Pieninės krypties veršelių apatinių kvėpavimo takų ligos sukelia daugiausia nuostolių po virškinamojo trakto ligų. Žalos pridaro dideli sergamumo ir gaištamumo rodikliai bei stiprūs neigiami padariniai persirgus.

Nors būsima karvė veršeliu būna neilgai, tačiau tai, kas vyksta gyvuliui augant, labai stipriai atsiliepia ateityje.

Pirma, kvėpavimo takų ligų etiologija yra daugiafaktorinė – vienos infekcijos neužtenka, būtina ir imunosupresija. Patogeninių agentų yra labai daug ir įvairių – virusai, veikiantys tiesiogiai ir imunosupresiškai (GIRV, GRSV, PI- 3V, GVDV), bakterijos (M. haemolytica, P. multocida, H. somni, E. coli), mikobakterijos (M. bovis). Imunosupresiją gali sukelti ne tik pasyvaus ir aktyvaus imuniteto neužtikrinimas, ūkyje vyraujantys virusai, tačiau ir neigiamas aplinkos poveikis. Nuo pat gimimo veršelis kasdien susiduria su potencialiais imunosupresijos rizikos veiksniais ir tik auginimo technologijos lemia, ar jų poveikis imuninei sistemai bus neigiamas.

Antra, žvelgiant iš anatominės pusės, santykinai didesnę procentinę galvijų plaučių dalį, palyginti su kitų žinduolių, sudaro jungiamasis audinys ir mažesnę – alveolių kvėpuojamasis paviršius. Veršeliui susirgus pneumonija ir uždegimui pažeidus plaučių parenchimą sutrinka kvėpavimo procesai, didesnių energijos resursų reikia užtikrinti ląstelinį kvėpavimą. Nepradėjus laiku tinkamai gydyti, uždegimo sukelti pažeidimai po susirgimo formuoja randinį audinį. Galbūt gyvulio sveikatos būklė ir pagerės, tačiau neigiami padariniai liks visą gyvenimą – plaučiai neužtikrins pakankamo kvėpavimo, todėl svorio prieaugliui ar produkcijai bus nukreipta mažesnė iš pašarų gauta energijos dalis, t. y. gyvulio produktyvumas bus mažesnis.

Svarbu kontroliuoti veršelių sergamumą

Veršelių kvėpavimo takų ligos atneša finansinių nuostolių. Vieno veršelio gydymo kaina nedidelė, tačiau tai infekcinis susirgimas ir grupiniuose garduose matyti ne pavieniai atvejai. Be to, dėl kvėpavimo takų ligų fiksuojami dideli gaištamumo rodikliai. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – pneumonija gali būti asimptomė. Pagrindiniai ligos indikatoriai būna sumažėjęs apetitas, karščiavimas ir depresija, tačiau, kai yra didelė gyvulių koncentracija, aptarnaujantis personalas gali lengvai to nepastebėti ir tada ištinka staigus gaišimas. Antroji priežastis – viršutinių kvėpavimo takų ligų ignoravimas. Rinitas nėra sunki liga, tačiau jos negydant užkratas patenka į apatinius kvėpavimo takus ir sukelia uždegimą, gydymas tampa ilgesnis.

Sunkesnė diagnostika ne vienintelė problema, svarbu ir tinkamas gydymo parinkimas. Lengvesniais atvejais galima apsieti ir be antimikrobinių vaistų, tačiau, kaip žinoti, ar tai tas lengvesnis atvejis? Įvairūs autoriai sutaria dėl vieno simptomo – kūno temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 39,7 ^oC. Tokiu atveju galima stiprinti veršelio sveikatingumą ir padėti jam kovoti su liga, bet reikia nuolat vertinti sveikatos būklę. Retas ūkis gali kiekvieną dieną stebėti vieną sergantį veršelį, todėl dažniausiai pasitelkiamos antimikrobinės kontrolės priemonės gydymo trukmei sutrumpinti. Tačiau parenkant neteisingos grupės antibiotikus ar paskyrus per trumpą gydymo laikotarpį ne tik neišgydoma liga, bet ir prisidedama prie mikroorganizmų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms didinimo.

Ar vakcinacija gali išspręsti problemą?

Vakcinacijos programos yra puiki veršelių kvėpavimo takų ligų kontrolės priemonė, geriausi rezultatai pasiekiami naudojant gyvas modifikuotas vakcinas. Tačiau pagrindinis vakcinos veikimo principas yra ne apsaugoti veršelį nuo pačio patogeno inokuliacijos, o jam neleisti pereiti gyvūno imuninės sistemos barjero, bandos lygmeniu – neleisti užsikrėtusiam veršeliui platinti viruso į aplinką.

Tačiau kai kuriais atvejais vakcinacija gali ir nepadėti, nes yra stiprus aplinkos veiksnių imunosupresinis poveikis. Taigi, jei ūkyje, kuriame vykdomos veršelių vakcinacijos programos, matyti dideli veršelių kvėpavimo takų ligų protrūkiai, verta susimąstyti, ar auginimo sąlygos atitinka veršelių fiziologinius poreikius ir ar nesukelia neigiamo poveikio.

