Lietuvos ūkio žengimą į 1954-uosius lydėjo visiška nežinomybė, ateities baimė, bado grėsmė. Prievarta sukurtuose kolūkiuose iš esmės jokios gamybos nebuvo, gal tik siekis parodyti, kad žemė dirbama ir būtina išsaugoti nuo kritimo gyvulius.

Neturėdami kuo šerti kolūkiai ėmė pristatinėti į supirkimo punktus 40 kg svorio kiaules. Viename iš Švenčionių rajono dokumentų rašoma, kad „spalio 1 d. apsirūpinimas pašarais siekia 30 proc. Iki lapkričio 1 d. pilnai jais apsirūpinti...“ Kolūkių pirmininkai pašarų trūkumą ėmė spręsti skirdami daugiau žemės kolūkiečiams: šie augino pašarinius runkelius ir dalį derliaus atiduodavo kolūkiams, dalis likdavo jiems. Tai buvo nusižengimas kolūkinės santvarkos principams. Nors ir toks būdas pasiteisino tik iš dalies, nes pašarai buvo saugomi kolūkiečių kaupuose, daržinėse, o prie kiekvieno po sargą nepastatysi...

Grūdinių kultūrų auginimo planai buvo „nuleidžiami iš viršaus“, nekreipiant dėmesio į kolūkio galimybes. Kartais kolūkis nei sėti ką turėjo, nei kuo žemę dirbti. Siekiant išlaikyti arklius darbingus, juos leisdavo prižiūrėti buvusiems savininkams, net jų tvartuose laikyti.

Permainos po Stalino mirties

Po Stalino mirties iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą buvo atšaukta apie 3 000 valdininkų. 1953–1954 m. gyventojams tai sukėlė daugybę samprotavimų, kuriuos fiksavo KGB, pavyzdžiui, „Lietuvoje bus nauji pinigai“, „bus grąžintas turtas“, „sugrįš tremtiniai“ ir net „Lietuva bus demokratinė valstybė“. Pagėgių M. Melnikaitės kolūkyje atsisakė dirbti 24 kolūkiečiai ir pareiškė: „Kai rusai iš Lietuvos išvažiuos, tada mes kolūkius išvaikysim ir gyvensim kaip anksčiau“. Keliuose Ignalinos rajono kolūkiuose arklius susigrąžino buvę savininkai, Kėdainių rajono – susivežė šieną iš buvusių pievų, Prienų – leido sėti sau žiemkenčius „kas kiek gali“. KGB greitai „paaiškino“, kad tai – „užsienio agentūros“ ir „ liaudies priešų“ veikla. Kolūkiai liko, bet kolūkinės sistemos diegimas užtruko ilgiau.

N. Chruščiovo epocha: nuo agromiestų iki kukurūzų

Dar vieną sumaištį žemės ūkyje kėlė naujasis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas. Jis buvo įtikėjęs esąs žemės ūkio žinovas, kurio tikslas – per keletą metų išspręsti maisto stokos problemą. Vienu metu jis siūlė kurti „agromiestus“, t. y. statyti daugiabučius namus kolūkiečiams kaimuose ir į darbą laukuose ar fermose juos vežti autobusais. Sumanymas pasiekė ir Lietuvą. Tarkime, Pasvalio rajone, tuometiniame Naradavos sodininkystės tarybiniame ūkyje buvo pastatyti keli krosnimis šildomi dviaukščiai namai, sandėliukai – lauke, tualetai – už jų... Lietuvos kolūkiečiai tokiuose namuose gyventi nenorėjo. Pradėti statyti individualūs namai, vėliau atsirado ir „alytnamiai“.

