Europos Komisijos strategijose siūloma iki 2030 m. 50 proc. sumažinti augalų apsaugos produktų naudojimą, 20 proc. sumažinti trąšų naudojimą, o 25 proc. žemės ūkio paskirties žemės skirti ekologiniam ūkininkavimui. Kaip turėtume reformuoti augalininkystės veiklą, kad ji atitiktų keliamus tikslus?

Ankstesniuose straipsniuose pristatėme variantą, nuo kurio galėtume pradėti pertvarką augalininkystės ūkiuose – tai buvo siūlymas išplėsti kukurūzų auginimą grūdams žemesnio (32–40 balų) našumo dirvose, kuriose vasarinių javų vidutinis derlingumas pastaruoju laiku yra 2–3 t/ha. Kukurūzų grūdams derlingumas šiose žemėse siektų 4–6 t/ ha grūdų, o pesticidų naudojimas pastebimai sumažėtų. Šįkart norime aptarti buvusią ir dabartinę Lietuvos augalininkystės ekonominio efektyvumo faktinę būklę ir palyginti ją su esamomis kitose ES šalyse.

Augalininkystės veiklos įvertinimas Lietuvoje

Lietuva buvo ir yra tipinė agrarinė šalis. Įdomi yra ir dabartinė žemės ūkio verslo struktūra. Apie 55 proc. dirbamos žemės valdančių ūkių neturi Lietuvos žemės ūkiui būdingo tradicinio gyvulininkystės sektoriaus, kuris būtinas siekiant padidinti tiek ūkio ekonominį efektyvumą, tiek išsaugoti žemių našumą.

Augalininkystės specializacijos ūkiai savo verslo efektyvumu net 25–60 proc. atsilieka nuo tradicinį ūkininkavimą praktikuojančių ūkių. Vyraujanti šių ūkių specializacija yra javų ir rapsų auginimas. Žinoma, jie dar augina cukrinius runkelius, bulves ir kitus augalus. Turi sodų, daržų ir įvairių kitų augalų rūšių, bet jų plotai maži (iš viso apie 0,15 mln. ha), o produkcija dažniausiai skirta vidaus poreikiams tenkinti.

Auginame daug (> 1,2 mln. ha) miglinių ir pupinių javų, o pagal išaugintų grūdų kiekį vienam šalies gyventojui – apie 2 000 kg – esame pirmi Europoje ir prizininkai pasaulyje. Mūsų išaugintas grūdų kiekis net tris kartus viršija vidaus paklausą. Nors esame labai maža šalis, tačiau pagal kviečių grūdų eksporto apimtis dažnai patenkame į pirmąjį ES šalių penketą.

Tačiau paskaičiavus, kokią pridėtinę vertę sukuriame agrariniame sektoriuje skaičiuojant vienam hektarui dirbamos žemės (apie 350 Eur), esame Europos šalių sąrašo trečioje vietoje nuo pabaigos.

Šalies elito atstovai nesidrovi stipriai kritikuoti, o kartais ir tyčiotis iš ūkininkų dėl tariamo jų negebėjimo pelningai ūkininkauti ir per didelio dirvų nualinimo. Teikiami palyginimai apie gaunamą pelną, tenkantį vienam hektarui žemės Lietuvoje ir kitose senosios civilizacijos ES šalyse. Palyginti su Nyderlandais ar Belgija, gaunamas skirtumas kartais viršija dviženklį rodiklį. Ūkininkai kaltinami, kad jie eksportuoja neperdirbtus grūdus ar rapsų sėklas ir taip praranda didelę dalį galimų pajamų.

Tai tiesa. Mes dažniau eksportuojame neperdirbtus grūdus nei iš jų pagamintus produktus. Tačiau taip yra ne dėl to, kad nemokėtume to daryti, o kad neturime rinkų šiai produkcijai realizuoti. Grūdų ar rapsų sėklų perdirbimas į įvairius produktus, taip sukuriant pridėtinę vertę – gerai žinoma ekonominė tiesa. Taip mes ir elgiamės, norėdami patenkinti vidaus rinkos poreikius. Daugeliu atvejų patys gaminame kokybiškus gyvulių pašarus ar paukščių lesalus iš lietuviškų žaliavų, kepame duoną iš savų miltų. Tačiau ką daryti su pertekliniais grūdais? Sakote – parduokite galutinę produkciją. Patikėkite, mūsų verslininkai taip ir darytų, jei rastų pirkėjų. Deja, turime tik grūdų pirkėjų.

