Seni dvarai saugo unikalią dvasią. Prikelti juos naujam gyvenimui reikia laiko, kruopštumo ir atsakomybės. Ūkininkai Kristina ir Arūnas Martinėliai jau dešimt metų restauruoja antrą šimtmetį skaičiuojančius Levaniškių dvaro pastatus.

Restauracijai numatytos lėšos išseko kur kas greičiau, negu buvo numatę šeimininkai, bet planai sukviesti artimuosius ir bendraminčius į visiškai pabaigtą ir išdailintą dvarą niekur nedingo – ta diena tikrai ateis.

Iš pradžių Martinėliai siekė šimtametį medinį dvarelį įrašyti į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, tačiau gavo neigiamą atsakymą, esą apylinkėse ir taip didelė senų dvarų koncentracija. Ūkininkai suprato, kad, saugant medinį paveldą, teks pasikliauti vien savo jėgomis.

Levaniškių dvaras restauruojamas pagal paveldosaugos taisykles. Šeimininkai nekeitė nei šimtamečių durų staktų, nei numindžiotų slenksčių, išsaugojo ir autentišką stogo konstrukciją – senąsias gegnes ir grebėstus, o stogą naujai uždengė skiedromis. Sutvarkyti ir įspūdingo dydžio arkiniai akmens mūro rūsiai. Žinoma, dalį sutręšusių sienojų, perdangą teko keisti, tačiau nė viena lenta neprapuolė, iš jų gaminamas senovinis parketas.

„Suradome profesionaliai su mediniu paveldu dirbančius meistrus iš Rumšiškių, tad dabar galime didžiuotis, kad mūsų dvaras autentiškas, šimtametis. Liko pastatą apkalti ir viduje padaryti apdailą, bet jau antri metai dėl pinigų stygiaus darbai stovi. Restauruoti labai brangu, o patys procesai vyksta lėtai, be to, ir erdvės didžiulės – vis dėlto reikia sutvarkyti 450 m2 plotą“, – pasakoja Martinėliai.

Dvaras įtraukė ir nepaleidžia

Levaniškių dvaras yra netoli Arūno gimtojo Zibalų kaimo, tad šias vietas jis gerai žino. Iš pradžių jie su Kristina čia nuomojosi dalį žemės, o paskui iš savininkų Kraujelių nusipirko dvarą su jam priklausančiu 100 ha žemės sklypu.

„Mums tai buvo didelis iššūkis, o pirkiniui reikalinga suma atrodė kosminė. Bankai nenorėjo skolinti pinigų, tada savininkai sutiko įkeisti perkamą turtą ir finansavimą suteikė kredito unija. Dvaro pastatas buvo visiškai nugyventas, teritorija apžėlusi piktžolėmis ir pilna šiukšlių, mat kurį laiką buvęs dvaras buvo paverstas socialiniu būstu. Atvažiavome čia sumažais vaikais, dairomės – usnių iki kaklo...“, – pirmą įspūdį prisimena Kristina.

Pirmiausia naujieji šeimininkai aptvarkė teritoriją, tada pradėjo svarstyti: restauruoti dvarą ar statyti šalia namą šeimai gyventi. „Supratome, kad, pasistatę namą, dvaro jau tikrai nesutvarkysime. Tad ėmėmės atstatymo darbų – darėme iš eilės viską, ką reikėjo: samdėme profesionalią istorikę, kuri surinko istorinius duomenis, užsakėme projektą, gavome leidimus – dokumentų susikaupė storiausia byla“, – dar iki restauravimo darbų pradžios nuveiktus darbus vardija Arūnas.

Tuomet ėjo aktyvių restauravimo darbų etapas, kol paaiškėjo, kad dvaro atstatymui šeimos numatyti pinigai baigėsi, o darbų pabaigos dar nematyti. Tad dabar Martinėliai stabtelėjo, bet tai tik pauzė, o ne idėjos atsisakymas. „Pamatėme, kad kuo toliau, tuo mūsų poreikiai minimalesni, čia atvažiavus užtenka sutvarkytos pirtelės, kur yra vietos pavalgyti, pamiegoti ir nusiprausti“, – šypteli Kristina, o šalia stūksantis dvaras tyliai ir kantriai laukia savo šlovės valandos.

