Pieninių karvių bandose daugėja hemoraginio žarnyno sindromo atvejų, ši tendencija ryškėja visame pasaulyje. Tai sporadinis susirgimas, kurio priežastis ir patogenezė nėra visai aiški.

Hemoraginiam žarnyno sindromui (HŽS) būdinga greita eiga, staiga atsiradęs pilvo srities skausmas ir obstipacija, vėliau vystosi šokas ir gyvulys nugaišta.

Nugaišo iš vakaro dar sveikos buvusios karvės

Vienoje melžiamų karvių bandoje kovo viduryje staiga susirgo laktuojanti karvė, kuri iš vakaro buvo sveika, o rytą nesugebėjo atsistoti, gulėjo ištikta komos, priglaudusi galvą prie šono. Nors karvė buvo apsiveršiavusi praėjusiais metais, iš pažiūros ji atrodė kaip serganti pareze po atsivedimo. Galūnės, ausys, ragai buvo atšalę, pasireiškė stipri dehidratacija (įkritusios akys). Rektinė temperatūra – 36,6 ^oC. Gliukozės kiekis periferiniame kraujyje – 2,0 mmol/l, o ketoninių kūnų – 0,1 mmol/l. Nuspręsta gydyti intraveninėmis skysčių ir elektrolitų infuzijomis, skirta gliukozė su metioninu. Tačiau gydymas buvo neefektyvus, karvė nugaišo po 2 valandų.

Kitos dienos rytą susirgo kita greta stovėjusi karvė, kuri prieš mėnesį buvo apsiveršiavusi. Karvę vos pavyko pakelti, varoma melžti labai svirduliavo, pradėjo viduriuoti. Smarkiai nukrito primilžis, pastebėta dehidratacijos požymių. Dešinioji pilvo pusė buvo keistos formos, išsipūtusi.

Kairiojoje pilvo pusėje perkutuojant ir auskultuojant buvo girdėti timpaniškas garsas, panašus esant šliužo dislokacijai į kairę. Rektinė temperatūra – 37,1 ^oC. Gydyta intraveninėmis skysčių ir elektrolitų infuzijomis, viduriavimui stabdyti sugirdytas antibiotikas kolistinas, tačiau gydymas buvo neefektyvus – kitą rytą karvė rasta nugaišusi. Atlikus patologinį anatominį tyrimą, nustatytas hemoraginis plonųjų žarnų uždegimas, žarnų spindis pripildytas kraujingo turinio.

Tą pačią dieną pastebėtos dar dvi sergančios, neėdančios karvės, turinčios dehidratacijos požymių. Remiantis anamneze, klinikiniais ir skrodimo duomenimis, įtartas hemoraginis žarnyno sindromas. Ūkininkui rekomenduota visoms karvėms pakeisti pašarą – atsivežti šieno iš kito ūkio, į pašarą dėti toksinų surišiklių. Sergančioms karvėms taikytas gydymas elektrolitų tirpalais ir amoksicilinu. Karvės išgyveno ir sveiksta, naujų ligos atvejų nepastebėta. Ištyrus šieną, kuriuo buvo šerti gyvuliai, nustatytas užterštumas Aspergillus genties grybais. Daliai bandos gyvulių atlikus serologinius tyrimus, kelioms karvėms nustatyti antikūnai nuo galvijų virusinės diarėjos (antigeno tyrimo rezultatas – neigiamas), galvijų respiratorinio sinticinio ir paragripo virusų. Nugaišusios karvės kraujo mėginys (paimtas jai esant gyvai), taip pat dar 5 karvių, turinčių dehidratacijos požymių, kraujo mėginiai išsiųsti į laboratoriją Clostridium perfringens alfa toksino serologiniam antikūnų nustatymui. Gautas atsakymas, kad visi mėginiai teigiami.

Ligos priežastys ir vystymasis

Hemoraginio žarnyno sindromo priežastys ir vystymasis. Mokslinėje literatūroje HŽS (angl. Hemorrhagic bowel syndrome) vadinamas įvairiai, dar dažnai įvardijamas kaip hemoraginis tuščiosios žarnos sindromas (angl. Jejunal hemorrhage syndrome) ar tuščiosios žarnos hematoma (angl. Jejunal hematoma).

HŽS priežastis nėra aiški, o ligos patogenezė nėra gerai išstudijuota. Manoma, kad sindromą sukelia ne vienas, bet keli veiksniai. Vienas pagrindinių iš jų yra A tipo Clostridium perfringens ir jos išskiriami toksinai (alfa ir beta-2). Nors šių klostridijų randama ir sveikų gyvulių organizme, ji neretai išskiriama ir HŽS atveju (dažniau nei kitų žarnų patologijų atvejais).

Kitas, dažnai su HŽS siejamas patogenas, kaip galimas ligos sukėlėjas, yra mikroskopinis grybas Aspergillus fumigatus, kurių dažnai randama pašaruose. Manoma, kad galvijams, užsikrėtusiems A. fumigatus, jo metabolitas mikotoksinas gliotoksinas slopina imuninę sistemą (sutrikdo neutrofilų funkciją, sukelia makrofagų apoptozę), padidina A. fumigatus virulentingumą ir lemia hemoraginį žarnyno sindromą.

