23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/12
Žemės ūkio žlugdymas okupacijų metais
  • Doc. dr. Algirdas JAKUBČIONIS, VU
  • Mano ūkis

Lietuvos žemės ūkiui sunkumų ėmė kilti 1939 m., kai, netekus Klaipėdos krašto ir uosto, krito prekyba žemės ūkio produktais. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas dar labiau smukdė prekybą, Lietuva neteko vienos svarbiausių rinkų – Anglijos, be to, ant minų užplaukė ir nuskendo prekybinis laivas „Kaunas“. Esminį smūgį žemės ūkis pajuto kraštą okupavus Sovietų Sąjungai ir pradėjus pertvarkymus, vedusius į ūkio žlugdymą. 

Marionetinė „liaudies vyriausybė“ 1940-ųjų vasarą skelbė, kad valstiečiai bus atleisti nuo mokesčių nepriemokų ir baudų, smulkiesiems valstiečiams nereikės grąžinti paskolų, paimtų iš bankų. Melagingas pranešimas ir tai, kad privati nuosavybė nebus liečiama. Tai galėjo sukelti įtarimų, nes žemė buvo žadama bežemiams ir mažažemiams, nors laisvos valstybinės žemės iš esmės nebuvo. Kaip ir kituose sovietų užimtuose kraštuose, kategoriškai uždrausta kalbėti apie kolūkius ir neigti, kad jie bus. Paskelbus Lietuvą sovietine, buvo priimta Deklaracija, skelbianti, kad žemė, jos gelmės, miškai, vandenys tampa valstybės nuosavybe, t. y. nacionalizuojami. Taip valstiečiai iš savininkų pavirto žemės naudotojais, neteko teisės žemę parduoti, dovanoti, įkeisti. Visa ūkių žemė, viršijanti 30 ha, buvo konfiskuojama. Jeigu savininko statuso netekimas buvo žiaurus smūgis savimonei, tai dalies žemės praradimas reiškė ir ekonominius sunkumus.

Vadovauti žemės ūkio pertvarkymams žemės ūkio ministru, o vėliau žemės ūkio liaudies komisaru buvo paskirtas komunistuojantis agronomas Matas Mickis (1945–1953 m. buvęs Žemės ūkio akademijos rektoriumi). Vykdyti reformą turėjo Valstybinė žemės komisija, kuri jau rugpjūčio mėnesį paskelbė Žemės fondo įstatymą. Į Fondą buvo paimamos visos valstybinės ir savivaldybių žemės, dvarininkų žemės su pastatais ir inventoriumi, bažnytinės žemės, neūkininkavusių miestiečių ir visų valstiečių žemės, paliekant po 30 ha. 1940 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais iš 50–100 ha turėjusio 5 561 ūkio buvo paimta 199 000 ha, iš 30–50 ha dydžio 15 858 ūkių nusavinta 134 000 ha. Net ir iš turėjusių iki 30 ha 1 150 ūkių buvo atimta 16 589 ha. Bažnyčia neteko 17 614 ha, vienuolynai 1 511 ha žemės. Iš viso konfiskuota 608 000 ha žemės. Žemės reikėjo ir sovietinei kariuomenei. Kariniams aerodromams, poligonams buvo paimta 19 810 ha. Nustačius 800 m pasienio zoną, joje buvusios 24 300 ha ūkininkų žemės taip pat nusavintos. Netekus dalies žemės, reikėjo keisti pasėlių struktūrą, mažinti apsėjamus plotus. Praradus ganyklas, ribojant pašarų auginimą, mažiau laikyti galvijų ir kiaulių. Tai neišvengiamai vedė į žemės ūkio gamybos sumažėjimą.