Šeimininkų vizijoje – ne tik patiems gyventi dvare, bet jo erdves išnaudoti ir visuomeniniams poreikiams, įvairiems renginiams, bendraminčių susitikimams. Ko gero, pirmiausia čia būtų sukviesti biodinamiškai ūkininkaujantys žemdirbiai, nes Martinėliai jau kelerius metus priklauso Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijai „Biodinamika LT“.

Keista tik tol, kol nežinai

Biodinaminis ūkininkavimas turi gilias tradicijas, paplitęs Europoje ir pasaulyje, ir yra vienas iš antroposofinio judėjimo segmentų – greta homeopatinės medicinos ir Valdorfo pedagogikos.

Po I pasaulinio karo atsiradus sintetinėms trąšoms, pastebėta, kad nors grūdų užauginama vis daugiau, bet žmonės maistu nepasisotina, mat jis kažkoks kitoks, neskalsus, kūną gal ir pamaitina, bet dvasios – ne. Tada ir pradėjo plisti R. Šteinerio išsakytos idėjos apie biodinaminę žemdirbystę. Ji atsirado ne iš mokslinės pozicijos, o iš kitokio supratimo apie aplinką. Siekiant gyventi ir dirbti biodinaminiais principais, pirmiausia reikia atrasti harmoningą, dvasingą santykį su aplinka, ūkininkai turi širdimi pajusti, dėl ko jie dirba žemę.

„Kai kartą Arūnas, grįžęs iš Vokietijos, man pradėjo pasakoti, kokių ūkių matė, nutraukiau jį ir pasakiau, kad tai nesąmonės“, – pirmą įspūdį apie biodinamiką gerai prisimena Kristina. Tačiau netrukus pora pradėjo daugiau domėtis, kartu keliauti, lankytis tokiuose ūkiuose ir suprato, kad iš tikrųjų nieko keisto čia nėra, viskas pagrįsta biologiniais ir fizikiniais pagrindais, nors iš pirmo žvilgsnio ir gali pasirodyti kaip paslaptingi ritualai. Tarkime, galvijų ragai pripildomi mėšlo ir užkasami į žemę, kur būna per žiemą. Pavasarį rago užpildas būna bekvapis, birus tarsi durpės. Jis gerai pagal tikslias taisykles išmaišomas vandenyje (energizuojamas) ir išpurškiamas ant laukų.

„Panašiu principu veikia mikrobiologinių produktų gamyklos. Mūsų gaminami ir naudojami preparatai yra tarsi homeopatiniai vaistai dirvai ir augalams. Naudojame Marijos Thun sėjos kalendorių, bet juk sėjos laiko parinkimas pagal mėnulį ir kitus gamtos ženklus nėra nieko naujo“, – sako Kristina ir priduria ilgainiui supratusi, kad žmonėms apie savo ūkininkavimo būdą pasakoti reikia labai atsargiai.

Austrijoje, Vokietijoje biodinaminė žemdirbystė plėtojama šeimose iš kartos į kartą, jau susiformavusios gilios tradicijos, o Lietuvoje tai dar palyginti naujas judėjimas. Vidutinis biodinaminis ūkis Europoje yra apie 50 ha, tad 500 ha Martinėlių ūkis jau laikomas stambiu.

Žingsnis po žingsnio

Arūno ir Kristinos kelias į biodinaminį ūkininkavimą buvo laipsniškas – iš chemizuoto ūkio jie pirmiausia perėjo į ekologinį, tada įsigijo veislinių galvijų ir pradėjo aktyviai dalyvauti Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos veikloje. Pažintis su asociacijos „Biodinamika LT“ prezidente Rasa Čiriene paskatino pasidomėti biodinaminio ūkininkavimo principais. Pagal juos ūkis pradėjo dirbti nuo 2015 m., o 2017 m. buvo sertifikuotas pagal biodinaminės žemdirbystės standartus „Demeter“.