Priemonė, turėjusi pagerinti kolūkių padėtį, buvo 1953 m. paskelbtas kolūkių skolų nurašymas ir leidimas išmokėti 25 proc. darbadienio už pristatytus valstybei gyvulius. Tais metais bulvių supirkimo kainos padidintos 1,8 karto, 1956 m. – 3,3 karto, grūdų – 2,5, jautienos – 4–5, kiaulienos – 4 kartus. Tai rodė, kad iki tol kolūkiai negaudavo užmokesčio už pristatytą produkciją. Lyg ir geriau, bet iki pat 1960 m. supirkimo kainos išliko žemesnės už savikainą ir toliau nebuvo iš ko mokėti už darbadienius, statyti ūkinius pastatus, pirkti techniką. Padėtis keitėsi, bet ir 1964 m. jautienos gamybos rentabilumas sudarė 15 proc., kiaulienos – 16, pieno – 13 proc. Buvo sumažinti mokesčiai kolūkiečiams už sodybinius sklypus ir gyvulius. Tai šiek tiek gerino jų padėtį, nes po kelerių metų tuometinis LTSR ministrų tarybos pirmininkas M. Šumauskas išsakė „eretišką“ mintį – skirti kolūkiečiams po 1–2 ha ir taip spręsti kolūkinės gamybos problemas. Tai kirtosi su sovietų politika ir jis buvo atleistas iš pareigų.

1953 m. imta aiškinti, kad kolūkiams reikia suteikti daugiau teisių, leisti patiems planuoti gamybą, kalbėta apie kolūkiečių materialinį suinteresuotumą. Tai buvo tik žodžiai, nes net nebuvo leista brokuoti sergančių ar nusilpusių galvijų, manant, kad taip bus išsaugota gyvulininkystė. Nepadėjo. 1958 m. dėl prastos priežiūros ir pašarų stokos krito apie 20 tūkst. galvijų. Kritiška padėtis buvo ir žemdirbystėje: 1955 m. grūdinių kultūrų derlingumas sudarė tik 3,4 cnt/ha, bulvių – 39 cnt/ha. Kartais rašoma, kad derlius buvo didesnis, nes pakeliui iš laukų į sandėlius dalis jo likdavo kolūkiečių kiemuose. Buvo dar kartą nurašyti kolūkių įsiskolinimai už nepristatytą valstybei produkciją, skolos Mašinų ir traktorių stotims (MTS) už atliktus darbus. Dar kartą kolūkiai turėjo viską pradėti iš naujo, be skolų kupros. Sutrukdė N. Chruščiovo pradėtos inovacijos ir įsitikinimas, kad per keletą metų galima valingai išspręsti apsirūpinimo maistu problemą.

Kaip atsakas į 1954–1955 m. galėjusį kilti badą, prasidėjo plėšinių (niekad nedirbtų stepių Kazachstane ir Sibire) įsisavinimas. Į ten buvo gabenama technika, sėkla, žmonės, tad dalis žemių liko neįdirbtos tradiciniuose žemdirbystės rajonuose. Iš Lietuvos į plėšinius išsiųsta 25 400 žmonių, iš kurių 55 proc. lietuvių.

Dar viena idėja – kukurūzai, kurie turėjo tapti panacėja nuo visų nepriteklių. 1954 m. Lietuvoje pasėti pirmieji jų pasėliai. 1958 m. kukurūzais jau buvo užsėta 43 tūkst. ha, auginimo vajaus viršūnė 1962 m., kai užsėta 180 tūkst. hektarų. N. Chruščiovas reikalavo kukurūzus auginti „bet kur, bet kokiomis gamtinėmis sąlygomis“ ir didžiavosi, kad pats juos augina pamaskvėje. Jiems auginti turėjo būti skiriamos geriausios žemės, šienaujamos pievos, išartos dobilienos, mažinami grūdinių pasėliai. Kukurūzų agitacinei kampanijai pasitelktos įvairiausios priemonės. Atsirado plakatų su kukurūzais, burbuolėmis ir užrašu „laukų karalienė“, aiškinimais, kad su jais pavyks pralenkti JAV pagal mėsos ir pieno gamybą vienam gyventojui. Kukurūzai – tai ne tik pašaras, kruopos ir miltai, bet ir „dešra, lazdelės, šampanas...“

