Žemaitijos ūkininkai Gražvydas, Rasa ir Artūras Kairiai pieninės ir mėsinės gyvulininkystės ūkyje veiklos turi per akis, tačiau energinga šeima su visais iššūkiais susidoroja be papildomos darbo jėgos. Tai pavyzdys, kaip noras ir pastangos padeda nuversti kalnus.

Palentinio (Šilalės r.) ūkininkas Gražvydas Kairys pieno ūkį įkūrė maždaug prieš du dešimtmečius. Kai po šešerių metų savanoriškos tarnybos Lietuvos kariuomenėje į ūkį sugrįžo sūnus Artūras, jis perėmė penimų galvijų ūkį. Dabar tėvo ir sūnaus ūkiuose – 60 melžiamų karvių ir, skaičiuojant su prieaugliu, 46 penimi pieniniai buliai.

Kairių ūkis kol kas – be modernių technologijų, tačiau tvarkingas, išpuoselėtas, kiekviename žingsnyje justi šeimininkų ranka. Gražvydas atsidūsta, kad be permainų, matyt, neišsivers – galvoje sukasi ūkio modernizavimo idėjos. „Planų tiek, kad bijau ir numirti“, – juokiasi ūkininkas. O jo dešinioji ranka sūnus Artūras tvirtai pareiškia: „Plėtra bus!“

Pasaulinė krizė užklupo pradėjusius statybas

Gražvydas mano, kad ūkininkauti pradėjo truputį per vėlai, žemės jau nebuvo pakankamai. „Iš pradžių priešinausi, nenorėjau ūkininkauti. Atrodė, kad vienam tai neįmanoma. Bet kai susivokiau, kad reikia kurti ūkį, supratau, jog šiek tiek pavėlavau“, – prisimena ūkininkas, dirbantis apie 120 ha žemės, iš kurios tik 40 ha yra nuosava.

Ūkininkauti kalvotoje Žemaitijoje nėra paprasta, be to, žemės čia ne itin derlingos. Kairiai labai priklausomi nuo gamtos sąlygų, nes jeigu tik stipriau palyja, įvažiuoti į nelygius, su kalvelėmis laukus tampa neįmanoma. Gražvydas tik šypsosi, kad jau įprato.

Kurį laiką Kairiai augino ir kiaules, vėliau pasiliko tik karves. Pieno ūkį pradėjo kurti nuo 3 karvių ir bandą didino pamažu – buvo 9, 11, 17 piendavių, kol senajame tvarte jos nebeišsiteko ir 2008 m. teko statyti naują. Gražvydui tuomet atrodė tvartas gerokai per didelis, o dabar jau stato priestatą užtrūkusioms. Greitai reikės tvarto ir penimų bulių prieaugliui.

Pasaulinė ekonomikos krizė Kairius užklupo nepalankiausiu metu, kai jie dėl statybų buvo paėmę paskolą iš pieninės. „Tada tai buvo didelis galvos skausmas...“, – nutęsia Gražvydas, prisiminęs užėjusį sunkmetį, vos pradėjus tvarto pamatus kasti. Pieninė pirmiausia atskaičiuodavo paskolą ir palūkanas, o kas likdavo, jeigu likdavo, sumokėdavo už pieną. Gerai, kad tada agronomės išsilavinimą turinti žmona Rasa dar dirbo mokykloje.

Gelbėjo ir išmokos, neužilgo ir prieauglis – šeima pradėjo penėti pieninių veislių buliukus, tai ir leido išgyventi. Dabar galvijų penėjimas tapo gana stipria ūkio atšaka.

Dėmesys genetikai pagerino ūkio rezultatus

Nuo 2020-ųjų ūkyje melžiama 60 karvių. Karvės laikomos palaidos – laisvę jos gavo pastačius naują tvartą. Tvartas – šalia namų, bet specifinio kvapo nėra, nes naudojami specialūs biopriedai srutoms.

Praėjusią vasarą Kairiai karves dar ganė, tačiau šiemet svarsto ganiavos atsisakyti, jeigu tik pašarų užteks. Pasak Rasos, ganant išlaidų daugiau, juk reikia vandenį vežti, aptvarus tverti. Bet didžiausia problema – pieno kokybė, nes šiltą pieną atvežti į šaldytuvą reikia iš tolokai esančios ganyklos. Taip pat ir išginti, ganyklą aptverti 60 karvių – tai ne dešimčiai, mamai antrina Artūras.

Karves melžia visa šeima – Rasa pradeda, atlikęs svarbiausius ryto darbus prisideda Gražvydas, pašėręs galvijus ateina ir sūnus. Darbo rankų, pripažįsta šeimos galva, ūkyje trūksta, ypač sunku būna prasidėjus pašarų ruošimo sezonui. Todėl, nori nenori, mintys apie ūkio modernizavimą galvoje sukasi. Ryžtis tam ypač ragina Artūras.

