Tvarumas ir ekologija pastaruoju metu yra vieni iš pagrindinių reikšminių žodžių, kalbant apie bet kurios ūkinės veiklos plėtojimą. Ne išimtis ir žemės ūkis. Pastaruoju metu daug diskutuojama, ne tik kokios žemės ūkio plėtros kryptys būtų tvariausios, tačiau ir apie būdus, kaip tą pasiekti.

Savo sprendimus ir rekomendacijas siūlo žemės ūkio mokslų, Žemės ūkio ministerijos specialistai ar savo patirtimi ir ieškojimais besidalijantys žemdirbiai, prie šių paieškų prisideda ir kitų mokslų krypčių specialistai: ekonomistai, energetikai, dirvožemininkai, geografai, kraštotvarkininkai, teritorijų planavimo ir kiti specialistai. Kiekvienas iš jų į Lietuvos žemės ūkio sektoriaus raidą žvelgia per savo mokslo, o kai kada ir tarpdisciplininę prizmę, o jų siūlymai skatina žemės ūkio specialistus į jiems aktualias tvaraus žemės ūkio problemas pažvelgti kiek kitu kampu.

Terminų išgryninimas – susikalbėjimo pradžia

Pirmiausia turime aptarti naujai iškylančius ir vis aštriau diskutuojamus bei aktualizuojamus terminus, kurie, nors visiems atrodytų seniai žinomi, bet vis dar suvokiami skirtingai. Tai agroekosistemos ir agrosistemos sampratos, taip pat ekstensyvaus, intensyvaus ir tausojančio žemės ūkio terminų naudojimas praktikoje. Pastarieji terminai ir jų sampratos persipina tarpusavyje, skirtingų sričių specialistai juos skirtingai supranta ir interpretuoja.

Minėtų žemės ūkio sistemų samprata ir problematika labai panaši į egzistuojančius ir galimus visuomenės ir gamtos sambūvio scenarijus (pasyvioji adaptacija, aktyvioji adaptacija, koadaptacija), kuriuos nagrinėjant sprendžiami gamtinės aplinkos gyvybingumo ir visuomenės ūkinių interesų suderinamumo bei optimizavimo klausimai.

Per diskusijas svarbu ne tik apibrėžti terminus, tačiau ir nusakyti jų vietą bendroje žemės ūkio veiklos sistemoje taip, kad jie atspindėtų mūsų požiūrį į ūkinės veiklos intensyvumą ir jos santykį su agrarinį kraštovaizdį formuojančiais gamtinės aplinkos komponentais ir ne žemės ūkio naudmenomis.

Toks požiūris leistų išvengti skirtingų sričių ir pasaulėžiūrų specialistų, mokslininkų, žemdirbių ir žemės ūkio politikos formuotojų susipriešinimo. Taip pat sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į ūkininkavimo modelį, integruoti ekologinio pobūdžio kraštotvarkines priemones į agroekosistemas.

Ekosistema ir agroekosistema: panašumai ir skirtumai

Nors tiek ekosistema, tiek ir agroekosistema yra pagrįstos tais pačiais fizikiniais ir cheminių jėgų veikimo principais, tačiau ekosistemų savireguliaciją, pusiausvyrą ir funkcionavimą lemia natūralūs gamtos procesai, kurie gali reikštis be papildomų išorinių veiksnių įsikišimo. O štai agroekosistemos, kaip iš dalies natūralios ekosistemos, funkcionavimas, o kartu ir ilgalaikis tvarumas, labai priklauso nuo žemdirbio ir su jo veikla susijusių kitų sričių specialistų veiksmų tarpusavio suderinamumo, lygiai taip pat kaip ir veiksmų suderinamumo su natūraliai konkrečioje agroekosistemoje vykstančiais gamtiniais procesais.

Neišlaikius šios pusiausvyros ilgalaikėje, o neretais atvejais ir trumpalaikėje perspektyvoje, agroekosistemos savybės (dirvožemio našumas) gali stipriai keistis, renatūralizacijos (kai įsivyrauja gamtiniai procesai) arba antropogeninės degradacijos (dirvožemio erozija, cheminė tarša ir pan.) linkme.

