23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/04
Auginti galvijus mokėsi iš savo klaidų
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Vienus sprendimus ūkininkui Rimantui Kubiliūnui lėmė gyvenimas, kitus jis priėmė pats. Ūkininkauti sekasi – pastarieji sėkmingi augalininkystės ūkiui metai padeda plėsti jauną mėsinių galvijų ūkį.

Čičinų (Jonavos r.) ūkininkas R. Kubiliūnas nemažai metų turėjo 350 ha augalininkystės ūkį. Bet galvos skausmą kėlę javams auginti netinkami žemės lopinėliai, išsibarstę kalnuotame reljefe, lėmė sprendimą – užsėti juos šienaujamomis pievomis. Kadangi Čičinuose dar atsirado galimybė įsigyti senų fermų, nieko kito neliko, kaip tik ūkį išplėsti dar viena atšaka.

Rimantas 2017 metais įsigijo geros genetikos veislinių šarolė galvijų bandą, keliasdešimt mėsinių veislių mišrūnų ir pasinėrė į galvijininkystę. „Atėjęs į fermą po sunkių darbų laukuose nusiraminu ir pailsiu – taip gerai veikia ramūs ir draugiški šarolė“, – sako Rimantas. Dabar jo bandoje – 72 karvės žindenės, iš jų 32 grynakraujės šarolė ir 40 mišrūnių, 52 buliukai, iš jų 33 – grynakraujai. Auga ir būrys jaunų telyčių.

Mėsiniai galvijai atsirado iš reikalo

Rimtai ūkininkauti R. Kubiliūnas pradėjo 2009 m., o iki tol tik padėdavo tėvui, kuris laikė ir 24 melžiamas karves. Kai 2010 m., įvykus nelaimei, tėvas žuvo, ūkį perėmė Rimantas. „Supykęs karvių iškart atsisakiau. Bet tuo metu ir pienininkystės perspektyvos neatrodė džiuginančios“, – pasakoja ūkininkas.

Jeigu nebūtų turėjęs nederlingų žemės lopinėlių, Rimantas apie gyvulius nebūtų galvojęs. Iš visų dirbamų 350 ha augalininkystei skirta beveik 300 ha. Sėja žieminius rapsus, kviečius, miežius, pupas. Pradėjęs laikyti galvijus, kasmet 40 ha laukų patręšia mėšlu.

Žolę galvijams šienauja kalnuotose 57 ha pievose, kurias sudaro iki 3 ha dydžio lopinėliai.

„Jauną žmogų šiais laikais sudominti gyvulininkyste sunku, man pačiam darbas augalininkystės ūkyje labai patinka. Bet buvo tokia situacija, kad atsirado galimybė nupirkti senas fermas, be to, kalnuotos vietovės, užsėtos pievomis, geriau išnaudojamos. Tad lūžis įvyko iš reikalo“, – kalba ūkininkas. Gyvulininkystės ūkyje jam padeda sesuo Ilona Damarackienė su vyru.

Intensyvaus auginimo šarolė galvijus ir juodmargių bei mėsinių veislių mišrūnus R. Kubiliūnas ištisus metus laiko tvartuose su mociono aikštele. Kelias apleistas sovietmečio fermas, ant kurių stogų jau augo iki 4 metrų išstypę medžiai, Rimantas iš varžytynių nusipirko 2016 m. Jas iš pagrindų atnaujino – dvi vasaras dirbo, kol nuvalė plytas, suremontavo, sutvarkė stogus, įdėjo ventiliuojamus langus, padarė gardus, įrengė stebėjimo kameras ir 2017-aisiais atsivežė pirmąją 26 šarolė galvijų bandą iš Čekijos, pasinaudojęs parama veisliniams gyvuliams įsigyti. Vėliau bandą didino ir Lietuvos ūkininkų užaugintais veisliniais gyvuliais.

Kadangi ūkyje nėra ganyklų, Rimantui reikėjo intensyviai auginamos galvijų veislės, tad rinkosi tarp limuzinų ir šarolė. Važinėjo po ūkius, domėjosi, kalbėjosi su augintojais. Pagrindinis jo pageidavimas buvo ramaus būdo beragiai galvijai, bet genetiškai beragių limuzinų dar sunku nusipirkti, todėl pasirinko šarolė.

