Didesnės melžiamų karvių bandos vasarą ganykloje – vis retesnis vaizdas Lietuvoje. Šiuolaikinės fermos – tarsi prabangūs viešbučiai su efektyviausiais komforto elementais, bandant išnaudoti visą piendavių produktyvumo potencialą. Bet argumentų už ganymą yra.

Ganymas atpigina karvių šėrimą, kuris sudaro didžiausią pieno savikainos dalį, tačiau didina žmogiškųjų išteklių poreikį. Norint ganyti gyvulius reikia išmanyti šią sritį. Niuansų, taikant bet kokią karvių laikymo sistemą, daug, tad ūkininkai, atsižvelgę į juos, renkasi savo kelią.

Maži ūkiai karves gano ir ganys, bet šie ūkiai nyksta. Didesnieji ganys tol, kol pastatys naujas fermas, šeimos ūkiai – kol investuos į melžimo robotus, o tai – tik laiko klausimas. Išliks dalis idėjinių ūkininkų, kurie iš savo karvučių neatims laisvės pojūčio, tarp jų bus ir ekologiniai ūkiai, kuriems ganyti privalu.

Ganymas mažina pieno savikainą

Gyvūnų gerovės atžvilgiu karvių ganymas pranašesnis už tvartinį laikymą. Toks atrajotojų gyvenimo būdas susiformavo per tūkstančius metų, jie prisitaikė išgyventi įvairiomis sąlygomis misdami žole ir šienu, o ne sintetiniais papildais ir fermentacijos būdu užkonservuotais pašarais.

Vaikščiojimas gryname ore, saulė daro teigiamą įtaką karvės sveikatingumui, padeda organizmui lengviau pasisavinti vitaminus ir mikroelementus. Besiganančių karvių ruja būna ryškesnė, daug sveikesnės ir gyvybingesnės kiaušialąstės, tokių karvių reprodukcijos rodikliai geresni. Jeigu tvartiniu laikotarpiu kamavo įvairių formų dermatitas, išginus į pievas liga labai dažnai apsilpsta arba visai praeina. Saulė veikia kaip dezinfekcinė priemonė, ultravioletiniai spinduliai sumažina gyvulio kailio, odos problemas. Taip pat karvių kojos ganyklose būna sveikesnės.

Niekam nekyla abejonių, jog žoliniai pašarai yra pigiausi. Nors žolė neauga savaime, ją reikia tręšti ir prižiūrėti, bet ganyklinės žolės nereikia vežti, silosuoti ar gaminti ritinių, naudoti plėvelės. Mokslininkai apskaičiavo, kad ganymas pieno savikainos pašarų dalį gali atpiginti 1,5–2 kartus, palyginti su tvartiniu laikymu. Ne viena bendrovė, anksčiau ganiusi gyvulius, pieno savikainą sureguliuodavo būtent ganiavos laikotarpiu. Galbūt šie skaičiai dabar yra mažesni, nes keičiasi kainos, technologijos, tačiau vis tiek ganymas šėrimo išlaidas labai sumažina.

Sutaupoma ir dėl to, kad ganomoms melžiamoms karvėms reikia mažesnio baltymingumo koncentratų. Žolėje daug lengvai pasisavinamų baltymų, o sojų, rapsų ir kiti baltyminiai priedai labai brangūs. Ganomoms karvėms jų reikia mažiau. Mažiau reikia ir pačių koncentruotųjų pašarų, nes žolėje yra daug lengvai virškinamų angliavandenių. Taip mažėja pieno gamybos savikaina.

Vyrauja nuomonė, kad, ganant karves, nelygu žolynai ir kiek jų suėsta, karvių produktyvumas gali padidėti iki 20–25 procentų. Tačiau teisingiau sakyti, kad produktyvumas ganiavos laikotarpiu svyruoja. Šiuo atžvilgiu galima diskutuoti labai ilgai ir visi savaip bus teisūs, kadangi pieno kiekis labai priklauso nuo pačių žolynų, jų botaninės sudėties ir nuo žolės brandos. Jeigu pavyksta visą laiką ganyti ant jaunos žolės – bus labai geri ir virškinamumo, ir pieno kiekio rezultatai. Bet jeigu žolė bus peraugusi, sukaupusi daugiau ląstelienos, karvių produktyvumas mažės.

