23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/03
Keturi broliai kuria modernų ūkį
  • Gitana KEMEŽIENĖ
  • Mano ūkis

Beveik prieš tris dešimtmečius Alekso ir Bronės Pocių pradėtą kurti augalininkystės ūkį Pakruojo rajone šiuo metu puoselėja keturi jų sūnūs – Nerijus, Aivaras, Virmantas ir Gintaras. Ranka rankon dirbantys broliai svajoja apie tvarkingą ir modernią ūkio bazę, todėl investuoja į sandėlių statybas ir žemės ūkio techniką, ieško tvaraus ir tausojančio ūkininkavimo sprendimų.

Broliai Pociai, bendrai dirbantys apie 700 ha, iš kurių 200 ha Rokiškio r., ūkio bazę kuria gimtojo Draudelių kaimo pakraštyje. Gyvenvietėje vienas šalia kito gyvena jauniausi broliai dvyniai: Gintaras su mama gimtuosiuose namuose, Virmantas su žmona Gabriele – prieš metus įsigytame gretimame name, vyresnieji broliai Nerijus ir Aivaras su šeimomis – Pakruojyje. Beje, Nerijus ir Aivaras ūkininkauti pradėjo dar kartu su tėvais, jaunėliai ūkininkais tapo gerokai vėliau. Pasak brolių, galutinis pasiskirstymas įvyko 2016 m., mirus tėčiui.

„Darbo procesas mažai pasikeitė nuo to laiko, kai dirbo ir tėtis, tik žemes persiskirstėme ir išsidalijome, nors ir toliau dirbame bendrai. Visada visi sprendimai buvo priimami kartu, taip ir tebėra. Stengiamės, kad ir visų ūkiai būtų daugmaž vienodo dydžio“, – sako Gintaras. Jį papildo ir Nerijus: „Dalijamės ir technika, ir darbais. Nėra taip, kad savo traktoriumi tik į savo laukus važiuoju. Nėra tikslo, kuriame nors lauke ką nors daryti kitaip ar iš viso nieko nedaryti, nes visą derlių pilame bendrai, vedame vidurkį ir vežame grūdus visi po lygiai.“

Tiesa, kiek kitokiomis sąlygomis senelių ir giminaičių žemėse ūkininkauja Aivaras, valdantis apie 200 ha Rokiškio rajone – mamos gimtinėje. Aivaras pasakoja apie sunkią ūkininkavimo pradžią Rokiškio–Kupiškio krašte (ūkis kerta abiejų rajonų ribas), kai teko įdėti daug darbo ir jėgų, tvarkant didelius apleistos ir krūmynais apaugusios žemės plotus, tačiau beveik pusė čia dirbamos žemės yra nuosava. Nuo gimtojo krašto šis ūkis nutolęs apie 100 km, tad per sėją ir derliaus nuėmimą maždaug po savaitę broliai skiria technikai iš Pakruojo į Rokiškio r. nuvaryti ir visiems darbams draugiškai atlikti.

„Žinoma, labiau norėčiau ir daug lengviau bei paprasčiau būtų ūkininkauti prie namų, tačiau tų 500 ha Pakruojo rajone keturioms šeimoms mažoka. Jei ir užtektų, problemų kiltų dėl investicijų, nes ūkis vis dar kuriamas“, – pastebi Aivaras. Kadangi važinėjimas sunkina darbus, atima nemažai jėgų ir laiko, jis neatmeta galimybės ateityje šios ūkio dalies atsisakyti. Apie tai galvodamas stengiasi padidinti bendro ūkio naudmenų plotus Pakruojyje – kasmet vis kelis hektarus nuomoja arba įsigyja, pvz., pernai nusipirko 7 ha žemės.

