Lietuvos liaudies buities muziejaus vyriausioji muziejininkė Vida OLECHNOVIČIENĖ juokauja, kad kai baigusi Vilniaus universitete istorijos studijas atėjo į XIX amžių, taip jame gyvena iki šiol. Jai ypač svarbu, kad kiemai ir pastatai atgytų, įtrauktų lankytojus. „Juk materialaus paveldo negali atplėšti nuo nematerialaus. Tik taip muziejus tampa gyvas ir patrauklus,“ – teigia muziejininkė.

Melancholiškai žiūrėdama į antraisiais namais tapusio medžio kultūros (taip senąją kultūrą apibūdino etnologė Angelė Vyšniauskaitė) muziejaus gamtą, moteris daug ką lygina su medžiu: šaknimis jis maitinasi ir semiasi stiprybės, taip išlaikydamas kamieną ir augindamas šakas. „Jei medis neturi šaknų ir šakų – jis rąstas. Daug kam gali praversti ir būti naudingas, kas ypač akivaizdu čia, senosios medinės architektūros muziejuje, bet jis jau, deja, nebegyvas“, – filosofiškai nusiteikusi pašnekovė.

V. Olechnovičienė dalijasi savo darbo, kai tenka bendrauti ir su mokyklinukais, ir į svarbią gyvenimo šventę einančiais žmonėmis, patirtimis. Šį sezoną jai įstrigo tradicinio mergvakario dalyvių žodžiai, ištarti su savotiško pavydo gaidele: „Kaip įdomiai jie seniau gyveno...“

„Žinoma, ir šiuolaikinė šventė, jei ji paliečia giliausias širdies stygas, išlieka visam gyvenimui, o įpinta seniena joje tampa bene didžiausia naujiena. Taip ir vystosi tradicija, pulsuodama kaip šaltinis, todėl dabar ir nebijome pripažinti, jog ji gyva, ne dogma, ne atgrasi dabarties žmogui“, – poetiškai tradicijos ir dabarties sąveiką apibūdina žinovė.

Lietuvos liaudies buities muziejuje gausu įvairių edukacijų, nuolat rengiamos ne tik visiems gerai žinomos šventės Užgavėnės, Velykos, Žolinė, Adventinis miestelis, bet ir retesnės – Balto ožio diena, Oninės, Gandrinės ir kitos. Be to, organizuojami edukaciniai užsiėmimai, tampantys mergvakarių ir bernvakarių, tuoktuvių ir krikštynų šventės dalimi. Rengiamos savaitgalių iniciatyvos, kur vienoje sodyboje ar pastate improvizuotai paliečiama kokia nors tema.

Įdomu tai, kad nuo 1981 m. Lietuvos liaudies buities muziejuje, bene pirmame Lietuvoje, pradėta rengti masinė Užgavėnių šventė, vėliau sutraukdavusi ir iki 30 tūkst. lankytojų. 1990-aisiais jame atšvęstas pirmas viešas Velykų renginys nepriklausomoje Lietuvoje. „Ir pas mus ateina naujos technologijos, kompiuteriai ir vizualizacija, bet man pačiai šis muziejus tuo ir autentiškas, kad čia gyvas senasis kaimas, kad galima rankomis paliesti senuosius darbo įrankius, pasigrožėti medinės architektūros paveldu, įsijausti į mūsų protėvių gyvenimo būdą ir ritmą, kad beveik 200 ha teritorijoje galima pajusti gamtos terapiją palikus naujas technologijas kažkur toli“, – kalba Vida.