Labai svarbu suvaldyti ir pereinamąjį – iš tvartinio į ganyklinį – laikotarpį. Tai turi didelės įtakos pieno kiekiui. Jeigu ūkininkas išvarys karves į ganyklas staiga, be jokio pasiruošimo ganytis, pieno kiekis neišvengiamai kris. Karvės organizmas, prieskrandžiuose ir žarnyne esantys mikroorganizmai virškinti žolę ir pasisavinti jos maistingąsias medžiagas pradeda per 7–10 dienų.

Kaip pasiruošti ganymui iš anksto? Į žieminį racioną reikia įtraukti daugiau sultingųjų pašarų, pasirodžius šviežiai žolei jos atvežti į tvartą, o jeigu yra galimybė – karves trumpam išleisti į lauką, kur jos galėtų parupšnoti šviežios žolės. Tuomet bus išvengta neigiamo pereinamojo laikotarpio efekto arba jis bus minimalus.

Ganymas reikalauja daug žmogiškųjų išteklių

Ganymo skeptikai sako, kad tai nėra toks jau pigus reikalas, kaip atrodo. Ganyklų atnaujinimas, priežiūra, aptvarai, gyvulių girdymas, vabzdžių atakos, karštis, melžimo organizavimas, dar pereinamasis iš tvartinio į ganyklinį laikotarpis – visa tai reikalauja ir darbo sąnaudų, ir tam tikrų išlaidų.

Vis dėlto su ganymu susijusios išlaidos pieno savikainai yra visai nereikšmingos. Didžiausią įtaką pieno savikainai, kaip jau minėta, turi pašarai, sudarantys 50–60 proc. gamybos kainos. Aišku, daug ką lemia ir pats ūkininkas, darbų organizavimas.

Ganymas iš tiesų reikalauja nemažai žmogiškųjų išteklių ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių atsisakoma tokios melžiamų karvių laikymo sistemos. Vis daugiau rūpesčių ganiavos laikotarpiu kelia oro sąlygos, o labiausiai – karštis. Karvės, pačios gaminančios labai daug vidinės šilumos, sunkiai reaguoja į aukštesnę negu 25 ^oC oro temperatūrą, jos neatsparios karščiui. Karštis ir jo sukeliamas stresas daro neigiamą įtaką sveikatingumui, reprodukcijai (karvės blogiau apsivaisina), produktyvumui, nes piendavės mažiau ėda. Apsaugoti jas nuo kaitros laukuose daug sunkiau negu tvarte. O didesnių medžių, kur gyvuliai galėtų pasislėpti, ne visose ganyklose yra.

Dar vienas ganymo trūkumas – kraujasiurbių atakos. Veterinariniai produktai, skirti apginti gyvulius nuo kraujasiurbių, kainuoja, be to, juos reikia naudoti reguliariai, preparato efektyvumą labai sumažina lietus. Saugoti karves nuo skaudžiai geliančių vabzdžių taip pat reikia ir papildomo darbo, ir išlaidų.

Ne ganymo naudai dar vienas dalykas – pievos efektyviau išnaudojamos, kai jos ne ganomos, o šienaujamos, taip iš vieno hektaro žalienų gaunama daugiau sausųjų medžiagų.

Lietuvoje ganymą trikdo klimato sąlygos – niekada nežinai, kiek iškris kritulių. Mūsų ganykloms įtaką daro ir drėgmės perteklius, ir trūkumas. Drėgmės trūksta dažniau.