Žemės nusavinimas

Kita sovietinės reformos ypatybė buvo žemės dalijimas jos neturintiesiems. Žemės gavo 71 000 mažažemių ir bežemių. Pastarųjų naujas ūkis vidutiniškai turėjo 7,53 ha. To meto sąlygomis toks ūkis gal ir galėjo išmaitinti šeimą, bet nepajėgė tiekti pieno, mėsos, grūdų pardavimui, žaliavų – pramonei. Todėl jau greitai sovietiniai propagandistai pradėjo aiškinti, kad smulkus ūkis neturi perspektyvos, smulkioji gamyba ribota. Tai reiškė ideologinį paruošimą kolūkių steigimui. Be to, žemių nusavinimas supriešino kaimynus, sukiršino kaimą. Dėl šios priežasties iki 1941 m. vasario žemės atsisakė 4 492 naujakuriai (žemės plotas – 29 838 ha). Spaudoje rėkiant apie „kovą su buožėmis“, žemės atsisakė apie 500 ūkininkų. Tai prisidėjo prie sumaišties, o ir žemė liko nepanaudota. Sovietinis režimas nusavino daugiau kaip 5 000 arklių, 7 600 karvių, 3 580 kiaulių, ūkininkai neteko 29 traktorių, 100 motorinių ir 107 arklinių kuliamųjų, 119 kertamųjų, 189 pjaunamųjų. Iš esmės neliko samdinių, nes nustatytose samdos taisyklėse buvo nurodytas privalomas mokėti minimalus darbo užmokestis, 8 val. darbo diena, kurios laikytis buvo privalu ir sėjos ar derliaus nuėmimo metu. Samdinys turėjo gauti mokamas atostogas, būti aprūpintas gyvenamąja vieta, kuru ir šviesa, t. y. žibalinėmis lempomis ir žibalu, nes kaime elektros nebuvo.

Baudžiavos laikų grąžinimas

Į naujus 1941 metus ūkininkai žengė su nerimu. Labai greitai jis virto baime dėl to, kas bus toliau? Buvo paskelbta, kad iki kovo 1 d. privaloma sumokėti mokesčius už žemę, turėtą iki 1940 m. nusavinimo. Šis atgalinis mokestis buvo 100–200 proc. didesnis už buvusį. Jei turėta samdinių, mokestis didintas dar 50 proc. 1941 m. gegužės 14 d. paskelbti mokesčiai už 1941 metus. Sužinota, kad už 1940 metus atgaline tvarka nustatomas dar papildomas 25 proc. mokestis grūdais. Sovietų Sąjungoje kolūkiečiai nuo 60 arų sklypo mokėjo mokestį ne tik pinigais, bet ir auginamomis daržovėmis ir vaisiais. Taip ir Lietuvos valstiečiai turėjo pristatyti nustatytą kiekį burokų, morkų, svogūnų, obuolių ar agrastų. Tada ir nuėjo per kraštą posakis: „rusai grąžino baudžiavos laikus“.

Naujovė kaimui buvo mokestis, taikomas galimam pajamingumui, t. y. kiek pajamų galima gauti iš ūkio. Nustatyta, kad vieno hektaro dirvos pajamingumas sudaro 300 rublių, pievų – 120, sodų ir uogynų – 380, karvės – 230, arklio – 200, kiaulės – 160 rublių. Taip apskaičiavus pajamingumą, jis galėjo būti apmokestinamas nuo 2 iki 15 proc. Ir dar buvo pridėta, kad jei ūkis turi ne darbo pajamų (inventoriaus, žemės ūkio mašinų nuoma), tai pajamingumo mokestis padidinamas 25–50 proc. Paskelbti ir pagrindiniai mokesčiai, susiję su žemės plotu. Ūkis, turėjęs iki 5 ha, privalėjo nuo hektaro pristatyti 100 kg grūdų, 5–10 ha – po 125, 15–20 ha – po 200 kg, didesnis kaip 25 ha – 250 kg. Taip pat reikėjo pristatyti panašų kiekį bulvių nuo hektaro. Mėsos ir pieno privalomi pristatymai buvo nustatyti ne nuo turimų gyvulių skaičiaus, bet nuo žemės. Ūkis iki 5 ha per metus privalėjo pristatyti 30 kg mėsos ir 225 kg pieno. Didesnis – daugiau. Pavyzdžiui, Biržų apskrityje 30 ha ūkis privalėjo per metus pateikti: 5,8 t grūdų, 4,2 t bulvių, 2,4 t pieno, 300 kg mėsos, 6,6 kg vilnos. Jei naudojo samdinius – 50 proc. pristatymų daugiau. Tai reiškė paprastą dalyką: kuo greičiau surinkti produkciją iš Lietuvos, nusmukdyti pajėgesnius ūkius ir pastūmėti kraštą į kolūkinį ūkininkavimą. Atsižvelgiant į mokesčių dydį, prieš „buožes“ nukreiptas priemones, žemės ūkio sužlugdymas galėjo trukti 2–3 metus. Po to – kolūkiai.