Unikalus lietuvio kodas

Muziejininkė mano, kad mes kiekvienas matome pasaulį per savo patirtį. „Žmogus yra tuo, kuo nori būti. Jeigu vaikai nori būti labiau anglais ar amerikiečiais, tai čia mes, suaugusieji, turėtume kokiu gražiu būdu tą jų įsitikinimą perkeisti, pakreipti, – įsitikinusi jau apie 30 metų edukacijas vedanti muziejaus specialistė. – Jeigu nerasime bendrų vertybių, neišliksime.“

Į muziejų atvykstantys vaikai labai įvairūs. Vieniems, meniškesnės prigimties, viskas įdomu, jie smalsūs. Kitiems reikia daugiau veiklos, judesio, tempo. Tam muziejuje reikia išskirtinai didesnių resursų. Svarbus ir tėvų pavyzdys: kai tėvams įdomu, tai ir vaikai įsitraukia. Mokytojo nuostatos bei tai, kaip jis paruošia ir nuteikia moksleivius – taip pat svarbu. V. Olechnovičienė tarsteli, kad ją pačią, kilusią iš Širvintų rajono vienkiemio, studijoms įkvėpė istorijos mokytojas Stasys Dačka. Jis buvo autoritetas, kuris uždegė daugelį.

Paklausta, koks lietuvio paveikslas išryškėja žvelgiant į senovę, muziejininkė teigia, kad darbas ir dorovė ano meto žmonėms buvo gretimos sąvokos. Lietuviai mokėjo linksmintis ir dalintis. Anot jos, senovės lietuviai – jaučiantys proporcijas tarp grožio ir praktiškumo bei funkcionalumo, gyvenantys pagal gamtos ritmą. Gerbiantys supančią aplinką, bendruomeniški ir pozityvūs – savybės, nepraradusios aktualumo ir dabar. Nagingi. Nelaukė pašalpų, nors šalpa bendruomenėje buvo savaime suprantamas dalykas, kurį skatino ir papročiai.

Santykis su senąja kultūra

Esame persisotinę įvairių mugių, renginių, vaizdinių, mokymų ir kito. Kone kas savaitę ir didžiuosiuose miestuose, ir mažuose miesteliuose klega šventės: Kaziuko ar amatų mugės, sėjos pradžios ir derliaus šventės, renginiai, jau artėtų Advento vakaronės. Šiuo metu tai sustabdė pandemija. Bet apskritai visi kultūriniai masiniai renginiai pristinga originalumo: programos vienodos, tautodailininkų dirbiniai kone tik paprasčiausios praktinės vertės, o tos pačios vietinės žvaigždės keliauja iš vienos vietos į kitą.

Vida taktiškai apmąsto kelias šių dienų realijų puses. Ji supranta ir pabrėžia, kad visi siekia išgyventi, o kad išgyventų, turi atsižvelgti ir į masinį skonį. Kai kuriems miestams galbūt nėra galimybių įsigilinti į savo vietos unikalumą, kultūrinį palikimą. „Šiuo metu neturiu kategoriškos nuomonės jokiu klausimu, ieškau kiekvieno elgesio pateisinimų, nors kažkada buvau kitokia, – atvira specialistė. – Tam, kad užsidirbtum, turi tenkinti poreikius, kokie jie bebūtų. Pavyzdžiui, populiarėjančios kulinarinės kelionės. Puiku, kad jos vykta, bet muziejus nėra vien tik maitinimo įstaiga. Labai sunku išlaviruoti tarp poreikių patenkinimo ir žmogaus kilstelėjimo į aukštesnį dvasinį lygį. Edukacija ir švietimas turi būti kažko gilesnio sužadinimas, kad žmogus norėtų ne tik atsigerti ir pavalgyti, o kad jam dūšią paliestų ir jį bent jau per nago juodymą apšviestų, paskatintų stiebtis aukščiau.“

Širdžiai mieli atradimai

Širdžiai mielas ir dabar vaisius duodantis – kartu su kitais muziejaus darbuotojais Vidos parengtas edukacinių užsiėmimų, skirtų šeimos papročiams, ciklas. O buvo taip. Į muziejų važiavo ir dabar važiuoja jaunavedžiai, vestuvininkai jau po oficialios ceremonijos pasifotografuoti, išgerti šampano. 2000 m. viena mergina, tekėdama už norvego, paprašė pravesti kažką įdomaus vestuvių tema.