Ekosistemose energijos ir medžiagų apytakos ciklai ir esmės yra orientuoti į vidinės pusiausvyros palaikymą, t. y. dėl išorinių ir vidinių ryšių yra užtikrinamas nuolatinis energijos ir medžiagų tiekimas, jų transformacija, kaupimasis ir pertekliaus transportavimas į kitas sistemas. Agroekosistemų veikimas iš esmės yra orientuotas į selektyvų (atrinktą pagal ūkinį poreikį), pasirinktos agrosistemos nulemtą, energijos ir medžiagų įdėjimą ir pagal galimybes didesnį sukurtos medžiagos (žemės ūkio produkcijos) išvežimą.

Nepaisant to, pasirinkdami skirtingas agrosistemas ir su tuo susijusias priemones, vadovaudamiesi tam tikra pasaulėžiūra, žiniomis žemdirbiai taip pat siekia palaikyti savo agroekosistemos ar atskirų jos komponentų, tokių kaip dirvožemis, savybių balansą.

Skirtingų požiūrių į žemės ūkio naudmenų valdymą buvimas, jį siejant su skirtingas siektinais tikslais (pelnas, subjekto veiklos ilgalaikio tvarumo, naudmenų našumo, agroekosistemos tvarumo užtikrinimas ir pan.) sukuria ir skirtingus ūkininkavimo modelius, kurie apibrėžiami skirtingais terminais: intensyvus žemės ūkis, ekstensyvus žemės ūkis, tausojantis žemės ūkis ir pan.

Ūkininkavimo formų privalumai ir trūkumai

Kiekviena iš ūkininkavimo formų turi savų privalumų ir trūkumų, kurie susiję su aplinkos geoekologinių ir socioekonominių funkcijų prieštara. Kaip vykdyti ūkinę veiklą ir tenkinti visuomenės poreikius, kartu išsaugant pačios gamtinės aplinkos tvarumą?

Intensyvus žemės ūkis, kuriame gausiai naudojamos agrotechninės ir agrocheminės priemonės, labiausiai veikia gamtinės aplinkos kokybę: didėja gruntinio vandens sąnaudos, mažėja dirvožemio našumas, organinės anglies atsargos, formuojasi erozijos židiniai ir žemės ūkio augalų atsparumas apsaugos priemonėms ir pan.

Nepaisant to, būtent šios formos žemės ūkis lemia didžiausią teigiamą agroekosistemų socioekonominį efektą, kartu kuria prielaidas ekologinėms problemoms kilti (agrarinių dykrų formavimasis, biologinės įvairovės mažėjimas).

Ekstensyvaus ūkininkavimo vertė ir svarba tiek agroekosistemų plėtrai, tiek ir gamtinei aplinkai taip pat yra diskutuotina. Bioekologiniu požiūriu tokia žemės ūkio forma yra tvariausia gamtinės aplinkos atžvilgiu, tačiau geoekologiniu požiūriu ir ypač kraštovaizdžio bei agroekosistemų, esančių jame, tvarios raidos užtikrinimo atžvilgiu gali būti pavojinga. Siekiant užtikrinti ekstensyvaus ūkio rentabilumą, turi būti plečiami žemės ūkio naudmenų plotai. Tai prisideda prie kraštovaizdžio struktūros prastėjimo, o poveikis biologinės įvairovės gausėjimui yra nevienareikšmis.

Tausojantis ūkininkavimas – tai požiūris, skatinantis permąstyti agroekosistemų ir jose esančių žemės ūkio naudmenų naudojimo principus. Tai požiūris, besiformuojantis kartu su supratimu ir pajautimu, jog esame savo žemės šeimininkai, ne „savininkai“, o jos tausojimas mums yra ne primetamas įstatymais, o yra įsisąmonintas ir prisiimamas laisva valia, kaip mūsų sąmoningumo ir atsakomybės už savo žemę ir ateities kartas išraiška.

Vadovaudamiesi šiuo požiūriu, turėtume siekti įvertinti savo ekonominius poreikius ir galimybes, juos apgalvotai riboti, taip pat išlaikyti gyvenimo kokybę, beatodairiškai nesiekti neribotų pelnų ir kartu, vertinant ilgalaikėje perspektyvoje, neišvengiamo resursų praradimo. Socioekonominių poreikių ribojimai turėtų būti siejami su siekiu šiais ribojimais gerinti agroekosistemų gamtinių komponentų kokybę.

Tausojantis ūkininkavimas: veiklos formų įvairovė

Tausojančiam ūkininkavimui priskiriami ūkinės veiklos ribojimai glaudžiai susiję ne tik su galimybe didinti pačios aplinkos ekologinio kompensavimo funkcijų pajėgumus, bet, visų pirma, su mus supančio kraštovaizdžio geoekologiniu potencialu, kuris yra natūralus gamtinis mūsų ūkinio aktyvumo intensyvumą ribojantis veiksnys.

