Mėšlas – organinė trąša, naudojama augalams tręšti. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai iš mėšlo paima apie 50–60 proc. jame esančio azoto, iki 50 proc. – fosforo ir iki 80 proc. – kalio, pasisavina kalcį, magnį, geležį, sierą ir kt. Mėšlas pagerina dirvožemio savybes: patręšti sunkūs dirvožemiai tampa laidesni vandeniui, o lengvesni – ne taip greitai jį išgarina.

Mėšlas nėra vien nekalta trąša, todėl jam laikyti ir naudoti taikomi tam tikri reikalavimai. Per metus vienam hektarui ūkyje turi tekti tiek gyvulių, kad jų mėšle esančio azoto norma neviršytų 170 kg viename hektare. Jei azoto kiekis didesnis, reikia mažinti bandą. Mėšlo perteklių galima parduoti kitiems ūkiams.

Organinės trąšos turi didelę agroekologinę reikšmę, yra dirvožemio humuso šaltinis, kurį naudoja naudingieji dirvožemio mikroorganizmai, padedantys augalams pasisavinti maisto medžiagas. Organinės trąšos stabilizuoja dirvožemio drėgmės, šilumos režimą, gerina struktūrą, sumažina žalingųjų medžiagų (sunkiųjų metalų ir kt.) judrumą dirvožemyje.

Ūkiuose dirvoms tręšti gali būti naudojamas paukščių mėšlas, kompostai, komunalinių ir pramonės įmonių atliekos, nutekamojo vandens dumblas, žaliosios trąšos, šiaudai, sapropelis ir kitos organinės medžiagos. Bet svarbiausia ir vertingiausia organinė trąša yra mėšlas. Jame gausu visų augalams reikalingų maisto medžiagų, makro- ir mikroelementų, fermentų. Atsižvelgiant, kokia gyvulių laikymo technologija, mėšlas būna kraikinis ir bekraikis, o pagal sausųjų medžiagų kiekį gali būti tirštasis, pusiau skystasis ir skystasis mėšlas.

Mėšlo paskleidimas ir tręšimas kraikiniu mėšlu

Visas galvijų ūkyje gaunamas mėšlas ir gamybinės nuotekos turi būti nustatytą laiką (6 mėn.) kaupiami ir tik per augalų vegetaciją panaudojami laukams tręšti (draudžiama tręšti nuo lapkričio 15 d. iki kovo 20 d.). Mėšlas ir nuotekos neturi teršti aplinkos.

Daugiausia mėšlo ūkiuose sukaupiama per žiemą. Visas organines trąšas reikėtų skleisti nuo dirvos pradžiūvimo pavasarį iki dirvos užšalimo rudenį. Visais atvejais draudžiama mėšlą ir (ar) srutas skleisti ant įšalusios, įmirkusios ir apsnigtos žemės.

Mėšlo kratymas – tai galutinis mėšlo tvarkymo proceso etapas. Pavasarį neiškratytą mėšlą reikia laikyti per vasarą, dėl to patiriama nemažai azoto nuostolių (jis išgaruoja arba yra išplaunamas). Norint šiuos nuostolius sumažinti, mėšlą reikia kratyti ar laistyti drėgnesniu ir vėsesniu nevėjuotu oru. Aplinkosaugos požiūriu lengvas dirvas geriau tręšti pavasarį prieš sėją. Dėl lėtesnio dirvožemio brinkimo sunkioms dirvoms tręšti pavasarį lieka nedaug laiko, o vėlinant sėją galima netekti daug derliaus, todėl sunkias dirvas pavasarį lengviau tręšti skystuoju mėšlu, nes jį galima įterpti ir po sėjos, derinant prie augalų fenologinių savybių.

Labai svarbu tolygiai iškratyti kraikinį mėšlą: kai iškratoma netolygiai, dėl pertręštų ir nepakankamai patręštų juostų sumažėja lauko derlingumas, pablogėja derliaus kokybė – pertręšti augalai sukaupia daugiau nitratų. Kratymas būna tolygesnis, kai kraikinis mėšlas smulkus (su durpių, smulkintų šiaudų, pjuvenų kraiku). Geriausiai mėšlas iškratomas su vertikaliai išdėstytais kratymo būgnais. ES šalyse šiuo metu gaminamos įvairių konstrukcijų ir talpos mėšlakratės, turinčios mėšlo aukščio išlyginimo būgnus. Tinkamiausias kraikinio mėšlo įterpimo būdas – užarimas.

Norint sumažinti azoto nuostolius skleidžiant mėšlą, reikia:

• skleisti mėšlą tinkamu oru (kai ramu, didelė oro drėgmė ir žema temperatūra),
• įterpti kraikinį mėšlą per 6 valandas nuo iškratymo.

Išplautas azotas virsta nitratais

Mėšlo sudėtyje azoto yra apie 0,5 procento. Po mėšlo įterpimo į dirvą, vykstant tolesnei organinių medžiagų destrukcijai, azoto junginiai įtraukiami į biologinį ciklą arba krituliai juos išplauna gilyn į dirvožemį. Azotas išplaunamas iš dirvožemio kaip nitratai. Nustatyta, kad per metus azoto išplaunama vidutiniškai 36,8–41,1 kg/ha arba 12,3–13,7 proc. įterpto su mėšlu azoto. Iš ariamų dirvožemių daugiausia azoto prarandama rudenį ir žiemą, nes tuo metu Lietuvoje iškrenta daugiausia kritulių, o didesnė dalis dirvožemių yra be augalų.

