Kukurūzai žemesnio našumo dirvose gali subrandinti 4–6 t/ha grūdų, o jų grūdų supirkimo kainos net 20–30 proc. aukštesnės už vasarinių miežių, kvietrugių, avižų, žieminių rugių ar kvietrugių. Išplėstas kukurūzų auginimas grūdams gali tapti vienu iš būdu įgyvendinti ambicingus europinius planus, keičiant žemės ūkio sektorių, ir kartu išlaikyti pelningą ūkininkavimą.

Europos Komisijos pristatytose „Biologinės įvairovės“ ir „Nuo lauko iki stalo“ strategijose siūloma iki 2030 m. bent 30 proc. Europos Sąjungos teritorijos paversti veiksmingai valdomomis saugomomis teritorijomis, bent 10 proc. žemės ūkio paskirties žemės priskirti biologinei įvairovei, 50 proc. sumažinti augalų apsaugos produktų naudojimą, 20 proc. sumažinti trąšų naudojimą, o 25 proc. žemės ūkio paskirties žemės skirti ekologiniam ūkininkavimui. Taip pat siūloma apie 50 proc. sumažinti ūkiniams gyvūnams naudojamų antimikrobinių medžiagų naudojimą.

Administracijos ir politikos atstovams tai paprasti statistikos rodikliai, kurie (jų nuomone) parodo valdžios rūpinimąsi eiliniais ES gyventojais. Tačiau tiesiogiai dirbantiems augalininkystės versle tai yra didelis iššūkis. Gerai prisimename, kokią neigiamą reakciją šios strategijos sukėlė mūsų žemdirbiams ir juos atstovaujančioms organizacijoms, asociacijoms, sąjungoms ir agroverslo atstovams.

Straipsnio autoriai nei palaiko, nei prieštarauja pagrindinėms šių programų tezėms. Gerai žinome, kad ES turi daug priemonių priversti visas šalis nares įgyvendinti paskelbtas priemones. Dėl to vietoj protestų jau laikas mąstyti, kaip šias programas įgyvendinti iki 2030 m. ir nepatirti nuostolių, o gal net kažką laimėti.

Turime kelis siūlymus, kaip reformuoti augalininkystės veiklą. Pirmasis siūlymas – koreguoti auginamų kultūrinių augalų struktūrą Lietuvoje, pradedant nuo kukurūzų grūdams auginimo plotų išplėtimo žemesnio (32–40 balų) našumo dirvose, kuriose vasarinių javų vidutinis derlingumas dažnai vos viršija 1,5–2,5 t/ ha. Net visos šalies mastu iki 2020 m. vasarinių miežių, kvietrugių, avižų, žieminių rugių ir kvietrugių vidutinis grūdų derlingumas nebuvo peržengęs net 3 t/ha ribos. O štai kukurūzai šiose dirvose gali subrandinti 4–6 t/ha grūdų: tai lemia konkretaus lauko dirvožemio savybės ir metų klimato sąlygos. Be to, kukurūzų grūdų supirkimo kainos net 20–30 proc. aukštesnės už minėtų javų rūšių.

Nesirengiame mokyti tų ūkių, kurie jau daug metų sėja kukurūzus grūdams vidutinio ar aukštesnio našumo dirvose ir išaugina 6–8 t/ha grūdų. Mūsų idėja – paskatinti ūkininkus išmokti auginti kukurūzus grūdams, kaip alternatyvią grūdinę kultūrą žemesnio našumo žemėse, kuriose iki šiol mums nesisekė išauginti net vidutinio dydžio kitų rūšių javų derlių, ir taip prisidėti prie naujos ES žemės ūkio politikos.

Žemesnio ir žemo našumo žemė – tai ne tas pats

Suprantame ir galimą oponentų reakciją – kodėl siūlome kukurūzus auginti žemesnio našumo dirvose? Pirmiausia, terminas žemesnio nėra sinonimas žemo. Nemaža dalis ūkininkų iki šiol dirvose, kurių našumas yra matuojamas 32–40 boniteto balų, sėja ir žieminius kviečius, ir žieminius rapsus. Antra, jų grūdų paklausa yra ne prastesnė nei minėtų miglinių javų, o kartais ir geresnė.