Dėl kokių priežasčių mūsų prekybos partneriai norėtų pirkti iš mūsų koncentruotuosius gyvulių pašarus ar miltus duonai kepti? Ar mūsų produkcijos kokybė geresnė, ar jos kaina daug žemesnė? Taip nėra, nes technologiškai esame gerokai silpnesni už savo prekybos partnerius, tad mums su savo galutine produkcija konkuruoti jų rinkose yra per sunku. Jie patys sugeba geriau ir kokybiškiau pasigaminti įvairių pašarų ir maisto produktų tiek iš savo, tiek iš importinių žaliavų.

Antra priežastis – visose į vakarus nuo mūsų esančiose ES šalyse gyventojų tankis viename kvadratiniame kilometre yra 2,5–9 kartus didesnis negu Lietuvoje. Būtent tiek kartų daugiau jiems reikia maisto ir jie gali perdirbti vos ne visą savo šalyje išaugintą pirminę augalinę produkciją, tarp jų – ir grūdus, o gautus galutinius produktus suvartoti vidaus rinkoje. Tai padidina augalininkystės verslo efektyvumą 3–5 kartus.

Trečia priežastis – šiose šalyse kur kas palankesnis klimatas brangesniems kultūriniams augalams auginti. Be to, jų dirvožemiai yra ir našesni, ir aukštesnio sukultūrinimo lygio, o tai gerokai didina vidutinius augalų derlingumo dydžius. Dėl to yra neetiška tiesiogiai lyginti ES ir Lietuvos ūkių ekonomikas, skaičiuojant produkcijos verte vienam hektarui.

Tikimės, kad nauja šalies Vyriausybė sustabdys viešą stambesnių ūkių žeminimą ir pakeis anksčiau priimtus įstatymus, skirstant ES subsidijas, atsižvelgiant į turimos žemės plotą, jei tai neprieštarauja Konstitucijai.

Būtent stambūs ir modernūs ūkiai pirmieji įdiegia naujausias technologijas ir išaugina gausiausius derlius. Iš jų mokosi ir kiti šalies žemdirbiai. Reikėtų vengti revoliucinių pertvarkų žemės ūkyje, nes dabartinė ūkių struktūra yra beveik optimali: turime įvairaus dydžio ir įvairios specializacijos ūkių ir visi dirba pagal galimybes.

Taip, dalį perdirbtos augalininkystės bei gyvulininkystės produktų ir mes eksportuojame. Nors čia pelną privalome dalytis su maisto pramonės ir prekybos organizacijomis, nes ūkininkai jiems parduoda tik žaliavas. Tikriausiai taip bus dar ilgai. Ūkininkai gamina žaliavą, o pramonė – kokybiškas prekes. Nors teisė ūkininkams tiesiogiai prekiauti savo ūkiuose pagamintomis prekėmis nėra panaikinta.

Veriasi naujos žolinių pašarų eksporto galimybės

Praėjusiais metais praėjome Kinijos rinkos atrankos filtrą žemės ūkio produktams ir dabar leidžiama pateikti Kinijos rinkai tiek kai kurių rūšių augalininkystės, tiek gyvulininkystės produkcijos. Augalininkystės specializacijos ūkininkus ypač sudomino Kinijos pageidavimas iš mūsų pirkti šienainį ir džiovinto siloso granules.

Šių rūšių pašarai turi paklausą ir kitose šalyse, turinčiose modernias galvijų fermas, tačiau jų klimato sąlygomis yra per „brangu“ auginti žoles ar kitus augalus šienainio ar siloso (kurie būtini galvijų virškinimo sistemai) gamybai, nes ten vyrauja subtropinių sodų, daržo, prieskoninių ir kitų rūšių augalų auginimas, kurių kaina dešimtis kartų didesnė nei žolynų ar javų produkcija.