Beje, tiek Aivarui, tiek ir kitiems broliams plėsti ūkius galimybės ribotos, nes laisvos žemės Pakruojo rajone beveik nėra. Vienintelė išeitis – visomis išgalėmis stengtis neprarasti nė hektaro kelerius metus dirbtos nuomojamos žemės. Štai pernai Gintaras investavo per 100 tūkst. Eur į lig tol nuomotą žemę, taip padidindamas nuosavos žemės kiekį. Nerijaus ir Virmanto ūkių nuosavos žemės dalis sudaro maždaug po trečdalį dirbamo ploto.

Tebesitęsia kūrimosi stadija

Pocių ūkio bazės kūrimosi pradžia – ferma, kurią mama gavo už pajus. Įsirengė joje valomąją ir džiovyklą, tiesa, į šią įrangą investavo dar tada, kai ūkis dirbo tik 200 ha, tad šiuo metu jos pajėgumas ir našumas neatitinka išaugusių poreikių. 2013 m. broliai investavo į angaro technikai laikyti statybas, pernai pabaigė statyti ir grūdams skirtą angarą.

„Nors technika šiais laikais brangi, bet pastato statyba – ypač didelė investicija. Pirmojo angaro statybos mums kainavo 300 tūkst. litų, naujasis, truputį didesnis, atsiėjo beveik tiek pat eurų“, – pastebi Aivaras. Broliai piktinasi, kad labai išaugo statybų kainos, o svarbiausia – kad šiuos darbus atliekančios įmonės dirba neprofesionaliai, statytojai ne tik nesilaiko terminų, bet ir darbus atlieka nekokybiškai, visko iki galo gerai nepadaro. Abu angarus statė skirtingos įmonės, tačiau su abiem piktumų ir problemų nepavyko išvengti, visa laimė, brolių žodžiais, kad priėmė teisingą sprendimą ir statyboms nesiryžo prašyti ES pinigų, nes dėl vėlavimų tikrai būtų sudegę. O štai parama technikai įsigyti, kai dar buvo galimybių, pasinaudojo ir pripažįsta, kad tai buvo didžiulis postūmis žemės ūkio technikos parkui modernizuoti.

Reikėtų broliams Pociams dar vieno angaro technikai, nes jokių žemės ūkio mašinų žiemos sezonu jie nelaiko lauke. Dabar kai kuri technika, tarkime, du javų kombainai, laikomi dar ūkininkavimo pradžioje Aivaro, kurio specialybė – statybininkas, rankomis statytoje medinėje daržinėje prie tėvų namų gyvenvietėje. „Būtų patogiau iš laukų parvažiuoti, kai visa technika vienoje vietoje, lakstyti nereikėtų, bet pirmiausia gyvenimui palengvinti planuojame investuoti į galingesnę džiovyklą, kelis bokštus kitoms kultūroms supilti, našesnę valomąją, nes reikia vėlesniu laikotarpiu parduodamus grūdus pravalyti. Žodžiu, bazės dar nesame susikūrę, mums dar reikia daug statyti“, – pastebi Virmantas.

Nors, brolių skaičiavimu, investicijas į grūdų ruošos kompleksą pagreitintų dveji treji derlingi metai, kaip 2020-ieji, tačiau jau šiuo metu jie domisi mūsų rinkoje siūloma įranga, ieško optimalaus sprendimo pagal kokybės ir kainos, įskaitant ir montavimo darbų, santykį. „Blogiausia, kad dėl karantino negalime nuvažiuoti į kitus ūkius pasižvalgyti. Tai didžiulė ir ilgam laikotarpiui daroma investicija, todėl kokybė labai svarbu“, – priduria vyriausias brolis Nerijus.

