Moderniai tvarkomą augalininkystės ūkį valdantis Aurimas Inčiūra yra įsitikinęs, kad ateityje žmonės vis mažiau norės sunkiai fiziškai dirbti, tad drąsiai įsileidžia į ūkį naujas technologijas. Maža to – jis ir pats jas kuria.

Širvintų rajone, Musninkuose, Aurimas ūkininkauja kartu su broliais Justinu ir Karoliu, savo ūkį turi ir tėtis Vytautas Inčiūra. Iki sūnų grįžimo ūkininkauti Vytautas dirbo apie 300 ha žemės, o dabar bendras jo ir sūnų ūkių plotas siekia beveik 700 ha. „Esame keturi ūkiai, tarp kurių yra natūraliai susiklosčiusi ir puikiai veikianti kooperacija. Mums daug lengviau, nes vienas kitą galime pavaduoti“, – sako Aurimas.

Tarp keturių vyrų nusistovėjęs darbų pasiskirstymas: tėvas Vytautas Inčiūra, turintis agronominį išsilavinimą, tręšia ir purškia ir visus tris sūnus noriai konsultuoja, nes yra labiausiai patyręs agronominiuose dalykuose. Agronomiją baigęs ir Justinas, kuris gilinasi į sėjomainų sudarymą, dirvožemių turtinimą, žemės dirbimo tobulinimą. Informatiko diplomą turintis Aurimas specializuojasi tiksliojo ūkininkavimo technologijose, tvarko visus su elektra susijusius dalykus ir yra susikoncentravęs į darbus grūdų sandėliuose.

Jauniausias 25-erių Karolis pernai baigė magistrantūrą ir yra diplomuotas mechanikos inžinierius. „Karolis gali pavaduoti kiekvieną iš mūsų. Jis jaunas ir labai imlus, jam nesunku persiorientuoti iš vieno darbo į kitą. Mes su Justinu užaugę tarp motociklų ir traktorių, o Karolis yra iš kartos, kuri augo prie kompiuterio, tačiau tai netrukdo jam būti geru žemdirbiu“, – patikina Aurimas.

Verslo idėja išaugo iš praktinės patirties

Visi broliai, be ūkininkavimo, dar turi ir verslus, nes mato, kad žemės ūkis kuo toliau, tuo nestabilesnis. Karolis, pasinaudodamas parama ne žemės ūkio verslui kaime kurti, baigia įrengti metalo apdirbimo cechą: įsigijo kompiuteriu valdomą gręžimo robotą, plazminę metalo pjovimo mašiną. Nusipirko ir traktorių diagnostikos įrangą.

Justinas neseniai įsigijo statybinių prekių parduotuvę, o Aurimas įkūrė įmonę „Eltrum Systems“, kuri diegia inovatyvius sprendimus laikomų grūdų kokybei užtikrinti. „Ūkininkaudami ne kartą susidūrėme su problema, kai laikomi grūdai užkaista. Labai svarbu tai laiku pastebėti, o tą padaryti galima labai paprastai – naudojant grūdų temperatūros stebėjimo sistemą“, – sako Aurimas.

Panašus metodas sandėliuose buvo naudojamas dar sovietiniais laikais: į saugomus grūdus būdavo subedami metaliniai strypai, kurie laikomi per naktį, o ryte ištraukiama ir palietus nustatoma, ar metalas šiltas. Jei taip, vadinasi, grūdai kaista ir būtina imtis veiksmų.

Grūdų temperatūra itin smarkiai svyruoja pirmomis savaitėmis po nukūlimo, kol jie dar švieži. Būna, kad rapsai per naktį užkaista iki 50 ^oC. „Turėjome tokią košmarišką naktį: nepamatavome rapsų temperatūros porą dienų ir staiga vėlai vakare pamatėme, kad masė užkaito. Iki ryto kasėme į gabalus sušokusius rapsus į kitą aruodą, aktyviai ventiliavome“, – su siaubu prisimena Aurimas.

Nuolatinis grūdų stebėjimas yra nuobodus ir varginantis darbas, tad ūkininkas pradėjo galvoti, kaip automatizuoti tą procesą. Vietoje paprastos armatūros, naudotos senais laikais sandėliuojamų grūdų temperatūrai stebėti, jis sukonstravo dailų metalinį strypą su ekranėliu – jau geriau, bet vis tiek reikia fiziškai nueiti pažiūrėti, ką ekranėlis rodo.

Kaip tik netoliese atsikraustė gyventi gabus programuotojas, Aurimas su juo susėdo ir sumeistravo pirmą išmanųjį grūdų temperatūros matuoklį, kurį sudaro strypas, trys jutikliai ir valdiklis. Jutikliai duomenis kas valandą išsiunčia į debesį ir, jei tik temperatūra pradeda kilti (tarkime, peržengia nustatytą 20 ^oC ribą), iš karto siunčiamas pranešimas šeimininkui į mobilųjį telefoną.

