Per 1940–1944 m. Lietuva buvo okupuota tris kartus ir tai buvo itin skausmingi smūgiai krašto žemės ūkiui. Šešis kartus svetimos kariuomenės perėjo per Lietuvą, grobdamos, pasiimdamos viską, ko reikėjo kareiviams ir daliniams. Valgė lašinius ir kiaules, ėmė arklius, geriausiu atveju pakeisdami juos nuvarytais.

Dar vykstant mūšiams Lietuvos teritorijoje, sovietiniams vadovams liepta atkurti 1940–1941 m. buvusią padėtį žemės ūkyje ir vesti jį tolesnio naikinimo keliu. 1944 m. rugpjūtį paskelbtas „Įstatymas dėl vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo“. Visi, kurie buvo gavę žemės iš sovietų 1940 m., bet po 1941 m. ji vėl sugrąžinta tikriesiems savininkams, turėjo patys ją atsiimti. Taip pat gautus gyvulius, inventorių, pastatus ir net nusiimti derlių iš tos žemės. Vėl buvo sudarytas Žemės fondas, kuris turėjo paimti naujai nusavinamas žemes. Buvo paimama vokiečių kolonistų, pasitraukusiųjų iš Lietuvos, be šeimininkų likusi žemė. Tokios žemės kiekis vis didėjo, nes buvo nusavinama ir ištremtųjų žemė. Taigi 1948 m. skelbta, kad žemė paimta iš 11 773 „liaudies priešų“. Paskelbus, kad ūkininkas bendradarbiavo su vokiečiais, jam buvo numatyta palikti 5 ha žemės, bet dauguma tokių buvo išsiųsta į lagerius, o žemė nusavinta.

Dar vienas žemės nusavinimas

Skelbta, kad reikia radikaliau pertvarkyti žemės ūkį ir palikti valstiečiams dirbti ne 30 ha, bet tik 20 ha. Tačiau tai buvo tušti pažadai, leistinos dirbti žemės kasmet mažėjo. Vėl buvo pasakyta, kad žemės gaus bežemiai ir mažažemiai, jiems skiriant kaimyninio apkarpomo ūkio žemių, dalį gyvulių, padargų. Po kelių mėnesių nurodyta, kad apkarpomam ūkiui reikia palikti prastesnės kokybės žemę. Jei 1940 m. naujakurys buvo gavęs prastesnės žemės, dabar ji turėjo būti pakeista į geresnę.

Daugiausia žemės nusavinta iš didesnių kaip 20 ha ūkių – 775 tūkst. ha (60 proc.), o net 31 proc. Žemės fondo sudarė bešeimininkė žemė... Po 14 proc. žemės skirta būsimiems tarybiniams ūkiams, miškų ūkiams, 50 proc. – jos paprašiusiesiems. Naujakuriai dvejus metus buvo atleisti nuo mokesčių, jie galėjo gauti gyvulių, pastatų ir inventoriaus. Tačiau vietiniai gyventojai vengė imti nusavintus gyvulius, todėl šie buvo pergenami į kitas apskritis ir įvardijami kaip valstybei priklausantys. Nuo 1946 m. pradėjo kauptis neišdalytos žemės fondas, kuriame jau buvo 180 tūkst. ha, po dvejų metų – 263 tūkst. ha. Gyventojai žemės neėmė, nes buvo išlikusi pagarba kito nuosavybei, veikė kaimo solidarumas – neimti ištremto kaimyno žemės, imti žemę draudė ir partizanai. Be to, nuo 1947 m. imta kalbėti apie kolūkius ir pradėta svarstyti, kam imti žemę, kurti ūkį, įdėti lėšas, jei po kelerių metų visko neteksi. Tarkime, 1947 m. vien Marijampolės apskrities ataskaitoje buvo rašoma, kad liko neišdalyta 49 ištremtųjų žemė. Buvo fiksuoti fiktyvių naujų ūkių įkūrimai, kai kaimynas, susitaręs su kaimynu, „paimdavo“ jo žemę, bet jos nedirbo. Taip pastarasis tikėjosi išvengti tremties.

