Kauno r. ūkininkai Arūnas ir Daiva Dirmeikiai kartu su sūnumis plėtoja augalininkystės ūkius ir drauge dirba 1 000 ha žemės. Dar racionaliau išnaudoti turimus plotus, didinti dirvožemio derlingumą ir užauginti stabilų aukštos kokybės derlių – tokį tikslą kelia ūkininkai. Ir norėtų rasti papildomos veiklos ilgais žiemos mėnesiais.

Dirmeikiai yra aktyvūs Kauno rajono ūkininkų sąjungos nariai. „Patikėkite, ūkininkai puikiai žino, ko nori, tik gaila, kad per mažai paisoma jų nuomonės. Reikėtų, kad valstybė turėtų ilgalaikę strategiją bent dešimčiai metų, o dabar kaskart, keičiantis valdžiai, kinta ir strategijos“, – pastebi Arūnas ir Daiva Dirmeikiai.

Valdžios institucijose jie pasigenda tikrojo žemdirbių interesų atstovavimo. „Politikai kažkodėl mąsto, kad tik finansų ministras turi būti tos srities specialistas, o visi kiti gali būti iš bet kur atėję. Atrodo, žemdirbiai gali mokyti batsiuvius batus siūti, o batsiuviai – žemdirbius auginti duoną. Iš svarbių institucijų vadovų pirmiausia tikimės profesionalumo. Svarbiausia turėtų būti ne politinės pažiūros, o noras dirbti ir tarnauti žmonėms“, – tvirtą nuomonę turi A. Dirmeikis.

Taususis ūkininkavimas – natūralus pasirinkimas

Vyriausias sūnus Tomas priduria pastebintis, kad jau kuris laikas skleidžiama prieš ūkininkus nukreipta propaganda. „Neva esame gamtos teršėjai ir niokotojai, baisiai elgiamės su auginamais gyvūnais ir pan. Bet kai nuvažiuoji į Vakarų Europos šalis, pamatai, kad mes tikrai ne blogiausiai atrodome. Trąšų sunaudojame gerokai mažiau negu ES vidurkis, registruotos augalų produktų normos dažnai dvigubai mažesnės negu kitose ES šalyse“, – pastebi Tomas Dirmeikis ir priduria, kad geriausias lietuviškos žemės ūkio produkcijos kokybės indikatorius – pirkėjai, kurie vertina ir ieško būtent vietinės produkcijos. Žmonės jau įsitikino, kad visi mūsų žemdirbių pagaminti produktai – pienas ar mėsa, grūdai ar obuoliai – yra natūralesni, skanesni ir sveikesni.

Ūkininkai patikina, kad taususis ūkininkavimas yra natūralus jų pasirinkimas. „Jei purkšime bet kada ir bet kuo, bankrutuosime“, – mano Dirmeikiai. Ir Arūnas, ir Tomas turi agronominį išsilavinimą, todėl niekada aklai nesivadovauja standartinėmis purškimo schemomis, o jas derina prie konkrečios situacijos lauke.

Vidurinysis sūnus Vytenis studijavo finansų ir draudimo matematiką, o dabar darbuojasi ūkyje. Arūnas daugiau vadovauja, apžiūri laukus, priima sprendimus ir tik per darbymečius, tarkime, javapjūtę, dirba transportavimo darbus. Tomas su Vyteniu dirba žemę, sėja, kulia.

„Su Daiva turime tris sūnus. Jauniausią Tautvydą visada labiau domino informacinės technologijos, o Tomas su Vyteniu labai natūraliai įsiliejo į ūkį. Manau, kuriamas mitas, kad jauni žmonės tik ir laukia progos į miestą ištrūkti. Turime daug pažįstamų, kurių atžalos irgi noriai darbuojasi ūkiuose“, – pabrėžia Arūnas.

Jis pats dar mokyklos suole žinojo, kad studijuos agronomiją, ir jau 35-erius metus yra susijęs su šia sritimi. „Kai pradėjau dirbti kolūkyje, geras kviečių derlius buvo 5 t/ha. Šiandien mums 5 t/ha reikštų bankrotą. Vien jau tai rodo, kaip greitai kinta technologijos. Jei nesidomėtume naujovėmis, neieškotume naujų sprendimų, ūkis būtų pasmerktas. Kaip ir visas verslas, taip ir ūkininkavimas nuolat turi atsinaujinti“, – sako Arūnas.

