Maždaug prieš dešimtmetį vilniečių Vytauto Kazėno su žmona Erika įsigytas sklypas Dzūkijoje tapo paskata pradėti ūkininkauti ir persikelti gyventi į kaimą. Lazdijų rajono Vainiūnų kaime namus ir ūkio bazę kuriantys ūkininkai išnaudoja ir alternatyvaus verslo kaime galimybes – teikia turizmo ir technikos remonto bei serviso paslaugas.

Kaip vilniečiams kilo mintis ūkininkauti, neturint nei augalininkystės ūkiui reikiamo žemės kiekio, nei technikos, nei ūkio bazės? Ar nebuvo baisu? Vytautas juokiasi, kad kai iki galo nesuvoki, į ką veliesi, tai ir nebijai, svarbiausia turėti ambicijų ir užsispyrimo. „Esame miesto žmonės, stačia galva nėrę į žemės ūkį, tačiau gamta, prisilietimas prie žemės mums reikalingas, nes ir gyvendami Vilniuje bėgdavome iš miesto. Be to, gal ir genai turėjo įtakos, nes visa mano giminė, seneliai yra ūkininkai, tad ir visos vasaros jų ūkyje Pasvalio rajone praleistos“, – pasakoja jaunas vyras, kilęs iš keturių brolių šeimos.

Žinių ir supratimą apie žemės ūkį Vytautas įgijo studijuodamas žemės ūkio verslą ir administravimą Olštyno universitete Lenkijoje, taip pat beveik 10 metų dirbo vienoje Lenkijos įmonėje, superkančioje grūdus ir prekiaujančioje trąšomis.

Žemdirbiškos krypties studijas Lenkijoje baigė ir dar du Vytauto broliai – toks buvo jų tėvo, kuris prieš miegą sūnums ne pasakas sekė, o pasakojo Lietuvos istoriją ir kunigaikščių (kurių vardus davė keturiems savo sūnums) žygdarbius, sprendimas. „Jei anksčiau kunigaikščiai dukras ištekindavo už kaimynų, kad nebūtų karų, tai tėvas mus išleido mokytis pas lenkus, kad kaimynus pažintume. Nors iš pradžių buvo labai sunku, tačiau nesigailiu, manau, kad tai strategiškai buvo geras tėvo žingsnis. Gal jo lūkesčiai buvo didesni, tačiau esame tik jam dėkingi už savo mąstymą, sampratą“, – sako Vytautas, pridurdamas, kad tuo metu užmegzti kontaktai labai praverčia plėtojant verslą, ieškant atsakymų į kylančius klausimus, mat didžioji dalis kurso draugų – ūkininkai.

Nori ūkį plėsti, o laukus konsoliduoti

Prieš dešimtmetį šeimos poilsiui įsigytą 7 ha sklypą Lazdijų rajone su mišku ir paežere reikėjo tvarkyti ir prižiūrėti, tad Vytautas pasiskolino iš mamos Belarus traktorių. Nuo to ir prasidėjo Kazėnų ūkio kūrimas, mat aplinkiniai siūlė dirbti ir prižiūrėti žemes, kurių apleistų, nedirbamų tuo metu rajone buvo gana nemažai. „Su žmonėmis radome bendrą kalbą, tad taip ir plėtėmės per daug nesistengdami“, – pasakoja Vytautas. Šiuo metu Vytautas ir Erika (mat įregistruoti du ūkiai) bendrai dirba 400 ha, didžioji dalis, maždaug 70 proc., sudaro nuomojama žemė. Padidinti nuosavos žemės dalį – vienas iš šeimos ūkio siekių.

Šiuo metu dirbamą plotą Vytautas įvardija kaip minimumą, jau leidžiantį ne tik išgyventi, išsilaikyti, bet ir investuoti į ūkį. Jaunų ūkininkų šeima planuoja ūkį plėsti – tam galimybių Dzūkijoje yra: konkurencija nedidelė, tad laisvos žemės pasiūla nemaža. „Didžiausias mūsų ūkio trūkumas tas, kad dirbame gana plačiai, laukai išmėtyti dideliais atstumais, reikia toli iki laukų važiuoti, tad bandysime kuo daugiau žemių įsigyti prie namų – tai padėtų pasiekti didesnio tikslumo, efektyvumo, mažintų energijos, darbo sąnaudas, taupytų laiką“, – apie žemių konsolidavimą kalba ūkininkas, šiuo metu dirbantis nuo 2 iki 40 ha dydžio laukus.