Priemonės kėlė ne tik baimę, bet ir juoką. Ypač propagandistų publikacijos. Vienas aiškino, kad „Raudondvario valstiečiai pareiškė, kad jei savo produktų neturėsią, tai pirksią, tačiau vis tiek neliksią skolingi didžiajai tėvynei“. Realybė buvo kitokia. To meto laikraštis „Tarybų Lietuva“ rašė: „Pakuonio... valstietis atsisakė pristatyti grūdus, bet patikrinus aruodus (t. y. atlikus kratą – aut. past.) grūdų rasta“. Simno valstietis, valdęs 63 ha, „turėjo pristatyti 3 937 kg grūdų, pristatė vos 400 kg ir pareiškė daugiau neturįs... turėjo 20 000 kg.“ Vėliau rašyta: „teismai jau baudžia nevykdančius pristatymo“. 1941 m. jie bus tremiami.

Kooperacijos įmonių žlugdymas

Ėmė žlugti ir „Pienocentro“ veikla. Dalį karvių nusavinus, mažėjo vidutinių ūkių, stačiusių pieną, o naujakuriai to ir daryti nepajėgė. Sovietinė orientacija, kad pieną pristatytų „darbo valstiečiai“ perspektyvų neturėjo. Per metus pieno statytojų skaičius sumažėjo 4 kartus, iki 8 040. Pieninėse prasidėjo sovietinė netvarka, kai ėmė trūkti net bidonų atvežtam pienui supilti. 1940 m. buvo nacionalizuota AB „Maistas“ ir pavadinta Valstybiniu mėsos perdirbimo trestu. Jam buvo priskirtas visas mėsos supirkimas, nacionalizuotos skerdyklos, mėsos perdirbimo įmonės. Nacionalizuota kooperatyvų sąjunga „Linas“ tapo Sąjunginio linų paruošų susivienijimo „Zagotlion“ kontora Lietuvoje. Įsteigta Sovietų sąjungos žemės ūkio banko Lietuvos respublikinė kontora perėmė nacionalizuotą Žemės ūkio ir Kooperacijos banką. Lietuvoje neliko sukurtos kooperacijos.

Sovietinės inovacijos

1941 m. žemės ūkyje pradėtos diegti sovietinės inovacijos, pirmiausia Mašinų ir traktorių stotys. Planuota, kad bus įsteigtos 42 stotys, kiekviena turės po 10 traktorių. Jos negalėjo padėti valstiečiams įdirbti žemės, nes imtos organizuoti tik po pavasario sėjos, kelių traktorių valsčiuje panaudojimas tegalėjo būti minimalus. Ir vėl neapsieita be pompastikos. Buvo rašoma, kad mechanizatorių kursus baigė net 8 moterys, kad juos lankė 3 beraščiai, kurie „per 3 mėnesius išmoko skaityti, rašyti ir traktorių valdyti...“

