Motociklai, automobiliai ir kita technika Almantą Šeputį traukė nuo mažens, todėl ateitį siejo su mechaniko darbu serviso įmonėje, o ne su ūkininkavimu. Be to, puoselėjo svajonę įkurti šios srities įmonę. Tačiau ūkininkaujančio tėčio įkalbėtas surizikavo pabandyti, o padirbėjęs nauju vakarietišku traktoriumi pakeitė požiūrį į žemės ūkį – jis jam pradėjo visai patikti.

Daugiau kaip prieš penkiolika metų Panevėžiuke, Kauno rajone, ūkį įregistravęs ir su jaunojo ūkininko įsikūrimo parama įsigijęs naują vakarietišką traktorių, A. Šeputis savarankiškai, be Anapilin iškeliavusio tėčio Romualdo pagalbos ir paramos, ūkininkauja jau dešimtmetį. „Dabar net neįsivaizduoju, kad galėčiau kažką kitą dirbti. Viena, galiu pats sau darbus ir veiklas dėliotis, antra, prie technikos krapštytis, garaže darbuotis. Man patinka dirbti su žemės ūkio technika, smagu ir į laukus važiuoti, stebėti, kaip darbas ir pastangos duoda rezultatų“, – dėl kažkada priimto sprendimo ūkininkauti Almantas nesigaili. Tėčiui mirus, jis perėmė jo žemes ir ne vienus metus kurtą augalininkystės ūkį. „Pagrindai buvo sukurti geri, tad ir trauktis nebuvo kur“, – šypsosi vyras, prisimindamas, kaip iš pradžių tėvas įkalbinėjo iš miesto grįžti dirbti į ūkį, žadėdamas net didesnį nei gaudavo serviso įmonėje atlyginimą.

Darbuotojų trūkumą kompensuoja galingesnė technika

Šiuo A. Šeputis dirba 350 ha, iš kurių 150 ha sudaro nuosava žemė. Kadangi aplinkui nemažai stambių ūkių, didinti dirbamos žemės plotus galimybių nėra, kita vertus, tai optimalus plotas dirbant pačiam, svarbiausia – pasėlius tinkamai prižiūrėti ir spėti visus darbus atlikti laiku. Nemažų laiko sąnaudų reikia ir dėl to, kad laukai nėra dideli, vidurkis 15–20 ha (mažiausias 0,5, didžiausias iki 60 ha), be to, išsimėtę iki 20 km spinduliu – tolimiausi 25–30 ha A. Šepučio dirbami laukai yra Kėdainių rajone.

„Kad spėčiau visus darbus atlikti pagal terminus, stengiuosi įsigyti galingesnę techniką nei reikėtų mano ūkiui. Su turima galėčiau dirbti iki 500 ha, bet vienam sunkiai sektųsi su visais darbais susidoroti“, – pastebi jaunas ūkininkas.

Anksčiau A. Šeputis samdė vieną darbuotoją, dar tėvo priimtą į ūkį. Deja, metų pradžioje jis mirė ir jaunas vyras liko ūkyje darbuotis vienas. Šį pavasarį, kai vasarinių augalų sėti reikėjo palyginti nedaug, tik 35 ha (15 ha pupų ir 20 ha miežių), o žieminiai rapsai ir kviečiai peržiemojo neblogai ir atsėti jų neteko, Almantas visus darbus atliko vienas. Vis dėlto sutinka, kad ūkiui vieno patikimo darbininko reikėtų.

„Žemės ūkyje dirbti norinčių ir galinčių žmonių labai trūksta. Žinoma, svarbu ir žmogaus patikimumas. Kad galėtų dirbti, turi mokėti apsieiti su technika, bet ko juk nepasodinsi. Visai nesinori, kad per kelis mėnesius techniką nuniokotų, o paskui pačiam reikėtų visą žiemą nagus daužyti betvarkant“, – sako ūkininkas, pridurdamas, kad užtenka vos vieną dieną pastebėti, kaip žmogus dirba ir technika važiuoja, ir tampa aišku, kas jo galvoje.