Pasirinkimas buvo sėkmingas ir dėl gyvulių charakterio. Kaip ir teigiama šarolė veislės aprašyme, tai ramūs, nekaprizingi, lengvai prie žmonių ir aplinkos prisitaikantys galvijai. „Mano gyvuliai labai draugiški. Kai į fermą ateina mano ketverių metų sūnus ir uždainuoja buliukams žinomą šlagerį, šie atrodo kaip didžiuliai meilūs katinai – susispiečia prie aptvaro ir klausosi“, – juokiasi ūkininkas.

Skirtingų veislių galvijų būdo skirtumai labai gerai atsiskleidžia juos sveriant. Pasak Rimanto, 18 mišrūnų pasverti prireikė 2 valandų, o 14 šarolė galvijų užteko 20 minučių.

Šiuo metu grynaveislių bandoje yra du genetiškai beragiai šarolė buliai. Pagrindinis – 1,2 t sveriantis Hadijus, atkeliavęs su pirmąja banda iš Čekijos. Antrasis – dar jaunas, dvejų metų Jardas, pirktas Žemaitijoje iš žinomo augintojo Jono Oželio. Ateityje jis užims pagrindinio bandos reproduktoriaus vietą. Iš geros genetikos gyvulių R. Kubiliūnas tikisi užauginti ir vieną kitą reproduktorių.

Su angusų veislės buliumi kergiamos 40 mišrūnių. Mišrūnus, tarp kurių dominuoja limuzinų ir angusų veislės, jis pirko iš kaimyno. „Tvarte vietos daug, vienas gyvulys turi 15–18 m2 viduje ir dar 12 m2 mociono aikštelėje, tad kodėl gi jų nelaikyti. Mišrūnų nežadu atsisakyti ir ateityje, jie atlieka savo paskirtį ir suteikia ūkiui pajamų“, – sako R. Kubiliūnas.

Daugiau dėmesio skirs pašarų ruošimui

Gyvulininkystės ūkyje – pats plėtros įkarštis. Šiuo metu įrenginėjamas dar vienas tvartas, atnaujintoje jo dalyje jau laikomi penimi buliukai, vėliau dalį šio tvarto užims ir žindenės. Planuoja didinti šarolė karvių kiekį iki 60 ir metų pabaigoje ūkyje kartu su mišrūnėmis iš viso bus apie 100 žindenių. Pakaitai nuolat bus auginama 20 telyčių.

Kai erdvi ferma bus pilna, ūkininkas griežčiau atrinkinės galvijus pagal produktyvumą. Vietos užtektų ir didesniam skaičiui gyvulių, tačiau Rimantas supranta, kad kuo daugiau erdvės turi gyvuliai, tuo mažiau hierarchinių kovų, lengviau užtikrinti jų gerovę.

Ir šarolė, ir mišrūnai auginami intensyviai ir šeriami vienodu racionu – šienainiu ir savo gamybos grūdais. Paskutinį trimestrą prieš veršiavimąsi šarolė karvėms duodamas dietinis racionas – kaip žinoma, šiai veislei būdingas sunkus veršiavimasis.

Pasak Rimanto, nors šarolė ir mišrūnai suėda panašiai, jų prieaugis labai skiriasi – šarolė auga geriau. Šios veislės žindenės sveria apie 850, o mišrūnės – 600 kg. Keturiolikos mėnesių buliukai mišrūnai sveria po 500, o šarolė – po 670–690 kg. Tai lemia veislės ypatybės ir grynaveislių gyvulių pranašumai.

R. Kubiliūnas daug tariasi su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) gyvulininkystės ekspertu Vytu Gudaičiu, kuris ūkyje vykdo gyvulių produktyvumo kontrolę. Padedant šiam specialistui Rimantas ketina dar koreguoti pašarų racioną.

„Kai pasakiau, kad žolę šienauju tris kartus, V. Gudaitis pasiteiravo – kodėl ne keturis? Iš tiesų, juk šeriant jauna žole mažiau reikėtų koncentruotųjų pašarų. Tačiau turiu pripažinti, kad iki šiol pirmenybę teikdavau augalininkystės ūkio darbams, o šienaudavau atradęs tam laiko“, – Rimantas žino savo klaidas ir iš jų mokosi.