„Pagal „Demeter“ standartus būtina laikyti gyvulių: žemės ūkio naudmenų plotas susiejamas su gyvulių skaičiumi, laikant, kad minimaliai reikia turėti bent jau 0,2 sąlyginio galvijo 1 ha (viena karvė – 5 ha). Beje, galvijas būtinai turi būti su ragais. Tiksliai nustatytas gyvulių kiekis garantuoja, kad bus pagaminama užtektinai komposto laukams tręšti“, – aiškina Arūnas.

Iš 200 galvijų (tiek laiko Martinėliai) mėšlo pagaminama iki 1 500–2 000 t komposto, kuris yra pagrindinė laukų trąša. „Mums naujas mėšlo tvarkymo įstatymas yra smūgis žemiau juostos. Pagal biodinaminės žemdirbystės reikalavimus mėšlas turi būti kraunamas tiesiai ant žemės, kompostas turi būti gaminamas liesdamasis su žeme, kad gautų iš jos reikalingų bakterijų. Pagal naujus reikalavimus visa tai daryti reikėtų ant sandaraus pagrindo“, – dėl naujos tvarkos nuogąstauja ūkininkai.

Renkantis gyvulius, Martinėliams buvo svarbu, kad jie visus metus galėtų ganytis lauke, mat investicijoms į tvartus lėšų nebuvo. Tad pasirinko ištverminguosius hailendų veislės galvijus. Tai ekstensyvūs gyvuliai: jei norima, kad buliaus mėsa būtų pakankamai brandi, jį auginti reikia 3–4 metus. Mėsa puikaus skonio, visa problema, kad jos nedaug.

Kiekvieną rudenį iš šviežių šiaudų ritinių gyvuliams lauke sukraunamos užuovėjos, kurios išbūna iki pavasario. Paskui paprastai toje vietoje formuojamos komposto krūvos: mėšlas (jo būna apie 15 proc.) maišomas su šiaudais, prastesnės kokybės šienu, vėliau kelis kartus masė perkasama, kol gaunamas reikalingos struktūros kompostas.

„Rašytiniai dokumentai liudija, kad jau prieš 200 metų šioje vietoje buvo dvaras, jame augintos bulvės ir galvijai, o pastarieji ir buvo laikomi daugiausia dėl mėšlo, iš kurio darytas kompostas. Taigi, jaučiamės tęsiantys šimtametes tradicijas“, – sako Arūnas ir priduria, kad šiais laikais gyvulininkystė yra prabanga ir tokia ūkio šaka, kurios niekam nereikia, nors deklaruojama priešingai.

Patys mals miltus

Ūkyje tiksliai laikomasi 6 laukų sėjomainos, iš kurių vienus metus būtinai auginami ankštiniai augalai ir dvejus metus – raudonieji dobilai. Pagrindiniai pardavimui auginami augalai yra grikiai, speltos ir avižos, visų jų augina maždaug po 100 ha. Nors dirbamos žemės labai nederlingos, dažnai nė 30 balų nesiekia, derlingumas jau stabilizavosi: speltų kulia 2 t/ha, avižų – 2–2,5 t/ha, grikių – 1 t/ha. Veislės turi būti gerai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų ir jas rekomenduojama kuo mažiau keisti, sėklai reikia patiems atrinkinėti gražiausius ir sveikiausius grūdus.

Grūdai parduodami į Vokietiją, bet iš jų pagaminti produktai grįžta atgal, jų galima įsigyti Lietuvoje, pavyzdžiui, ekologiško maisto parduotuvėse „Livin“. Ūkyje užaugintų galvijų mėsos galima nusipirkti Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje krautuvėlėje „Žalia rasa“, vakuumuotą mėsą Martinėliai išvežioja nuolatiniams klientams pagal užsakymus.