Beje, Nerijus, Virmantas ir Gintaras – žemės ūkio kooperatyvo „Joniškio aruodas“ nariai, čia broliai veždavo grūdus, kol neturėjo kur juos laikyti. Grūdų sandėlio ūkyje naudą pajuto ir Aivaras, kuris paprastai grūdus iš karto po javapjūtės parduodavo Rokiškio arba Kupiškio elevatoriams. Pernai jis nusprendė negaišti ir taip brangaus javapjūtės laiko stovėdamas eilėse, tad 15,9 proc. drėgnumo 100 t kviečių parsivežė, išsidžiovino ir susipylė į sandėlį, o metų pradžioje pardavė už gerokai didesnę kainą. „Smagu, kad šiek tiek palaikęs grūdus dėl kainų šuolio nemažai išlošiau. Pirmuosius antros klasės kviečius pardaviau po 165 Eur/t, o tiems 100 t pasirašiau sutartis po 209 Eur/t“, – džiaugiasi Aivaras.

Renkantis techniką – dėmesys patikimumui

Pocių ūkio technikos parkas gana įvairus, jame vyrauja skirtingų gamintojų mašinos. Pasak brolių, geriau investuoti į brangesnę, bet kokybiškesnę techniką, jei nori ją įsigijęs dirbti, o ne nuolat remontuoti, tad taip dažniausiai ir už techniką mokama didesnė kaina greičiau atsiperka. Tarp tokios technikos broliai išskiria John Deere traktorius ir Väderstad žemės dirbimo bei sėjos padargus.

Väderstad technika tikrai skųstis negalime, nes pačios mašinos nelūžta, o tik susidėvi. Žinoma, susidėvi tikrai brangios detalės, jų sutvarkymas brangiai atsieina, bet mašinų patikimumas abejonių nekelia“, – pastebi Nerijus.

Be penkių John Deere traktorių, broliai dar turi keturis MTZ ir vieną Valtra traktorių. Pastarąjį 2011 m. įsigijo Nerijus, kaip pats sako, norėdamas palyginti tos pačios klasės ir galios skirtingų gamintojų techniką. „Geras traktorius, daug dirba, esame patenkinti. Vienas darbuotojas niekam, net man, jo neduoda“, – juokiasi Nerijus.

Naujausias brolių ūkio pirkinys, Draudelių kaimą pasiekęs prieš pat Naujuosius metus, – teleskopinis Merlo krautuvas, į kurį investavo Aivaras. Pasak brolių, su turimu vienu JCB jau buvo sunkoka ūkyje išsiversti, nes juo daug dirbama ir vasarą, ir žiemą, jis būtinas pagalbininkas ir laukuose sėkloms bei trąšoms į bunkerį supilti, ir grūdams iš sandėlio į vilkikus krauti.

„Kai laukai toli, daug reikia techniką varinėti, gaišti laiką laukiant, kol atvažiuos, todėl ir nusprendėme, kad reikia dar vieno krautuvo. Iš pradžių galvojome rinktis to paties gamintojo ir antrą mašiną, bet pabandę neatsispyrėme naujoms technologijoms. Tarp privalumų – amortizuojanti kabina, kurią ši gamintoja siūlo vienintelė rinkoje, amortizuojanti strėlė, automatinė dėžė. Važiuoji krautuvu lyg lengvuoju automobiliu. Dirbti naujuoju krautuvu dar tik mokausi, bet jau teko juo miežius iš sandėlio į vilkiką pakrauti“, – pasakoja Aivaras, pridurdamas, kad svajoja kada nors ateityje ir traktorių su bepakope transmisija įsigyti.

Derlius Pocių ūkyje dorojamas dviem kombainais – kratikliniu Claas ir rotoriniu John Deere. Pastaruoju ūkininkai ypač patenkinti, nes, jų žodžiais, neskaldo grūdų (dėl to anksčiau daug problemų kildavo su salykliniais miežiais) ir labai gerai smulkina bei tolygiai paskleidžia šiaudus.

