Kiekvienas vegetacijos sezonas pateikia naujų, dar gerai nepažįstamų kenksmingųjų organizmų, kurie priverčia atkreipti dėmesį. Jų atsiradimą lemia kontrastingi ir besimainantys orai visais metų laikais, bet labiausiai – vis palankesnės kenksmingųjų organizmų žiemojimo sąlygos.

Nors naujų kenkėjų daroma žala dar nėra ekonomiškai reikšminga, bet jie sparčiai plinta ir su kiekvienu vegetacijos sezonu tampa svarbesni, o jų plitimo valdyti dažnai neįmanoma su tradiciškai naudojamais augalų apsaugos produktais.

Eriofidines erkes išduoda pūslės ant lapų

Vienos iš tokių yra eriofidinės erkės – Acari Prostigmata, Eriophyoidea. Tai mikroskopiniai obligatiniai augalų parazitai, kurie gyvena visose augalų dalyse, išskyrus šaknis. Obligatiniai (būtinieji/tikrieji) parazitai išsiskiria tuo, kad gyvena tik gyvuose organizmuose. Ant obelų lapų aptinkamos erkės priklauso mikroskopinių erkių grupei iš Eriophyidae šeimos, vadinamosioms eriofidinėms gumbadarėms erkėms. Jos yra per mažos, kad būtų galima pamatyti be mikroskopo. Šios erkės įsirausia po apatiniu obelų lapų epidermiu ir sudaro „pūsles“, kurios iš pradžių būna gelsvai žalios, o vėliau paruduoja.

Suaugusios eriofidinės erkės (Eriophyes mali) yra kirmėliškos ir permatomos, baltai skaidrios, turi dvi poras kojų. Patelės žiemoja giliai pumpurų žvynuose. Pavasarį erkės pereina į besiskleidžiančius lapus, parazituoja jaunų lapelių apatinėje pusėje. Kaip jau minėta, naujai suformuotos lapų pūslės yra žalios, o lapams senstant paruduoja. Sunkūs užkrėtimai gali deformuoti vaisius ir sumažinti vaismedžio gyvybingumą dėl sutrikdytos fotosintezės, bet mažesnes kenkėjų populiacijas vaismedžiai gali toleruoti. Erkių maitinimasis besivystančiais vaisiais palieka ant jų rausvas, įdubusias vietas ir gali deformuoti obuolius.

Gumbadarės erkės gali maitintis tiek lapais, tiek vaisiais. Atidžiai pažvelgus į jų padarytą pūslę, galima pamatyti mažą angą, per kurią erkės juda į lapo vidų ir iš jos patenka į lapo paviršių.

Subrendusios patelės žiemoja vaismedžių pumpurų pagrinde arba po išoriniais pumpurų žvyneliais. Kai pavasarį pumpurai pradeda brinkti, erkės deda kiaušinius ant besivystančių lapų audinių. Pavasarį erkės vystymasis nuo kiaušinio iki subrendusio suaugėlio trunka 20–30 dienų. Besimaitindamos erkių patelės ir jaunikliai sukelia pūsles ant besivystančių lapų. Per vegetaciją išsivysto kelios kartos, erkėms judant iš vienos pūslės į kitą, susidaro gausios kolonijos ant netoliese esančių lapų. Plitimo kelias nuo vaismedžio ant vaismedžio nėra galutinai nustatytas, manoma, kad platina vėjas, paukščiai, kiti vabzdžiai.

Gumbadarių erkių kiaušiniai labai smulkūs, vos 0,04 mm, ovalios formos, perlo baltumo. Lervos nimfos (> 0,07 mm) pereina tris vystymosi stadijas, kiekvienoje iš jų atrodo kaip suaugusios erkės, bet gerokai mažesnės. Vyriški suaugėlių individai būna 0,15 mm, o moteriški šiek tiek stambesni – 0,2–0,23 mm. Jie cilindro formos, užpakaliniame gale siaurėjantys, kūno priekyje turi dvi poras trumpų kojų. Šviesaus gintaro geltonumo, primena trumpą skaidrų kirminą.

Eriofidinės gumbadarės erkės (Eriophyes mali) labiausiai žinomos kaip obelų lapus žalojančios erkės, bet augalų šeimininkų ratas platesnis – nukenčia šermukšniai, meškauogės, svarainiai, medlievos, baltosios sedulos, gudobelės. Taip pat plinta ant plačialapių piktžolių, mėgsta dedešvas, sidabražoles, baltuosius dobilus ir kitas žoles.

