Visoje Europoje politikų ir visuomenininkų lūpomis diskutuojama apie anglies dioksido, metano dujų, amoniako išskyrimo ir iškastinio kuro naudojimo mažinimą, pesticidų naudojimo ribojimus ir kt. Bet mažai kas kalba apie idėjas, naujus reikalavimus gyvulių augintojams.

Viskas įvardijama vienu skambiu pavadinimu – gyvūnų gerove, kuri apima platų reikalavimų spektrą. Diskutuojama apie saikingą vaistų naudojimą, apie gyvūnų laikymą geresnėmis negu reikalavimai sąlygomis, ilgesnę galvijų gyvenimo trukmę, reguliarius veterinarijos gydytojų vizitus, šeimos veterinarijos gydytojų idėją ir kita.

Antimikrobinių medžiagų naudojimo mažinimas yra vienas svarbiausių klausimų ir opiausių problemų. Sąmoningam veterinarijos gydytojui pikta girdėti gerokai įsigalėjusį terminą – profilaktinis antibiotikų naudojimas (skyrimas). Tiek mes, veterinarijos gydytojai, tiek gyvulių augintojai turėtume daugiau dėmesio skirti visoms profilaktinėms priemonėms, pagalbinėms ir alternatyvioms medžiagoms, norėdami apskritai sumažinti antimikrobinių medžiagų naudojimą. Pasaulyje yra sukurtos ir mums lengvai prieinamos vakcinos nuo įvairių pavojingų ligų. Aukšti higienos standartai, profilaktinių priemonių taikymas, norint apsaugoti nuo galvijų nagų ligų, infekcijos patekimo per spenio kanalą, nepriekaištinga pašarų kokybė ir gyvūnų tankio mažinimas laikymo vietose prisideda prie gyvulių ilgaamžiškumo ir didina ūkio ekonominį rentabilumą.

Tačiau būtina atsakyti ir į dar vieną klausimą, kuris dažnai visus klaidina: ar saikingas vaistų naudojimas visada yra atsakingas?

Paukščių augintojai nepavėlavo į žaliojo kurso traukinį

Specialistai, veterinarijos gydytojai, tikiu, ir didelė dalis ūkininkų žino apie antimikrobinių medžiagų, populiariau pasakius – antibiotikų, naudojimo problematiką gyvulininkystės ir paukštininkystės sektoriuje. Daug kas juokėsi iš mūsų kaimynų latvių, kurie Lietuvos paukštienos vartotojams pasiūlė produkciją, užaugintą be antibiotikų. Turiu pripažinti, kad ir aš, mokslų daktaro disertaciją rengęs apie naminius paukščius, kritiškai vertinau tokias galimybes. Tačiau šiandien lenkiu galvą prieš juos. Paukštininkystės sektoriuje konkurencija buvo negailestinga, tačiau perspektyviai, o svarbiausia, sveikai mąstantys pavieniai augintojai ar dideli ūkiai sugebėjo pakeisti gamybą pagal gyvūnų gerovės, higienos, produkcijos perdirbimo reikalavimus ir nepavėlavo į Europos žaliojo kurso traukinį. Rinka sudėliojo viską į teisingas vietas ir lietuviškos paukštienos gamintojai taip pat perorientavo savo gamybos strategijas į sveikų produktų gamybą.

Puikų pavyzdį rodo ir Suomija. Ši šalis sugeba užauginti broilerius ne tik nenaudodama antimikrobinių medžiagų profilaktiniais tikslais, bet ir be ligų protrūkių, kai tokios medžiagos būtų neišvengiamos. Ir to paslaptis – gamybos grandinėje laikomasi principo „juoda-balta“ (pas mus tai vadinama „pilna-tuščia“), kai po kiekvieno gamybos (auginimo) ciklo daroma 3 mėnesių pertrauka, paukštidė išvaloma ir dezinfekuojama.

Kolega iš Vokietijos papasakojo ir kitokių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Pietų Amerikos valstybėse (Peru, Ekvadore) broilerių skerdena pirmiausia apdorojama chloruoto vandens vonioje ir dar nardinama į antibiotikų voneles. Ir viskas tik dėl menkų reikalavimų skerdyklų patalpoms, jų temperatūros režimui. Paukščiai gabenami naktimis arba anksti ryte, kol oro temperatūra dar pakenčiama, tačiau skerdžiami ir mėsa apdorojama įdienojus, kai lauke tvyro sunkiai pakeliamas tropinis karštis.

Labai jautri įvairioms ligoms kalakutų populiacija, ypač taikant masinio auginimo technologijas. Ir čia galimi geri sprendimai, kurie leidžia visai arba iš dalies atsisakyti antimikrobinių medžiagų. Tai vakcinavimas nuo ligų ir nepriekaištingos laikymo sąlygos, t. y. higieniškas pakratas ir ribotas gyvūnų tankis paukštidėse, nes viena iš pavojingiausių bakterinių ligų į kalakuto organizmą patenka per kloaką – tupint ant nehigieniškų pakratų.

Profilaktikai – jokiu būdu ne antibiotikai!