Į kukurūzus Lietuvoje žiūrėta nepatikliai, o ir patyrimo juos auginti nebuvo. Netoli Lentvario buvusiame tarybiniame ūkyje kukurūzų daigumas sudarė 10 proc. Ištyrus priežastis, paaiškėjo, kad rumuniška sėkla netinka mūsų klimatui. Reikalauta kukurūzus tręšti mineralinėmis trąšomis, bet tada jų neužtekdavo kitiems augalams. Primygtinai nurodyta juos sėti „kvadratiniu–lizdiniu būdu“, kai žemė specialiomis akėčiomis akėjama skersai išilgai, taip sudaromi kvadratai, kurių susikirtimo vietose įspraudžiama sėkla. Vienas sėjėjas imdavo lazdą (kotą) su horizontaliai pritaisyta lenta, kurios apačioje – kuoliukai, ir darydavo duobutes, kitas į jas dėdavo po 2 sėklas (jei daugiau – tai „neracionalus resursų naudojimas“ ar net „kukurūzų auginimo diskreditavimas“) ir užberdavo žeme. Paprastesnis variantas buvo paimti iš pamokų mokinius, kurių kiekvienam duodavo po pagaliuką ir maišelį su sėkla... Tai irgi formavo požiūrį „į priešakinį socialistinį žemės ūkį“. Neapsikęsdama kukurūzų manijos, grupė Lietuvos žemės ūkio specialistų su Petru Vasinausku priešakyje parašė laišką N. Chruščiovui ir prašė nediegti kukurūzų. Mokslininkai buvo pasmerkti, buvo sukritikuota ir tuometinė Lietuvos valdžia. Su jos nebyliu pritarimu kukurūzus imta sėti daugiausia pakelėse, kad labiau kristų į akis, taip išsaugant tradicinius pasėlius. Ši kampanija atvedė Sovietų Sąjungą prie to, kad teko pamiršti lozungą „pavyti ir pralenkti JAV“ ir pirmą kartą istorijoje iš Kanados ir JAV nupirkti 12 mln. t grūdų. Beje, tai jau irgi pažanga, nes Stalinas būtų leidęs mirti badu.

Dar viena naujovė buvo kolūkių pertvarkymas į tarybinius ūkius. Jis rėmėsi komunistinės ideologijos prielaida, kad kolūkinės kooperatinės nuosavybės forma yra žemesnė ir labiau atsilikusi nei socialistinė valstybinė. Esą kolūkį „paaukštinus“ iki tarybinio ūkio, jis automatiškai taps pažangesnis, geresnis, daugiau visko išaugins, išspręs maisto problemą. Kolūkietis, tapęs darbininku, sąmoningiau dirbs, įsilies į darbininkų klasę ir taps „varančiąja komunizmo kūrimo jėga“. Pertvarkius prastą kolūkį, jis tapdavo prastu tarybiniu ūkiu. Nauda buvo tokia, kad ūkio darbininkai gaudavo garantuotą mėnesinį atlyginimą, nors ir mažą, tačiau sodybinio sklypo jiems buvo paliekama jau ne 60, o tik 25 arai. 1964 m. reorganizacijos buvo baigtos, Lietuvoje liko apie 1 500 kolūkių ir 300 tarybinių ūkių.

Reformoms galo nematyti

Tuo nuolatinis reformavimas nesibaigė. Ryškėjo vis nauji MTS darbo trūkumai. Siekiant gerinti jų darbą, iš pradžių eita tipišku sovietiniu keliu – stotyse įsteigti politiniai (komunistų) skyriai, turėję pagerinti vadovavimą. Padėtis nesikeitė, todėl 1958 m. nutarta likviduoti visas 1 291 Lietuvoje veikusias MTS. Gavę kreditus, kolūkiai iš jų nupirko apie 8 000 traktorių. Mintis gera: kolūkiai racionaliau panaudos techniką, dirbs žemę kokybiškiau ir atsižvelgdami į orų sąlygas. Tikrovė buvo kitokia. Priklausomai nuo pirmininkų apsukrumo, vieni pirko naujesnius, kitiems liko susidėvėję traktoriai. Savų remonto bazių, garažų, mechanikų kolūkiai neturėjo. MTS dirbtuvių bazėse buvo įsteigtos remonto-technikos stotys, su kuriomis buvo sudaromos remonto sutartys. Jos kartais būdavo tolokai nuo kolūkio, tad, sugedus vikšriniam traktoriui, iššūkiu tapdavo jo nugabenimas į remontą.

Pristatydami valstybei produktus žemiau savikainos, kolūkiai neturėjo lėšų paskoloms grąžinti ir įsiskolindavo valstybei. Įsiskolinusieji negalėjo gauti naujų kreditų. Klostėsi padėtis be išeities: naujai technikai pirkti lėšų nėra, sena – genda, remonto bazės nėra, iš MTS atėjusiam dirbti į kolūkį traktorininkui privalu mokėti jo anksčiau gautą algą.