1948 m. paskelbta apie pertvarkymų pabaigą. Vidutiniškai vienas naujakurio ūkis turėjo 7,53 ha. Ūkiai iki 5 ha sudarė 30 proc., 5–10 ha – 37 proc., iki 20 ha dar turėjo 27 proc. valstiečių, tik jų „ūkiuose“ tebuvo vos po 1,4 arklio, 1,7 karvės ir 0,9 kiaulės. Ne ką geriau ir visoje Lietuvoje: vidutiniškai vieną arklį turėjo 62,5 proc. visų ūkių, du – 9,3 proc., tris – 0,2 procento. Vadinasi, apie 30 proc. ūkių neturėjo arklio žemei įdirbti. Mašinų ir traktorių stotyse tuo metu jau buvo 203 traktoriai, bet jie pirmiausia dirbo tarybinių ūkių žemę. Tai, kad jų indėlis nebuvo reikšmingas, rodo sovietinio autoriaus žodinė ekvilibristika: „jų atlikto darbo reikšmė buvo didelė, nors apimtis buvo maža.“ Visoje Lietuvoje 70-iai proc. ūkių teko po 1 karvę, 17 proc. – po dvi 2, 1,1 proc. – po 3 karves. Vadinasi, apie penktadalis „ūkių“ karvių neturėjo. Produktyvus žemės ūkis iš esmės buvo sunaikintas.

Ekonominis spaudimas

Žemės ūkį naikino ir sovietinė mokesčių politika. 1946 m. prasidėjo „buožių ekonominis apribojimas“, nors iš esmės priemonės buvo nukreiptos prieš vidutinius valstiečius. Jie net buožėmis negalėjo būti laikomi, nes valdžia oficialiai leido dirbti 20 ha. Jie turėjo mokėti mokesčius, neatsižvelgiant į žemės kokybę, negalėjo gauti kreditų, pirkti mineralinių trąšų. 1947 m. priimtas nutarimas „Ką laikyti buožiniu ūkiu?“ skelbė, kad buožių yra tokie ūkiai, kurie naudoja samdomąją darbo jėgą; tai darė nacių okupacijos metais; samdinius pristato šeimos nariais; samdo pagalbininkus sezoniniams darbams; skolina sėklą, inventorių, kuliamąsias; turi variklių, malūnų, traktorių. Beje, vėliau šių ūkininkų sąrašų pagrindu bus sudaromi tremiamųjų sąrašai. Daliai tokių „sąrašinių“ valstiečių (pirmiausia iš nederlingų Alytaus, Varėnos žemių) buvo siūloma keltis į pustuštį Klaipėdos kraštą. Kėlėsi, nes už Sibirą geriau. Taip Baltijos jūros krašte atsirado dzūkų...

Patekusiajam į buožių sąrašą visi mokesčiai buvo dvigubinami. Net ir paprasčiausi mokesčiai buvo dideli, skaičiuojami nuo ariamosios žemės, pievų, daržų, sodų, uogynų (valstiečiai ėmė kirsti sodus, naikinti uogynus). Taip ūkis iki 10 ha privalėjo atseikėti valstybei po 140 kg grūdų ir bulvių, 5 kg šieno, ūkis iki 20 ha atitinkamai 216 ir 260 kg bei 25 kg šieno. Metinis mokestis mėsa sudarė 6 kg nuo hektaro. Kiaules ir karves augindavo slapta, nors kiek kas laiko, tikrindavo inspektoriai, kurių kaimas itin nekentė, prašydavo partizanų užtarimo. Todėl be stribų apsaugos inspektoriai į nuošalesnius kaimus net nevykdavo. Piniginis mokestis taip pat buvo didelis. Sovietinio valdininko vidutinė alga – 52 rubliai. Iš ūkio iki 5 ha reikėjo sumokėti 17 rub. nuo 1 ha, iki 20 ha – 60 rub. nuo hektaro. Neišgalint sumokėti, buvo skelbiamos ūkių varžytinės. 1948 m. buvo aprašyta 12 900 ūkių, nusavinta 2 600, 1949 m. atitinkamai 30 000 ir 2 500. Tokius skirtumus lėmė išlyga, kad stojančiųjų į kolūkius turtas nebuvo išvaržomas.