Kukurūzų grūdai turi aukščiausią virškinamumo koeficientą iš visų Lietuvoje auginamų grūdų. Jie yra sunkiai pakeičiami gaminant koncentruotuosius pašarus kiaulėms šerti ir paukščiams lesinti. Naudojami ir techniniam perdirbimui (spirito gamybai), ir maisto pramonės poreikiams tenkinti.

Be to, kukurūzų biologinės savybės daug geriau tinka lengvos granuliometrinės sudėties dirvoms negu kitų rūšių javų. Kukurūzai dėl savo stiprios šaknų sistemos ir ilgo (apie 140 dienų) vegetacinio periodo sugeba išauginti aukštokus biomasės, tarp jų ir grūdų, derlius net ir lengvų priesmėlių žemėse, išskyrus rūgščias. Rūgščių dirvų kalkinimo sąnaudas teks įskaičiuoti į kukurūzų auginimo išlaidas.

Trečia, jie yra daug vėlesnės brandos augalai, o tai sumažins derliaus nuėmimo darbų grūstį rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Ketvirta, kukurūzai mūsų šalyje išaugina apie 1,5–2,5 karto didesnius bendrųjų (grūdai, stiebai, lapai ir šaknys) sausųjų medžiagų kiekius, palyginti su tose dirvose auginamais kitais javais, ir tai sudaro spartesnio dirvožemių našumo didėjimo sąlygas.

Penkta, nesunki ir nebrangi jų auginimo technologija: augalų apsaugos sąnaudos yra 35–50 proc. mažesnės už žieminių rapsų ar kviečių. Mažesnės ir tręšimo normos. Be dirvų kalkinimo, kukurūzų auginimo pagal tausojančias technologijas išlaidos sieks iki 500 eurų hektarui, o su kalkinimu – apie 650 Eur/ha. Vidutinės įplaukos, pardavus grūdus (5 x 160 = 800) sudarys apie 800 eurų ir subsidijos.

Kukurūzų botaninė-biologinė charakteristika

Pasaulyje egzistuoja maždaug 50 skirtingų kukurūzų rūšių (porūšių), kurios tarpusavyje skiriasi savo vartojimo paskirtimi, forma, dydžiu ir derliaus struktūra. Lietuvoje taip pat auginama keletas iš jų. Kalbėsime tik apie paprastuosius kukurūzus – Zea mays, miglinių (Paoceae) šeimos augalų genties atstovus. Tai vienmečiai, vienanamiai dvilyčiai augalai.

Paprastieji kukurūzai – šilumamėgiai ir trumpadieniai augalai. Mėgsta saulėtus ir nuosaikiai lietingus orus. Naujos kartos veislių šios rūšies kukurūzams pasiekti kietąją brandą reikia tokių aktyvių temperatūrų sumų: ankstyvoms veislėms – 1 600; vidutinio ankstyvumo – 1 800; vidutinio vėlyvumo – 2 000; vėlyvoms – 2 200.

Lietuvoje (atšilus klimatui) būna 1 700–1 900 aktyvių temperatūrų suma ir dėl to vėlyvos brandos veislės nesėjamos. Kokia turi būti oro temperatūra, kad dygtų sėkliniai grūdai: minimali 8–10; optimali 14–16 ir maksimali 26–30 ^oC. Vegetaciniam augimui (iki plaukėjimo): minimali 15–17; optimali 20–22 ir maksimali 30–35 ^oC. Burbuolių augimui: minimali 16–18; optimali 20–24 ir maksimali 30–35 ^oC.

Viename augale yra dviejų rūšių skirtingų lyčių žiedynai. Pirmiau susiformuoja vyriški (kuokeliniai) šluotelės pavidalo žiedynai stiebo viršūnėje. Po kelių dienų iš 6–7 lapų pažasties pasirodo burbuolės pavidalo moteriški (piesteliniai) žiedynai. Burbuolės būna apsuptos dengiamaisiais lapais. Iš burbuolės viršūnės išauga kuokštas ilgų siūliškų grifelių, per kuriuos ir įvyksta apvaisinimo procesas.