Per darbymetį jaunas vyras prašo giminaičių ar draugų talkos, nes fiziškai spėti ir derlių doroti, ir grūdus iš laukų vežti neįmanoma. Reikšmingas vaidmuo tenka traktorininko pažymėjimą turinčiai žmonai Indrei – ji sandėliuose darbuojasi ir, esant reikalui, su krautuvu dirba. Be to, ji tvarko ūkio buhalteriją, prižiūri visą dokumentaciją. „Man nepatinka prie kompiuterio sėdėti, geriau garaže ar dirbtuvėse, todėl žmona ir augalų apsaugos priemonių nurašymo žurnalus pildo. Aš tik viską į sąsiuvinuką surašau ir jai paduodu“, – Almantas džiaugiasi, kad pačiam netenka dirbti nemėgstamo darbo.

Pirmenybę teikia naudotai technikai

Ūkininkavimo pradžioje įsigytu nauju traktoriumi Valtra padirbęs ir, kaip pats sako, supratęs, kad žemės ūkis gali būti įdomus, vėliau A. Šeputis pirko kad ir naudotą, bet tik vakarietišką techniką. Tad dabar jo technikos parke – vienas John Deere, du Case IH traktoriai, Manitou krautuvas, New Holland javų kombainas, Väderstad sėjamoji, Köckerling noraginis skutiklis, prikabinamas Kverneland pesticidų purkštuvas ir Bredal trąšų barstomoji.

Turi Panevežiuko ūkininkas ir nedidelį ekskavatorių melioracijos grioviams tvarkyti ir krovininį automobilį grūdams vežti. Pasak jo, pastarąją gana mažai per metus naudojamą mašiną brangu išlaikyti, nes reikia mokėti tokius pat mokesčius, kaip ir krovinių pervežimo įmonėms, tačiau ji ūkiui būtina – per kūlimą priprašyti ką nors išvežti grūdus sunku, o turimas sandėlis grūdams laikyti nėra itin didelis. „Yra tekę stabdyti kūlimą, nes nebuvo kur grūdų dėti. Todėl ir nusipirkau krovininį automobilį. Dabar ryte iki kūlimo spėju po vieną mašiną grūdų išvežti, jei užlyja, tą dieną ir dar po porą kartų nuvažiuoju“, – pasakoja Almantas.

Visą techniką, išskyrus su parama įsigytą mažesnį Case IH traktorių ir purkštuvą, ūkininkas pirko kelerių metų senumo. „Naujų mašinų kainos didžiulės, todėl perku naudotas. Didžiausią dėmesį kreipiu į gamybos metus ir tai, kad būtų išdirbusios kuo mažiau motovalandų. Man svarbu, kad traktorių pavarų dėžė būtų patvari mechaninė, automatinių nenoriu, nes jų remontai labai brangūs, o laiko tik apie 6 000 motovalandų“, – technikos pasirinkimo kriterijus vardija jaunas ūkininkas. Jis sutinka, kad dirbti su automatine pavarų dėže gerokai patogiau, tačiau, jo žodžiais, kai reikia pačiam remontuoti ir iš savo kišenės mokėti mažiausiai 15 tūkst. eurų, tai tas patogumas gali per gerklę išlįsti. Tad ne atsitiktinai, jo teigimu, skelbimuose traktorių su automatinėmis pavarų dėžėmis, dirbusių 5 000 motovalandų, pasiūla didžiausia. „Tiek pat išdirbęs traktorius su mechanine dėže kainuoja daugiau, bet jį įsigijęs gali būti tikras, kad dar bent 7 000 motovalandų drąsiai važiuos“, – iš patirties žino Almantas, kuris yra ir kvalifikuotas mechanikos inžinierius, baigęs studijas Žemės ūkio akademijoje.