Gamybos smukimas

Drastiškas žemės ūkio pertvarkymas, nepakeliami mokesčiai, trėmimai pakirto žemdirbystę ir gyvulininkystę. Javų derlingumas nuo 1939 m. buvusio 12,2 cnt/ ha per 10 metų krito iki 8,8 cnt/ ha. Karvių skaičius sumažėjo 44,5 proc., kiaulių – 52,3 proc. Pasėlių plotai sumažėjo nuo 2,6 mln. iki 2,1 mln. ha. Rugiais buvo užsėjama 612 tūkst. ha, liko tik 332 tūkst. ha. Sodų plotai sumažėjo nuo 44 tūkst. iki 28 tūkst. ha. Tik padidėjo dirvonuojančių žemių ir pūdymų, nuo 479 tūkst. iki 870 tūkst. ha. Mažėjant gyvulių, maždaug trečdaliu mažėjo tręšimas. Į tai siūlyta nekreipti dėmesio, nes „tinkamai naudojama žemė nesusidėvi gamybos procese, bet priešingai, jos įgimtasis derlingumas didėja.“ Kaip sovietinės valdžios tyčiojimąsi valstiečiai traktavo kasmetinius raginimus: „pasiruoškime laiku pavasario sėjai“, „tinkamai nuimkite derlių“. Nesuprato tokių raginimų, kaip antai „palaikykime altajiečių lenktyniavimo iniciatyvą ir pasiekime 9 cnt grūdų iš hektaro“.

Tokia politika, nukreipta prieš kaimo žmones ir žemės ūkį, turėjo tikslą įrodyti sovietinės teorijos teisingumą, esą smulkiaprekis ūkis negali aprūpinti gyventojų maisto produktais, o pramonės – žaliavomis, ir pagrįsti kolūkių steigimo būtinumą. Sudarius valstiečiams nepakeliamas gyvenimo sąlygas ir panaudojus prievartą, jie buvo priversti eiti į kolūkius. Dar 1947 m. Maskva paskelbė apie būtinybę kolektyvizuoti Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstiečius. Paklusdama nurodymui, sovietinės Lietuvos valdžia įsteigė pirmąjį kolūkį Dotnuvoje. Matyt, dėl to, kad būtų įrodyta, jog žemės ūkio mokslų centras geriausiai supranta kolektyvizuoto žemės ūkio pranašumus.

Suvarymas į kolūkius

Sovietinės Lietuvos valdžia sprendimą pradėti kolektyvizaciją priėmė 1948 m. Kolektyvizacija vykdyta labai sparčiai, per trejus metus, ir 1951 m. paskelbta, kad kolūkiuose – 89,1 proc. valstiečių. Kolektyvizacija per kelerius metus buvo pasiekta prievarta ir represijomis. Iki 1953 m. į „buožių sąrašus“ įrašyta 15 000 (4 proc.) ūkininkų. Nuolat tremiant neliko net geriau gyvenančių valstiečių. 1950 m. vidutiniškai vienas „buožė“ turėjo 5 ha, 1951 m. – „net“ 2 ha žemės.

Didžiausi trėmimai Lietuvoje vyko 1948 m., antri pagal dydį – 1949 m., kai didesnę dalį tremtinių sudarė kaimo žmonės. Valstiečiai buvo verčiami sutikti, kad geriau kolūkyje savam krašte nei Sibire.