Metinis kritulių rodiklis įprastai būna normalus, tinkamas žolynams augti, bet žiūrint trumpesnį laikotarpį – vasaros ar artėjant rudeniui – kritulių dažnai būna per mažai. Žolei augti labiausiai reikia lietaus, o Lietuvoje niekada negali būti tikras, kad normaliai palis. Todėl dažna ganyklų problema – nuganius pirmą žolę, pieva lieka plika, nudeginta, nauja žolė neauga, prasideda dideli šėrimo ir raciono svyravimai. Skirtingai nei Airijoje, kur prieš 20 metų sėta žolė atrodo kaip nauja – tanki, vešli, be piktžolių. Ir tai padaro švelnesnis klimatas ir lietus, kurio Airijoje netrūksta.

Ganykloje karvių laimė kai kada baigiasi

Tvarte laikomų karvių racionas stabilesnis, sudaryti jį besiganančioms sunku, nes nežinome, kiek ir ką gyvuliai suės. Sunku apskaičiuoti, kiek reikia koncentruotųjų pašarų. Yra apskaičiuota, kad ganykloje karvė gali suėsti 60–80, net iki 100 kg žalios masės, bet ar tikrai tiek suės? Ar karvė daugiau prisipešios dobiliukų, ar miglių? Niekas nežino. Be to, po dviejų savaičių ganyklos žolė pasikeis visiškai. Jeigu nėra rotacinio ganymo, arba jis neįmanomas dėl klimato sąlygų (pvz., sausros), žolės maistingumas bus mažesnis, o tai turės įtakos produktyvumui. Tvarte karves visada galima šerti pagal griežtai sudarytą racioną. Todėl dideles bandas lengviau suvaldyti jas laikant fermoje.

Tai irgi svarbi priežastis, dėl kurios ganomų karvių mažėja. Lietuvoje dar yra 80–100 karvių ūkių, kurie gano karves, ganymas yra svarbus saitinio laikymo sistemą taikantiems ūkiams. Yra ir tokių, kurie ganymo neatsisakė net pastatę melžimo robotą. Tiesa, robotas tokiu atveju veikia kaip paprasta melžėja, ne kaip automatizuota savanoriška sistema, nes karvės melžiamos ryte ir vakare ir dar turi laukti eilėje, kad patektų į robotą. Tai nėra tinkamas pasirinkimas ir geras pavyzdys. Labai gerai, jeigu robotizuota ferma turi mocioną – laisvą išėjimą į lauką ir atgal. Karvė pati jaučia, kada jai reikia saulėje pabūti, kada – lietuje pastovėti, kada melžtis. Ji pati susidaro savo dienotvarkę.

Tam tikrą dienų skaičių per metus ganyti privalu ekologiniams ūkiams. Bendrovės „Auga Smilgiai“ gyvulininkystės padalinio vadovas Ignas Šilinskas pasakojo („Mano ūkis“, 2019/07), kad kai pereinant nuo tradicinio prie ekologinio ūkininkavimo karvėms vėl atsivėrė fermos durys, laisvė joms patiko. Į ganyklą karvės eina labai noriai – po melžimo ryte iškart pradeda būriuotis prie vartų laukdamos, kada jie atsidarys. „Smilgių“ bendrovės privalumas – dėkinga aplinka, nes ganyklos yra aplink tvartus, nėra sunku karvėms ryte išeiti ir vakare pareiti į tvartus. Tačiau tokia karvių ganymo sistema netinka ūkiams, kurių ganyklos toliau nuo fermų, nes karvės eikvoja energiją vaikščioti į ganyklą ir atgal, dėl to mažėja primilžis, blogėja sveikatingumas.

Užsienyje daromi tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kurių karvių – ganomų ar laikomų tvarte – pienas sveikesnis. Visi privalumai atiduoti laisvai laikomoms ir ganomoms karvėms. Besiganančios karvės laimingesnės, lauke auga sveikesni veršeliai.

Gaivus priešaušrio oras, teka saulė, laimingos karvės ramiai ilsisi ir gamina pieną – argi ne romantika? Bet rudenį, kai prasideda šalnos ar lietūs, kai gyvuliams tenka sunkiai klampoti po pievą, ir romantika, ir karvių laimė baigiasi. Taigi, visos laikymo sistemos turi savų niuansų ir ūkininko prievolė pasirūpinti, kad karvėms ir ganykloje, ir tvarte būtų sudarytos pačios geriausios sąlygos.

