį. Požymių – parudavusių vandens indų pagrindinėje šaknyje – gausėja pamažu iki rugpjūčio– rugsėjo mėnesio. Palankūs šilti ir drėgni orai. Esant šiltam, sausam orui, pradeda vysti išoriniai lapai, jie pagelsta arba išgula ant dirvos, susisuka, išdžiūsta. Daugiausia augalų suserga žydėjimo–uogų skynimo laikotarpiu. Plinta per dirvožemį ir su daigais, labai pavojinga lengvesnėse dirvose, pasireiškia židiniais, o pirmų metų augalai dažniausiai iš viso nustoja augti. Blogiausia tai, kad nėra augalų apsaugos produktų šiam puviniui kontroliuoti, todėl reikia sodinti sveiką, sertifikuotą sodinamąją medžiagą ir atsparias veisles, laikytis sėjomainos.

Avietiniai žiedgraužiai

Avietiniai žiedgraužiai išgraužia mažas skylutes ant lapų ir žiedlapių, o prieš braškių žydėjimą pakanda žiedinių pumpurų kotelius, kurie dėl pažeidimo nulinksta, ir žiediniai pumpurai lieka išdžiūvę arba nukrinta. Paprastai išplinta židiniais, todėl ne iš karto pastebima.

Avietinių žiedgraužių būna gausiau, kai šalia auga avietės, nes tai bendras kenkėjas. Kenkėjų kiekį didina ir piktžolėti braškynai ar laukai aplink jį. Avietiniams žiedgraužiams labai patinka ilgai žydinčios braškės. Suaugę vabalai būna 2–3 mm ilgio, juodi, ilgu straubliuku. Kūnas apaugęs tankiais pilkšvais plaukeliais, antsparniuose neryškios vagutės. Lervos baltos, sulinkusios, bekojės, 3,5 mm ilgio, rusvomis galvomis, apaugusios retais plaukeliais. Kenkėjams stebėti galima naudoti feromonines gaudykles.

Žemuoginės erkės

Žemuoginės erkės – specifiniai braškių kenkėjai. Augalai nustoja augti, lapai susiraukšlėja, keičia spalvą – tampa matiniai, mėlynai žalsvi, bronziniai. Būdingas požymis – trumpi neišsivystę žiedų koteliai ir deformuotos uogos. Dažnai ankstyvuoju laikotarpiu jaunų lapų susiraukšlėjimas supainiojamas su kalcio trūkumu.

Baltai žalsvos, ovalios, 0,2–0,25 mm ilgio suaugusios erkės ir jų lervos minta jaunų braškių lapų arba kitų augalo dalių sultimis. Kiaušinėlius deda ant jaunų augalų dar ne iki galo išsiskleidusių lapų, išilgai pagrindinės lapo gyslos. Didžiausias populiacijos dažnis būna šiltuoju vegetacijos laikotarpiu – liepos–rugpjūčio mėn., per metus galimos 4–6 generacijos.

Kadangi žemuoginės erkės peržiemoja braškių šerdyse, tai pavasarį, tik nudengus braškyną, jos jau būna labai aktyvios, todėl akaricidus reikia panaudoti, kai tik susiformuoja naujų augalų lapai. Kenkėjai braškynuose aktualūs kiekvienais metais, kai būna šilta ir drėgna, itin svarbūs braškėse, augančiose po priedanga, šiltnamiuose.

Paprastosios voratinklinės erkės

Paprastųjų voratinklinių erkių gausu ant visų augalų. Per metus išsivysto iki 6–7 generacijų. Apnikti lapai pasidaro šviesiai žali, atsiranda smulkių gelsvų dėmelių, kurios susilieja. Esant stipriam pažeidimui, lapai gali nudžiūti.

Erkių iščiulpti lapai dažnai klaidingai supainiojami su trąšų trūkumo arba braškių apsinuodijimo herbicidais požymiais. Erkės veisiasi ir minta braškių lapų apatinėje dalyje, kur galima įžiūrėti plonus voratinklius, tarp kurių ropoja sunkiai įžiūrimos erkės.

Suaugusios erkės būna 0,4 mm ilgio, pilkšvai žalsvos, nugaroje su tamsiomis dėmelėmis, žiemojančios – oranžinės. Paprastųjų voratinklinių erkių vystymuisi optimali temperatūra > 25 °C ir sausas oras, tokiomis sąlygomis per kelias dienas išsivysto nauja generacija, o esant didelei santykinei drėgmei ir krituliams, erkių plitimas pristabdomas.

Šiltnamiuose auginamoms braškėms galima būtų padidinti oro drėgmę purškiant rūką, bet tai skatina kekerinio puvinio plitimą. Todėl erkių kontrolei šiltnamiuose būtina naudoti naudinguosius vabzdžius, tokius kaip grobuoniškos erkės (Phytoseiulus, Orius, Amblyseius).

Po derliaus pravartu nušienauti lauke auginamų braškių lapus. Maždaug po 5–7 dienų po lapų nupjovimo, jiems pradėjus atželti, bet dar nesusiformavus pilniems kerams, ant kuo jaunesnių lapų reikia purkšti akaricidus, kad jie kuo giliau patektų į kero vidų. Purkšti 2 kartus kas 7 dienas, naudojant pakankamai vandens.

Tripsai

Pakeliui dar viena braškių rykštė – tripsai. Jie palyginti neseniai užkariavo braškynus ir, deja, nesiruošia jų apleisti. Tripsai gyvena pasislėpę žiede – už žiedlapių arba kuokelių, ir čiulpia sultis. Pažeidžia braškių žiedus, jaunus lapus ir vaisius. Pakenktos dalys pabąla, vėliau paruduoja, sutrinka augalų augimas, sumažėja derlius. Paveiktų uogų vietų audinys paruduoja ir sukamštėja.

Tripsams plisti optimali temperatūra > 20 °C ir šiltas bei drėgnas oras. Suaugėliai pailgos verpstės formos, sparnuoti, rudai geltoni, 1,45 mm ilgio. Lervos yra šiek tiek mažesnės, 1,3 mm ilgio, neturi sparnų, balkšvos arba šviesiai gelsvos. Tripsams stebėti rekomenduojama naudoti entomologines mėlynas lipnias gaudykles.