„Tobulinome tol, kol išėjo dailus ir išbaigtas įrenginys. Strypas turi jutiklius, atmintį, procesorių, jungiamas prie belaidžio interneto, lyg mažas kompiuteris. Viską padarome patys: programėlė ir duomenų debesis mūsų, programinę įrangą taip pat mes sukūrėme, tik neturime galimybių patys gaminti mikroschemų, todėl tą paslaugą perkame. Karolis projektuoja prietaisų dėžutes ir kitas dalis, kurias spausdiname 3D spausdintuvu“, – paaiškina Aurimas.

Matuojamas vienintelis rodiklis – temperatūra, nes daugiau nieko ir nereikia. Jei laikomų grūdų drėgnumas šiek tiek ir padidėja, bet jie nepradeda kaisti, nieko blogo nenutinka. Jei grūduose atsiranda kenkėjų, patogeninių grybų, apie tai irgi signalizuoja pakilusi temperatūra.

Standartiniai strypai yra 2–2,5 m ilgio, bet galima užsisakyti kokio tik nori ilgio. Grūdų bokštams daromas analogiškas įrenginys, tik ne strypas, o kabantys matuokliai su daug sensorių. „Internetiniu ryšiu irgi pasirūpiname, klientams dėl to nereikia sukti galvos. Duomenys perduodami bevieliu ryšiu, todėl nereikia tiesti laidų, ardyti kiemo dangos. Turime visus reikalingus sertifikatus, praėjome metrologines patikras“, – pasakoja A. Inčiūra.

Jo manymu, investicija į grūdų temperatūros stebėjimo sistemą nėra brangi, ypač įvertinant visus privalumus – ne tik suteikiamą ramybę, bet ir galimybę brangiau parduoti išlaikytus grūdus, nes paprastai kaina artėjant pavasariui kyla, šią taisyklę dar kartą patvirtino ir šiemetinis sezonas.

Klientų vis daugėja, o Aurimui įdomu bendrauti su kolegomis ūkininkais – neretai su paskambinusiu būsimu pirkėju prakalbama po gerą valandą. „Patys šią įrangą naudojame, todėl garantuojame, kad ji paprasta ir kokybiška. Viską darome tinginiams gerąja prasme, nes nesinori primityviems dalykams skirti daug brangaus laiko“, – šypsosi A. Inčiūra. Išmaniaisiais strypais galima matuoti bet kokios masės, ne tik grūdų, temperatūrą. Tarkime, komposto, šieno, daržovių, vaisių ir pan.

Drąsiai naudojosi parama ir pats rengė projektus

Tuo metu, kai A. Inčiūra pradėjo ūkininkauti, parama jaunojo ūkininko įsikūrimui buvo solidi, siekė 140 tūkst. litų. Ja pasinaudojo ir brolis Justinas. Vėliau nemažai investicinių projektų paruošė pats Aurimas. „Pamačiau, kad tai nesunku, reikia tik susikaupti. O jei parašai kažką ne taip, NMA paaiškina, ką ir kaip reikėtų pakoreguoti. Juk visur dirba žmonės“, – sako Aurimas.

Investicijoms lėšų jis drąsiai skolinosi iš bankų. „Mūsų ūkis sukurtas faktiškai iš paskolų, traktoriai ir kita technika – lizinginiai. Perkant naujausią traktorių, palūkanos buvo vos 2 proc. Infliacija juk didesnė, jei pirkiniui taupysi pinigus, tai jie nuvertės greičiau“, – racionaliai skaičiuoja Aurimas.

Inčiūrų ūkyje naudojamos tiksliosios žemdirbystės technologijos, įdiegtas automatinis vairavimas. Tikslusis ūkininkavimas leidžia išvengti persidengimų dirbant laukuose. Tarkime, kultivuojant dirvą, mechanizatorius linkęs truputį užleisti, negu palikti neišdirbtą juostą. Tas pats ir purškiant. O dirbant su navigacija viskas atliekama preciziškai, sutaupoma daug kuro ir laiko. Purkštuvai irgi tobulėja, tirpalo paskleidimas ir augalų nupurškimas tampa vis kokybiškesnis.

„Būtina viską optimizuoti, nes ir darbuotojų rasti vis sunkiau. Be to, svarbu mažiau naudoti trąšų ir chemijos. Niekas ir dabar pesticidų nepila per daug, juk jie kainuoja. Jau pamiršti vaizdai, kai važiuojant iš po purkštuvo kyla ir net ant kaimyno laukų nusėda debesys chemijos“, – sako Aurimas.