Neigiamai veikiantys aplinkos veiksniai

Netinkamos laikymo sąlygos, netinkama temperatūra, drėgmė ar ventiliacija, kaip pavieniai veiksniai, neturės daug įtakos veršelių sveikatai, tačiau veikdami kartu gali stipriai pakenkti. Svarbiausias jų – pakankamos ventiliacijos užtikrinimas. Galbūt stoginės atrodo ne visai tinkamos patalpos auginti veršelius, tačiau būtent jose yra geresni kiti oro rodikliai (santykinė oro drėgmė neviršija higieninių normų, kvėpuojamame ore nesikaupia dulkės, mikroorganizmai ir kenksmingos dujos, pvz., amoniakas), palyginti su uždaromis patalpomis.

Kitas svarbus aspektas – stresas. Kai veršelis patiria intensyvų stresą, stimuliuojama ne tik kortizolio sintezė, bet ir vykdoma L-selektino disreguliacija, didėja neutrofilų koncentracija kraujyje. Reaktyvūs neutrofilai sukelia ir plaučių pažeidimų, suardo plaučių apsauginio barjero vientisumą. Dėl pažeistų plaučių audinių ir silpnos imuninės sistemos veršelis tampa imlus infekcinėms kvėpavimo takų ligoms.

Kokie pagrindiniai streso šaltiniai įvairiais veršelių auginimo etapais? Dideles kontraversijas sukelia pastaruoju metu dažnai naudojami plastikiniai nameliai individualiuose gardeliuose. Jų problema – neužtikrinta ventiliacija namelio viduje. Vasaros laikotarpiu, veršeliui užimant iki 85–90 proc. namelio grindų ploto, temperatūra viduje padidėja vidutiniškai 2 ^oC, o santykinė oro drėgmė – 8 proc., ekvivalentiškai didėja ir karščio indeksas. Kai jis viršija gyvūno fiziologinę normą, sutrinka evaporizacijos procesai ir veršelis patiria karščio stresą, paprasčiau sakant – perkaista. Karščio indekso reikšmei didėjant per 1 vienetą, rizika veršeliui susirgti kvėpavimo takų ligomis padidėja 12 procentų.

Nujunkymo ir perkėlimo į grupes laikotarpis veršelių auginimo praktikoje vadinamas „kritiniu langu“ dėl patiriamo intensyvaus streso. Būtent praėjus savaitei ar daugiau naujoje suformuotoje grupėje matyti pneumonijos protrūkių ir ši amžiaus grupė yra tarp dažniausiai sergančių visame pasaulyje. Alternatyva staigiam gyvenimo sąlygų pasikeitimui – girdymo periodu veršelius laikyti grupelėmis po 2–3 individus. Po nujunkymo pervedus į naujas grupes išryškėja geresni socializacijos įgūdžiai, lengvesnis prisitaikymas prie pakitusių sąlygų, mažiau ligų.

Kita problema – veršelių girdymo klaidos. Be girdymui skirto pieno galimo bakterinio užterštumo, pasitaiko ir kryžminė tarša. Naudojant tą patį pieno kibirėlį keliems veršeliams, neatsižvelgiant į sveikatos būklę ar amžių, perduodami infekcijos sukėlėjai. Kai kurios ligos būdingos vyresniems veršeliams, tačiau per nekeičiamą ir nedezinfekuojamą pieno kibirėlio čiulptuką galima perduoti infekcinį patogeną jaunesniems, silpnesniems veršeliams.

Taip pat kvėpavimo takų ligoms pasireikšti turi įtakos ir veršelių girdymo dažnumas – didesnė rizika susirgti kvėpavimo takų ligomis tenka veršeliams, girdomiems 1–2 kartus per dieną, palyginti su 3 kartus per dieną girdomais veršeliais.

Rekomendacijos, kaip sumažinti apatinių kvėpavimo takų ligų sergamumą ūkyje

• Užtikrinti pakankamą pasyvų imunitetą, sugirdant kokybiškas krekenas (min. 5–7,5 proc. kūno svorio, min. 150 g IgG per pirmąsias 4–6 val.).
• Vykdyti vakcinacijos programas, jeigu reikia.
• Vengti kryžminės taršos, pirmiausia girdant jauniausius ir sveikiausius.
• Išvengti karščio streso vasarą galima pakeliant veršelio namelį šiek tiek nuo žemės, sukuriant oro srautą tarp žemiausio ir aukščiausio namelio taškų.
• Vykdyti streso kontrolę – vengti veršelius nujunkyti ir perkelti į dideles grupes tuo pačiu metu.
• Atskirti sergančius veršelius nuo sveikų.
• Užtikrinti pakankamą ventiliaciją laikymo patalpose. Efektyvi ventiliacija veršelius apsaugos nuo perkaitimo, ore nesikaups dulkės, oru plintantys mikroorganizmai ir tiesiogiai kvėpavimo takų apsauginį barjerą ardančios amoniako dujos.