Šias erkes kontroliuoti sunku, kaip ir kitas erkes. Geriausias efektas pasiekiamas, kai stabdoma erkių migracija. Gausiam kenkėjų plitimui stabdyti reikėtų naudoti parafino aliejų ar kitus panašaus poveikio produktus ankstyvą rudenį, prieš krintant lapams, kai erkės migruoja iš lapų į pumpurus, o ankstyvą pavasarį pakartoti. Erkių kontrolė vasarą yra neveiksminga.

Dėmės ant obuolių – skydamarių darbas

Rudenį daugeliui patinka rinkti šviežius obuolius ir tada matyti, kad ne visi vaisiai atrodo apetitiškai sveiki. Visi bijo kirmino obuolyje – obuolinio vaisėdžio lervos, bet yra kitas kenkėjas, su kuriuo susiduriama rečiau, ir daugelis iš mūsų iš pradžių net neatpažintų jo kaip vabzdžio – tai tikrasis skydamaris (Quadraspidiotus perniciosus), kitose šalyse žinomas kaip San Chosė (San Jose) skydamaris, pažeidžiantis vaisius.

Skydamariai išskiria sekretą – vaškines išskyras, kurios sustingusios ore suformuoja skydelį. Pagal tų išskyrų konsistenciją ir susidarančio skydelio tvirtumą skydamariai ir grupuojami. Ūkiniu požiūriu reikšmingi yra tikrieji skydamariai (Diaspididae).

Pasaulyje yra apie 3 000, Vidurio Europoje – apie 90 skydamarių rūšių. Daugelis skydamarių yra pavojingi vaismedžių, uogakrūmių ir dekoratyvinių augalų kenkėjai. Lietuvoje aptinkama apie 40 skydamarių rūšių, iš kurių net 13 yra invazinės.

Skydamariai yra unikalūs vabzdžiai, nes neturi vabzdžiams būdingo kūno. Tai smulkūs ir vidutiniai vabzdžiai, aptinkami dažniausiai ant sumedėjusių augalų gumbelių arba kaip skydeliai. Paprastai jie nejuda arba juda labai lėtai, o savo gležną, be ryškių segmentacijos požymių ir gerai matomų galūnių kūną pridengia maskuojančiu skydeliu ar vaškiniu sekretu. Tačiau visi jie turi puikiai išvystytą duriamąjį burnos organą, pritaikytą siurbti augalų ar grybų syvus.

Tai čiulpiantys vabzdžiai, kurie maitindamiesi suleidžia į augalą toksinų ir taip sukelia vaisiaus spalvos pokyčius. Per derliaus nuėmimą ant obuolių matyti rausvų dėmių. Skydamariams išplitus ant besivystančių vaisių, gali sutrikti jų augimas, nes kenkėjai iščiulpia augalų sultis ir vaisių augimas sulėtėja. Besimaitinantys skydamariai dažnai išskiria saldžias išskyras – lipčių, kuriuo aplipę lapai suserga suodlige. Jauni skydamarių skydeliai ant besivystančių vaisių telkiasi ties vaisiaus taurėlapiu, būna ovalūs, pusrutulio formos ar plokšti, susitelkia į iškilias krūveles, apjuosti rausvu karštu ir šviesesniu centru.

Jų kūnas iki 5 mm, patelės ir patinėliai būna visiškai skirtingos išvaizdos, taip pat skiriasi ir jų gyvenimo būdas. Skydamarių patelės, vos spėjusios išsiristi iš kiaušinio, įsisiurbia į augalą ir būna nejudrios, jų kūnas su skydeliu.

Patinėliai maitinasi tik būdami pirmo ir antro ūgio nimfos tarpsnio, vėliau nebesimaitina, gyvena trumpai, vos keletą dienų. Jie turi vieną porą gležnučių sparnelių ir gali skraidyti. Populiacijose patinėliai išsivysto ne visada, o tokių rūšių patelių kiaušinėliai būna produktyvūs ir be apvaisinimo – taip pasireiškia partenogenezė, kuri tarp vabzdžių yra dažna.

Siekiant kontroliuoti šių kenkėjų plitimą, reikia laikytis visų agrotechninių vaismedžių priežiūros reikalavimų, nes kenkėjai labiau išplinta tankiuose, negenėtuose soduose, taikyti visas integruotos kenksmingųjų organizmų valdymo priemones.

San Chosė skydamarių pažeistų vaisių vis dažniau aptinkame obelų soduose. Keistos dėmės ant obuolių, pasirodo, yra kenkėjų pažeidimai, o ne liga ar nudeginimas trąšomis, kaip buvo manyta iš pradžių. Todėl, vertinant sodų būklę, tenka būti itin atidiems ir pasiruošti naujiems, ne visada maloniems, atradimams. Kiek žalingi bus nauji kenkėjai, parodys laikas.