Norint pamatyti pelėdą Hedvigą, nebūtina ieškoti Hario Poterio ir Hogvartso. Užteks pasukti į Vilniaus rajoną, Rudaminą. Ten, Miško gatvėje (tarsi galėtų būti kitokioje...), šlama sparnai, šiurena plunksnos ir kartais pasigirsta ūbtelėjimas. Šią pelėdų karalystę kuria ne rašytojai ar režisieriai – ją puoselėja plėšriuosius paukščius gerbiantys ir mylintys žmonės.

Į „Pelėdų parką“ vis suka klegančių vaikų pilni autobusiukai, rieda šeimos – daug kam maga bent dirstelėti į paslaptingą šių plunksnuočių gyvenimą. Beje, šeimininkai šypsosi, kad nemažai daliai čia apsilankiusiųjų dūžta susikurti mitai, o po valandos jie iškeliauja gerokai praplėtę akiratį.

Aplinkinių susidomėjimas paskatino atsiverti

Mažena ir Slavomiras Tabero, atrodo, valandų valandas galėtų pasakoti apie paukščius, priešingai nei apie save. Pasiteiravus, iš kur ta aistra sparnuočiams, šeimininkas tik trukteli pečiais – matyt, nuo vaikystės. Paukščių jo namuose niekada nestigo, o kai prieš maždaug dvidešimt metų kažkas atnešė sužeistą pelėdą, ją globojo, prisijaukino ir nuo tada susidomėjimas šiais paukščiais ėmė tik augti.

Veikla, ilgą laiką buvusi tik ypatingu šeimininko pomėgiu, visuomenės susidomėjimo sulaukė per 2018 metų Užgavėnių šventę Rudaminoje. „Nuėjome trise, nešini apuoku, pelėda ir sakalu. Buvo smagu matyti nustebusius ir nesitikėjusius iš arti tokį paukštį išvysti žmonių veidus. Tame renginyje mus nufotografavo, apie mus parašė laikraštyje – ir viskas prasidėjo. Skambino pažįstami, klausinėjo, ar galima atvažiuoti, pažiūrėti. Galiausiai pastebėjau, kad man jau trūksta laiko važiuoti į darbą, nebegaliu suderinti ir jo, ir pelėdų“, – pasakoja Mažena. Taip, po dešimties metų vadybininkės darbo vienoje mobiliaisiais telefonais prekiaujančioje įmonėje, veikla pasikeitė kardinaliai – atsidarė „Pelėdų parkas“.

Nors parkas veikia visus metus, tačiau bet kam užsukti nepavyks – lankytojai priimami tik susitarus iš anksto. Tuomet galima pasigrožėti paukščiais, šeimininkai ar jiems talkinanti Kotryna Jakuba pasakoja apie jų gyvenimą. Kai kuriuos paukščius galima pamatyti ne tik voljeruose, bet ir išsodintus ant stovelių, kai kuriuos gidas parodo laikydamas ant rankos. Beje, anksčiau buvo galima su šiais paukščiais surengti ir fotosesijas, kai kurie yra nusifilmavę filme bei reklamoje, tačiau dabar, paisant gyvūnų gerovės, visi jie yra tik rodomi.

Mažena tikina, kad kaip ir žmonės, visi paukščiai turi savo temperamentą. „Prieš porą metų turėjome apie dešimt paukščių, dabar jau – apie trisdešimt. Pasaulyje yra daugiau kaip 200 pelėdų rūšių, mes turime per 10 – tad plėstis yra kur. Jos visos labai skirtingos, visos unikalios. Kaip ir žmonės, paukščiai turi savo charakterį – vieni ramesni, kiti baikštesni, treti dar kitokie“, – pasakoja pro voljerus vesdama ir trumpai kiekvieną paukštį pristatydama moteris. Sodyboje be pelėdų, apuokų, namus turi ir kranklys bei sakalas.

Jaukinimas – nuo mažumės

Tiesa, svajojantiesiems kaip Haris Poteris savąją Hedvigą auginti namuose narvelyje, tai teks pamiršti – pelėdos ne vištos ir ne papūgėlės. Jų nei taip paprastai įsigysi, nei auginsi – reikia ir aplinkos apsaugos institucijų, ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimų, šiems plunksnuočiams pritaikytos aplinkos. Slavomiras sako, kad nors šie paukščiai jau ir išvesti nelaisvėje, jų instinktai niekur nedingę: suleidus į vieną voljerą kelis, greitai suveiktų gamtos dėsniai ir liktų tik stipresnis.

Ne visi paukščiai „Pelėdų parke“ turi savo porą, tačiau stengiamasi juos poruoti. Vieni išsiritę paukščiukai lieka Rudaminoje, kiti ieško naujų namų. O naujos rūšys į Vilniaus rajoną atkeliauja iš Čekijos, Lenkijos, Vokietijos, Olandijos. Beje, įdomus faktas – išsiritus paukščiukui, neįmanoma atskirti, ar tai patinas, ar patelė. Tam tenka daryti DNR tyrimą: paimta plunksna siunčiama į sertifikuotą laboratoriją užsienyje. Ir nors lankytojams pelėdos atrodo tikros grožio karalienės, vis dėlto Mažena šypsosi, kad posakis apie savo pelėdžiuko grožį – ne iš piršto laužtas: vos išsiritę jie tikrai atrodo gražiausi tik mamai.