Pagaliau įsigijęs visą reikalingą žolinių pašarų ruošimo techniką (šienapjovę, grėblį, vartytuvą, presą), šiemet jaunas ūkininkas žada imti pavyzdį iš pažangių kaimynų Daukantų, šienaujančių net 5 kartus.

Pirmą sezoną netrūko veršiavimosi problemų

Šarolė telyčios kergiamos 22, mišrūnės – 18–19 mėnesių. Veršiavimosi sezonas ūkyje trunka ištisus metus – Rimantas taip sudėliojo ūkio vadybą, kad gyvulių turėtų parduoti kiekvieną mėnesį. Šarolė veršeliai atjunkomi 8 mėn., mišrūnai truputį anksčiau.

Rimantas ir Ilona niekada nepamirš gautos pamokos, kai pirmą sezoną veršiavosi šarolė telyčios. Tais metais turėjo pasigaminę daug gerų pašarų, o patirties auginant mėsinius galvijus – ne, todėl paklausė vieno ūkininko patarimo šerti vienodai ir veršingas mišrūnes, ir šarolė. „Atrodė, kad visos turės dvynukus, taip nupenėtos buvo. Iš 26 telyčių sėkmingai apsiveršiavo 20. Tai buvo gera pamoka, kurią abu su seserimi išmokome“, – prisimena karčią patirtį augintojas.

Po to abu su Ilona pradėjo daugiau domėtis galvijų auginimu, lankė seminarus, važiavo pas patyrusius ūkininkus, mokėsi ir klaidų nebekartojo. Pakoregavo racioną, ūkio vadybą ir pernai sėkmingai apsiveršiavo visos 22 šarolė karvės. „Vienas patyręs augintojas man išaiškino esmę – karvė turi sėkmingai apsivaisinti ir kasmet atvesti sveiką palikuonį, o ne atrodyti gražiai, lyg manekenė“, – šypsosi Rimantas.

Šarolė karvėms įrengti fiksuojantys atitvarai, jeigu reikėtų suteikti pagalbą veršiuojantis. Reikalui esant kviečiamas patyręs veterinarijos gydytojas Virginijus Kanapė, kuriuo Rimantas visiškai pasitiki.

Ūkininkui teko ir pačiam išmokti elgtis su gyvuliais, nes pirmoji patirtis, kai skubėdavo prie ką tik apsiveršiavusios karvės įsegti jaunikliui įsagą, irgi nebuvo pati maloniausia. Atėjus po paros, kai karvė jauniklį jau nulaižiusi, kai jis žinda, viskas vyksta ramiau ir paprasčiau.

Tvartą apdoroja biopriedais

Galvijus laikant tvarte ant gilaus kraiko prisideda papildomo darbo kreikiant gardus, valant mėšlą. Buliukų gardai kreikiami kartą per dieną, žindenių – dukart. Gardai valomi kas 1–2 mėnesius, kraikinis mėšlas laikomas atnaujintoje mėšlidėje, kol iškratomas laukuose.

Kad būtų sumažintas amoniako išskyrimas, Rimantas tvarte pradėjo naudoti specialų biopreparatą – kai išvalomas kraikas, šiuo preparatu išpurškiami gardai. „Tai brangi priemonė, per metus reikės pusantro buliaus tam užauginti. Bet suprantu, kad turime mažinti emisijas, todėl ir investuoju“, – sako ūkininkas.

Jis pritartų minčiai statyti dideles biojėgaines kiekviename šalies regione, į kurias būtų vežamas mėšlas iš jame esančių gyvulininkystės ūkių ir grąžinamas, tarkime, granulėmis. „Tuomet man nereikėtų kratytuvo, galėčiau išbarstyti su trąšų barstytuvu. Ir vietos mažiau užimtų, ir kvapo nebūtų. O statyti biojėgaines prie kiekvieno didesnio ūkio būtų visiškai neracionalu“, – mano R. Kubiliūnas.

Ūkio ekonomiką gelbsti grūdai

Kadangi ūkyje jaunikliai vedami visus metus, Rimantas stengiasi gyvulius realizuoti nedidelėmis 7–8 galvijų grupėmis kiekvieną mėnesį. Parduoda tiems, kurie pasiūlo didesnę kainą, o kastruoti mišrūnai daugiausia realizuojami per tarptautinį projektą „Baltijos lankų jautiena“.