Sunkumų būta ir daugiau. Trūko žemės ūkio specialistų. 1958 m. buvo apie 1 800 kolūkių, iš jų apie 700 neturėjo nė vieno specialisto, 1 400 – nė vieno zootechniko. Vos 5 proc. agronomų ir zootechnikų buvo su aukštuoju, 24 proc. fermų vedėjų su specialiu viduriniu išsilavinimu. 1964 m. iš kolūkiuose dirbusių 1 533 inžinierių ir technikų aukštąjį išsilavinimą turėjo 17, specialųjį vidurinį – 121, o visi kiti – „darbinį patyrimą“.

Kolūkių pirmininkų gebėjimai nebuvo geresni. Ūkininkai, turėjusieji daugiau žemės ir patirties – ištremti. Turėjusieji po kelis hektarus žemės neišmanė, kaip tvarkytis kelių šimtų hektarų plote, prižiūrėti bandą, kiek pašarų paruošti. Iki 1955 m. pirmininkai ruošti Verkių ir Dotnuvos pirmininkų mokyklose. Per kelis mėnesius eiliniai kolūkiečiai nedaug ko pramokdavo. 1955 m. gimė nauja iniciatyva – siųsti dirbti pirmininkais miestiečius, turinčius vadovavimo patirties. Tokių buvo pasiųsta beveik 1 000. Dažniausiai tai buvo neįtikusieji vadovybei, turėjusieji nuobaudų, vadovavusieji, bet sužlugdę veiklos barą, turėję problemų su alkoholiu. Jų tikslas buvo vienas – išbūti „tremtį“ ir grįžti į miestą. To meto spaudoje jie kaltinti „sumiesčionėjimu“. Pirmininkų kaita buvo didelė. 1964 m. net 42 proc. visų pirmininkų darbo stažas sudarė 1–3 metus.

Suinteresuotumo dirbti kolūkiuose kolūkiečiai neturėjo. 1964 m. 62 proc. visų pajamų jie gaudavo iš sklypo ir namų ūkio. Moterys namų ūkyje dirbo 55 proc., vyrai – 40 proc. viso darbo laiko. 1956 m. nurodyta mokėti 25 proc. darbadienio dydžio avansą. 1956 m. jį reguliariai mokėjo 16 proc. kolūkių, 11 proc. iš viso nemokėjo. Tais metais už darbadienį mokėta 0,53 rublio (palyginimui 1 kg dešros kainavo 2,8 rub., cukraus – 0,83, šaldytuvas – 150, motociklas – 980 rub.). Įsigyti pramoninių prekių buvo sunku, nes 1958 m. jų net nebuvo tiek, kiek 1940 metais.

Pamažu padėtis keitėsi, kai 1965 m. už darbadienį mokėta 2,8 rub., įvestas pensijų mokėjimas. Kitais metais buvo nustatytas minimalus darbo apmokėjimas – 50–60 rublių per mėnesį. Tik 1958 m. panaikinti privalomieji pristatymai (po 100 l pieno nuo karvės, 300 g vilnos nuo avies ir 30 kg mėsos per metus). Savas ūkis gelbėjo ne tik kolūkiečius, bet ir miesto gyventojus. Visa kolūkinė gamyba tenkino trečdalį poreikių, tiekė 32 proc. pieno, 35 proc. mėsos, 7 proc. kiaušinių.

1958 m., panaikinus mokestį produktais, sodybinių sklypų reikšmė išaugo. Jei 1958 m. jie patiekė 94,4 tūkst. t mėsos ir 967 tūkst. t pieno, tai 1962 m. atitinkamai 111 tūkst. t ir 1 mln. t, o tai sudarė du trečdalius viso pieno ir mėsos kiekio, nors sklypai sudarė 7 proc. visos žemės. Realiai indėlis buvo dar didesnis, nes kolūkis iš kolūkiečių supirkdavo gyvulius ir taip vykdydavo planus, tiesa, atsainiai žiūrėdavo, jei augindavo daugiau gyvulių nei nustatyta (1 karvė, 2–3 kiaulės, 2–3 avys, 10–15 vištų). Dažnai kolūkio traktorius suardavo žemę, patys nusišienaudavo pakrūmes. Menki uždarbiai, savo ūkio svarba formavo nuostatą vengti darbo kolūkyje. 1956 m. nė vieno darbadienio neišdirbo 3–4 proc., nustatyto minimumo – 18,5 proc. kolūkiečių. Padėtis keitėsi, kai buvo pagrasinta neleisti šienauti, jei neišdirbs nustatyto minimumo.