Šaknys kuokštinės, stiprios, daugiaaukštės, išsikerojusios, sugebančios giliai įsiterpti į dirvą. Plaukėjimo tarpsniu iš arčiausiai prie dirvos esančių stiebo mazgų pradeda formuotis visas kuokštas orinių- atraminių šaknų, kurios, pasiekusios dirvą, įsišaknija. Bendra kukurūzų šaknų masė sudaro apie 20 proc. išaugintos biomasės kiekio arba apie 3,5–4,5 t/ha sausųjų medžiagų. Pagal šaknų sistemos išsivystymo lygį kukurūzai lenkia visus kitus miglinius ir pupinius javus. Jiems prilygsta tik žieminiai rapsai ir raudonieji dobilai, o stipriai aplenkia – liucernos.

Lapai stambūs, linijiniai, lygiakraščiai, ilgi ir platoki. Jų kiekis augale priklauso nuo veislės brandos ankstyvumo laipsnio. Ankstyvos brandos augalai suformuoja 10–12 lapų, vidutinio ankstyvumo – 12–14, vidutinės brandos – 14–16, vidutinio vėlyvumo – 16–18 lapų.

Lietuvos sąlygomis vieno kukurūzo augalo visų lapų paviršiaus vidutinis plotas būna 0,6–0,75 m². Bendras lapų indeksas kukurūzų pasėlyje savo maksimalių ribų reikšmes (35–45 tūkst. m²/ha) pasiekia 5–0 dienų iki plaukėjimo tarpsnio ir jį išlaiko iki pieninės brandos pabaigos. Intensyvaus augimo periodu (liepą–rugpjūtį), kai orų sąlygos būna beveik optimalios kukurūzams augti, vidutinis fotosintezės produktyvumas gali siekti apie 10 g m^-2 per parą.

Tokiu atveju Lietuvos sąlygomis ir gerai patręštose dirvose kukurūzai gali kasdien sukaupti apie 350 kg/ha sausųjų medžiagų. Auginant kukurūzus žemesnio našumo dirvose ir dar pagal tausojamąsias technologijas, maksimalus fotosintezės produktyvumas gali būti 7–8 g/ m², o pasėlio produktyvumo didėjimas – 215–235 kg/ha per parą.

Grūdai pliki, dideli, gali būti geltoni, kreminiai, oranžiniai, raudoni, balti. 1 000 grūdų masė siekia 225–275 g. Vienoje burbuolėje gali susiformuoti 400–550 grūdų.

Galima net teigti, kad kukurūzai yra etaloninė augalų rūšis, pritaikyta naujoms ES programoms. Papildomos investicijos – rūgštesnių dirvožemių kalkinimas ir didesnės išlaidos grūdų džiovinimui.

Brandos tarpsnio ypatumai

Lietuvoje kukurūzai tik retais atvejais pradeda žydėti anksčiau nei liepos viduryje. Pagal daugiamečius vidurkius, jei sėja ankstyva, kukurūzuose apsivaisinimo procesas vyksta liepos antrą–trečią dešimtadienį. Burbuolėms augti reikia šiltų orų: dienomis optimali temperatūra būna 22–24 ^oC, o naktimis – 15–20 ^oC.

Be abejo, galimi ir nemaži nukrypimai. Antai, iki išplaukėjimo tarpsnio kukurūzai gerai auga ir esant 18–20 ^oC ir neblogai pakenčia 35–37 laipsnių karščius. Augimas visai sustoja esant daugiau kaip 40–43 ^oC.

Kukurūzų augaluose fotosintezės nežymus produktyvus procesas dar vyksta ir esant dienos temperatūrai tik per 15 ^oC. Augaluose vykstantiems fiziologiniams procesams didelės įtakos turi ir orų temperatūra tamsiuoju paros metu, kuri turėtų viršyti 15 ^oC ribą.

Besitęsianti klimato kaita gerokai pailgino šiltojo vegetacinio periodo trukmę ir kukurūzų grūdų augimui bei brandai po jų apsivaisinimo dar lieka 50–65 paros, iš kurių apie 30–40 dienų beveik visiškai tenkina būtinus reikalavimus, o likusių dienų temperatūros režimas vis dar viršija minimalius brandos poreikius.

Pagal paskutinių 10 metų vidutines orų sąlygas Lietuvoje galima bandyti išplėsti kukurūzų grūdams pasėlių plotus. Bent toje šalies dalyje, kurios geografinė platuma yra žemesnė negu 55 laipsniai. Geografiniu požiūriu tai būtų Žemaitijos pietinė dalis, Suvalkija, Dzūkija ir pietinė Vilniaus krašto dalis.

