Žmonėms piktžolės galvos skausmą kėlė nuo pat tų laikų, kai jie pradėjo dirbti žemę ir auginti duoną. Susintetinus herbicidus piktžoles kontroliuoti tapo lengviau. Tačiau ilgainiui išryškėjo kita bėda – piktžolės pasidarė atsparios intensyviai naudojamiems herbicidams.

Pasaulinėje herbicidų naudojimo istorijoje 1984-ieji laikomi revoliuciniais, nes tais metais į rinką atėjo nauja herbicidų karta, kurių veikimo pobūdis – acetil- laktato sintazės slopinimas. Tokie yra, pavyzdžiui, mums žinomi sulfonilurėjos grupės herbicidai. Jie labai efektyvūs, mažai kenkia aplinkai, veiksmingi nuo piktžolių, naudojami mažomis normomis.

Jei prieš tai herbicidų normos buvo skaičiuojamos kilogramais, tai, atsiradus šios grupės herbicidams, normos pasidarė skaičiuojamos gramais hektarui – tai leido labai sumažinti naudojamų herbicidų kiekį. Tačiau neilgai trukus paaiškėjo, kad silpnoji šių herbicidų pusė yra tai, kad, intensyviai naudojant, piktžolės gana greitai jiems tampa atsparios.

Atsparumas herbicidams – tai natūraliai atsiradusi, paveldima piktžolių savybė išgyventi po purškimo herbicidais, kai normaliomis sąlygomis toks purškimas užtikrina efektyvią kontrolę. Ši piktžolių savybė lemia herbicidų efektyvumo mažėjimą: vadinasi, kiekio, anksčiau kontroliavusio piktžoles, nepakanka.

Dėl to ne tik daugėja išlaidų šiai technologinei grandžiai, bet piktžolės tampa atsparios daugeliui veikliųjų medžiagų. Lieka vis mažiau efektyvių piktžolių kontrolės produktų, nes naujų veikliųjų medžiagų nesukuriama. Kita vertus, net jei ir būtų sukuriama, nebūtinai jos būtų registruotos ir įvežtos į mūsų šalį. Vadinasi, rinkoje mažėja galimų naudoti produktų pasiūla.

Blogos tendencijos matyti visame pasaulyje

Piktžolių atsparumas herbicidams – tai ne vienos šalies problema. Amerikos piktžolių tyrėjų organizacija (WSSA – Weed Science Society of America) sukūrė duomenų bazę, kuri nuolat pildoma, įtraukiant vis naujus piktžolių atsparumo herbicidams atvejus. Šios bazės duomenimis (čia įtraukiami tik bandymais patvirtinti piktžolių atsparumo herbicidams atvejai), pasaulyje atsparumo herbicidams problema didėja.

Pernai metų duomenimis, registruota 514 unikalių atvejų 262 piktžolių rūšims. Daugiausia atsparumo herbicidams atvejų registruojama kviečių pasėliuose, po jų eina kukurūzai, sojos, ryžiai ir medvilnė.

Didžiausia piktžolių atsparumo problema herbicidams yra Australijoje. Šiandien, pasak šios srities mokslininkų, 99 procentai visų žieminių kviečių laukų šioje šalyje užteršti herbicidams atspariomis svidrėmis. Taip yra dėl to, kad auginimo technologijoje nėra bioįvairovės, auginami daugiausia tik kviečiai ir svidrės, ir jos tampa piktžolėmis kviečių pasėliuose.

JAV didžiausia problema – atsparumas glifosatui. Kažkada JAV sojos buvo modifikuotos, kad būtų galima jų pasėliuose naudoti glifosatą, bet naudojant šią veikliąją medžiagą 5–6 kartus per sezoną, net ir jai piktžolės tampa atsparios.

Europa iš kitų pasaulio žemynų išsiskiria tuo, kad čia yra daugiau bioįvairovės. Labiausiai matyti vienaskilčių piktžolių: pelinių pašiaušėlių, dirvinių smilguolių išplitimas ir atsparumas žieminiuose kviečiuose. Manoma, kad ateities problema gali būti kultūrinių augalų atsparumas, kadangi turime įvairių naujų technologijų, paremtų herbicidams tolerantiškų veislių auginimu.