Priverstinis prisitaikymas prie tikrovės

Dėl lemiamo indėlio produktų gamyboje Lietuva atsilaikė dar prieš vieną sovietinę iniciatyvą – riboti ir visai panaikinti sodybinius ūkius. Sugalvota, kad jų nelikus, kolūkietis visas jėgas skirs kolūkiui ir visko bus pagaminta pakankamai. Eidamas iš kolūkio namo, užeis į sandėlį ar fermą ir už savikainą nusipirks produktų. Nuo 1958 m. kolūkiečiai negalėjo įsigyti mineralinių trąšų, jiems drausta skirti pievų, primygtinai siūlyta priduoti gyvulius.

Ekonomistai propagandistai Lietuvoje kliedėjo, kad mechanizavus ir elektrifikavus kolūkius „kolūkietis per dieną dirbs 4–5 valandas“, gyvenimas kaime nesiskirs nuo miesto ir greitai (iki 1965 m.) Lietuva „pagal pagrindinius… produkcijos gamybos rodiklius toli pralenks JAV“. Kaip visiškas disonansas nuskambėjo siūlymas „plačiai augintini triušius, ypač įtraukiant į šį darbą jaunimą“. Amerikos rodikliai toli, o triušis čia pat.

Pokyčius kolūkinėje gamyboje lėmė supratimas, kad kolūkiai liks, nebus leista grįžti prie savarankiško ūkininkavimo nuosavoje žemėje, todėl reikia ne susitaikyti, bet prisitaikyti prie realijų, eiti dirbti, nesistengti, atsainiai vykdyti nurodymus, vadovautis principu „ir taip bus gerai“. Pokyčiu tapo vis didesnis technikos naudojimas. 1964 m. 2 654 kombainai nuėmė 38 proc. grūdinių kultūrų. Derlingumas siekė 11,2 cnt/ha ir atsiliko nuo 1939 m. Lietuvos derlingumo, bet pralenkė 1966 m. Bulvių derlingumas – 140 cnt/ha, pašarinių runkelių – 180 cnt/ha. Iki 1964 m. arklių skaičius sumažėjo 28 proc. Lūžis arimo srityje įvyko 1957 m., kai žemę dirbo 15 400 traktorių, o 1964 m. jų buvo jau 27 400. Prasčiausiai mechanizuotas buvo bulvių sodinimas (36 proc.) ir jų kasimas (50 proc.). Nuo 1966 m. pradėtos organizuoti traktorininkų arimo varžybos.

Pamažu į kaimą skverbėsi elektra. Šeštojo dešimtmečio pradžioje statytos kolūkių ir tarpkolūkinės nedidelės elektrinės. Vėliau kolūkiai prijungti prie valstybės tinklų. 1964 m. beveik visi kolūkiai ir apie pusė kolūkiečių namų turėjo elektrą.

Sunkiai klostėsi pokyčiai kolūkinėje gyvulininkystėje. Karvės laikytos iš valstiečių nusavintuose tvartuose, vėliau statytos kolūkių fermos, beje, prie ežerų ir upių, nes girdyti vanduo arčiau. Trūko saugojimo patalpų pašarams, kraikui stirtose laikyti šiaudai apipūdavo. Dešimtmečio pabaigoje aiškėjo, kad reikia statyti naujas, darbų mechanizavimui pritaikytas fermas. Statyboms nuolat stigo medžiagų, dar ir dirbtuves, ir sandėlius reikėjo statyti.

Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio žemės ūkis pradėjo išeiti iš krizės, gerėjo kolūkių finansinė padėtis, už darbadienius sumokama, daugiau naudota trąšų, nauja technika kokybiškiau arė dirvas. Ir tai reiškė vieną – prireikė 15 metų prievartos, kad kolūkinė gamyba pradėtų duoti bent šiokius tokius rezultatus.