Visiškai nauju reiškiniu Lietuvoje buvo pradėti kurti tarybiniai ūkiai (sovchozai). Jie buvo steigiami dvarų pagrindu, perėmus visą žemę, inventorių, gyvulius ir kumečius pavadinus žemės ūkio darbininkais. Tokie ūkiai labai greitai diskreditavo žemdirbystę, nes jau po pusmečio režimui prisiėjo priimti nutarimą, kad jiems vadovautų „tik su žemės ūkiu susipažinę asmenys“. Susipažinę, nereiškia išmanantys. 1941 m. pradžioje juose laikytiems gyvuliams ėmė trūkti pašaro, sėjos darbai buvo prastai organizuoti. Todėl jiems valdyti 1941 m. balandį įkurtas Grūdų ir gyvulininkystės tarybinių ūkių liaudies komisariatas. Nuo prasto darbo tai negelbėjo.

Sovietų okupuota Lietuva negalėjo likti be kolūkių. 1940 m. rugpjūtį dalis sovietinės Baltarusijos teritorijos, kurioje gyventojų daugumą sudarė lietuviai, buvo priskirta Lietuvai. Joje buvo 3 kolūkiai: „Stalino“, „Vorošilovo“ ir „Iskros“. Taigi kolūkiai-kolchozai atsirado. Sovietinė valdžia deklaravo, kad „jei valstiečiai nori, tegu kuria kolūkius“. Tai reiškė privalomą nurodymą kurti kolūkius, tik vaizduojant, kad iniciatyva eina iš apačios. Sovietmečiu kai kurie ekonomistai rašė, kad kolūkių buvo. Ar tai tiesa, atsakys jauno istoriko Antano Terlecko studija. Tik aišku viena, Lietuvos ūkininkai negalėjo norėti steigti kolūkius, galutinai netekti naudojamos, vis dar sava suvokiamos žemės ir tapti samdiniais, kumečiais. Galbūt kiek kitokia situacija klostėsi buvusių dvarų kumečių gyvenime. Dvarus nacionalizavus, neliko pas ką dirbti, neliko pajamų, ne visas dvarų žemes dalino, ne visi ir savarankiškai ūkininkauti galėjo. Kaip skatintina iniciatyva buvo aprašytas atvejis Darbėnų valsčiuje, kur 5 kumečių šeimos įsteigė kolūkį. Tai labai panašu į propagandinį melą, nes rašant apie kolūkiečių įsipareigojimus sakoma, kad iš kiekvienos karvės jie įsipareigojo gauti po 7 000 kg pieno (1939 m. iš karvės vidutiniškai buvo primelžiama 1 500 kg, iš kontroliuojamos – 2 815 kg pieno. Neįtikėtina, kad kolūkinė karvė duotų 3–4 kartus daugiau pieno nei ūkininko). Juokingai nuskamba pareiškimas „gauti iš kiekvienos paršavedės po 18 paršelių“. Gal ir buvo įmanoma buvusiame dvare rasti vietos dar vienam įsipareigojimui „raudonajam kampeliui“, kuriame būtų „skaitomi laikraščiai, klausomi pranešimai, klausoma radijo“.

Visi sovietiniai pertvarkymai ir žlugdymai nutrūko 1941 m. vasarą. Vienos neišvengiamos blogybės buvo atidėtos iki 1944 metų, kolektyvizacija – iki 1948-ųjų.