Švedijoje, Danijoje, taip pat Lenkijoje ir Vokietijoje problemų kelia didėjantis atsparumas peliniams pašiaušėliams ir dirvinėms smilguolėms. Latvijoje registruotas atsparumas dirvinėms smilguolėms ir daržinėms žliūgėms. Daržinių žliūgių atsparumas užregistruotas beveik visose Šiaurės ir Baltijos šalyse.

Lietuvoje dar 2013 m. registruotas dirvinių smilguolių atsparumas ALS inhibitoriams. Dėl siaurų sėjomainų (ar kai kuriais atvejais visiško jų nebuvimo) ir bearimio dirvos dirbimo šios piktžolės labai išplito, o dėl nuolatinio vienos grupės veikliųjų medžiagų naudojimo atsirado ir atsparumo herbicidams problema.

Herbicidų piktžolėms javuose naikinti lyg ir nemažai registruota, bet apie 70 proc. sudaro ALS ir ACC grupės inhibitoriai. Tokie herbicidai labai efektyvūs, bet trūkumas tas, kad piktžolės labai greitai tampa atsparios. Yra tokia paralelė: kuo efektyvesnis herbicidas, tuo greičiau gali susiformuoti piktžolių atsparumas jam.

Kokios piktžolės kelia daugiausia problemų

Dirvinių smilguolių atsparumo herbicidams tyrimai LAMMC Žemdirbystės institute buvo daryti kelerius metus – rinktos smilguolių sėklos iš laukų, purkštų herbicidais, kuriuose efektyvumas buvo prastas ir smilguolės išgyveno.

Daryti vegetaciniai bandymai tiksliai išpurškiant skirtingus herbicidus ne tik ant augalų, sudaigintų iš surinktų populiacijų, bet ir lyginant juos su standartinėmis populiacijomis, kurios buvo žinomos kaip jautrios ir atsparios. Tyrimai parodė, kad dalis dirvinių smilguolių populiacijų yra atsparios herbicidams, daugiausia ALS inhibitoriams.

Didėjanti problema – peliniai pašiaušėliai. Ilgą laiką šios piktžolės buvo pastebėtos tik epizodiškai Jurbarko ir Vilkaviškio rajonuose, dabar gausiai jų randama kitoje Lietuvos dalyje – Pakruojo, Radviliškio rajonuose.

Viename iš laukų atlikus herbicidų efektyvumo tyrimus, paaiškėjo, kad registruota norma nupurškus tiek ALS, tiek ir ACC inhibitoriais, efektyvumas buvo nepakankamas.

Pašiaušėlių šluotelių skaičius sumažėjo nepakankamai. Ištyrus augalus paaiškėjo, kad jie turi metabolinį atsparumą abiejų rūšių (ALS ir ACC) veikliosioms medžiagoms. Esant tokiai situacijai, reikia galvoti, kaip sukontroliuoti šias piktžoles. Žinoma, geriausia čia būtų sėjomaina, o jei ateina žieminių kviečių eilė – piktžoles juose kontroliuoti reikėtų rudenį, kai naudojamos kitų cheminių grupių (ne ALS ir ACC) veikliosios medžiagos.

Dar viena piktžolė, kurios atsparumas herbicidams pastebėtas kaimyninėse šalyse – daržinė žliūgė. Kaimyninėse šalyse, kaip jau buvo minėta, registruotas šių piktžolių atsparumas ALS inhibitoriams. Ypač daug daržinių žliūgių atsparių populiacijų registruota Danijoje, Švedijoje, Suomijoje.

Daržinės žliūgės plinta tada, kai naudojamas bearimis dirvos dirbimas. Šių piktžolių kontrolei įprastai buvo taikomi ALS inhibitoriai ir iki šiol šios grupės herbicidai buvo labai efektyvūs. Tačiau jau kuris laikas matyti, kad įprastai naudoti herbicidai darosi neefektyvūs. Nesukontroliuotos daržinės žliūgės gali labai išsikeroti ir stipriai konkuruoti su kultūriniais augalais, sumažinti jiems prieinamų resursų kiekį, o kartu – ir derlių.

Nepaisant to, kad žliūgės neaukštos, nereikėtų numoti ranka į šių piktžolių plitimą: tai daug sėklų subrandinanti ir ilgai išlaikanti jų daigumą piktžolė, turinti keletą dygimo pikų per vegetaciją. Todėl reikia stebėti ir įvertinti savo laukus ir, žinant, kad juose gausu šių piktžolių, o iki šiol buvo naudoti ALS inhibitoriai, reikėtų kontrolei naudoti kitos cheminės grupės herbicidus – pavyzdžiui, sintetinius auksinus (fluroksipirą ir kitus).