Naudotų žemės ūkio mašinų jis dairosi ne tik mūsų šalies skelbimuose, įskaitant ir prekybos atstovų siūlomą techniką, bet ir užsienyje, pvz., Vokietijoje, Prancūzijoje. Šių metų planas – daugiausia sėjai naudojamą John Deere traktorių, už kurį potencialus pirkėjas jau sumokėjo rankpinigius, pakeisti to paties gamintojo galingesniu apie 350 AG modeliu. Beje, šį maždaug 3 metų senumo traktorių, kaip ir New Holland kombainą, su paskola buvo pirkęs iš šiems gamintojams atstovaujančių įmonių.

Tam, kad galėtų sparčiau atlikti sėjos darbus, galvoja ir vietoje 4 m darbinio pločio sėjamosios įsigyti 6 m mašiną. Iki rudens norėtų ir rimtesnės firmos diskinį skutiklį įsigyti, nes lenkišką pardavė. „Norėčiau pereiti prie nulinio dirbimo technologijos, nes nemanau, kad galinčių dirbti žmonių kaime daugės, o sumažinti važiavimų į laukus ir vienu metu atlikti visus darbus būtų gerai. Tad dabar labai domiuosi šia technologija, bendrauju su ją taikančiais ūkininkais“, – pasakoja Almantas.

Ūkyje jis taiko bearimę technologiją: po derliaus nuėmimo sekliai skuta laukus, chemiškai naikina sudygusias piktžoles ir pabiras, tada žemę dirba noraginiu skutikliu ir sėja. Paprastai žemę dirba iki 25 cm gyliu, esant poreikiui, naudoja ir giluminį iki 60 cm purenimą. Pasak jo, nors toks dirbimo gylis lyg ir prilygsta arimui, tačiau noraginis skutiklis žemę tik pakelia, bet jos neapverčia. „Kai žemę sujudini, papureni, laukai būna lygesni, tad ir dirbti smagiau“, – sako ūkininkas.

Taupyti padeda automatinės sistemos

Nors ūkyje naudojamoje sėjamojoje įrengta lokalaus trąšų įterpimo įranga, tačiau šia galimybe A. Šeputis nesinaudoja. Pasak jo, tręšimas sėjant – visų pirma sėjos mašinos, nors ir kaip ją prižiūlytagra reklama rėtum, gadinimas, antra, laiko gaišimas, nes dėl skirtingos trąšų kokybės ir dydžio dažnai kemšasi, be to, trąšos paprastai baigiasi greičiau nei sėklos, tad reikia jas atskirai pakrauti. Nepastebėjus užsikimšimų, nukenčia ir pasėlio tolygumas. „Gal įterpdamas trąšas sėjant gali šiek tiek sutaupyti, bet darbo tikrai daugiau nei tręšiant atskirai. Daug paprasčiau pripilti trąšų į tręštuvą ir lauku pralėkti, o tada ramiai sėti“, – įsitikinęs jaunas ūkininkas, dirbantis su 4,5 t talpos trąšų barstomąja.

A. Šeputis yra atlikęs visų dirbamų laukų žemės tyrimus. Nors išmaniųjų tręštuvų dar neturi, tyrimai leidžia susiorientuoti, kokias ir kiek trąšų naudoti, kad nebūtų tręšiama tuo, ko žemei visai nereikia, ir taip mėtomi pinigai veltui. Agronominiais klausimais jis konsultuojasi su „Kauno grūdų“ agronomu.

Sėdamas žemės ūkio augalus, naudojasi navigacijos sistema ir John Deere traktoriuje sumontuotu automatiniu vairavimu. Naujųjų technologijų nauda įsitikino purkšdamas pasėlius: purkštuvą nusipirko be GPS purškimo sekcijų kontrolės monitoriaus, bet vėliau jį įsigijo ir prijungė prie purškimo valdymo kompiuterio. „Iš pradžių bandžiau ranka sekcijas uždarinėti, bet lyg tyčia lygios formos laukų nėra, tad lyg pianinu grodavau iš vienos pusės į kitą sekcijas darinėdamas. Taip gal kokius dvejus metus dirbau. Įsigijus monitorių, jis man per metus atsipirko, nes padėjo sutaupyti nemažai chemijos, išpurkšti ją tiksliau. Jei dabar kas klausia mano nuomonės, visiems rekomenduoju tokius daiktus dėtis“, – sako Panevėžiuko ūkininkas.