Kolūkiuose darbas vyko vangiai, todėl nebūtais veiksmais buvo apkaltinti „buožių pakalikai“. Buožės jau ištremti, bet jie esą paliko pakalikų, kurie kenkia kolūkiams iš vidaus. Jie irgi buvo ištremti. Tai buvo būdas priversti dirbti kolūkiečius iš esmės be atlygio. Suvarymo į kolūkius metodų buvo ir kitokių. Tarkime, paskelbiama apie susirinkimą mokesčių klausimais. Susirinkus, aplink pastatoma kareivių sargyba. Kaimo žmonėms pagrasinama, kad nebus išleisti, kol neįkurs kolūkio. Buvo ir paprastesnių aiškinimų: „visoje Sovietų sąjungoje yra kolūkiai, bus ir Lietuvoje, tai kuo greičiau jį įkursit, tuo bus geriau“.

Kuriant kolūkius buvo naudojamos finansinės-ekonominės priemonės, vedusios į visišką nuskurdinimą. 1947– 1950 m. mokesčiai padidinti vidutiniškai 5,4 karto. Kai kurioms ūkių grupėms – keliasdešimt kartų: turėjusiems 1–5 ha – 24,4–43,6 karto, turintiems daugiau žemės – 12–22 kartus. Nurodoma, kad tuo metu buožinių ūkių buvo 2 291 (turėjo 2 523 arklius, 2 689 kiaules), jie privalėjo sumokėti 20 mln. rub. mokesčių. Nesumokėjus grėsė tremtis arba varžytinės ir tremtis. Tapus kolūkiečiu, varžytinės atšaukiamos, 50 proc. sumažinami mokesčiai, nelieka prievolės pristatyti pieną ir mėsą, nereikia mokėti pajamų mokesčio nuo darbadienių. Kolūkiečiui buvo leidžiama turėti karvę, kiaulę, dvi avis, naminių paukščių, dirbti iki 60 arų sklypą. Nusiteikimas prieš kolūkius buvo visuotinis, tai buvo visos ankstesnės gyvenimo sanklodos pabaiga. Neiti į kolūkius ragino partizanai, bet prievarta buvo stipresnė.

Kolūkio kūrimas prasidėdavo nuo kaimo ar kelių kaimų susirinkimo, kurį organizuodavo komunistų partijos instruktoriai ir vykdomojo komiteto atstovai. Po įžanginės dalies visi privalėjo pasirašyti kolūkio steigimo aktą, paskelbti, kad kolūkis įkurtas, o tada „iškilmingai“ įteikiamas „Valstybinis amžino žemės naudojimo aktas“. Tada buvo renkamas (faktiškai – skiriamas) pirmininkas, kuriuo niekas nenorėjo būti, skiriami brigadininkai, fermų vedėjai, melžėjos, šėrikai. Netgi buvo rekomenduojama steigti kolūkio Moterų tarybas, kurios aiškintų kitoms kaimietėms apie socialistinio kaimo privalumus...

Atlygis už darbadienius

Kolūkių kūrimo sparta priklausė nuo spaudimo lygio. 1948 m. buvo 20 kolūkių, 1949 m. – 614, o 1951 m. – 6 032. Ryškėjo dar viena tendencija: kuo geriau gyveno valstiečiai, kuo daugiau turėjo ką prarasti, tuo kolektyvizacija buvo spartesnė. 1950 m. Šiaulių, Kėdainių, Šakių rajonuose kolektyvizuota 80–90 proc. valstiečių, o Varėnos rajone, Vilnijos krašte – apie 3 procentai.