Ūkininkas atvirai sako – pelno iš galvijų dar nėra. Kad sugrįžtų investicijos, reikia daugiau laiko, gyvulių ir aukštesnės gyvulių supirkimo kainos. Į gyvulius, fermas, techniką jis investavo ne vien savo ir ES lėšas, bet ir skolintas iš banko. Kol tęsiasi ūkio plėtra, tvarto atnaujinimas, investicijų grąžos nematyti. Bet mėsinės galvijininkystės ūkis – ilgalaikis projektas ir greitos grąžos negalima tikėtis.

„Gyvulininkystės ūkio be augalininkystės net neįsivaizduoju. Jeigu ne grūdai, šiandien turėčiau labai gerai pasukti galvą, iš ko mokėti paskolą, paimtą gyvulininkystei“, – teigia R. Kubiliūnas.

Galvijus produkcijai jis parduoda pagal skerdeną, o pajamas skaičiuoja pagal gyvojo svorio kilogramo kainą. Kol dar išeidavo po 2 Eur/kg, buvo įmanoma gyventi, bet kai liko 1,6 Eur/kg, tai, anot Rimanto, galai nesueina, kaina gerokai per maža. Jis skaičiuoja, kad, esant dabartinei situacijai, gali prireikti 10 metų, kol investicijos pradės atsipirkti.

Rimantas įsitikinęs, kad Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai (LMGAGA) reikia kuo greičiau kurti kooperatyvą, per kurį būtų galima parduoti skerdenas, nes siūlant didesnius kiekius galima tikėtis geresnės kainos. „Visų mūsų tikslas vienas – kuo pigiau užauginti kokybiškų gyvulių. Bet kooperacija Lietuvoje neranda kelių, visi nori būti „aš“, o ne „mes“. Todėl ir išgaudo mus po vieną“, – atviras gyvulių augintojas.

Kaip pavyzdį jis rodo kooperatyvą „Jukagros“, kurį prieš kelerius metų įkūrė grupelė augalininkyste užsiimančių Jonavos, Ukmergės ir Kaišiadorių rajonų ūkininkų, tarp jų – ir R. Kubiliūnas. Kooperatyvas turi apie 30 narių ir per 5 tūkst. ha dirbamos žemės. Nauda, pasak Rimanto, akivaizdi ir perkant trąšas, chemines priemones, ir taikant naujausias technologijas.

Sunkiausia suprasti nepelnytą puolimą

Nebijantis jokio darbo ir iššūkių Rimantas yra aktyvus ūkininkas, vadovavo Lietuvos ūkininkų sąjungos Jonavos r. skyriui, šiuo metu baigia kadenciją kaip LŪS viceprezidentas. Jam sunkiausia suprasti, kodėl dabar taip puolamas ir juodinamas žemės ūkis, kodėl visuomenėje gyvas neigiamas ūkininkų įvaizdis.

„Mes to nenusipelnėme. Juk 2008 m. ekonominę krizę, pernykščius dėl pandemijos kilusius sunkumus ištempė žemės ūkis. Kiek su žemės ūkiu susiję verslo, kuris iš to uždirba ir kuria darbo vietas, kelia ekonomiką. Diegiame išmaniąsias technologijas, inovacijas, investuojame, nors viskas brangsta ir mums išgyventi sunkiau. Puolimo negaliu suprasti“, – traukia pečiais ūkininkas.

Bet jis pats daro tai, ką gali – diegia naujoves, kelia ūkį ir rūpinasi savo mylima šeima. Rimantas, buvęs Lietuvos kariuomenės jėgeris, su žmona Vilma augina du sūnus. Trylikametis Rokas šiuo metu ūkio reikalais domisi tiek, kiek reikia, bet jau vairuoja teleskopinį krautuvą, atveža pašarų, svarbu, kad plytų vasaromis daugiau nereikėtų valyti. O mažasis Linas fermoje su tėčiu kol kas mielai lankosi, jo draugija itin džiaugiasi ir buliukai.

Rimantas ir Ilona prie žemės įpratę nuo mažens – keturis vaikus užauginę tėvai turėjo ūkį, laikė melžiamų karvių. Tėvų žemės neišdraskę vaikai tęsia šeimos tradicijas. „Esame tikras šeimos ūkis“, – šypsosi gimtoje žemėje likę ūkininkauti brolis ir sesuo. Tokie ūkiai ir saugo Lietuvos kaimo gyvybingumą.