Derinasi prie gamtos ir siekia tikslumo

Vytauto vardu įregistruotas ekologinis, Erikos – tradicinis chemizuotas augalininkystės ūkis. Pasak V. Kazėno, taip jie bando prisitaikyti prie gamtos, žemės ir krašto specifikos. Prastesniuose mažesnio derlingumo laukuose, kur chemizuotas ūkis nėra perspektyvus, neneša pelno ar darbo našumas mažas, augina ekologinius rugius, avižas, grikius, geresniuose sėja kviečius ir kvietrugius, po truputį bando auginti ir rapsus. Vytautas neabejoja, kad rapsai gali augti ir prastesnėse žemėse, tiesa, derlius neprilygsta gaunamam Suvalkijoje ar Aukštaitijoje, tačiau ir jų auginimo išlaidos Dzūkijoje yra gerokai mažesnės.

Bandė ūkininkai ir belukštes avižas, pupas, speltas auginti, bet dėl rinkos bangavimų dabar jų sėja minimaliai, kaip pagrindinius ūkio augalus įvardija rugius, avižas ir grikius – būtent šios kultūros Dzūkijoje geriausiai dera. Derlingiausi rugiai – pernai vidutiniškai jų byrėjo po 6 t/ha, avižų kūlė 4,5 t/ha. Prastokai užderėjo tik grikiai – Vytautas sako, kad po ilgų diskusijų su kitais ūkininkais nustatęs technologines klaidas, kurių stengsis išvengti.

„Didelį dėmesį skiriame tinkamų veislių pasirinkimui, sėjomainai, šiuolaikinėms technologijoms. O dirbant nelabai palankiomis ūkininkauti sąlygomis svarbiausia yra tikslumas. Jei nori rezultato, visus tręšimo, sėjos, priežiūros darbus turi padaryti tada, kada reikia, nelaukdamas ir neatidėliodamas. Čia kaip kare – turi būti viskas iš anksto surikiuota, paruošta visa kariauna ir artilerija, žmonės nuteikti, numatyta strategija“, – paralelę įžvelgia Lazdijų r. ūkininkas.

Jis sako, kad labai nustebino tai, kokio tikslumo reikia grūdiniams augalams užauginti – jo žodžiais, gerokai didesnio nei auginant daržoves šiltnamyje, kurį, esant reikalui, galima pravėdinti, pašildyti, augalus palaistyti. „O čia tu turi greitai reaguoti ir prisitaikyti prie gamtos, numatyti, nuspėti, nujausti orus ir staigiai, be dvejonių, priimti sprendimą, ką daryti, nes jei tik suabejosi, uždelsi – praradimų neišvengsi. Taip pat svarbu ir per daug neinvestuoti“, – sako V. Kazėnas.

Kaip vieną iš specifinių Dzūkijos krašto sąlygų jis išskiria vyraujančias sausras, ypač sunkinančias vasarinių veislių augalų auginimą – juos V. Kazėnas stengiasi pasėti kuo anksčiau, kol dar dirvoje yra drėgmės, reikalingos sėkloms dygti ir augalams augti. Pradėti pavasarinę sėją anksčiau nei kituose Lietuvos regionuose leidžia ir šio krašto dirvožemio struktūra, nes čia žemės lengvesnės, jos anksčiau pradžiūsta, todėl ir į laukus su technika galima važiuoti gana anksti. Vytautas prisimena vienais metais pradėjęs sėti net kovo pradžioje, nes taip gamta diktavo, tačiau buvę ir atvejų, kai birželį teko užsėtą lauką sulėkščiuoti, nes viskas išdžiūvo, ir sėti kitą kultūrą, pvz., grikius.

„Tokios smulkmenos, kaip sėja tinkamu laiku, greitas reagavimas, ypač svarbios. Čia ir atsiskleidžia tikslumas. Kitaip gerų rezultatų gali nesitikėti“, – iš patirties žino ūkininkas, vasariniams augalams paprastai pasiliekantis netoli Vainiūnų esančius laukus, kad galėtų visus darbus atlikti laiku.