Po nacių padu

Sovietinį režimą Lietuvoje keičiant nacistinės Vokietijos okupacijai įvyko sukilimas Nepriklausomybei atkurti. Sudaryta Laikinoji vyriausybė priėmė denacionalizacijos įstatymus, atkūrė privačią žemės nuosavybę, grąžino ją tiems, iš kurių buvo atimta po 1940 m. birželio 15 d. Tiesa, ne daugiau kaip 60 ha šeimai. Vokietijai iš Baltijos valstybių sudarius administracinį vienetą Ostlandą, Kaune pradėjo veikti Lietuvos generalinis komisariatas. Jo struktūroje buvo Ūkio skyrius, vadovavęs keturių apygardų ūkio skyriams, kuriuose buvo po 10 žemės ūkio reikalus tvarkiusių valdininkų. Kiekvienoje apskrityje komisariato paskirti pareigūnai tvarkė žemės ūkio reikalus, stengėsi kuo geriau ir daugiau jį išnaudoti Vokietijos interesams, dalindavo žemes vokiečių kolonistams. Priklausomai nuo ūkio pajėgumų buvo nustatomas toks mokesčio dydis, kad paliekamų produktų užtektų pragyventi ir užtikrinti ūkių reprodukciją. Mokesčiai buvo dideli, valstiečiai neišgalėjo jų sumokėti, todėl keletas šimtų Suvalkijos valstiečių buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Nepaisant tokių priemonių, per okupacijos metus pieno prievolė buvo įvykdyta 40 proc., grūdų – 50 proc. Siekdamas surinkti kuo daugiau produktų ir pasinaudodamas prekių trūkumu, nacių režimas įvedė „taškų sistemą“. Pavyzdžiui, už vieną 101–110 kg kiaulę buvo duodami 4 taškai, už toną bulvių – 5 taškai. Vienas dalgis buvo įvertintas 4 taškais, 1 kg vinių – 2 taškais. Tai buvo itin nelygiaverčiai mainai, bet vadovautasi principu, jei ūkininkui labai reikia prekės, jis pristatys nurodytą kiekį produktų.

Kita Vokietijos vykdytos politikos žemės ūkyje kryptis – žemių kolonizavimas. Buvo paskelbta, kad visą žemę atgauna vokiečiai, jos netekę per 1922 m. reformą. Žemė grąžinama tiems, kurie ją turėjo, bet 1940–1941 m. repatrijavo į Vokietiją. 1942 m. pabaigoje tokių pargrįžusiųjų jau buvo 24 686 ir jie turėjo vidutiniškai po 25 ha. Vokiečiams galėjo būti skiriama žemės Lietuvoje, netoli Rytų Prūsijos, nusavinus ją iš Tauragės, Marijampolės, Vilkaviškio apskričių valstiečių. Paėmus žemę, ūkininkas turėjo išvykti, pasiimdamas po 15 kg maisto šeimos nariui, vieną karvę, kiaulę, 5 vištas, namų apyvokos daiktus. Iš minėtų apskričių buvo iškeldinta beveik 13 000 žmonių, atimta apie 33 000 ha žemės, 860 arklių, 810 karvių, 262 000 cnt bulvių. Lietuviai ūkininkai buvo perkeliami į Vilniaus kraštą, nusavinus ūkius iš lenkų ir rusų, juos išsiunčiant į darbus Vokietijoje. Lietuviams apsigyvenus lenkų ūkiuose, neišvengiamai kildavo tautinė įtampa. 1943 m. Lietuvos kaimuose jau gyveno 3 688 vokiečių šeimos (18 595 asmenys), turėjusios 91 tūkst. ha žemės. Neapsikęsdami tokios nacių politikos trys iškilūs visuomenės veikėjai – buvęs prezidentas K. Grinius, buvęs žemės ūkio ministras J. Aleksa ir 1922 m. žemės reformos rengėjas M. Krupavičius – nusiuntė Memorandumą generaliniam komisarui. Jame reikalavo sustabdyti žemių kolonizavimą, grąžinti žemę ūkininkams. Protestuotojai buvo ištremti, kolonizacija tęsėsi.

1944 metais einant frontui per kraštą, ūkiai kentėjo nuo arklių nusavinimų, produktų paėmimų, plėšikavimų, pasėlių sunaikinimų. Maišatį kėlė kolonizatorių pasitraukimas, Suvalkijos valstiečių sugrįžimas į gyventas vietas. Sovietams reokupavus Lietuvą, valstiečiai dar bandė atkurti ūkius, tačiau greitai šios pastangos buvo nutrauktos.