Lietuva turi senas žolinių pašarų ruošimo tradicijas, o klimatas palankus žolėms auginti. Be to, tokia veikla Lietuvoje jau vyksta, tik ši produkcija parduodama kaimynams. Jei tokia prekybos schema su Kinija įsigaliotų, tai galėtų pasikeisti ir augalininkystės specializacijos ūkių sėjomainos rotacijos – jose galėtų atsirasti daugiamečių žolių auginimo grandis. Tai padidintų visos sėjomainos sistemos produktyvumą, lengviau būtų įgyvendinti ir naująsias ES žalinimo ir augalų įvairovės programas. Padidėtų tikimybė didėti dirvožemių našumui.

Dabar lieka laukti, kuri iš žemės ūkį aptarnaujančių įmonių imsis iniciatyvos organizuoti žolinių pašarų produktų eksportą. Būtent čia labiausiai reikia naujosios vyriausybės logistinės pagalbos.

Augalininkystės intensyvinimas pasitelkiant naująsias technologijas

Augalininkystės pelningumą kiekviename ūkyje lemia jame auginamų augalų rūšių sudėtis ir struktūra, pasėlių derlingumo dydžiai, auginimo sąnaudos ir produkcijos supirkimo kainos. Supirkimo kainos iš ūkių tiesiogiai priklauso nuo kainų dydžių tarptautinėse rinkose ir kokią maržos normą pasirenka eksportą organizuojanti įmonė.

Faktą, kad 2020 m. vasaros pjūties grūdų kaina padidėjo apie 7–15 proc., reikia laikyti tik maloniu atsitiktinumu, nes kainų augimą lėmė įvairūs orų kataklizmai beveik visose šalyse, eksportuojančiose žemės ūkio produkciją. Jei pasaulyje sumažėjo išaugintos, ypač eksportui skirtos, žemės ūkio produkcijos kiekis, o jos paklausos lygis net išaugo, tai būtinai padidės ir jos kainos pasaulio rinkose. Taip ir atsitiko.

Yra tikimybė, kad tai gali pasikartoti ir 2021 metais, nes jau dabar grūdų supirkėjai ūkininkams siūlo sudaryti sutartis dėl būsimo derliaus grūdų supirkimo ne mažesne kaina, kokia yra dabar. Žada gerai mokėti ir už miežius, kukurūzus, kvietrugius ir rapsus.

Tačiau didesnis garantas prasigyventi yra mūsų pačių gebėjimas kompleksiškai gerinti augalų auginimo technologijas, mažinti agrotechninių klaidų.

Augalininkystės ekonominis efektyvumas didėja, jei sugebame gauti aukštesnius derlingumo dydžius ir neviršijame suplanuotų auginimo sąnaudų lygio. Siekiant išvengti galimų nuostolių, kai įplaukos už parduotą derlių būna mažesnės už auginimo bei realizacijos išlaidas, būtina iš anksto ir nors apytiksliai suplanuoti kiekvienam pasėlių laukui galimų sąnaudų maksimalius dydžius, kurių nerekomenduojama viršyti. Sąnaudas apskaičiuojame pagal šią formulę:

S = (D x K) x 0,75,

S – auginimo sąnaudų riba, Eur/ha; D – vidutinis galimas derlingumas, t/ha-; K – produkcijos supirkimo kaina, Eur/t; koeficientas 0,75 užtikrina garantuotą pelningumą.

Žinodami kelerių pastarųjų metų ūkio vidutinius rezultatus galime nesunkiai apskaičiuoti net kiekvieno atskiro lauko orientacinius maksimalius auginimo sąnaudų (Eur/ha) dydžius. Į auginimo technologijų schemas įvestos šių sąnaudų ribos padėtų išvengti nuostolingo augalininkystės verslo atvejų atskiruose laukuose.

Tik būkime atsargūs prognozuodami galimus išauginti būsimus derlius, nes sunku numatyti orų sąlygas. Daugiau pasikliaukime turimų dirvožemių savybėmis ir savo gebėjimais išlaikyti agrotechninę drausmę.