Nenoriu plakti lietuvių botagu, bet yra sričių, kur mums dar reikėtų pasitempti. Vis dar trūksta pasitikėjimo galvijų produkcija: pienu, mėsa. Nesu tikras, ar galima pasiekti Šveicarijos lygį, kur kalnuose besiganančios karvės ėda žoles, savo botanine sudėtimi prilygstančias beveik vaistažolėms, todėl nereikia pasterizuoti pieno ir taip menkinti jo skonio savybių ir sudėties. Tačiau tai nereiškia, jog šveicarai nenaudoja antimikrobinių medžiagų bakterinės kilmės galvijų ligoms ir jų komplikacijoms gydyti. Tokiais atvejais įsijungia įvairūs kontrolės mechanizmai, griežta išlauka mėsai, pienui ir veikia sistema, garantuojanti tokių medžiagų naudojimo atsekamumą ir kontrolę.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2021 m. pradeda diegti elektroninę receptinių vaistų sistemą, kuri leis kontroliuoti gyvulininkystės ūkiuose naudojamų vaistų profilius ir kiekius. Tai labai rimtas žingsnis, kuris padės kontroliuoti ir sumažinti antimikrobinių medžiagų naudojimą.

Visada išlieka antra medalio pusė, t. y. šešėlinė nelegali vaistų rinka, su kuria susiduria visos ES šalys. Su šia problema galima kovoti tik didinant gyvūninės produkcijos gamintojų sąmoningumą. Be abejo, sveikos paukštienos pavyzdys parodė, jog ne mažiau prisideda ir vartotojų sąmoningumas renkantis sveikesnę produkciją, o tokia paklausa sudaro palankias konkurencines sąlygas.

Vardan teisybės reikėtų pateisinti tam tikrą profilaktinį vaistų naudojimą, tačiau tikrai ne antibiotikus.

Mokslininkai plačiai diskutuoja apie vaistų nuo kirmėlių naudojimą. Ar teisinga vartoti juos reguliariai, labiau orientuojantis į biologinį helmintų ciklą, ar pirmiausia daryti koprologinius tyrimus ir, atsižvelgiant į rezultatus (užsikrėtimo intensyvumą), skirti vaistus?

Laikant melžiamas karves, turint omenyje vaistų išlaukos reikalavimus, tenka orientuotis į laktacijos fazę (servis periodą), o ne helmintų biologinį ciklą. Dirbant su mėsiniais galvijais, smulkiaisiais atrajotojais, profilaktines dehelmintizacijas galime labiau priderinti prie helmintų biologinio ciklo, taip kova bus racionalesnė.

Žinoma, yra ir išimčių, kai negalioja nei viena, nei kita taisyklė. Galiu paminėti asmeninę patirtį, aptarnaujant vienintelę Lietuvoje bizonų bandą. Didžiausias iššūkis šiuo atveju labai išrankiems gyvūnams sugirdyti vaistus nuo kirmėlių. Ideali poodinė ar intraraumeninė injekcija, tuomet galime tiksliai dozuoti vaistų kiekį pagal gyvūno kūno svorį, sumažinti helmintų pripratimą. Tačiau laukinių gyvūnų (tai galioja ir kalbant apie mėsinių galvijų bandas, kai ūkyje nėra gaudyklių ar svarstyklių) organizme esančius parazitus padarome nekenksmingus labai netiksliu, neracionaliu, gana rizikingu metodu.

Lietuvoje turime dar vieną atsakingo vaistų naudojimo problemą – tai raminamųjų vaistų (galima daryti prielaidą, dažnai nelegaliai įsigytų) naudojimas, norint nuraminti piktus arba sunkiai į bandovežius pakraunamus galvijus, kurie vežami į skerdyklą. Vienas, mūsų žiniomis, dažniausiai naudojamų preparatų turi 24 val. išlaukos laiką skerdenai, tad labai tikėtina, jog ant mūsų stalų patenka jautiena su raminamųjų vaistų likučiais. Todėl veterinarijos gydytojų bendruomenė pasisako už mobilių skerdyklų atsiradimą Lietuvoje, tai išspręstų ne vieną problemą – būtų galima vietoje skersti ne tik neklusnius, bet ir traumuotus galvijus, kurie dėl gyvūnų gerovės reikalavimų negali būti transportuojami.

Pasitikėjimą turi stiprinti patys augintojai

Jeigu manęs paklaustų, ar tikiu lietuviškos produkcijos kokybe, atsakyčiau: „Ir taip, ir ne.“ Bet labiau tikiu lietuviška nei argentinietiška (vien jau dėl ekologiško produkcijos transportavimo aspekto) jautiena, labiau tikiu lietuviška kiauliena negu ispanišku vytintu kumpiu, labiau tikiu Lietuvos nei Danijos dedeklių kiaušiniais, labiau tikiu lietuviška aviena negu anglišku ar vokišku velykiniu ėriuku.

Bet dar labiau mano pasitikėjimą Lietuvoje užauginta produkcija sustiprintų patys augintojai, jeigu produkto kokybę garantuotų jų pačių man į akis pasakyti argumentai, o ne prekybos centre atspausdinta etiketė. Tikrai gerčiau pieną kartu su ūkininku iš vieno ąsočio, valgyčiau kepsnį nuo tų pačių grotelių kartu su ūkininkais, kurie pagamino tokį pieną ar užaugino tokią mėsą.

Tačiau žemės ūkis patiria didelį spaudimą gaminti kuo daugiau, o kuo daugiau, tuo sunkiau sekasi tausoti gamtos išteklius, gyvūnų sveikatą ir taip užsisuka užburtas ratas.