Beje, toks ūkininkavimo supratimas paskatino jauną šeimą ir sau namus kurtis ūkio bazėje – prieš 8 m. įsigytas buvusio kolūkio dirbtuves Kazėnai pritaikė ne tik ūkio reikmėms, t. y. technikai laikyti ir grūdams sandėliuoti, bet ir vieną jų dalį paskyrė gyvenamosioms patalpoms. Pasak Vytauto, kai ūkis išsiplėtė, jam reikėjo skirti daugiau laiko, tad ir gyventi vietoje buvo daug patogiau ir efektyviau, nei važinėti iš Druskininkų, kur nuomojosi butą. Kadangi pinigų naujam namui statyti jauna šeima neturėjo, kūrėsi po truputį, senų dirbtuvių erdvėse vis įsirengdami po kambarį. „Reikia tik fantazijos, o iššūkiai mūsų negąsdina“, – juokiasi jauna pora.

Ūkio techniką prižiūri ir remontuoja patys

Pradėję ūkininkauti nuo skolinto Belarus traktoriaus, pamažu Kazėnai technikos parką išplėtė, įsigydami visas ūkininkauti reikalingas mašinas. Pasak Vytauto, šiuo metu ūkis turi visai neblogą techninę bazę, kurios pajėgumų užtektų ir gerokai didesniems plotams apdirbti. Ūkio technikos parke – New Holland kombainas, prieš dvejus metus įsigytas pasinaudojant ES parama (beje, tai vienintelė paraminė ūkio technika), 4 traktoriai, visi pirkti ne nauji. Vis dar darbuojasi ir vienas pirmųjų ūkio traktorių, 1989 m. gamybos Valmet, įsigytas Anglijos aukcione. Ūkininkavimo pradžioje Valmet kartu su Belarus buvo pagrindinės darbo priemonės, dabar jis – pagalbinis traktorius, naudojamas vežimo, tręšimo darbams.

Žemės dirbimo ir sėjos darbams dabar ūkyje naudojami du Case IH ir vienas Valtra traktorius. Beje, ūkyje taikomos ariminės ir bearimės technologijos, pastarosioms teikiama pirmenybė, tačiau be plūgo neišsiverčiama ekologiniuose plotuose, mat arimas, kartu su sėjomaina, vienas iš efektyviausių piktžolių naikinimo būdų.

„Su parama nepavyko įsigyti naujų traktorių ir dėl to labai nesikremtame, nes senas daiktas yra geras daiktas. Tik reikia tinkamai išsirinkti, atsižvelgiant į patikimumą ir jo galimybes. Mums svarbu ir tai, kad galėtume techniką patys remontuoti“, – sako technikos mėgėju save vadinantis V. Kazėnas. Patys remontuodami techniką ir sutaupo, ir laisvą laiką išnaudoja, ir dviem ūkio darbuotojams užimtumą užtikrina visus metus.

„Mūsų ūkis dar nėra tiek stiprus, kad galėtume kas kartą servisą kviesti. Kuliame gerokai mažiau nei derlingų rajonų ūkininkai, vadinasi, turime prisitaikyti prie esamų sąlygų, todėl, ką galime ir suprantame, tą patys ir darome“, – pastebi Vytautas, pridurdamas, kad, esant reikalui, bendradarbiauja su Lietuvos įmonėmis, kurios geranoriškai konsultuoja ir padeda išspręsti technines problemas.

Ūkio technikai remontuoti, sutvarkyti ir atnaujinti skiriamas žiemos laikotarpis. Laukdami šių metų darbų sezono pradžios atnaujino didelę dalį ūkio technikos. Pavyzdžiui, ne tik pakeitė visų traktorių tepalus, filtrus, įvores, bet ir vieną 1994 m. gamybos traktorių iš pagrindų sutvarkė, kad jis ne tik techniškai, bet ir vizualiai būtų tvarkingas (perdažė visas skardas). Gerokai atnaujino ir sėjamąją, pakeisdami dylančias detales – diskus, guolius, įvores – naujomis, viską sutepdami.