Keičia sėjos technologiją

Šiaudų smulkinimo kokybė Pociams ypač aktuali, nes po ilgo ir kruopštaus domėjimosi pradėjo taikyti juostinės sėjos technologiją – pirmą sezoną rudenį žieminius augalus (rapsus, kviečius ir miežius) pasėjo naujai įsigyta Claydon sėjamąja. Laikydamiesi gamintojos rekomendacijų kartu įsigijo ir akėčias, o siekdami išvengti šliužų išplitimo dieną po sėjos visus laukus volavo.

Kodėl nusprendė keisti technologiją? Plūgą jau ne vienus metus broliai Pociai naudojo vis mažiau, žemę dirbo minimaliai, tik kas kelerius metus atlikdavo giluminį purenimą. Nepaisant to, kad žemei dirbti naudota bearimė technologija, visus darbus atlikti laiku broliams sunkiai sekėsi, nes žemės ruošimas, kai lauku tekdavo važiuoti kelis kartus, atimdavo daug laiko: vieną dieną jie skirdavo žemei ruošti, kitą – išdirbtam plotui apsėti. Didžiausia problema – sėjamosios našumo neatitinkantys žemės dirbimo padargai, todėl ir pradėta ieškoti sprendimų. Pasak Virmanto, rinkosi iš dviejų variantų: pirkti tokio paties tipo didesnio darbinio pločio padargą žemei dirbti ir galingesnį traktorių (jų skaičiavimu, visa tai jiems būtų kainavę apie 400 tūkst. eurų) arba investuoti į tiesioginės sėjos sėjamąją, kuri atsiėjo apie 100 tūkst. eurų. Tiesa, rinktis grynai tiesioginės sėjos mašiną, vadinamojo nulinio dirbimo technologiją, broliai nesiryžo, sako, nesijaučia tam dar pasirengę – visų pirma reikia suformuoti tinkamos struktūros dirvožemį, kuriame būtų didelis organikos kiekis.

„Palyginti su Väderstad sėjamąja, kuria per dieną pasėdavome 50 ha, Claydon našumas mažesnis, bet 20 ha ji įdirba ir pasėja, t. y. per dieną atlieka dviejų dienų darbus. Galėtų jos našumas būti ir 30 ha per dieną, bet tam reikėtų šiek tiek galingesnio traktoriaus. Gamintoja rekomenduoja ją kabinti prie 250 AG traktoriaus, mes dirbame su 220 AG, tad akivaizdu, kad galios šiek tiek trūksta. Bet kuriuo atveju ja darbus atliekame greičiau, nes sėjamoji sukomplektuota su mikro- ir makrotrąšų lokalaus įterpimo įranga, taip pat smulkių sėklų sėkladėže, kad galėtume kartu ir tarpinius augalus sėti. Tad nereikia nei žemės dirbti, nei trąšų papildomai barstyti – visus darbus atlieka vienas žmogus“, – sumažėjusį darbo ir žmonių poreikį pabrėžia Virmantas. Pasak jo, pradėjus dirbti naująja sėjamąja jiems nesunkiai pavyko išsiversti ir be vieno iš darbo išėjusio darbuotojo, kurio nerado kuo pakeisti. Šiuo metu brolių ūkyje dirba 4 darbuotojai: 3 vyrai ir viena moteris – ji prižiūri teritoriją, tvarko aplinką, padeda rinkti akmenis.

Pociai pripažįsta, kad psichologiškai buvo keistoka sėti į nedirbtą žemę, į stovinčius stagarus, būta ir šiek tiek nerimo, ar tikrai sudygs. „Tačiau įsitikinome, kad viskas gerai, augalai puikiai sudygo, stagarai sugriuvo ir jau iš rudens derlius labai perspektyviai atrodė. Dabar lauksime rezultatų“, – pirmojo sezono sėjamosios darbu patenkinti broliai, tačiau sako, neramu, kaip pavyks žiemkenčiams peržiemoti. Pasak jų, ypač didelė yra iššutimo ir grybinių ligų išplitimo grėsmė, nes neįšalusią žemę užklojo didžiulis kiekis sniego.

