23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/02
Sėkmingai auginantys daigų verslą
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Kai už langų smarkauja žiema, Vinco Benevičiaus vadovaujamoje įmonėje „Žali žali“ dvelkia tikra pavasariška žaluma – čia nuolat stiebiasi jauni daigeliai. Žmonos Indrės pradėtą daigų verslą Vincas augina ir plečia, o kad išlygintų sezoninį paklausos bangavimą, nuolat ieško naujų produktų, kuriuos galėtų pasiūlyti klientams.

Pastarieji metai įmonei nebuvo lengvi, pandemija apkarpė nusistovėjusius verslo kontaktus. „Pirmasis karantinas smogė visiškai netikėtai. Nemaža mūsų klientų dalis yra restoranai, kurie staiga buvo uždaryti. Tada kažkaip sukaupėme jėgas ir sugebėjome produkciją realizuoti fiziniams pirkėjams. Vasarą sunkmetis tęsėsi, nes vasaromis pagrindiniai pirkėjai yra būtent restoranai, o jie dirbo tikrai ne visu pajėgumu. Iki šiol viešojo maitinimo sektoriaus padėtis yra sunki ir mes, kaip aptarnaujantis segmentas, irgi patiriame sunkumų“, – neslepia V. Benevičius.

Pasak jo, gali kiek nori verkti, guostis, bet nuo to niekas nepasikeis. Reikia ieškoti sprendimų, ką galima daryti kitaip. Vienas iš tokių – žiemos pradžioje sukurta dovanų dėžučių sistema: kubo formos dėžutės, pripildytos pageidaujamos „Žali žali“ produkcijos, lengvai tarsi lego kaladėlės tvirtinasi tarpusavyje ir iš jų galima sudėti bet ką, nelygu fantazija. „Viskas estetiška, natūralu, iš medžio. Nuolat ieškome, kaip dar galime nustebinti žmones ir suteikti jiems džiaugsmo“, – sako V. Benevičius.

Verslo istorija glaudžiai susijusi su šeima

Daigų verslo istorija susijusi su šeima. „Viskas prasidėjo labai seniai. Mano uošvienė, tuomet Žemės ūkio akademijos dėstytoja, Danutė Žabaliūnienė kartu su savo vyru nuvyko į JAV ir ten susipažino su išeive iš Lietuvos Loreta Vainius, aktyvia žaliojo maisto propaguotoja. Loreta papasakojo, kaip auginti saulėgrąžų daigus ir kviečių želmenis“, – apie verslo užuomazgas pasakoja V. Benevičius.

Daigų tema D. Žabaliūnienei pasirodė įdomi, grįžusi į Lietuvą dėstytoja toliau gilinosi į šią sritį, parašė kelis straipsnius, daigus nuolat augino savo reikmėms, o kelionės į JAV pasidarė reguliarios, išnaudojant atostogų laikotarpius tarp studijų. Žabaliūnų dukra Indrė studentaudama taip pat apsilankė JAV, apsigyveno pas L. Vainius ir čia išmoko daiginimo paslapčių. Vėliau Indrė jau kartu su Vincu ne kartą keliavo į JAV padirbėti.

Kai Indrė pradėjo lauktis pirmagimės Sniegės, jos neviliojo perspektyva išėjus motinystės atostogų sėdėti namuose. Spontaniškai gimė idėja auginti daigus, juk šį darbą Indrė jau gerai išmanė. Moteris, išeidama motinystės atostogų, surengė bendradarbiams vakarėlį, kuris buvo tikra saulėgrąžų daigų ir iš jų pagamintų patiekalų degustacija-edukacija. Visiems nauji skoniai labai patiko, o Indrė pasiūlė norintiesiems ir toliau paįvairinti savo stalą šviežiais daigais kreiptis į ją. Pirmieji klientai ir buvo bendradarbiai.

Po dukrytės gimimo padariusi kelių mėnesių pauzę Indrė vėl grįžo prie daigų. Jai šis darbas sekėsi, daigai augo puikiai, o draugai ir draugų draugai juos noriai pirko. Jauna šeima nė nepajuto, kaip namai virto šiltnamiu: visi kampai, kuriuose buvo šviesos, buvo nukloti dygstančiais daigeliais. Indrė pradėjo lauktis antrojo vaiko. Vincas keldavosi į darbą anksti, kai žmona dar miegodavo, o vakarais ji ilgai triūsdavo prie daigų, kai tuo metu Vincas jau snausdavo. „Supratome, kad mudu beveik nesimatome, man nepatiko nei šiltnamis namuose, nei nesutampantis grafikas. Atėjo laikas apsispręsti“, – tą laiką prisimena Vincas.