Mato mėsinės galvijininkystės perspektyvų

Nauja kryptis Kazėnų ūkyje – mėsinė galvijininkystė. Pasinaudodami parama veisliniams galvijams įsigyti jie nusipirko 40 aubrakų. „Kol kas mums tai nauja sritis, rinka dar neatrasta ir nežinoma, tad viskuo labai domimės. Turiu gerų kontaktų su arabų šalių atstovais, kurie užsiima galvijų mėsos sertifikavimu. Tad vyksta diskusijos, galvojame, kaip būtų galima pritraukti galvijienos tiekimą į arabų šalis, aptariame sertifikavimo, skerdimo klausimus“, – planus atskleidžia Vytautas.

Pasak jo, dabartinė banda – tai tik pradžia, skirta šiai gyvulininkystės sričiai ir rinkai ištyrinėti, nes teorija nuo praktikos dažnai skiriasi. Ūkio planuose – 400–500 produktyvių galvijų, taip pat kooperacija su kitais Dzūkijos mėsinių galvijų augintojais, nes tik kooperuojantis galimas bendradarbiavimas su stambiais supirkėjais.

„Jei nori su partneriais kaip lygus su lygiais bendrauti, turi pasiūlyti kiekį. Jei nebus kiekio, nebus ir kainos, vadinasi, nebus nei žmonėms iš ko sumokėti, nei galimybių toliau investuoti“, – įsitikinęs ūkininkas.

Išnaudoja alternatyvaus verslo kaime galimybes

Tarp artimiausių Kazėnų ūkio planų – grūdų džiovyklos, valomosios, svarstyklių ir bokštų įsirengimas, kad galėtų sandėliuoti visą ūkio derlių ir parduoti atsižvelgdami į rinkos poreikius ir supirkimo kainas. Dabar ūkininkai pusę derliaus, dažniausiai ekologinius grūdus, parduoda per pačią javapjūtę – ūkis tiesiogiai bendradarbiauja su perdirbėjais, kitą dalį sandėliuoja ūkio garažuose.

„Kai įgyvendinsime šį projektą, jei tam bus sąlygos ir poreikis, galbūt vietiniams ūkininkams pasiūlysime ir grūdų supirkimo paslaugas, galimybę įsigyti trąšų. Atėjau į ūkį iš šios srities, todėl turiu nemažai patirties ir kontaktų. Tai galėtų būti dar viena mūsų teikiama paslauga“, – planais dalijasi veiklus ūkininkas.

Pasinaudodami paramos programa verslui kaimo vietovėje kurti dar praėjusiais metais Kazėnai investavo į turizmo ir serviso paslaugoms teikti reikiamos infrastruktūros sukūrimą. Šalia namų pastatė pirtį, įrengė kubilą, planuoja įsteigti darbo vietą ir Dzūkijos kraštovaizdžiu norintiems pasigrožėti poilsiautojams teikti ne tik pirties ir kubilo nuomos, bet ir apgyvendinimo, esant poreikiui, ir maitinimo paslaugas.

Dar vienas įgyvendintas projektas – įrengtos dirbtuvės serviso paslaugoms teikti, aprūpintos visa reikiama įranga: keltuvu, padangų permontavimo staklėmis, freono pildymo aparatu, presu, detalių plovimo įranga. Tad šiuo metu verslus ūkininkas teikia tekinimo, virinimo, žemės ūkio technikos ir automobilių padangų montavimo, remonto paslaugas aplinkiniams ūkininkams, įmonėms, bendradarbiauja su šalia veikiančia miškininkų bendrove.

„Mane stebina pasakymas, kad žiemą ūkyje nėra ką veikti. Kaime veiklos gerokai daugiau nei mieste, reikia tik noro ir sveikatos, be to, spektras gana platus – nuo sniego valymo žiemą ir miškininkystės, iki technikos tvarkymo, įvairių paslaugų teikimo. Tad ir stengiamės išnaudoti visas galimybes, kad būtų darbo, kad žmonės užsidirbtų. Tai juk ir kaimui prideda vertę“, – įsitikinęs verslus Lazdijų r. ūkininkas Vytautas Kazėnas.