Perteklinis nitratų kiekis lemia suprastėjusią geriamojo vandens kokybę, žmonių ligas (pamėlusių kūdikių sindromas, cianozė, methemoglobinemija, abortai, limfoma, diabetas), taip pat sukelia globalius gamtos pokyčius, tarp jų eutrofikaciją (vandens telkinių užžėlimas dumbliais). Apie 41 proc. į Baltijos jūrą upėmis patenkančio azoto yra susijęs su regione vykdoma intensyvia žemės ūkio veikla, komunalinis ūkis lemia 15 proc., pramonė – 2 proc. azoto taršos Baltijos jūroje.

Tręšiant dirvožemį mėšlu, fosforas išsiplauna mažiausiai. Iš įvairių dirvožemių jo išplaunama apie 1 kg/ha. Tačiau sistemingai tręšiant didelėmis mėšlo (ypač kiaulių ar paukščių) normomis, suaktyvėja fosforo junginių migracija. Aktyviau fosfatai išplaunami lengvesniuose dirvožemiuose. Nustatyta atvejų, kai šalia mėšlo saugojimo aikštelių fosfatų koncentracija gruntiniuose vandenyse padidėjo 1 172, kalio – 106, nitratų – 2 kartus. Tačiau apskritai fosfatų jonai sunkiai pereina į dirvožemio tirpalą, jie daugiau išlieka absorbuoti pačiame dirvožemyje. Skirtingai tręštame dirvožemyje judriojo fosforo labiausiai padaugėja tręšiant šiaudų mėšlu, nes jis beveik dvigubai turtingesnis fosforo negu bekraikis mėšlas.

Dar vienas svarbus biogeninis elementas, išplaunamas iš dirvožemio – kalis. Tačiau kaupiamieji augalai, tokie kaip bulvės, kukurūzai ar mišiniai žaliajai masei, labai daug kalio paima derliui užauginti. Todėl iš pradžių tręšiant mėšlu kalis neišsiplauna. Vėliau kalio nuostoliai gali sudaryti 10,8–15,4 kg/ha.

Tręšimas srutomis

ES gamtosaugos reikalavimai, ypač tvarkant srutas, labai griežti. Kiekvienam galvijų mėsos kilogramui tenka 50–60 kg, o kiaulių – 25–40 kg srutų. Teisingas srutų apdorojimas didina jų biologinę vertę, jos neteršia aplinkos, srutas gerai pasisavina augalai.

Amoniako (NH₃) nuostolis neapdorotose srutose siekia 15 proc. tvarte, 15 proc. – saugyklose, 35 proc. jo prarandama transportuojant, 25 proc. – ganyklose. Apdorojant srutas, amoniakas paverčiamas į augalų pasisavinamą amoniakinį azotą (amonį) NH₄, apdorotos srutos turi ir 0,5 kg/m³ daugiau azoto. Apdorojant srutas labai svarbūs yra priedai – jie mažina pH vertę ir suriša azotą į organinę formą. Tai daroma dar ir dėl to, kad sukeltų aerobinius puvimo procesus (jie gerina naudingų medžiagų pasisavinimą).

Pasėliuose srutos turėtų būti skleidžiamos su besivelkančiomis žarnomis, o jeigu tokios priemonės ūkis neturi, šios trąšos neturėtų būti naudojamos. Ant plikos dirvos srutos turėtų būti skleidžiamos skleistuvu su besivelkančiomis žarnomis arba kitokio tipo skleistuvais ir įterpiamos per 6 val. kultivatoriumi su akėčiomis.

Mažiausi azoto nuostoliai susidaro skystąjį mėšlą ar srutas įterpiant specialiais įpurškikliais.

Svarbu parinkti tinkamą įterpimo laiką, kai dirvos pradžiūsta, o nuo augalų nukrenta rasa – tada augalai bus mažiau traiškomi sunkių skystojo mėšlo ar srutų skleidimo agregatų. Geriausia tręšti ir taikyti augalų apsaugos priemones tada, kai pirmuoju važiavimu padaromos technologinės vėžės.

Ūkiai, sudarinėjantys tręšimo planus, reguliariai turi ištirti armens pH, humuso, judriojo fosforo, judriojo kalio, mineralinio azoto kiekius ir lauko kultūroms maisto medžiagas paskleisti pagal augalų poreikius.

Atsakingas požiūris į gamybos procesų organizavimą, gamtos apsaugą šiuo metu aktualiausias ir pagrindinis raktas, sprendžiant racionalaus mėšlo tvarkymo problemas Lietuvos gyvulininkystės ūkiuose.

***

TARŠOS PREVENCIJA TRĘŠIANT MĖŠLU

• Nustatyti aplinkosauginiu požiūriu jautrias vietoves: upelius, įleidimo vamzdžius ir pasirūpinti jų apsauga.
• Netręšti, kai žemė prisotinta vandens – įmirkusi, įšalusi, apsnigta; esant statiems šlaitams, greta vandens telkinių.
• Pasistengti tiesiogiai įterpti mėšlą į dirvą (tai sumažins nemalonius kvapus, galimybę išsiplauti, padės geriau išlaikyti maisto medžiagas).
• Jei mėšlas iškratomas paviršiuje, jį būtinai reikia užarti per 12 val. (geriausia per 4 val.).
• Atidžiai stebėti tręšimą ir baigti tręšti prieš prasidedant nuotėkiui.
• Netręšti mėšlu per lietų, lyjant arba iš karto po lietaus.
• Skleisti mėšlą dieną, kai gyventojų nėra namie, ne savaitgaliais ir ne valstybinių švenčių dienomis, atkreipiant dėmesį į vėjo kryptį gyvenamųjų namų atžvilgiu. Mėšlas gali būti apdorojamas prieš jo naudojimą.
• Pastatyti automatinius mėšlo tvarkymo siurblius, jeigu vamzdyno sistemoje kristų slėgis.
• Nepalikti siurblio be priežiūros, ypač purškiant nuotekas.
• Registruoti tręšimo plotą ir normas.