Tuo metu jis dirbo su įvairiais inovaciniais sveikatingumo projektais, finansuojamais iš ES lėšų, kūrė produktus ir koncepcijas. Saulėgrąžų daigai iš esmės turėjo pagrindinį įrodymą, kurio Vincas vis ieškojo darbe – tai buvo produktas, kurio vartotojai nori ir už kurį gali sumokėti. „Nusprendėme šiltnamį iš namų iškelti į specialiai tam skirtą patalpą. Atsirado formalesnis požiūris į įprastą veiklą ir 2014 m. buvo įregistruotas prekinis ženklas „Žali žali“. Kuriant prekinį ženklą, nesinorėjo pridaryti mėgėjiškų klaidų, todėl tarėmės ir su daigų pirkėjais, ir su rinkodaros specialistais. Ženkle atsispindi visa mūsų filosofija, ką mes norime papasakoti žmonėms“, – paaiškina V. Benevičius.

Indrė 2014 m. registravo ūkininko ūkį, o netrukus gimė sūnus Aistis. Šįkart tėvystės atostogų išėjo Vincas. Tai šeimai garantavo bazines pajamas ir abu sutuoktiniai, kiek įmanoma su dviem mažamečiais vaikais, pasinėrė į savo verslo auginimą. Pradėjo rastis naujų darbuotojų ir 2016 m. buvo įkurta bendrovė „Žali žali“, kuri šiandien jungtinės veiklos pagrindu yra vienintelis ūkyje užauginamos produkcijos platintojas. Dabar Indrė sūpuoja trečiąjį vaiką – sūnų Ugnių, o Vincas vadovauja įmonei.

Skonių atradimai ir partnerių paieška

Pirmiausia „Žali žali“ – tai skonių atradimai. Didžiausia produktų dalis realizuojama per internetinę prekybą, jais prekiaujama nedidelėse parduotuvėlėse, o šeštadieniais – ūkininkų turguje Kaune. „Mūsų krepšelyje ne tik aukščiausios kokybės įvairių daigų puokštė, bet ir daug kitų iš gamtos atėjusių produktų: džiovinti vaisiai ir daržovės, džiovintų sėklų gaminiai, cukatos ir net šokoladas su daigintomis sėklomis. Nuolat ieškome, ką dar galime pasiūlyti pirkėjams ant stalo ir kasdienį užkandžiavimą paversti skonių atradimais. Žinoma, visko patys negaminame. Suprasdami, kad vienas lauke ne karys, nuolat ieškome partnerių. Norime, kad ir mums, ir kitiems, tokiems pat mažiems, iš bendradarbiavimo būtų naudos“, – sako V. Benevičius.

Papildomų produktų linija atsirado ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad norėta sušvelninti darbų sezoniškumą. Vasarą daigų paklausa smarkiai krenta, nes juos užgožia sezoninės daržovės: švieži ridikėliai, salotos, svogūnų laiškai, pirmieji agurkai ir pomidorai. Tikrasis daigų sezonas prasideda nuo lapkričio pabaigos ir tęsiasi iki gegužės. Tokiu metu žmonės būna pasiilgę šviežių žalių produktų, nebenori pirkti per pusę pasaulio atgabentų dažnai beskonių daržovių.

„Nuo pat verslo pradžios buvo matyti, kad vasarą prekyba daigais yra problemiška. Kol dirbome tik šeima, ta problema nebuvo tokia opi, bet kai atsirado samdomų darbuotojų, reikalai dar labiau paaštrėjo. Nors vasarą darbo mažai, negali tiesiog imti ir atleisti darbuotojų. Daigai yra greito realizavimo produktas, norėjosi kitokių produktų linijos, kurie ne taip greitai gestų ir būtų paklausūs ištisus metus. Ta linija leidžia mums kūrybiškai atsiskleisti ir matome, kad žmonėms nauji produktai patinka“, – patikina Vincas.

Dygsta viskas, tik ne viską verta daiginti

Pirkėjų favoritai yra penkių rūšių daigai: saulėgrąžų, liucernų, spindulinių pupuolių, ridikėlių, laiškinių česnakų. „Dygsta tikrai viskas, tik ne viską verta daiginti. Ne visi daigai yra skanūs, o mums skonio niuansas yra labai svarbus. Jei nebus skanu, vartojimas bus minimalus. Tarkime, ožragės – tikrai labai geri augalai, bet daigų skonis prastas. Kurį laiką daiginome pankolius, bet jų skonis labai specifinis, net ir mums tai pasirodė pernelyg nišinis produktas. Yra dar visa sėklų grupė, kurios savo turimomis priemonėmis nesugebame sudaiginti – tai sėklos, kurios, gavusios vandens, apsineša gleivių sluoksniu, tarsi apvalkalėliu, tarkime, gražgarstės“, – pasakoja Vincas.