Pastarasis, būdamas netolygus įvairiose Lietuvos teritorijos dalyse ir priklausantis nuo teritorijos kilmės, jos reljefo ypatumų, dirvožemio ir kitų gamtinių komponentų savybių, lemia ne tiek atskirų ūkinės veiklos ribojimų būtinybę, kiek ūkinės veiklos formų ir jos intensyvumo įvairovės galimybes.

Tokį požiūrį siejant su žemės ūkio regioninės politikos plėtojimu, būtų kuriamos ne tik tvaraus kraštovaizdžio ir jame esančių agroekosistemų vystymosi prielaidos, bet ir formuojamas tvaresnis, mažiau nuo tarptautinių žemės ūkio ekonominių iššūkių priklausantis Lietuvos žemės ūkis.

Stabilumo, naudingumo ir teisingumo pusiausvyra

Lietuvos teritorijos gamtinės aplinkos raida suformavo tokias agroekosistemas: molingų žemumų, moreninių plynaukščių ir aukštumų, smėlingųjų žemumų ir slėnių. Kaip atskira specifinė agroekosistema yra išskiriamas karstinis regionas. Kiekviena iš šių agroekosistemų pasižymi savitu geoekologiniu potencialu, specifinėmis potencialiai galimomis aplinkos ir jos komponentų kaitos probleminėmis tendencijomis, kurios glaudžiai susijusios ne tik su gamtinės aplinkos savybėmis, tačiau ir su žmogaus ūkinės veiklos pobūdžiu ir intensyvumu.

Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis kraštotvarkos principais, kurių pagrindinis siekis yra užtikrinti tvarią kraštovaizdžio raidą, išlaikant agroekosistemų ekologinio stabilumo, ekonominio naudingumo ir socialinio teisingumo pusiausvyrą, kiekvienoje iš agroekosistemų turėtų būti parenkamas rekomenduotinas skirtingas priemonių rinkinys (pvz., bearimių, minimalaus ar seklaus arimo technologijų taikymas, drenažo sistemų nuotėkio reguliavimas, organinių ar degazuotos biomasės trąšų naudojimas, žemėveikslių struktūros optimizavimas ir pan.), padėsiantis formuoti tvarias ilgalaikio našumo agroekosistemas.

Bioprodukcinių žemės ūkio teritorijų ištekliai turi būti valdomi remiantis teritorijų geoekologiniu ir agroekologiniu potencialu (gebėjimu gaminti žemės ūkio produkciją), jų atsparumu antropogeniniam poveikiui ir gebėjimu tą poveikį asimiliuoti arba neutralizuoti.

Žemės ūkio teritorijų našumo palaikymas ir ilgalaikio derlingumo užtikrinimas galėtų būti sprendžiamas nustatant žemės ūkio veiklos vystymo prioritetines kryptis, reglamentuojant atitinkamos veiklos intensyvumą ir parengiant ūkiniu ir aplinkosauginiu požiūriu optimalių žemės ūkio naudmenų plotų dydžių rekomendacijas.

Pagrindinėse kaimo vietovių plėtros gairėse turėtų atitikti aplinkosaugos ir gamtonaudos santykis su žmogaus interesais. Pagal principinių teritorijų geoekologinį potencialą (tam tikrų ekosisteminių paslaugų teikimą) turėtų būti orientuojama socioekonominė arba geoekologinė plėtra.

Idėjos kilo prieš kelis dešimtmečius, tačiau liko neįgyvendintos

Šios idėjos iš esmės nėra naujos. Lietuvoje jos pradėtos plėtoti melioracijos metu apie 1985 m., tačiau liko neįgyvendintos. Tuometinis Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas (Žemėtvarkos tyrimų laboratorija) atskiriems kolūkiams rengė teritorijos zonavimo natūralių biocenozių išdėstymo atžvilgiu planus, kuriuose buvo numatyta dabar vadinamų ekologinių naudmenų (pelkaičių, miškelių, krūmynų ir pan.) optimizavimo ir išdėstymo sprendiniai, kuriais siekta optimizuoti agrarinį kraštovaizdį.