Kuo toliau, tuo daugiau Kairiai dėmesio skiria karvių genetikai – tai irgi Artūro iniciatyva. Jis greitai suprato gyvulių genetikos ir veislininkystės svarbą ūkio ekonominiams rezultatams. Neperspektyvios karvės brokuojamos, į jų vietą ateina aukštesnės veislinės vertės telyčios. Bandoje dominuoja holšteinizuotos juodmargės ir pieninės krypties simentalų karvės.

„Dabar jau ir produktyvumas neblogas, ir pieno kokybė gera. Geresnės genetikos karvių veršiai irgi labai skiriasi, daug kokybiškesni. Gaila, kad ūkininkavimo pradžioje genetikai neskyrėme tiek dėmesio. Sėklindavome karves su pigesne sperma, todėl pieno melždavome daug mažiau“, – pasakoja Rasa ir Gražvydas apie pasikeitusį požiūrį į veislininkystę ir jos naudą.

Gerinant gyvulių genetiką, praėjusiais metais vidutinis produktyvumas padidėjo beveik iki 8 t iš karvės, kasdien ūkyje primelžiama po toną pieno. Karvės veršiuojasi visus metus, tad pieno kiekio svyravimų nėra. Pieno kokybė gera, už ją gauna priedus, tik dar norėtųsi truputį padidinti baltymingumą, kurį, pasak Rasos, mažina senos karvės. Tačiau į bandą ateinančios naujos telyčios, neabejoja ūkininkė, padidins ir baltymų kiekį.

Gražvydas žino dar vieną priežastį, kuri lemia mažesnį baltymų kiekį piene – dėl darbo rankų trūkumo ne visada suspėja pačiu laiku nupjauti žolės, o jeigu ji tik nors truputį perauga, kokybė suprastėja.

Tačiau karvėms duodami visi būtini priedai, atliekama ligų profilaktika, todėl karvių sveikatingumas rūpesčių nekelia, mastitu ar medžiagų apykaitos ligomis jos neserga, veršiuojasi pačios. Rasa juokiasi, kad jų karvėms trūksta nebent šokoladinių saldainių.

Ūkio karvės – ilgaamžės, yra gyvenančių daugiau kaip 10 laktacijų. „Tai todėl, kad nesiekiame pernelyg didelio produktyvumo, tausojame jas“, – sako Artūras, o mama priduria, kad ir laikymo sąlygos prie to prisideda.

Pašarai gyvuliams jau dvi žiemas dalijami su pašarų maišytuvu-dalytuvu, tad vienodą racioną gauna ir karvės, ir buliai, laikomi viename tvarte – laisvas karvių laikymas įrengtas tvarto kairėje, rištinis bulių – dešinėje. Tik miltai atskirai dalijami.

Ūkio plėtros planuose – melžimo robotas

Daugiausia žemės skirta ganykloms ir pašarinėms žolėms, ūkininkai kasmet atsėja maždaug po 10 ha pievų, taip pat sėja 7 ha kukurūzų silosui, 8 ha grūdinių kultūrų – jas nukulia su savo senučiuku, anot Gražvydo, baigiančiu surūdyti kombainu. Bet tokiam plotui nukulti jis dar tinka. Gyvuliams papildomai perka koncentruotųjų pašarų, kuriuos atiduoda melžimo aikštelėje.

Dviejų krypčių gyvulininkystės ūkis vienai šeimai suteikia dar didesnį darbo krūvį, tačiau, pasak ūkininkų, vien tik iš pieno išgyventi būtų sunku, nors ir už buliaus gyvo svorio kilogramą „mokamos ašaros“. Tačiau vis tiek tai sukuria šiokią tokią pridėtinę vertę, gavus pinigus už bulių, tai juntama, skirtingai negu pardavus dviejų savaičių veršelį. „Mes juokaujame, kad buliai yra mūsų taupomasis bankas – atsiėmus „indėlį“, gali kažkur investuoti“, – sako R. Kairienė.

G. Kairys yra pasinaudojęs ES parama pagal Nitratų direktyvą, taip pat ūkiui modernizuoti. Tai padėjo pastatyti tvartą, įrengti mėšlidę, įsigyti traktorių, visą pašarų ruošimo techniką. Praėjusiais metais Kairiai investavo į automatinius mėšlo skreperius, kurie pakeitė daug metų tarnavusius Gražvydo sumeistrautus – nagingo vyro rankos ūkyje padeda nemažai sutaupyti.