Norint paukštį prisijaukinti, su juo dirbti būtina jau nuo mažumės. „Nuo pat mažiuko pelėdžiuko reikia užsiimti, laikyti ant rankos, nešioti, kad jis priprastų prie žmogaus. Mano vyras juos visus maitina, tai daryti irgi reikia iš rankos, kad būtų pripratę“, – sako Mažena, o vesdama pro vieną iš voljerų tarsteli, kad štai šių iš rankos nepamaitinsi – tiek neprijaukinti.

Pajuokavus, kad sodyboje pelių tikriausiai nėra, Mažena patikina, kad taip – paukščiai minta pelėmis, tačiau išsiritusiųjų nelaisvėje medžiojimo instinktas nėra toks stiprus, tad pelėdos maitinamos. „Yra vieta, kur galima įsigyti peliukų, perkame kilogramais, šaldytus, gražiai supakuotus, ir maitiname. Prieš pusmetį sakydavau, kad per dieną reikia apie 150 pelių, dabar jau daugiau, be to, dar reikia ir sakalui, ir krankliui“, – pasakoja sodybos šeimininkė.

„Norime pakeisti požiūrį“

Edukacijas vedanti biologė Kotryna tvirtai tiki, kad jų visų tikslas, jog atvažiavę ne tik pasidarytų nuotraukų ir parodytų kitiems, kad iš arti matė plėšrųjį paukštį, tačiau ir sužinotų, susimąstytų apie žmonių ir gamtos santykį. „Stengiamės per tą valandą tikrai nemažai papasakoti, kaip paukščiai gyvena gamtoje, kuo skiriasi gyvenantys pas mus, kodėl išvis auginame tuo paukščius. Ne tam, kad šiaip sau noriu ir turiu gyvūną iš gamtos, o tam, kad kuo daugiau apie jį sužinotume, o paskui tas žinias panaudotume saugodami gamtoje esančias rūšis. Labai smagu matyti, kad dauguma vaikų jau turi kitokį požiūrį“, – pasakoja Kotryna.

Anot jos, būna, kad atvyksta ir tie, kurie apskritai skeptiškai ir nepalankiai žiūri į nelaisvėje laikomus gyvūnus, tačiau pabuvę čia, jie išvažiuoja supratę, kam ir kodėl tai darome. Ji sako, kad itin įdomios būna vaikų edukacijos, nes jie nebijo klausti, diskutuoti, yra labai smalsūs.

Vaikų ekskursijos dažniausiai atvažiuoja turėdamos asociacijų su Hario Poterio pelėdynu ir dažniausias klausimas būna, kodėl dieną jos nemiega. „Dažniausiai kai klausi vaikų, kada medžioja pelėda, jie sako: tada, kai nori valgyti. Ir tai labai logiška. Nes yra daug rūšių, kurios medžioja dieną, yra rūšių, kurios medžioja ir dieną, ir naktį. Naktį ne visi skraido, tad medžioti naktį joms labiausiai apsimoka, nes niekas kitas taip nemoka, kaip pelėda. O kadangi jos pas mus maitinasi vakare, tai ir miega naktį, o dieną puikiausiai būdrauja. Niekas jų iš miegų nežadina, nekelia ir neneša“, – kalba parko gidė.

Neretai domimasi, ar galima išleisti pelėdą į laisvę. Savavališkai – jokiu būdu ne, už tai grėstų baudos. Kas kita, kai yra tam skirti projektai. Bet ir tokiu atveju būtina žinoti, kaip tai padaryti, tik juos kasdien matantis ir auginantis šeimininkas gali suprasti ir įvertinti, ar tikrai jauniklis pasiruošęs keliauti į gamtą. „Pelėdų parko“ šeimininkai pasakoja noriai bendraujantys, pasakojantys, jei būtų proga – mielai įsitrauktų ir į tam tikrus projektus.

Užsienyje studijavusi Kotryna tikina, kad, nors ir yra klausiusi įvairių dėstytojų, Slavomiras jai – geriausias mentorius. „Iš jo labai daug sužinojau ir vis dar sužinau kiekvieną dieną. Ir tai yra ne sausa informacija – žmogus tuo gyvena, šie paukščiai yra jo gyvenimas. Tad ir žinios visai kitaip sugula“, – kalba mergina.

Ji sako, kad būtų puiku, jei apskritai pavyktų pakeisti visų zoologijos sodų viziją ir jie būtų ne pramogų, o mokslo ir žinių vieta. Ir ką gali žinoti, gal kada nors „Pelėdų parkas“ pavirs į plėšriųjų paukščių mokslinį centrą.

O kol kas čia tebeskuba norintieji susipažinti su plunksnuotomis gražuolėmis ir bent trumpam žvilgtelėti į paslaptingų miško paukščių gyvenimą. Ar kasdien bendraujantys su gyvūnais turi savo numylėtinius? Kotryna susimąsto ir tikina, kad tos simpatijos dažnai keičiasi. Galiausiai, kai matai, kaip iš mažo pūkuotuko užauga didingas paukštis – mieli tampa visi. Nors pagal charakterį jai labiausiai imponuoja sakalas ir didysis apuokas.

Tuo tarpu Slavomiras perklausia: „Mylimiausias paukštis? Tai štai – Mažena!“ Ir visi užsikvatoja. O Mažena kalba apie tai, kad visi paukščiai savaip yra labai mieli. „Kaip ir sakiau, jie visi kaip vaikai, visus myliu vienodai, man nėra – vienas gal gražesnis, kitas gal ne toks...“, – kalba moteris, toliau su vyru kurianti magišką ir tikrai užburiantį pelėdų pasaulį.