Dabartinių aplinkos kaitos procesų kontekste pastarosios idėjos atrandamos iš naujo ir skatinamos įgyvendinti. Tai raginama realizuoti per gamtinio karkaso priemonių agroekosistemose integravimą, taip didinant agroekosistemų ekologinių kompensavimo funkcijų patikimumą ir mažinant žemės ūkio veiklos poveikį pačios agroekosistemos stabilumui.

Labai dažnai, svarstant agrarinių teritorijų naudojimo klausimus ir priimant su tuo susijusius sprendimus, į jas žvelgiama ne agroekosisteminiu, o žemės ūkio naudmenų (ariamų žemių, pievų, ganyklų ir pan.) požiūriu, t. y. sprendžiamas atskirų žemėveikslių, o ne visos sistemos klausimas. Tarp jų išsidėsčiusios ne žemės ūkio paskirties naudmenos neretai traktuojamos kaip žemės ūkio plėtros ir racionalaus naudojimo kliūtys. Kitaip tariant, kuo mažiau ne žemės ūkio naudmenų – „kliuvinių“, tuo racionalesnis žemės ūkis.

Tai siauras utilitarinis požiūris, tenkinantis teritorijos naudojimo ekonominius ir galimai ūkinės veiklos vykdymo ergonominius kriterijus, ir, deja, tik trumpalaikėje perspektyvoje.

Be abejo, reikėtų sutikti, kad pagrindinis agrarinių teritorijų tikslas yra žemės ūkio produkcijos gamyba, tačiau šio siekio nederinant su kitomis ne mažiau svarbiomis tvarų agrarinio kraštovaizdžio funkcionavimą užtikrinančiomis funkcijomis, jis ilgainiui tampa ar jau yra tapęs tiesiog agrotechniniu kompleksu, kuris netenkina net minimalių ekologinių ir socialinių poreikių, netinka tarpti gyviesiems organizmas ir jų populiacijoms, kokybiškai gyventi žmogui.

Agrarinės dykros – kas tai?

Nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane tokio pobūdžio monofunkcinės teritorijos, formuojančios stambius teritorinius kompleksus buvo įvardytos kaip „agrarinės dykros“ – ekologinių ir socialinių funkcijų neatliekančiomis, degraduotomis teritorijomis.

Laikantis visuminio požiūrio, kurį teritorijoje geriausiai reprezentuoja kraštovaizdžio (materialius gamtinės ir antropogenės kilmės komponentus siejančios teritorinės sistemos) samprata, į žemės ūkio veiklą teritorijoje reikėtų žvelgti ne per agrotechninę / žemės naudmenų (žemėveikslių) prizmę, o per agroekosistemų sampratą.

Tai reikštų, kad greta žemės ūkio naudmenų savo vietą rastų ekologines funkcijas atliekančios (iš dalies natūralios ar natūralios gamtinės) naudmenos, kurios ilgalaikėje perspektyvoje tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėtų prie žemės ūkio naudmenų našumo išsaugojimo ir didinimo. Taip pat sukurtų realias ekologinės (žemės ūkio taršos poveikio neutralizavimas, biologinės įvairovės gausinimas) ir socialinės (žmonių gyvenimo kokybė, gyvenamosios aplinkos estetinė būklė) agrarinio kraštovaizdžio (agroekosistemų) kokybės gerėjimo prielaidas.

Minėto požiūrio plėtojimą šalies teritorijoje įtvirtina nacionalinio, regioninio ir vietinio lygmens teritorijų bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentai, kuriuose lokalizuojamas ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas – gamtinis karkasas. Pagrindinė jo funkcija yra didinti teritorijų, tarp jų ir agrarinių (didžioji dalis kurių šiuo aspektu yra stipriai pažeistos), natūralumo lygį, užtikrinant agrarinio kraštovaizdžio / agroekosistemų bendrą atsparumą antropogeniniam ūkinės veiklos poveikiui, asimiliuojant žemės ūkio veiklos daromą žalą gamtiniams kraštovaizdžio komponentams (dirvožemio erozija ir našumo mažėjimas, paviršinių ir požeminių vandenų tarša, biologinės įvairovės nykimas).

Gamtinio karkaso sistemos formavimas (jo funkcijų atkūrimas) agrariniame kraštovaizdyje turėtų būti realizuojamas remiantis kitais principais negu iš dalies natūraliose miškingo agrarinio kraštovaizdžio teritorijose.