Pasinaudojusi publikacijomis apie XIX–XX a. pr. vestuvių papročius ir muziejuje įrengta mergvakario ekspozicija, V. Olechnovičienė paruošė specialų scenarijų. Jaunavedžius prie vartų pasitiko tautiniais drabužiais, priminė, kodėl būtent šioje vietoje senais laikais ir dabar dar labai dažnai jaunuosius tėveliai sutinka su duona, druska, vandeniu. Pagal tverečėnų paprotį patepė jų lūpas medumi. Žengiančius per slenkstį jaunavedžius apibėrė grūdais, apgobė kailiniais. Dalyviams buvo paaiškintos simbolinių vietų (vartų, slenksčio, stalo, krikštasuolės), daiktų (medaus, grūdų, kailinių) bei veiksmų prasmės. Gryčioje jaunieji atliko keletą darbų, pasinaudodami senoviniais rakandais. Išsiaiškintas tradicinių vestuvių veikėjų vaidmuo, kraičio, vestuvinio sodo, rūtų vainiko ir nuometo prasmės.

Užsiėmimai, varijuojant scenarijumi, vyksta iki šiol. Be to, sukurti renginiai mergvakarių ir krikštynų dalyviams. Apie krikštynas V. Olechnovičienė kalba labai jautriai, švelniai ir teigia, kad tai šventė, ženklinanti svarbiausio šeimos tikslo – giminės pratęsimo – pasiekimą, savotiška šeimos sukūrimo kulminacija. Prieš dešimtmetį paruoštas scenarijus bernvakario dalyviams. „Atrodytų, žaidžiame ir pramogaujame, o iš tikrųjų pažįstame senųjų kaimo papročių formas, suvokiame jų turinį ir atrandame bendrumą ir žmogiškas vertybes“, – dalijasi darbo pilnatve Vida.

Dabartinėmis masinės jaunimo emigracijos, globalizacijos aplinkybėmis tokia veikla įgauna didelę svarbą. Beveik visada grupėje būna svečių iš kitų kraštų. Daugelis grįžta, ir ne kartą... Žinoma atvejų, kai pakartotinai dalyvaujama užsiėmimuose, pakeitus vaidmenis (jaunikis, tapęs liudininku, pamergė – nuotaka ar krikštamote ir kt.). „Ribiniuose gyvenimo momentuose žmogus ypač jautrus. Išgyvenimai užfiksuojami ilgam“, – atvira muziejininkė.

Kad nenutrūktų tautos šaknys

Pažinti savo tautos šaknis svarbu, kad suvoktum esąs tautos dalimi, kad jaustum savo vertę, nebūtum asimiliuotas ir neįdomus svetimkūnis kitiems, kad perduotum tautos kodą palikuonims, taip užtikrindamas tolesnį tautos išlikimą.

„Tautos šaknys – praeities kultūrinis paveldas, formuojąs ją kaip savitą vienetą, išskiriąs ją iš kitų, suteikiantis stiprybės, maitinantis ir palaikantis gyvybingumą“, – pakiliai kalba paveldo puoselėtoja.

Kai kurios šaknys – nutrūksta. Ir tai, kas mus pasiekė, jau šimtmečiais nugludinta ir išgryninta, pernešta per mums net nežinomas evoliucijos pakopas ar vingius.

„Dar kai kuriose šiuolaikinėse vestuvėse yra tokia apeiga, kai tėvai perduoda jaunavedžiams simbolinę ugnelę – šeimos židinį. Jos esmę lengva suprasti, apsilankius mūsų muziejaus unikaliame pastate – nume“, – pokalbį baigia Vida Olechnovičienė, primindama, kad numas – senovinis būstas. Muziejuje jis išlikęs iš tų laikų, kai šalia trobos buvo statomas ūkinis pastatas. Manoma, kad numas buvo pirmykštis šeimos būstas su atvira ugniaviete. Tegu protėvių ugnis – gal simboliška – dega mumyse, o mes ją vis pakurstykime.