HŽS nustatomas ir mėsiniams galvijams, liga siejama su pašarais į organizmą patenkančiu dideliu kiekiu Fusarium, Aspergillus ar Penicillium genties mikroskopinių grybų. Taip pat mėsinių galvijų HŽS gali lemti šiga toksinus gaminančios E. coli.

HŽS gali pasireikšti 1–2 proc. bandos karvių, nors kai kuriais atvejais pasitaiko ligos protrūkių, kai sergamumas siekia daugiau kaip 10 procentų. Susirgusių karvių gaištamumas dažniausiai būna labai didelis, dviejų parų laikotarpiu nuo ligos pradžios gali nugaišti 85–100 proc. susirgusių gyvulių.

HŽS atveju nustatomas ūmus, vietinis, nekrozinis hemoraginis plonųjų žarnų uždegimas, dėl kurio formuojasi kraujo krešuliai žarnų spindyje, jie lemia mechaninę žarnų obstrukciją, žarnų proksimalinėje dalyje kaupiasi žarnų turinys ir dujos. Išsipučia pilvo sritis, vystosi dehidratacija ir įvairaus laipsnio anemija. Hemoraginis enteritas yra greitai progresuojantis, žarnų sienelėje vystosi išemija ir nekrozė, vėliau, jei nėra gydoma, per 1–2 dienas gali išsivystyti fibrininis peritonitas, toksemija ir galvijas nugaišta.

HŽS pasireiškia sporadiškai, dažniausiai laktuojančioms pieninėms karvėms (antros laktacijos ir vyresnėms) per pirmuosius tris laktacijos mėnesius. Šios ligos atvejų pasitaiko ir mėsinio tipo galvijams. Pastebėta, kad susirgimas dažniau pasireiškia šaltuoju metų laiku (rudens, žiemos mėnesiais), didesnėse karvių bandose. Ganykliniu laikotarpiu galimybė susirgti HŽS yra mažesnė.

Didesnė ligos rizika yra didelio produktyvumo pieninių galvijų bandose, kai gyvuliai šeriami bendru racionu su daug angliavandenių, mažai ląstelienos turinčiais pašarais ir kai visos pašaro dalys sumaišomos ir dalijamos pašarų maišytuvu- dalytuvu. Manoma, kad jei didžiajame prieskrandyje trūksta ląstelienos ir yra per daug greitai fermentuojamų angliavandenių, plonosiose žarnose atsiranda angliavandenių perteklius. Tokia terpė palanki klostridijoms, kurios yra natūrali galvijų žarnų mikrofloros dalis, daugintis, toksinų gamybai. Taip pat pastebėta teigiama sąsaja tarp HŽS ir didžiojo prieskrandžio acidozės.

Klinikiniai ligos požymiai. Liga prasideda staiga, gerokai sumažėja pieno primilžis, gyvuliai neturi apetito, pasireiškia depresija. Sergančių karvių galūnės būna atšalusios, kūno temperatūra – žemesnė negu fiziologinė norma. Gyvulys pilvo srityje jaučia skausmą, gali spardyti pilvą, tuštinasi negausiai tamsiomis, lipniomis, želė konsistencijos išmatomis, jose gali būti randama kraujo krešulių. Liga greitai progresuoja, gyvulys nusilpsta, nebesikelia.

Per klinikinį tyrimą nustatoma dehidratacija, šviesios, pabalusios gleivinės, padažnėję kvėpavimas ir širdies darbas. Dešinėje pusėje matyti didesnė pilvo apimtis, kuri gali greitai progresuoti. Pasireiškia didžiojo prieskrandžio atonija, dešinėje pusėje galima girdėti skysčių garsų. Jeigu būna pilna, ilgesnį laiką besitęsianti žarnų obstrukcija, tiesiosios žarnos gleivinė tampa sausa ir lipni, o tamsių išmatų būna nedaug. Išsiplėtusias, sustandėjusias žarnų kilpas galima apčiuopti rektinio tyrimo metu.

Nusprendus atlikti laparotomiją, randamas išsiplėtęs tamsiai raudonas įvairaus ilgio plonųjų žarnų segmentas. Žarnų serozinis paviršius gali būti aptrauktas fibrino apnašomis. Proksimaliau nustatyto pažeidimo plonosios žarnos ir šliužas yra išsiplėtę, pripildyti dujų. Diagnozuojant HŽS naudingas tyrimas ultragarsu.

Dauguma galvijų nugaišta per 2–4 paras nuo HŽS pasireiškimo požymių, nepaisant intensyvios skysčių ir elektrolitų terapijos. Kai kuriais atvejais karvės gali nugaišti labai staigiai, nespėjus išryškėti ligos klinikiniams simptomams. Atliekant kraujo biocheminį tyrimą, randama sumažėjusio kalio ir natrio, padidėjusio serumo L-laktato kiekio.