Atsižvelgiant į pagrindinę agrarinio kraštovaizdžio funkciją (bioprodukcijos gamybą), ekologiniu požiūriu jautriausiuose ir biologinės įvairovės požiūriu svarbiausiuose agrarinio kraštovaizdžio plotuose, daugumoje atvejų turėtų būti taikomas ne ištisinio, bet fragmentiško (tinklinio) pobūdžio natūralizavimo priemonių išdėstymo principas. Priemonės būtų susijusios su ekologinių naudmenų (daugiamečių pievų ir ganyklų, gojelių, linijinio pobūdžio apsauginių želdinių, tarp jų ir krūmynų, natūralių pelkaičių, biogenų nusėsdinimo baseinų) integravimu.

Taip pat ne mažiau svarbu išvardytų priemonių taikymo principus diferencijuoti, atsižvelgiant į kraštovaizdžio morfologinį tipą: dirvožemio savybes, reljefą, antropogenizacijos laipsnį ir naudojimo intensyvumą.

Konkrečias agrarinio kraštovaizdžio optimizavimo priemones realizuoti galima dviem principais: dirbtinio formavimo ir savaiminės renatūralizacijos būdu. Pirmasis agrarinių teritorijų optimizavimo principas susijęs su iš dalies didesnėmis realizavimo sąnaudomis, taikant dirbtinį sumedėjusių augalų įveisimą, žaliosios infrastruktūros priemonių įdiegimą.

Taikant savaiminės renatūralizacijos principą, galima išvengti didesnių finansinių išlaidų, tačiau tam būtinas nepalyginamai geresnis mokslinis savaiminio atsikūrimo procesų pažinimas, potencialios agroekosistemos vystymosi savybių ir biogeotechnologinio modeliavimo dėsnių žinojimas.

***

Ekosistema – funkcinė gyvųjų ir negyvųjų aplinkos elementų, kuriuos sieja tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos ir energijos keitimosi procesai, sistema (LR aplinkos apsaugos įstatymas).

Agrosistema – žemės ūkio veiklos visuma, apimanti agrotechnines, agrochemines ir biotechnologines priemones, taip pat melioracinę infrastruktūrą, reikalingą žemės ūkio produkcijai pagaminti ir žemėveikslių struktūrai bei jos produktyvumui palaikyti. Sėjomainų sistema.

Agroekosistema (1) – dinaminė teritorinė sistema, apimanti žemės ūkio naudmenas (pasėlius, ganyklas ir gyvulius), jose įrengtas drenažo sistemas ir natūralias gamtines teritorijas, o funkciniai ryšiai tarp jos gyvosios ir negyvosios aplinkos komponentų, energijos ir medžiagų apytaka yra palaikomi agrotechninėmis ir agrocheminėmis priemonėmis (LR bendrasis planas, koncepcija, 2020).

Agroekosistema (2) – žemės ūkio veiklų, su tuo susijusių priemonių ir infrastruktūros bei susiformavusi įvairių žemėveikslių (žemės ūkio naudmenų, miškų, vandens telkinių, gyvenviečių ir pan.) teritorinė sistema.

***

• Ekologiniu požiūriu jautriose agroekosistemose (upių, slėnių, smėlingųjų lygumų ir moreninių aukštumų agrarinių teritorijų nenašiuose ir eroduotuose dirvožemiuose) prioritetas turėtų būti tausojamoji ūkinė veikla. Esant galimybei ir poreikiui, turėtų būti palaikoma ir skatinama ūkinės veiklos vidinė ir išorinė funkcinė konversija.
• Mažiausiu ekologiniu jautrumu pasižyminčiose agroekosistemose (našiuose moreninių lygumų agrarinių teritorijų dirvožemiuose) turėtų būti palaikomas dabartinis jų ūkinis naudojimas, stiprinant ekologinio kompensavimo žemės ūkio naudmenose funkcijas.
• Vidutinio ekologinio jautrumo teritorijose (moreninių banguotų plynaukščių ir iš dalies aukštumų agrarinių teritorijų vidutinio našumo dirvožemiuose) turėtų būti skatinama vidinė žemės ūkio veiklų konversija į mažesnio intensyvumo veiklas (pvz., gilus arimas keičiamas sekliu ar neariminiu dirbimu, ariamoji žemdirbystė – daugiamečiais žolynais).
• Ekologiniu požiūriu jautriausiose žemės ūkio teritorijose (įskaitant ir Lietuvos karstinį regioną) turi būti skatinamas ekologinis tausojamasis ūkininkavimas ir (arba) agromiškininkystė.