Tobulina rusiškus traktorius, konstruoja priekabas

Visą ūkio techniką A. Šeputis pats remontuoja ir prižiūri, keičia dylančiąsias dalis. Į servisą kreipiasi, jei remontui atlikti savo dirbtuvėse neturi sąlygų. Kalbantis net kelis kartus pakartoja, kad leisti laiką dirbtuvėse ar garaže jam labai patinka, vis čia veiklos randa, kartais taip užsimiršta, kad vidurnaktį tenka žmonai jį namo kviesti...

Ūkio dirbtuvėse jis ne tik techniką remontuoja, bet ir įgyvendina pomėgį konstruoti. Šios žiemos darbas – ant senos važiuoklės ir rėmo baigiama sukonstruoti nauja priekaba, o tarp jau įgyvendintų projektų – du patobulinti rusiški traktoriai. Vienas jų – kirovas su prikonstruota vilkiko kabina ir varikliu – stovi ūkio kieme kaip atsarginis traktorius, savo neįprasta išvaizda traukdamas į Šepučių kiemą užsukančiųjų akis.

Pasak Almanto, tai gana vykęs projektas, nes galima prie jo bet kokį padargą kabinti ir važiuoti, be to, dirbti juo gana patogu. Pavyzdžiui, pernai su atnaujintu kirovu atliko laukuose giluminį purenimą. „Pakeitus kabiną ir įdėjus kondicionierių, pagerėjo komfortas, nereikia sėdėti atidarytais langais visam dulkėtam, tai jau iš karto smagiau. Be to, pakeičiau vairo kolonėlę ir įdėjau lengvą vairą, nes per dieną sukiojant rusišką vakare rankų nebejauti lyg būtum gerai pasportavęs. Kol nuvažiuoji iki dirvos, dar jauti, kad važiuoji rusiška technika, bet dirvoje įsijungi tą pavarą, kuria dirbi, ir didelio skirtumo nėra, ar sėdi vakarietiškame, ar rusiškame traktoriuje“, – tikina technikos mylėtojas, pasidžiaugdamas, kad atnaujintame traktoriuje galima ir muzikos klausytis, ir važiavimo greitį matyti – pastarojo net gamykliškai nerodydavo.

Konstruoti mėgstantis ūkininkas sako, kad parduoti savos konstrukcijos traktoriaus net minčių nėra, nes nė pusės sumos, kiek į jį investuota, ko gero, nepavyktų susigrąžinti, o įsigyti 380 AG vakarietišką traktorių kainuotų daug. Jo skaičiavimu, vietoj vieno vakarietiško panašaus galingumo traktoriaus jis galėtų mažiausiai dešimt atnaujintų kirovų sukonstruoti.

Beje, vieną taip pat atnaujintą rusišką traktorių, tiesa, ne kirovą, o T150, jis yra pardavęs Kėdainių r. ūkininkui, kuris iki šiol juo dirba be problemų. Jaunas ūkininkas paaiškina, kad tokie patobulinimai, kaip kito variklio įdėjimas ir komfortiškesnės kabinos sumontavimas, traktoriaus registracijai ar techninei apžiūrai jokios įtakos neturi, nes pagrindiniai techniniai mazgai, tokie kaip rėmas, kėbulas, tiltai, greičių dėžė, ratai, hidraulinė sistema, išlieka tie patys.