Pirmieji kolūkiai buvo smulkūs. 1949 m. viename kolūkyje vidutiniškai buvo 47 kolūkiečiai, 11 karvių, 9 kiaulės, sėta 25–100 ha pasėlių. Kolūkius nuolat stambinant, 1952 m. jų buvo 2 923, dirbo apie 200 kolūkiečių, apsėdavo iki 1 000 hektarų. Pasėti – nereiškia prikulti. 1952 m. rugių derlingumas nukrito iki 6,5 cnt/ ha, avižų – iki 5 cnt/ha. Tragiškiausi metai kviečiams – 1955-ieji, kai jų derlingumas buvo 3,2 cnt/ha. Gyvulininkystė buvo išsaugota asmeniniuose ūkeliuose. 1952 m. kolūkiuose buvo 121 700 karvių (prastai šeriamų), o kolūkiečiai turėjo 370 900 karvių. 1951 m. iš asmeninių ūkių buvo gauta 84 proc. pieno, 87 proc. mėsos, 93 proc. kiaušinių. Ne kolūkis, bet kolūkietis maitino krašto gyventojus.

Per prievartą įvarytajam į kolūkį dirbti nebuvo jokio suinteresuotumo ir naudos. Nuėmęs derlių kolūkis privalėjo sumokėti mokesčius valstybei, tada sumokėti už darbą Mašinų ir traktorių stočiai (MTS), pasilikti sėklos, pašarų gyvuliams ir tik tada, jei liko, išmokėti kolūkiečiams už darbadienius. Darbadienių minimumas vyrams – 150, moterims – 100. Už 1 darbadienį 1951–1953 m. vidutiniškai mokėta 3–6 kapeikos ir 1,1– 1,4 kg grūdų, t. y. trys maišiukai...

Asmeninis ūkis duodavo apie 80 proc. pajamų, todėl stengtasi jame dirbti. Dėl to valstietis nesurinkdavo nustatyto darbadienių minimumo. 1949 m. vidutiniškai vienas kolūkietis buvo dirbęs 112 darbadienių, 1950 m. – 144, 1951 m. – 163 (po „buožių pakalikų“ paieškų). 1950–1951 m. 30 proc. kolūkiečių nebuvo išdirbę darbadienių minimumo, 10–13 proc. – nė vieno darbadienio. Duomenys nėra tikslūs, nes trečdalis kolūkių nevedė apskaitos. 1948–1951 m. iš kolūkių buvo pašalinta 11 300 kolūkiečių, iš kurių 9 700 už neišdirbtą minimumą. Už tai kolūkis galėjo juos atiduoti teismui, grėsė jau ne tremtis, o lageris. Tokių priemonių buvo vengiama, nes negalėjo būti kolūkis su keletu kolūkiečių, būtų kentėjusi ir vietos valdžia. Siekis nedirbti paneigia sovietinį mitą, kad žmonės stojo į kolūkius savanoriškai.

Buvo ir kitokių pasipriešinimo būdų. Nematydami prasmės būti kolūkyje, Varėnos, Druskininkų apylinkių kolūkiečiai parsivedė arklius, išsidalino sėklą, turtą ir bandė ūkininkauti savarankiškai. Panašūs atvejai pasikartojo po Stalino mirties. Todėl kolūkinės realybės fone absurdiškai skamba to meto laikraščių straipsniai apie brigadų, kolūkių, apskričių lenktyniavimą, siekiant geros sėjos, didesnio derliaus, gyvulininkystės plėtros. Tikrovė buvo kita: derlingumas niekingai mažas, karvės išsekusios, darbingumas menkas, jokio materialinio suinteresuotumo. Ūkininko virsmas kolūkiečiu buvo skaudus, imta daugiau varyti ir naudoti „naminukę“, ėmė klibėti moralinės nuostatos, tapo visuotinai priimtinu reiškiniu „parsinešti iš kolūkio“.

Penktojo dešimtmečio pradžia buvo blogiausias metas Lietuvos žemės ūkio ir ūkininkavimo istorijoje. Vėliau lengviau nebus, bet nebus ir taip blogai.