Geriau – ne draustis, o turėti sėklos

Kaip ir daugumai šalies ūkių, praėjęs sezonas Pociams buvo geras, derlius atitiko tręšimo lūkesčius: kviečių vidutiniškai kūlė 8,5 t/ha, rapsų – 4, miežių – 6 t/ ha. Nuostolių patyrė tik dėl šiek tiek per anksti pasėtų pupų, kurias migruojančios žąsys išrankiojo, todėl teko pusę plotų atsėti.

Be žieminių augalų, kasmet broliai sėja vasarinių kviečių ir miežių. Nors pastaruosius augalus auginti ekonomiškai neapsimoka, tačiau taip broliai stengiasi valdyti riziką – jei pasėliams kas nors nutiktų, kad turėtų sėklos jiems atsėti.

Pasėlių draudimo galimybę broliai iš karto atmeta, sako, jau pasimokė iš Aivaro, kuris prieš porą metų buvo apdraudęs 50 ha žieminių rapsų ir 100 ha kvietrugių, patirties. Už pasėlių draudimą jis sumokėjo 5 000 eurų. Visi kvietrugiai iššuto ir teko juos atsėti. Aivaro skaičiavimu, jų atsėjimas kainavo 7 000 eurų, o draudimas kompensavo tik 2 000 eurų, tad ši suma nepadengė ne tik sunkiai gautos sėklos, už kurią teko mokėti po 300 Eur/t, įsigijimo kainos, bet ir pačios draudimo įmokos.

„Nors patys dirbame 700 ha, bet sėklos turime 1 000 ha atsėti. Tad jei pasėliai iššaltų ar iššustų ir reikėtų juos pavasarį atsėti, žinoma, nuostoliai būtų didžiuliai, bet ne tragedija. Per kelerius metus kažkaip pavyktų išsibalansuoti“, – sako Virmantas.

Siekia ūkininkauti tvariai ir tausojančiai

Jau ketvirtus metus Pociai bendradarbiauja su agronomu ir agrosistemų specialistu Vytautu Brijūnu, kurio konsultacijas broliai vertina. „Norisi eiti neutralesnio, nebūtinai ekologinio, ūkininkavimo link, dirbti švariau ir tvariau, tausojant dirvožemį. Susidoroti su iššūkiais ir padaryti kuo mažiau klaidų mums padeda Vytautas, kuris, dirbdamas ir kituose ūkiuose, jaučia pulsą, turi daugiau laiko galvoti ir domėtis naujovėmis. Dirbdami mechaninius darbus mes patys nespėjame visų procesų sužiūrėti ar naujovių aprėpti“, – tvirtina Virmantas, kuris, beje, taip pat būsimasis agronomas – šiuo metu studijuoja VDU Žemės ūkio akademijoje ištęstinių studijų 6 kurse.

Atsižvelgę į specialisto patarimus, Pociai pradėjo naudoti biologinius preparatus, į sėjomainą įtraukė pupas ir tarpinių augalų mišinius, sudarytus iš šešių rūšių augalų – grikių, saulėgrąžų, avižų, garstyčių, ridikų ir pupų. „Dar pasirinkome ir žieminius miežius. Tiek miežiai, tiek pupos mums patinka tuo, kad vienus kuliame liepos pradžioje, kitus – rugsėjį, tad taip gerokai ištempiame kūlimo laiką. Buvo didelis vargas daug prisėtų kviečių per gana trumpą laiką sudoroti“, – apie tolygesnį darbo pasiskirstymą pasakoja Virmantas, pabrėždamas ir agronominius privalumus, tarp kurių – galimybė rapsus pasėti optimaliu laiku.

Taikydami juostinės sėjos technologiją ir naudodami biologinius preparatus, broliai Pociai nori sudaryti palankias sąlygas dirvožemio mikroorganizmų veiklai ir taip sumažinti darbo sąnaudas bei produkcijos užauginimo savikainą.