Tiesa, jis pripažįsta, kad tenka nemažai galvą pasukti, kai prie rusiškos dėžės reikia vakarietišką variklį pritaikyti, jungtis sugalvoti ir ištekinti. „Iš pradžių konstruoti pradedu su didžiule aistra ir užsidegimu, bet link pabaigos, atrodo, kantrybė ir nervai baigiasi. Galų gale baigęs sakau, kad tai paskutinis projektas, bet praeina kažkiek laiko, užsimiršta ir vėl norisi eiti į dirbtuves, galvoti ir kažką naujo daryti“, – juokiasi Almantas.

Savo dirbtuvėse jis turi tekinimo stakles, suvirinimo aparatą. „Visa tai man patinka, nemažai žinių ir Žemės ūkio akademijoje gavau. Manau, kad ūkininkams ši mokymo įstaiga labai reikalinga, nesvarbu, ar agronomijos, ar inžinerijos sritį renkiesi, ji pagrindus gerus suteikia. Akademijoje mes ir prie tekinimo staklių dirbome, ir virinti gavome, prie variklių ėjome, juos patys kūrėme, siurblius reguliavome. Smagios paskaitos buvo“, – prisimindamas studijų laikus šypsosi jaunas ūkininkas.

Planuoja atnaujinti sandėlio įrangą ir statyti namą

Pabaigęs pradėtus darbus dirbtuvėse, kol kas naujų konstravimo projektų neplanuoja imtis. Sako, pirmiausia skirsiąs laiko sandėlio ir džiovyklos įrangai atnaujinti ir patobulinti, kad paspartėtų grūdų išpylimo ir pakrovimo procesai. Nors dar tėčio statytos džiovyklos našumas netenkina Almanto ūkio poreikių, tačiau tai jis kompensuoja didesnio pajėgumo ir našumo javų kombainu su 7,5 m pločio pjaunamąja. Pasak jo, tokia technika leidžia labiau taikytis prie orų ir per dieną be didelio streso nukulti 35 ha pasėlių, dideliame lauke – ir daugiau.

Kad galėtų kulti etapais ir taip pailgintų derliaus nuėmimo laiką, sėja skirtingų veislių ir ankstyvumo kviečius, kurie sudaro didžiausią dalį A. Šepučio ūkyje auginamų kultūrų. Juos vienintelius ir sandėliuoja, miežių pasilieka tik sėklai, o rapsus iš karto po nuėmimo parduoda, maždaug po 1 t/ha – pagal išankstines sutartis. Dalį grūdų parduoda įmonei „Kauno grūdai“ pagal išankstines sutartis, taip atsiskaitydamas už trąšas ir chemiją.

Kaip ir dauguma ūkininkų, A. Šeputis pernai džiaugėsi geru derliumi: skaičiuojant pagal išvežtus grūdus, kviečių vidurkis siekė 7,7 t/ha, rapsų – 4,2 t/ha. „Praėjusių metų derlius ir rezultatai leido lengviau atsikvėpti, be didelio galvos sukimo galėjome įsipareigojimus vykdyti ir skolas sumokėti. O prieš tai buvo labai sunku, nors viską darėme pagal rekomendacijas, auginimo sąnaudos buvo nemažos, tačiau dėl sausros ne kažin kiek kūlėme. Skolos už chemiją ir trąšas paprastai būna didelės, o jei dar kabo paskolos už žemes ar techniką, taip ir per vienus metus gali ne tik nudegti, bet ir sudegti“, – žemės ūkio verslo rizikingumą ir priklausomybę nuo orų pabrėžia Panevėžiuko ūkininkas, su žmona Indre ir dviem dukrelėmis – šešerių Andrėja ir ketverių Amanda – kol kas gyvenantis gimtuosiuose namuose kartu su mama Daiva.

„Saviems pasistatyti vis dar nerandame pinigų, nes turiu nemažai įsipareigojimų – pirkau žemės, technikai įsigyti ėmiau paskolas. Tačiau dukros auga, norisi, kad kiekviena turėtų po atskirą kambarį, tad artimiausiu metu bandysime ant savo žemės namus kurtis“, – artimiausio penkmečio šeimos planais dalijasi jaunas ir entuziastingas Kauno r. ūkininkas Almantas Šeputis.