***

KOMENTARAS

Dr. Arūnas RUTKAUSKAS, LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas

Mano požiūriu, laimingiausia yra močiutės laikoma karvė. Aš pasisakau už ganymą.

Stambus ūkininkas neganė ir neganys, tokiems ūkiams ganymas našta. Stambėjantys vidutiniai ūkiai irgi pereina prie tvartinio laikymo. 40 karvių šeimos ūkis, norėdamas mažinti darbo sąnaudas, perka robotą, taigi, karvių nebeganys. Tokia realybė, į karvę žiūrime kaip į verslo objektą – kuo mažesnėmis darbo sąnaudomis iš jos uždirbti daugiau pinigų.

Veterinariniu požiūriu, ganymas naudingas. Gyvulys vaikšto, prasivalo ir suminkštėja jo nagos, sausą vasarą nagos netgi nudyla. Dėl karvės aktyvumo ruja būna išraiškingesnė, tai naudinga reprodukcijai. Dėl saulės spindulių gyvulys gauna vitamino D, iš natūralių žolių „susirenka“ ir kitų vitaminų. Bet ūkininkai dažnai sako, kad sunku, nepatogu, ganykloje neįmanoma pagauti telyčių, kai reikia sėklinti. Viskam yra priemonių, todėl tokius pasakymus vertinu kaip nenorą dirbti. Gal būsiu nepopuliarus, bet ūkininkus, kurie nesugeba ganyklose įrengti šėryklų, fiksavimo, įsivesti rutinos, laikau tinginiais.

Žvelgiant iš gyvūnų gerovės pusės, gerai, jeigu tvarte laikomos ir robotu melžiamos karvės turi mociono aikštelę. Tik ją įrengti taip pat kainuoja. Turi būti nuolydžiai, srutų surinktuvai, neslidi danga, jokiu būdu ne bet koks žvyras ar juodžemis.

Ar produktyvumo potencialas labiau išnaudojamas karves laikant tvarte, ar ganant, ekonomistas atsakytų, kad tvarte. Mano požiūriu, reikia ieškoti balanso. Pažiūrėkime į karvės laktacijų skaičių: dideliame ūkyje – 1,7–2,7, mažuose, šeimos ūkiuose – 5–7 laktacijos. Tai toks ir klausimas – ar karvės produkciją paimame per dvejus ar per penkerius metus? Ekonominiu aspektu geriausias variantas – nupirkau telyčią, greitai ją išmelžiau ir pakeičiau. Mažesni ūkiai karvutę, kurios metinis primilžis gerokai mažesnis, laiko nuo gimimo iki mirties, ir gyvūnų gerovės požiūriu tai yra labiau priimtina.

Aplinkosauginiu požiūriu, ar ganant karves oro tarša bus mažesnė, priklauso nuo to, kaip ganyklą prižiūrėsime. Pagal visus agrotechninius reikalavimus ganyklose pavasarį pirmiausia turi būti sulyginami kurmiarausiai, su akėčiomis tolygiai paskleidžiamas pernykštis gyvulių mėšlas. Taip pat ir rudenį – būtų gerai didesnes mėšlo krūvas paskleisti. Šėryklos, girdyklos ganyklose turėtų būti ne arti šlaitų ar upelių, būtų gerai nors minimalus srutų surinkimas, apsaugant nuo patekimo į vandens telkinius.

Mano požiūriu, dėl oro taršos labiau atsakingos didžiosios bendrovės. Retai ūkiai naudoja visavertį racioną aplinkosauginiu atžvilgiu, kad gyvulys gautų tinkamų baltymų, gerai juos suvirškintų, kad būtų tinkamai fiksuotas azotas mėšle. Močiutė karvei mažiau visko duoda, ši mažiau ir aplinką teršia. Raginu Žemės ūkio ministeriją finansuoti normalius metano išskyrimo tyrimus, kad išsiaiškintume, kokie gyvulininkystės ūkiai labiau teršia aplinką. Išmatuoti emisijas galimybių yra, reikia tik noro. Bet didžiosios valstybės tikrai aplinką teršia daugiau negu Lietuva.