Nedrąsi pradžia ir sklandi plėtra

Dirmeikiai ūkį pradėjo kurti 1992 m. nuo 7 ha žemės, kurią, atėjus Nepriklausomybei, padovanojo artimi žmonės. Iš pradžių niekas žemės nevertino kaip didelio turto, atvirkščiai, žiūrėjo skeptiškai ir svarstė, kas ir kaip ją dirbs, kai kolūkių neliks. „Šiandien kai kas bando neigiamai žvelgti į tuos žemdirbius, kuriems pavyko sukurti stambius ūkius. Bet jei žemės ūkį palygintume su kitomis verslo įmonėmis, tai ūkis būtų tikrai ne stambus, o vidutinis ar net smulkusis verslas. Vertinant pagal bendrąsias metines pajamas, mes tikrai nesilygiuojame į jokią stambesnę įmonę“, – sako Arūnas.

Ūkininkauti jis pradėjo atsargiai, ilgokai svarstė, ar reikia mažo sandėliuko, į kurį būtų galima susinešti derlių rankomis. Po kelerių metų suprato, kad baimintis nereikia, kad kolūkių sistema sugriuvo negrįžtamai, o ūkininkų ūkiai sparčiai žengia į priekį.

Nedrąsiai ėjo ir į SAPARD programą, bet įsigiję vakarietišką traktorių ir kombainą suprato, ką reiškia dirbti civilizuotai. „Pamatėme, kad esame pajėgūs įdirbti daugiau žemių, o jų tuo metu buvo daug – apleistų, apaugusių krūmokšniais. Supratome, kad su kombainu galime laisvai nukulti maždaug 300–400 ha plotą. Vėliau pirkome technikos už savo lėšas, dalį išsimokėtinai. Nevengiau naudotis bankų paskolomis, tik namų niekada neįkeičiau – suveikdavo savisaugos instinktas, kad kažkokios negandos atveju bent būtų kur su šeima gyventi. Liktume prie geldos, bet bent jau tą geldą turėtume“, – šypteli ūkininkas.

Jo manymu, technika po 7–10 metų virsta „rūdžių kibiru“, o žemė yra pagrindinė gamybos priemonė, ūkininkavimo pagrindas. Iš Dirmeikių dirbamų 1 000 ha apie pusė žemės yra valdoma nuosavybės teise. Ūkis priemiestinis, aplinkui daug komercinių žemių, logistikos centrų, besiplečiančių gyvenviečių. Tačiau vertinant pagal žemės našumo balą, tai nėra pati geriausia Lietuvos žemė – vidurkis yra 42 balai. „Sakyčiau, tai vidutiniai rodikliai. Tačiau tai nerodo, kad negalime užauginti gero derliaus“, – sako Arūnas.

Džiugino rekordiniai derliai

Trejus pastaruosius metus buvusios šiltos žiemos leido suprasti, kodėl vokiečiai, anglai ar prancūzai gauna didesnius derlius. Švelnios žiemos nenualina augalų, nesustabdo jų augimo, pavasarį būna ankstyvas ir veržlus startas. Neiššalusius, neužmirkusius, sveikus pasėlius pavasarį svarbu laiku ir deramai pamaitinti, nuolat stebėti ligas ir kenkėjus, ir tada jau laukti gausaus derliaus.

Jei kas garantuotų, kad visos žiemos bus tokios švelnios, būtų galima keisti veisles, ir vien tai padidintų derlingumą. Deja, niekas negali garantuoti gerų orų. „Kažkada esame sėję veislių, kurios Vokietijoje, Prancūzijoje ar Anglijoje puikiausiai auga, bet mūsų krašte neperžiemoja. Tokių atsisakome iš karto, nors jos ir būtų nepaprastai derlingos. Geriau mažesnis, bet garantuotas derlius“, – paaiškina A. Dirmeikis. Iš žieminių didžiausius plotus (60 proc.) užima veislės Skagen kviečiai, dar augina Julius, Etana kviečių.

„2020-ieji buvo rekordinio derliaus metai. Tai leido ūkininkams truputį atsitiesti po sunkaus periodo, kai ne vienas įklimpo į skolas ar apskritai atsisakė ūkininkavimo“, – tarsteli Arūnas ir čia pat priduria, kad nėra metų, kad kas nors negadintų nuotaikos. Tarkime, praėjusią vasarą žieminiai kviečiai smarkiai išgulė, bet, laimei, didesnių nuostolių dėl to nepatirta: gelbėjo labai geri orai nuimant derlių, nenuvylė ir modernūs kombainai. Kadangi nebuvo lietaus, kviečiai nebuvo priplakti prie žemės, o laikėsi per gerą sprindį nuo jos pakilę.