Neužmirškime, kad iš visų agrotechnikos veiksnių didžiausią pelną duoda optimalios tręšimo normos, sertifikuota sėkla ir subalansuota augalų pasėlių priežiūros sistema. Sudėlioję saugiklius, kurie padės išvengti nuostolingo ūkininkavimo, galime pradėti tobulinti auginimo technologijas, kurios padės laipsniškai didinti lauko augalų derlingumą.

Derlingumo didinimo programa

Suskirstome ūkio žemes pagal jų našumo ir sukultūrinimo lygį. Tada atsirenkame augalų rūšis, kurioms tinka turimų dirvožemių savybės, o jų produkcija turi paklausą rinkose ir aukštesnes supirkimo kainas.

Dar kartą gerai įvertiname turimą techniką, finansinius išteklius ir esamos darbo jėgos resursus, priimame sprendimą, kokio intensyvumo auginimo technologijas naudosime atskiruose ūkio laukuose ir pagal augalų rūšis. Didžiausias agrotechninis dėmesys skiriamas aukšto našumo (> 47 balų) dirvose auginamiems žieminiams ir vasariniams kviečiams, žieminiams rapsams, hibridiniams žieminiams miežiams, cukriniams runkeliams ir maistui auginamoms pupoms. Šiose dirvose pelningi augalai (žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai rapsai, cukriniai runkeliai) auginami pagal didesnio intensyvumo technologijas, siekiant gauti maksimalius jų derlius.

Vidutinio našumo (40–47 boniteto balų) dirvose sėjame tų pačių rūšių augalus, kaip ir aukšto našumo žemėse, tačiau juos auginame pagal įprastas intensyvias technologijas. Išskyrus kukurūzus grūdams ir hibridinių žieminių miežių pasėlius, kurie ir šiose dirvose gali išauginti didesnius derlius.

Žemesnio našumo žemėse, kol jų nepakalkinsite, siūlome nei sėjomainų schemų, nei auginimo technologijų per daug nekeisti. Jas pakalkinę, bandykite pagal tausojančias technologijas auginti kukurūzus, žieminius rapsus ir žirnius. Daugiau auginkite tarpinių pasėlių, nes taip padidinsite šių žemių našumą.

Didesnio intensyvumo auginimo technologijos paprastai taikomos tik labai aukšto (> 50 balų) našumo dirvožemiuose, siekiant maksimaliai išnaudoti dirvožemių ir naujausių augalų veislių potencialą.

VAT Augalų veislių tyrimo skyrių darytų bandymų ir mūsų ekspedicinių tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvoje labai aukšto našumo dirvožemiuose, naudojant didesnio intensyvumo technologijas, jau buvo gauti šie rekordiniai derlingumo dydžiai:

• cukrinių runkelių šakniavaisių – 100 ir daugiau t/ha,
• žieminių rapsų sėklų – 6,5–7,5 t/ha,
• žieminių kviečių grūdų – 12–14 t/ha,
• hibridinių kukurūzų grūdų – 11,5–13,5 t/ha,
• hibridinių žieminių miežių – 9–12 t/ha,
• vasarinių kviečių – 9–11 t/ha,
• maistinių pupų – 7–9 t/ha.

Visiems reikėtų bent mažuose plotuose pabandyti išauginti tokio dydžio derlius. Šių technologijų pagrindą sudaro augalų veislės savybių, sėklų kokybės, dirvožemio savybių ir naudojamos agrotechnikos ypatumų optimalus suderinamumas. Svarbią reikšmę taip pat turi dirvų priešsėjinio paruošimo ir aukšta sėjos darbų kokybė, optimalus sėjos laikas, subalansuotos trąšų normos ir tikslinė pasėlių priežiūra. Primename, kad šių technologijų pasėliuose naudojamos tik sertifikuotos sėklos, kurių sėklos normą 10 proc. mažiname, pirmumą skiriame hibridinėms veislėms.

Žieminių rapsų ir žieminių kviečių vidutinė bendra trąšų norma, siekiant išauginti rekordinius derlius, yra N_{200- 225}P_80-120K_120-150. Be abejo, tokia trąšų norma daugelį ūkininkų baugina, tačiau ji kainuoja tik apie 350 Eur/ha, o papildomo derliaus vertė būna apie du kartus didesnė. Siūlome išbandyti.