Norint atsakyti į klausimą, kur karvės laimingesnės, reikia paminėti, kad karštą vasarą karvėms bus geriau ventiliuojamame tvarte. Jeigu nuolat pliaupia lietūs – ganykloje irgi nebus labai gerai, gresia parazitinės ligos. Taigi, svarbiausia – gera ūkio vadyba, kad ir kur laikysi karves.

KOMENTARAS

Dr. Danielius STAREVIČIUS, ūkininkas, veterinarijos gydytojas

Karves ganau ir ganysiu, bent jau kol ūkyje nėra melžimo robotų. Nors, tiesą sakant, ir melžiant robotais yra galimybių karvėms išeiti į lauką. Galvočiau apie naktinį ganymą. Karvėms lauke patinka, ant žolės joms patogu gulėti, todėl gerai pailsi.

Pagrindinis argumentas, dėl kurio pasisakau už ganymą – ganykloje aukštesnio rango karvės neturi galimybės ir poreikio skriausti silpnesniųjų. Šios, kai yra daug erdvės, gali pailsėti, nusiraminti. Dažniausiai tai būna pačios produktyviausios bandos karvės. O kai gyvuliai neturi „psichologinių“ problemų, ir ūkininkui lengviau.

Kitas svarbus argumentas – karvės mėgsta veršiuotis vienatvėje, jos natūraliai slepiasi nuo kitų. Mūsų ūkio ganyklose tam yra geros sąlygos – daug visokių krūmelių, karvės gali pasislėpti ir nuo gentainių, ir nuo žmonių akių. Viena bėda, kad kartais taip paslepia veršelį, kad jį sunku rasti.

Ganymas yra gerai ir gyvūnų gerovės, ir sveikatingumo požiūriu – vasarą veterinarijos gydytojai darbo turi mažiau. Aišku, ganymo priešas gali būti karštas oras, tačiau mūsų ganyklos ir šiuo atžvilgiu dėkingos, yra pavėsio. Karvės puikiai sugeba surasti tokias pavėsyje esančias daubas ar oro srautus, kur būna daug vėsiau nei kitur. Tuose ūkiuose, kur nėra galimybės pasislėpti nuo karščio, reikia ganyti naktimis. Tik pas mus visi atvirkščiai daro, nors per karščius pieninės karvės mieliau tvarte būna, ypač jeigu jame yra ventiliacija ar galima padaryti skersvėjį.

Ganyklas turi keisti kas kelias dienas, jeigu nori, kad karvės ėstų kokybišką žolę. Jeigu gyvulių labai daug, reikia turėti didelių ganyklų masyvų, tai gali būti problema. Nes 10 karvių per dieną dvi nuėda hektarą skaniausios žolės.

Lietuvoje prieš ganymą nusistatę ūkininkai kaip argumentą naudoja biosaugos reikalavimus, neva ganykloje gyvulys platina ligas. Na, senovinių pasiteisinimų galima rasti visokių, o tiesa ta, kad tvarte infekcinės ligos plinta labiau. Pavyzdžiui, Švedijoje, jeigu nori gauti išmokas, ganymas yra privalomas – gyvuliai bent du mėnesius turi praleisti ganykloje.

Žinoma, tvarte patogiau pašerti gyvulius, pastovus racionas – tuo atžvilgiu lengviau dirbti. Tačiau visada atsiranda kitų darbų: visą vasarą reikia tvarkyti mėšlą, atsiranda kvapų ir musių, turi pasirūpinti girdymu, o vandens tiekimo spaudimas per karščius įprastai krenta. Tad, įvertinus visus „už“ ir „prieš“, daugiau argumentų yra ganymo naudai.