Smarkiai išgąsdino ir gegužės 12-ąją iškritęs gausus sniegas, kuris suguldė ir aplaužė žieminius rapsus. Vėliau jie pradėjo leisti naujas atžalas, žydėjo daugiau kaip mėnesį. Dalį rapsų ūkininkai kūlė po kviečių, nes leido subręsti sėkloms ant naujų atžalų. Bet galutinis rezultatas nudžiugino – rapsai davė 4 t/ha derlių. „Duok Dieve, kad būtų visi tokie metai. Kviečių vidurkis išėjo apie 9 t/ha, o kai kuriuose laukuose buvo pasiektas 11–12 t/ha derlingumas. Nustebino ir vasariniai miežiai – pasiektas 8 t/ha vidutinis derlingumas. Pupos, kurių turėjome 100 ha, užderėjo po 7 t/ha, skaičiuojant jau prekinį, išdžiovintą derlių“, – rekordinius skaičius vardija ūkininkai.

Tomas sako kasmet užsibrėžiantis viską padaryti tobulai, deja, korekcijų atsiranda dėl gamtos sąlygų, išlenda smulkių klaidelių, ir tobulo plano įgyvendinti vis nepavyksta. Daug dėmesio skiriama dirvožemio derlumui palaikyti, vien tam pasėti dobilai, kurie bus įterpti kaip žalioji trąša. Žemei gerinti ūkininkai yra bandę ekologiškai auginti lubinus. Tačiau, pasak Arūno, prie to sugrįžti nenorėtų: labai išplito piktžolės, o jų sėklos išlieka žemėje net iki 20 ir daugiau metų – nebežinai, ko tikėtis iš tokio lauko, kokią herbicidų normą pasirinkti. Dirvai gerinti naudoja ir posėlius. Bet jei pasiteisins dobilai, tai bus pagrindinis būdas žemės derlumui didinti.

Ūkininkai daug eksperimentuoja, bando ir juostinę sėją, ir supaprastintą žemės dirbimą, ir tiesioginę sėją į ražieną. Visada bandymus daro tame pačiame lauke: per vidurį lauko pasėja 20–30 ha kitokiu būdu – taip lengviau palyginti. „Kol kas nė vienas dirbimo būdas derlingumu neaplenkė arimo. Kasmet ariame apie 40 proc. žemės. Aišku, dar nesakome, kad viską išbandėme ir ištyrinėjome. Žinoma, po rapsų, po ankštinių augalų arti nereikia – gal ir gautume truputį didesnį derlių, bet jis nebūtų tiek didesnis, kad padengtų papildomas sąnaudas“, – skaičiuoja Tomas.

Dirvožemio kokybė gerėja

Pastaruosius 7–8 metus kviečių derlingumas visada siekia 7,5–8 t/ha, nors nepersistengiama nei tręšti, nei purkšti. Minimaliai naudojami ir augimo reguliatoriai: žieminiai rapsai augimo reguliatoriais purškiami rudenį, o pavasarį leidžiama augti; kviečiams dažniausiai pakanka vieno pavasarinio purškimo augimo reguliatoriais sumažinta norma.

Šilti ilgi rudenys verčia šiek tiek vėlinti žiemkenčių sėją, bet pernelyg ilgai nutęsti terminus būtų rizikinga, juk yra buvę, kad spalio viduryje užšąla. „Vis dėlto laikomės senųjų rekomendacijų: tarp rugpjūčio 15–25 d. pasėti žieminius rapsus, tarp rugsėjo 10–20 d. – žieminius kviečius“, – sako Arūnas.

Šiaudų iš dirvos neišveža, todėl visa organika sugrįžta atgal. Ir dar su kaupu! Prieš 7 metus Dirmeikiai padarė dirvožemių agrocheminius tyrimus, tuos pačius laukus tyrė ir praėjusį rudenį. Rezultatai maloniai nustebino – humuso, organinės anglies, fosforo, kalio padaugėję, tinkama ir pH norma, nes rūgščiuose plotuose naudojamos kalkinės medžiagos.