Svarstant apie ūkio plėtrą, šeimoje daugiausiai aptarinėjama tema – melžimo robotas. Dabar turimam karvių kiekiui kaip tik vieno užtektų. Kairiai apvažiavo nemažai ūkių, domėjosi įvairių firmų technologijomis, apsisprendė, kokio roboto norėtų savo ūkyje. Bet didžiausia problema, aišku, maža superkamo pieno kaina, kuri labiausiai sulaiko nuo naujų investicijų. Gražvydas ir Rasa, jau nudegę per 2008-ųjų krizę, kol kas neskuba rizikuoti.

„Dabartinė pieno kaina stabdo investicijas, neleidžia nei mums patiems uždirbti, nei juo labiau žmonių samdyti“, – konstatuoja ūkininkai, svajojantys, kad nors metus galėtų gyventi stabiliai, nekrentant pieno kainai.

Ir šiuo atveju į pagalbą atskuba Artūras – bandos vadyba apgalvota taip, kad turėtų galvijų parduoti bent jau kas kelis mėnesius, o ne kartą per metus, kaip dažniausiai būna. Buliai penimi maždaug iki 20 mėnesių, kol pasiekia 600 kg svorį. Simentalai, nors ir pieninės krypties, gali užaugti iki 700 kg. 2020-aisiais pardavė 22 galvijus, gauti pinigai padėjo užkamšyti ūkio biudžeto spragas.

Bulių sveikatingumu jaunas ūkininkas pasirūpina pirmiausia užtikrindamas ligų profilaktiką. Pieniniai buliai neretai būna sunkaus charakterio, palyginti su mėsinių veislių, tačiau Artūras sako, kad bandoje yra keli mandresni buliai, tačiau šiaip jie nėra pikti ir agresyvūs.

Žemės ūkyje sunku, bet darbo visada bus

Rasa pasidžiaugia, kad abu vaikai – ir dukra Lina – buvo svarbiausi padėjėjai ūkyje, niekada nesikratė ūkio darbų. Tik jaunėlė, baigusi teisės studijas, pasirinko gyvenimą mieste. Tačiau dažnai sugrįžta į kaimą ir iki šiol padeda atlikti ūkio darbus.

„Gerai, kad Artūras liko ūkyje, kita vertus – negerai, kad vargti turės“, – atsidūsta Rasa, galvodama apie vaikų ateitį, ir priduria, kad sūnui pats svarbiausias darbas bus sukurti šeimą.

Baigęs mokyklą, Artūras negalvojo apie ūkininkavimą, jam labiau rūpėjo kiti dalykai – padirbėjo užsienyje, įgijo statybininko profesiją, šešerius metus buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Per tuos metus subrendo, suprato, ką nori gyvenime veikti ir grįžo į gimtuosius namus, kur giliai įleistos visos šeimos šaknys – išpuoselėta sodyba stovi ant Rasos gimtinės žemės, čia ji gimė ir augo, vos už trijų kilometrų yra Gražvydo tėviškė.

Ūkininkauti Artūrui patinka, jis jaučiasi savo vietoje, juk nuo mažens įpratęs prie ūkio darbų. Išmoko vaistus gyvuliams suleisti, baigė sėklintojo kursus.

Dabar jau ir įsipareigojimai ūkyje laiko – Artūras parašė du ūkio modernizavimo projektus, pagal antrąjį įsigijo galingą traktorių. „Gyvulininkystės perspektyva neabejoju, tik reikia ūkyje daugiau technologijų įdiegti. Bet kitaip ir nebus, be jų neišsiversime“, – svarsto A. Kairys. Tėvas pritaria, kad šiais neramiais, krizių purtomais laikais žemės ūkis visada išlieka ekonomikos flagmanu, tad darbo čia visada bus. „Žemės ūkis atspariausias visoms negandoms“, – pabrėžia Gražvydas.

Už tai jis ir pats dirba neskaičiuodamas valandų, ir vis dar mokosi – dalyvauja seminaruose, mokymuose, jo ūkyje Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės konsultantai ir specialistai vykdė bandymą, siekdami įsitikinti simbiotikų, kurie yra antibiotikų alternatyva, įtaka veršelių sveikatingumui ir produktyvumui. Itin įdomu buvo pasidalyti žiniomis su kitais ūkininkais diskusijų grupėse.

„Nenorime užsidaryti vien tik ūkyje, todėl bendraujame, kiek galime. Važiuojame į šventes, bendruomenės renginius, ekskursijas, bet dažniausiai po vieną. Ir visada vakare grįžtame tiesiai prie karvių“, – juokiasi šeimoje iškalbingiausia Rasa.

Abu su Gražvydu pripažįsta, kad nors ir pyksta dėl padėties žemės ūkyje, dėl pieno kainų, atsisakyti pieno ūkio nežada. „Visur gerai, kur mūsų nėra. Ateityje Artūrui gal bus lengviau, padės technologijos. Bet jeigu už mūsų darbą būtų atlyginama teisingai, nuotaika tikrai būtų geresnė“, – reziumuoja Žemaitijos ūkininkai.