Šią ligą naminiams paukščiams sukelia pilkai gelsvos, ovalios Knemidocoptes mutans arba Neocnemidocoptes laevis var. gallinae (morfologiškai pastaroji yra panaši į K. mutans, tik šiek tiek mažesnė) erkės, priklausančios Sarcoptidae šeimai. Papūgoms, kanarėlėms knemidokoptozės priežastis gali būti Knemidocoptes pilae.

Knemidokoptozės sukėlėjų morfologija ir vystymosi ciklas, trunkantis 10–14 dienų, panašūs į kitų Sarcoptes erkių rūšių.

Knemidokoptoze dažniausiai serga vištos, kalakutai, žąsys, fazanai, balandžiai, papūgos, kanarėlės, kurie dažniausiai užsikrečia per tiesioginį kontaktą – sąlytį. Naminiai paukščiai gali užsikrėsti nuo laukinių paukščių. Erkės ant paukščio parazituoja apie 3 savaites, aplinkoje jos išgyvena apie 1–2 savaites.

K.mutans parazituoja odoje, dažniausiai ant paukščių kojų (ektoparazitas dar vadinamas žvyneline kojų erke, angl. Scaly leg mite), po odos žvyneliais, rečiau – galvos srityje (pvz., skiauterėje, barzdelėje), neplunksnuotos odos epidermyje rausia urvelius, maitinasi keratinu, žuvusiais audiniais, audinių skysčiais. Skirtingai negu K.mutans, Neocnemidocoptes laevi var. gallinae (sukėlėjas dar vadinamas plunksnine erke, angl. Depluming mite) parazituoja plunksnuotos, dažniausiai nugaros, pilvo, sparnų, šlaunų, kloakos srities odos plunksnų prisitvirtinimo vietoje. K. pilae dažniausiai parazituoja snapo srityje, mažai plunksnuotose kūno vietose. Erkių parazitavimo vietoje stimuliuojama epitelio ląstelių proliferacija, vystosi hiperkeratozė, epidermitas ar dermatitas.

Liga dažniausiai diagnozuojama nedideliuose, nekomerciniuose paukštynuose, kuriuose sparnuočių laikymo, zoohigieninės sąlygos yra prastesnės už komerciniuose ūkiuose laikomų paukščių. Dažniau serga vyresnio amžiaus paukščiai, kuriems kliniškai gali pasireikšti liesėjimas, odos pleiskanojimas, sumažėja dėslumas.

Sunkesniais ligos atvejais sustorėja, deformuojasi kojos, vystosi pirštų nekrozė, paukščiai gali šlubuoti, kojų žvyneliai lengvai nusilupa. Dėl dirginimo, niežėjimo paukščiai gali lesti, pešioti savo plunksnas ar traumuoti pažeistą odą, iškrenta plunksnos. Dėl uždegimo susidaręs eksudatas suformuoja storus šašus – pluteles, po kuriomis slepiasi erkės, šašams nusilupus randama žaizdų. Kartais sergančių paukščių odos pažeidimai gali komplikuotis ir virsti antrine bakterine infekcija.

Knemidokoptozė diagnozuojama remiantis klinikinio, patologinio anatominio ir parazitologinio tyrimo rezultatais. Prieš gydymą susidariusi plutelė gali būti minkštinama gydant individualiai, o vėliau pašalinama naudojant švelnią dezinfekcinę ar aliejinę priemonę.

Nesunkiais ligos atvejais gali būti efektyvus reguliariai naudojamas benzilbenzoatas. Sergančius paukščius su pertraukomis galima gydyti sausomis piretroidų voniomis ar aerozoliais, gydymą kartojant keletą kartų. Moksidektinas ar ivermektinas gali būti naudojami vietiškai ar sušvirkštus į audinius.

Komerciniuose, dideliuose naminių paukščių pulkuose pasireiškus knemidokoptozei, gydymas yra sunkus ir neefektyvus, todėl tikslinga paukščius pakeisti. Ligos profilaktikai patalpas, narvus, lizdus reikia dezinfekuoti, apdoroti akaricidiniais preparatais, po to patalpas palaikyti tuščias, prieš į išvalytą paukštidę vėl atvežant sveikus paukščius. Svarbu, kad paukščiai patirtų kuo mažiau streso, turi būti geros laikymo sąlygos, patalpose, narveliuose reikia vengti per didelio paukščių tankio.