Ūkyje reguliariai atliekami dirvožemio tyrimai, padeda Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Kadangi yra rūgščių dirvų, plotus kalkina granuliuotomis kalkinėmis medžiagomis. Dirvožemiai labai nevienalyčiai, smėlis, durpės, molis – viskas viename lauke. „Yra toks smėlėtas laukas, kurį visada pusto, ką nori daryk – niekas nepadeda. Kompostuojame sandėlio nuovalas ir vis išpilame tame lauke, bet reikia didžiulių komposto kiekių, kad taptų geriau“, – pastebi Aurimas.

Apylinkėse paskutinė karvių banda parduota pernai, paukštyno arti irgi nėra, tad mėšlo laukams tręšti nėra iš kur nusipirkti. Žemei gerinti prieš trejus metus Inčiūros pradėjo naudoti tarpinius pasėlius. Pabandė tarpinių augalų sėklas išberti prieš javų kūlimą su trąšų barstytuvu – puikiai pavyko: nukūlus pagrindinį pasėlį, jau stiebėsi tarpiniai augalai. Pernai Aurimas nupirko ir ant skutiklio pritaisė sėkladėžes, skirtas tarpinių augalų sėkloms išbarstyti, tad dabar jų sėja bus dar spartesnė.

Ūkininkai augina žieminius kviečius, rapsus ir miežius, taip pat vasarinius kviečius. Atsirinko gerą žieminių miežių veislę Meridian. Išbandė ir žieminių miežių hibridus, jie patrauklūs tuo, kad sėjos norma itin maža, bet kad derlius būtų gerokai didesnis – to nepastebėjo. Žieminiai miežiai patinka dėl ankstyvo kūlimo – liepos pirmomis dienomis grūdai jau sunokę. Dominuojanti žieminių kviečių veislė – Skagen, vasarinių kviečių – Vanek.

Aurimas įsigijo lenkiškas ekologines akėčias žieminiams miežiams pavasarį nuakėti, kad labiau aeruotųsi laukai – kadangi miežiai iš rudens labai stipriai krūmijasi, tai juose dažnokai išplinta pavasarinis pelėsis. Pastaraisiais metais Inčiūros aria mažiau negu anksčiau, bet visiškai plūgo neatsisako. Pasak Aurimo, minimalus žemės dirbimas, tiesioginė sėja leidžia sutaupyti nemažai pinigų, bet prasideda kitos problemos: reikia naudoti daugiau pesticidų, nes tenka kovoti ir su piktžolėmis, ir su ligomis.

Kruopščiai prižiūrima technika ūkyje be problemų dirba 11–12 ir daugiau metų. Šeimininkas patenkintas, kad ir darbuotojai rūpinasi traktoriais kaip savais: vidus išblizgintas, kilimėliai pakloti. „Labai sunku pakeisti traktoriaus spalvą kieme. Kai jau įsisuka viena, tai taip ir būna metų metais. Mes pasirinkome mėlyną spalvą – New Holland. Išmokome šiuos traktorius remontuoti, žinome, kur gauti detalių“, – pasakoja Aurimas.

Derlius Inčiūrų ūkiuose nuimamas dviem Claas kombainais. Tiesa, nepirko naujų, nes kaina labai didelė. „Tokį, kokio norėtume savo ūkiui, pirktume nebent tuo atveju, jei parama būtų 80 proc. intensyvumo“, – pasvajoja Aurimas.

Jo nuomone, optimalus ūkio dydis priklauso nuo to, kokių tikslų siekiama. Tarkime, iki 70 ha ūkio šeimininkas greičiausiai turės dar ir kitą darbą, iš ūkininkavimo prisidurs prie atlyginimo, tačiau didelių investicijų nepadarys ir darbo vietų kaime nesukurs. Valdant apie 300 ha augalininkystės ūkį, jau atsiranda galimybė modernizuotis, imti paskolų, o kartu uždirbti tiek, kad iš to būtų įmanoma išlaikyti šeimą. Dar didesnis ūkis gali diegti naujausias technologijas, kurti darbo vietas.

Studijuodamas informatiką A. Inčiūra dvejus metus dirbo Vilniuje didelėje įmonėje informacinių technologijų specialistu ir mintyse kūrė planus, kaip parsivilioti į kaimą būsimą žmoną Laimą. Svajonės išsipildė su kaupu – Laima vilnietė, bet jai taip patiko Musninkuose, kad dabar atgal į sostinę grįžti nenorėtų. Moteris dirba specialiste seniūnijoje, prižiūri namus, puoselėja aplinką, komponuoja želdinius ir gėlynus – sodyba buvo pripažinta kaip gražiausiai tvarkoma. Šeima augina dvi dukras ir kuria modernų ūkį, kuriame dirbti būtų patogu, gera ir, žinoma, pelninga.