„Iš dalies jau ir patys buvome patikėję pastaruoju metu labai eskaluojama tema, kad žemė degraduoja, dirvožemis skursta, bet tyrimų rezultatai parodė ką kita. Norėčiau pabrėžti, kad labai neatsakinga kalbėti netiesą, nors kartais net ir mokslininkai žemdirbius kala prie kryžiaus. Visi, kas rašo ar kalba apie aplinkosauginius dalykus ar dirvožemio kokybės išsaugojimą, turėtų savo nuomonę pagrįsti tyrimų rezultatais“, – argumentuotos tyrėjų nuomonės pasigenda A. Dirmeikis.

Modernus elevatorius sumažino rūpesčių

Kol ūkis neturėjo savo elevatoriaus, produkcijos pardavimas buvo tikras galvos skausmas. Nebuvo galima deramai išvalyti ir paruošti grūdų, kad gabentų tiesiai į uostą, o kur dar stovėjimas eilėse prie elevatorių per javapjūtę. Po itin šlapių 2017 m. pribręsta investicijai į elevatorių, kurį pastatė įmonė „Dotnuva Baltic“. Bokštuose telpa apie 5 300 tonų grūdų, džiovykla kūrenama dujomis.

„Visuomet stengiamės galvoti bent 7–10 metų į priekį. Ekologiniu požiūriu nėra gerai naudoti daug dyzelino, o gamtinės dujos yra viena ekologiškiausių kuro rūšių. Pro mus kaip tik eina gamtinių dujų trasa, tačiau kai pradėjome aiškintis, supratome, kad jas naudoti būtų nuostolinga: turėtume mokėti nuolatinį mokestį ir įsipareigoti išdeginti tam tikrą dujų kiekį, taip pat, kaip ir visi komerciniai vartotojai, mokėtume ir vadinamąjį terminalo mokestį. Sausais metais džiovyklos gali net neprireikti, įprastais metais žemdirbiai jas naudoja labai sezoniškai – dvi ar tris savaites, tad mokesčiai tiesiog smaugtų. Tad pasistatėme šalia dujų saugyklą, į kurią vežamės suskystintas dujas, nors pro šalį eina gamtinių dujų trasa... Tai rodo valstybės neūkiškumą – smulkių, momentinių vartotojų tikrai nereikėtų užkrauti dideliais mokesčiais“, – svarsto Arūnas.

Pagal apskaičiavimus investicija į elevatorių turėtų atsipirkti per 10 metų, bet tikėtina, kad atsipirks greičiau. „Jei saugant grūdus kaina pakyla 15–20 proc., tai atsiperkamumas greitėja. Lapkritį ir gruodžio pradžioje intensyviai vežėme grūdus ir dabar likę gal trečdalis to, kas buvo saugojama. Transportą samdome, o vėlesnių vežimų kainos būna 20–25 proc. mažesnės negu per kūlimo sezoną. Pigesnis transportavimas irgi greitina bokštų atsipirkimą“, – sako Tomas.

Planuose – naujos veiklos paieškos

Kadangi ūkiui nuolat reikia apyvartinių lėšų, maždaug trečdalis derliaus parduodamas per javapjūtę pagal išankstines sutartis. Ūkininkai sako, kad pataikyti parduoti už aukščiausią kainą – labai sunku, o gal ir neįmanoma, net ir nuolat stebint biržos naujienas, todėl parduoda tada, kai kaina būna rentabili.

Dirmeikiai augina tradicinius komercinius augalus, o į naujus nišinius žvelgia atsargiai, nes iš patirties žino, kad dažniausiai jie būna probleminiai: pabandžius auginti, tenka greitai nuleisti sparnus, nes nėra produkcijos rinkos. „Dirbtinai stumti kažką auginti – nesąmonė, poreikį turi pasakyti rinka. Pirmiausia reikia žiūrėti, ko Lietuvai trūksta. Neatmetame galimybės ateityje net ir gyvulius auginti, jei to reikės valstybei“, – pabrėžia Arūnas.

Tomas ir Vytenis turi savo ūkius. Tėvų manymu, buvimas ūkio šeimininku suformuoja visai kitokį požiūrį, sustiprina norą dirbti, planuoti ateitį. „Visada su žmona galvojome, kad vaikai turi būti lygiateisiai verslo dalininkai. Padedame vieni kitiems, daug diskutuojame, kol priimame bendrą sprendimą“, – paaiškina Arūnas. Plėsti dirbamo žemės ploto Dirmeikiai neplanuoja, labiau norėtų žemių konsolidacijos ir papildomo verslo žiemai – tai sumažintų riziką nepalankiais metais ir padidintų ūkių stabilumą.