Patomorfologiniai pokyčiai. Per patologinį anatominį tyrimą (skrodimą) plonosiose žarnose (gali būti įvairiose vietose, dažniausiai pažeidžiama tuščioji, rečiau – klubinė žarna) nustatomas hemoraginis nekrozinis plonųjų žarnų enteritas, kuriam būdingas stiprus, tačiau lokalizuotas kraujavimas į žarnų spindį. Pažeista žarnos dalis būna tamsiai raudona ir išsiplėtusi, spindyje randama kraujo, dažnai sukrešėjusio. Kraujo krešuliai prisitvirtinę prie gleivinės, žarnos gleivinė lengvai atsidalija, vystosi nekrozė, palpuojant žarna atrodo trapi. Ant serozinio žarnos paviršiaus randama fibrino.

Esant komplikacijai, kai perforuojama žarna, vystosi difuzinis septinis peritonitas. Histologiškai plonųjų žarnų pogleiviniame sluoksnyje matyti stipri edema ir išplitusios kraujosruvos, epitelio atsidalijimas, išopėjimai, nekrozė, neutrofilų infiltracija, gali būti gramteigiamų bakterijų. Kai patologinis procesas pažengęs, pažeidimų, kraujosruvų, hematomų randama ne tik pogleiviniame sluoksnyje, bet ir žarnos raumeniniame ir seroziniame sluoksniuose.

Ligos diagnozavimas. HŽS diagnozę nustatyti nelengva, nes nėra aiški tiksli ligos priežastis ir patogenezė. Liga diagnozuojama remiantis anamneze, klinikinių tyrimų ir skrodimo duomenimis, atliekami laboratoriniai tyrimai.

HŽS reikia diferencijuoti nuo kitų mechaninės ar funkcinės kilmės plonųjų žarnų obstrukcijos, pavyzdžiui, invaginacijos, aklosios žarnos išsiplėtimo ir užsisukimo, difuzinio peritonito, šliužo užsisukimo į dešinę pusę, žarnų užsisukimo, šliužo opų. Taip pat HŽS reikėtų diferencijuoti nuo hemoraginį enteritą sukeliančių infekcinių ligų, tokių kaip salmoneliozė, galvijų virusinė diarėja, koronavirusinė infekcija ar kokcidiozė.

Gydymas ir profilaktika

Norint sėkmingai išgydyti šią ligą, reikia kuo anksčiau įtarti HŽS ir imtis greitų gydymo veiksmų. HŽS atveju naudojama skysčių ir elektrolitų terapija, skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ir skausmo, vidurių laisvinamieji medikamentai. Kadangi ligos patogenezėje svarbus vaidmuo tenka Clostridium perfringens, gali būti naudojami antimikrobiniai preparatai. Klostridijų sukeltoms ligoms geriausiai tinka penicilino grupės antibiotikai. Dėl geresnio efekto šį antibiotiką galima kombinuoti su aminoglikozidais, pavyzdžiui, neomicinu. Specifinio antitoksino Clostridium perfringens A tipui nėra, tačiau antitoksinas nuo Clostridium perfringens C ir D tipų kai kuriais atvejais gali palengvinti ligos eigą.

Jei HŽS sergantis gyvulys gydomas tik medikamentiškai, dažniausiai vis tiek išsivysto žarnų nekrozė, nepraeinamumas, peritonitas, šokas ir gyvulys gali nugaišti. Geresnių rezultatų pasiekiama, jei kartu su medikamentiniu atliekamas ir chirurginis gydymas, kuris efektyviausias ankstyvoje ligos stadijoje. Operuojant laparotominiu būdu nustatoma pažeidimo vieta, ranka pašalinamas ir sumažinamas kraujo krešulių kiekis spindyje juos nustumiant. Gali būti atliekama enterotomija, kai pašalinami susiformavę kraujo krešuliai ir pagerinamas žarnos aprūpinimas krauju. Jeigu patologinis procesas pažengęs, gali prireikti ir pažeistos žarnos dalies rezekcijos. Po chirurginės operacijos parenteraliai naudojami vaistai, skirti žarnyno praeinamumui pagerinti.

Ligos prognozė yra prasta (tai iš dalies lemia, kaip greitai bus nustatyta ar įtarta HŽS diagnozė ir kokią gydymo strategiją pasirinks veterinarijos gydytojas), nes galvijų gaišimo procentas yra didelis. Nėra aiškios prevencinės strategijos, kaip apsaugoti gyvulius nuo šios ligos. Kai kuriose galvijų bandose trumpalaikis efektas, apsaugant nuo HŽS, buvo pasiektas karves vakcinuojant nuo Clostridium perfringens C ir D tipų, tačiau moksliškai tai nėra pagrįsta. Vis dėlto bandose, kuriose pasireiškia klostridijų sukeltos patologijos, tikslinga galvijus reguliariai vakcinuoti nuo šių bakterijų sukeliamų infekcijų.

Žarnyno sveikatingumui pagerinti galima naudoti prebiotikus ar probiotikus. Profilaktiškai svarbi tinkama karvių raciono sudėtis, tikslinga gyvuliams skirti pašarų priedus, įterpti į pašarus toksinų surišiklių, labai svarbu kontroliuoti pašarų kokybę dėl jų užkrėtimo mikroskopiniais grybais.