Jau laikas šalies ūkininkams įdiegti ir naujas pupinių javų auginimo technologijas, norint iš jų pasėlių prikulti anksčiau minėtus derlius. Sėjomainų produktyvumą gerokai padidintumėte, jei didesnį dėmesį skirtumėte tarpinių pasėlių auginimo agrotechnikai.

Eksperimentai su biodegalais

Iš dalies augalininkystės produkcijos reikėtų pradėti gaminti biodegalus. Augalininkystės verslo efektyvumą ir tvarumą Lietuvoje padidintume, jei mūsų stambieji ūkiai ar jų kooperatyvai imtųsi gaminti biodegalus, nes ši degalų rūšis vėl labiau atkreipia ES politikų dėmesį, net žadama finansinė pagalba. Dėl to sumažėtų ūkių rūpesčių, kam parduoti žemesnės kokybės augalininkystės produkciją ar jos atliekas.

Lietuvos sąlygomis plačiausiai paplitusios yra bioetanolio, biodyzelino ir biodujų gamybos įmonės. Bioetanolį galėtume gaminti iš tų kukurūzų ir kitų miglinių javų grūdų, kurių kokybė neatitinka ne tik eksporto, bet ir maisto bei pašarų pramonės reikalavimų. Efektyviausia bioetanolį gaminti iš cukrinių runkelių. Kai cukrinių runkelių derlingumas yra 80 t/ha, galima pagaminti 5–5,5 t etanolio, o gamybos atliekos – labai geri galvijų pašarai.

Biodyzelinas gaminamas iš augalinės kilmės aliejaus (palmių, rapsų, linų, saulėgrąžų ir kt.) ir alkoholio (metanolio arba etanolio). Lietuvoje biodyzelinas gaminamas iš rapsų aliejaus, kuris pasižymi geriausiomis savybėmis, kadangi yra tinkamiausias naudoti šaltesnio klimato šalyse. Pradinėje biodyzelino gamybos stadijoje iš rapsų sėklų išspaudžiamas aliejus, kuris toliau nukreipiamas degalams gaminti, o šalutinė gamybos produkcija (išspaudos) yra aukščiausios kokybės pašarų gamybos žaliava. Joje yra daug baltymų, vitaminų ir mikroelementų. Maisto pramonės mokslo darbuotojai daug dirba siekdami iš jų gaminti kokybiškus ir palyginti pigius maisto produktus

Naujoje ES programoje taip pat siūloma maistui mažiau vartoti gyvulinės kilmės produkcijos ir taip sumažinti CO₂ koncentraciją atmosferoje. Palyginti su tradiciniais degalais, naudojant biodegalus į aplinką patenka daug mažiau kenksmingų medžiagų ir mažinama priklausomybė nuo importuojamų iškastinių energijos šaltinių, daugėja darbo vietų.

ES šalyse biodujų gamybai įprasta naudoti kukurūzų žaliąją biomasę. Šiuo metu yra labai nedaug augalų, kurie pagal sausųjų medžiagų derlių iš hektaro ir galimą biodujų išeigą prilygtų kukurūzams. Kukurūzų auginimo išlaidos yra mažesnės negu javų grūdams, todėl juos galima priskirti prie ekonomiškai geriausiai apsimokančių auginti kultūrų metano dujų gamybai. Biodujų gamybai skirtų kukurūzų auginimo technologija yra tokia pat, kaip ir skirtų silosui. Kukurūzų, skirtų žaliosios masės gamybai, pasėlių išplėtimas būtų naudingas ir dirvožemių našumo gerinimo programai.

***

Derėtų pagirti ūkininkus už tai, kad jų išaugintus grūdus ir rapsų sėklas perka tiek ES, tiek kitos turtingos šalys. Gerai žinome, kaip sunku yra patekti su savo produkcija į turtingų šalių rinkas. Reikėtų pagirti žemdirbius ir už tai, kad mūsų pagamintos augalininkystės produkcijos kokybė atitinka aukščiausius pasaulinius reikalavimus, o jos savikaina yra konkurencinga tarptautinėse rinkose.