Vokietijoje labai populiari biodinaminių ūkių kooperacija, ten keli ūkiai surenka sezoninės produkcijos krepšelius ir pristato tiesiai klientams. Be to, ten yra parduotuvių, kur lentynose vien tik „Demeter“ produkcija – nuo maisto iki kosmetikos. Martinėliai svajoja, kad kada nors taip bus ir Lietuvoje. Šiemet jie įsigijo speltų lukštintuvą ir elektrinį malūną su lėtaeigėmis girnomis, tad galės pasiūlyti kokybiškų įvairaus rupumo miltų.

Imtis grūdų perdirbimo paskatino tai, kad lietuviškus ekologiškus grūdus Europos rinkoje baigia nukonkuruoti pigesnė produkcija iš Ukrainos ir Kazachstano. Vokiečiai yra patriotai, pirmiausia superka grūdus iš savų ūkininkų, be to, augintojai ir perdirbėjai ten susaistyti įvairiais finansiniais ryšiais, todėl yra suinteresuoti vieni kitų sėkme. „Lietuvoje nesame visi asocijuoti ir vieningi. Ir perdirbime, ir pardavime karaliauja monopolis, o tokiame kontekste ūkininkus lengva skaldyti ir valdyti“, – pastebi Arūnas.

Apie svajones ir planus

Kristina ir Arūnas susipažino besimokydami Žemės ūkio akademijoje. Kristina baigė buhalteriją, o Arūnas – mechanizaciją. Arūną po trečio kurso profesorius Liudas Špokas išsiuntė į praktiką Vokietijoje. Tai buvo 1991-ieji, vykstantiems į užsienį dar reikėjo iškvietimų ir vizų. Per 4 praktikos mėnesius vaikinas pamatė, kaip atrodo vakarietiškas žemės ūkis, išmoko vokiečių kalbą. Dabar jo kelią savotiškai atkartoja jaunesnysis sūnus Julius, kuris dirba ūkyje Vokietijoje. Planavo ten kartu ir mokytis, bet karantinas planus pakoregavo.

Vyresnysis sūnus Augustinas jau ūkininkauja, augina aubrakų veislės galvijus – pasirinko intensyvesnę veislę, nes nori greitesnio rezultato. „Svajojome, kad Augustinas bus žemės ūkio inžinierius, o Julius – veterinarijos gydytojas. Bet tėvų norai nebūtinai sutampa su vaikų svajonėmis“, – šypteli Kristina ir Arūnas.

Kristina 23 metus dirbo ūkio apskaitos konsultante Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Širvintų biure. Darbas buvo mylimas, puikiai sekėsi, bet ūkis reikalavo vis daugiau dėmesio ir laiko, tad šiemet moteris pasiryžo pokyčiams ir nusprendė būti tik ūkininkė. „Keistas jausmas, kai kas rytą nereikia į darbą, atrodo, kad vis dar atostogauju“, – nauja būsena stebisi moteris ir neabejoja, kad vasaros darbai netrukus įsuks ją į savo verpetą visu smarkumu.

Kristina daro hidrolatus iš aromatinių augalų, o iš jaučio taukų verda ypatingą muilą su įvairiais kvapiais ir sveikatinančiais priedais. „Tai tik mano pomėgis, tam tikra relaksacija, – kuklinasi moteris. – Klausiausi žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus paskaitų, kuriose gausu ir naudingų praktiškų patarimų, ir gilios gyvenimo išminties. Tas žinias panaudoju parinkdama ingredientus muilams ar hidrolatams.“

Martinėliai pastebi, kad visose gyvenimo srityse galioja tas pats dėsnis: kuo daugiau giliniesi ir mokaisi, tuo aiškiau supranti, kiek mažai žinai. Tad ir savo ūkyje jie planuoja viską daryti dar kruopščiau, atsakingiau, išmintingiau.

„Žmonės, atsikraustę iš miesto, neretai įsivaizduoja kaimą labai idiliškai, neva čia tvyro ramybė ir čiulba paukščiukai. Bet tikras kaimas – tai ir gyvulių baubimas, ir mėšlo kvapas, ir traktorių burzgimas. Kai nustosime gėdytis to, kad esame agrarinė šalis, tada Lietuva ir suklestės“, – viliasi Arūnas ir Kristina Martinėliai.