Kita sunkiau kontroliuojama plačialapė piktžolė javų pasėliuose – rugiagėlė. Yra žinoma, kad rugiagėles geriau naikina vadinamieji druskiniai herbicidai: MCPA, 2,4D. Jeigu herbicidais žieminius javus purškiame rudenį, reikėtų atminti, kad rudeniniai herbicidai dažnai gali būti nepakankamai efektyvūs nuo rugiagėlių ir greičiausiai teks dar atvykti su purkštuvu ir pavasarį.

Dar viena iš įkyrių, sunkiai kontroliuojamų ypač javų pasėliuose vienaskilčių piktžolių – tuščiosios avižos. Dėl ko šių piktžolių kontrolė yra komplikuota? Tuščiosios avižos gali išdygti iš 15 cm gylio, todėl visi augalai nesudygsta iš karto. Panaudojus herbicidus pirmosios bangos augalams, gali pasirodyti antroji, ne ką mažesnė banga. Todėl reikia labai gerai apgalvoti herbicidų, kontroliuojančių šias piktžoles, panaudojimo laiką.

Ką parodė ūkininkų apklausa Lietuvoje ir Latvijoje

Buvo atlikta ūkininkų apklausa apie tuščiųjų avižų paplitimą ir kontrolę Lietuvoje ir Latvijoje. Paaiškėjo, kad tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje labai mažai tokių laukų, kuriuose nėra šių piktžolių.

Tokį tuščiųjų avižų išplitimą galima sieti su 2010–2011 metais, kai, iššalus žieminių augalų pasėliams, buvo atsėjama vasarojumi, kurio sėkla buvo užteršta šių piktžolių sėklomis. Reikia prisiminti, kad šios piktžolės daugiausia plinta su sėkla, nors gali į laukus patekti ir iš kaimyninių laukų.

Apklausa parodė, kad šios piktžolės tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje kontroliuojamos dažniausiai ACC grupės herbicidais. Tuščiąsias avižas herbicidais pigiau kontroliuoti kitų augalų, ne javų, pasėliuose. Didesnius reikalavimus reikėtų kelti ir sėklai – nepasilikti iš laukų, kuriuose yra tuščiųjų avižų, grūdų sėklai, kad neužterštume kitų laukų.

Naujų veikliųjų medžiagų neatsiranda, tad, norėdami kuo ilgiau išsaugoti turimus herbicidus, kaip ir kitus augalų apsaugos produktus, privalome juos naudoti labai atsakingai. Piktžolių populiacijų gausumą turėtume kontroliuoti pirmiausia agrotechninėmis priemonėmis.

Jau numatyti dideli neariamosios technologijos plėtros planai – 2030 m. ji turėtų būti taikoma 650 tūkst. ha. Tai trečdalis viso mūsų šalies ariamos žemės ploto. Viena vertus, tai gal ir gerai, bet, kita vertus, labai tikėtinas vienaskilčių piktžolių plitimas.

Taigi, į kiekvieną technologinę grandį reikia žiūrėti ne atskirai, o susieti su kitomis grandimis. Jei jau dirvos dirbimas bus minimalus, reikėtų piktžolių populiacijas kontroliuoti kitomis priemonėmis: sėjomaina, įsėliais, tarpiniais pasėliais. Kitu atveju atsparumas herbicidams išaugs iki tokio lygio, kad neliks efektyviai piktžolių kontrolei skirtų preparatų.

***

Labai svarbu nepamiršti bendros agrotechnikos. Atsparumas labai greitai vystosi, kai piktžolių populiacijos būna labai gausios. Reikia galvoti apie piktžolių kontrolę žieminių javų pasėliuose rudenį, nes pavasarį gali būti sunku, ypač jei sėjame anksti. Sėjos vėlinimas rudenį taip pat viena iš priemonių, galinčių bent šiek tiek sumažinti piktžolių populiacijų gausumą, bet tai irgi rizikinga. Pakanka prisiminti 2017 metus, kai dėl nuolatinių liūčių javai, pasėti spalio mėnesį, tiesiog neišdygo.