Sėkloms sudaiginti reikia tinkamos temperatūros ir drėgmės. Daiginama be jokio substrato, tiesiog sėklos suberiamos ir drėkinamos. Šviesos režimas priklauso nuo daigelių brandos: pirmosiomis dienomis šviesos visai nereikia, jos prireikia, kai atsiranda lapelių užuomazgos. Daiginimo trukmė priklauso nuo augalo rūšies. Vieniems užtenka poros parų, kiti daiginami beveik dvi savaites.

Daigykloje palaikoma kambario temperatūra. Tai nėra šiltnamis – labiau belangė patalpa, kur augalai negauna saulės šviesos. Saulės šviesa būtų faktorius, kurį sunku kontroliuoti, o daiginimui reikalingas šviesos kiekis turi būti iš anksto apibrėžtas ir žinomas. Daigai auga specialiose daigyklose, tam tikruose mažuose šiltnamiuose, kurie stovi daiginimo patalpoje. Viskas auga keliais aukštais, 4–5 lentynos į viršų.

„Kadangi auginame rankiniu būdu ir mažomis partijomis, mūsų daigai yra gražesnės spalvos ir intensyvesnio skonio, negu auginti pramoniniu būdu – tiesiog jie turi geresnes sąlygas augti“, – paaiškina Vincas ir priduria, kad realizuojami daigai yra nuplauti ir paruošti valgyti, mat patogumo klausimas šiais laikais irgi labai aktualus.

Auginimas griežtai reglamentuojamas

„Žali žali“ siūlomas daigų asortimentas yra, ko gero, plačiausias iš visų šalyje oficialiai dirbančių, Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnybos bazėje registruotų augintojų. „Kiek man žinoma, Lietuvoje esame keturi oficialūs daigų augintojai. Neoficialių, matyt, kur kas daugiau, pakanka panaršyti po socialinius tinklus... Iš principo tai yra nelegalu, nes daigų auginimas yra labai griežtai reglamentuojamas, – sako Vincas. – Kai pradėjome, tai buvo visai nauja sritis. Mums pasisekė, nes turėjome pakankamai daug laiko tam išmokti – nuo 2014 m. užaugome tiek mes, tiek VMVT. Jei reikėtų pradėti tokią veiklą dabar, greičiausiai nepradėčiau, nes reguliacinis barjeras yra gerokai didesnis. Viskas susiję su maisto saugos reikalavimais daigams, nes jie priskiriami didesnės rizikos maisto produktų grupei.“

ES galioja labai aiškus reglamentavimas, kuriuo privalo vadovautis daigų augintojai – būtina reguliari mikrobiologinė kontrolė. Augintojai įpareigoti tikrinti ir sėklas (reikia kiekvienos sėklos partijos tyrimų), ir pačius produktus (pastaruosius – ne rečiau negu kartą per mėnesį). Specifiniai tyrimai nemažai kainuoja ir tai ypač jaučiama dirbant su mažais kiekiais nedidelėje rinkoje. „Mūsų daigų savikaina kokius du kartus didesnė negu didžiųjų tiekėjų. Priklausome Europos daigų augintojų asociacijai, žinau, kaip kolegos dirba kitose šalyse, todėl galiu palyginti“, – sako V. Benevičius.

Daiginamos sėklos – atskiras klausimas. VMVT reikalauja, kad sėklų etiketėje būtų žyma, patvirtinanti, jog jos skirtos būtent daiginimui. Todėl mūsų šalies sėklų daigintojai priversti pirkti sėklas iš užsienio tiekėjų, mat Lietuvos ūkininkai kol kas tokios sėklos neruošia. Mokėti tenka brangiau, o tai ir vėl didina daigų savikainą.

„Turėti savo verslą yra visai kitaip negu eiti į darbą. Privalumas – sprendimus priimu pats, bet ir tų sprendimų padarinius pats turiu srėbti. Su verslu – kaip su vaiku: kartais jis juokiasi, kartais verkia, bet visada reikalauja dėmesio ir neleidžia nė valandėlei atsitraukti“, – pokalbį baigia įmonės „Žali žali“ direktorius Vincas Benevičius.