Kas lemia veislės pasirinkimą

Pasaulyje yra šimtai įvairiausių kukurūzų veislių. Šios veislės sukurtos atsižvelgiant tiek į augintojo, tiek į grūdų paskirties reikalavimus. Svarbi jų savybė yra brandos laiko įvairovė. Kukurūzų veisles pagal jų brandos laiką skirstome pagal santykinius FAO (Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos) skaičius.

Vieną FAO vienetą atitinka 0,1 proc. skirtumas tarp sausųjų medžiagų kiekio burbuolėse esamu laiku. 10 FAO vienetų padidėjimas lemia grūdų brandos laiko užtęsimą dviem dienomis. Veislės pasirinkimą pagal FAO skaičių lemia gegužės–spalio mėnesių orų vidutinė temperatūra ir aktyvių temperatūrų suma per šį laikotarpį. Lietuvoje veislių ankstyvumas yra apibrėžiamas FAO rodikliu, kuris svyruoja nuo 160 iki 240.

Lietuvoje kukurūzų veislės skirstomos į tokias grupes: ankstyvos veislės – FAO 160–190; vidutinio ankstyvumo veislės – FAO 191 –220; vidutinio vėlyvumo veislės – FAO > 220. Mūsų siūlomai programai reikėtų pasirinkti ankstyvos brandos veisles.

Gerai išsivysčiusiose burbuolėse būna nuo 14 iki 18 eilių grūdų. Vienoje eilėje – nuo 26 iki 35 grūdų. Pažymėtina, kad grūdų eilių kiekis burbuolėje visada būna tik porinis. Vidutinis grūdų kiekis burbuolėje – apie 500 vienetų.

Tikriausiai prisimenate dar gimnazijos biologijos kurse mokytojų išsakytą teoriją, kad augalų pasaulyje yra trys skirtingi fotosintezės proceso metodai. Dažniausiai kalbame apie Kalvino (C₃) ir Hetčo-Sleko (C₄) fotosintezės ciklus. Tačiau dykumose ar pusdykumėse auga storalapiai augalai, kuriuose fotosintezė vyksta pagal CAM (Crassulacean acid metobolism) metodą. Plačiausiai pasaulyje yra paplitęs Kalvino (C₃) metodas, kuris tinka apie 80 proc. visų augalų. Šiai grupei priklauso tie augalai, kurių fotosintezės procese susidaro organiniai junginiai su trimis anglies atomais (triozių).

Kalvino (C₃) fotosintezės metodo grupei priklausančiuose augaluose fotosintezės intensyvumas iki 100 kartų viršija CAM grupei priklausančių augalų fotosintezę. Tačiau yra 1,5–2,0 karto silpnesnis už pagal Hetčo-Sleko C₄ metodą vykstantį fotosintezės procesą. Pastarajam fotosintezės tipui priklauso ir kukurūzai, čia ir yra pagrindinė didesnio kukurūzų grūdų derliaus, palyginti su kitų javų, priežastis.

Grūdams auginamų kukurūzų vegetacijos periodas nuo sudygimo iki technologinės brandos Lietuvoje vidutiniškai tęsiasi 135–150 parų arba 20–25 dienomis ilgiau negu Ukrainos viduryje. Ir vis dėlto mūsų ūkininkams tik retais atvejais pavyksta išauginti kukurūzų grūdus, kurių drėgnis būtų mažesnis už 25–28 proc. rodiklį. Per didelis grūdų drėgnumas nuimant derlių ir yra pagrindinis veiksnys žeminantis kukurūzų auginimo ekonominį efektyvumą.

Kokių dirvožemių reikia kukurūzams

Lietuvoje kukurūzai geriau auga ir gausiau dera puriose priesmėlio žemėse, kurių reakcija yra ne žemesnė kaip pH 5,6, o optimali yra pH 6,0–6,5. Žinoma, aukštesnius derlius išaugintume, jei po priesmėlio horizonto eitų priemoliai. Tačiau kukurūzai auga ir dera ir priesmėlių ant smėlių ar žvyro dirvose. Svarbu tik sureguliuoti jų reakcijos lygį.

Kukurūzai gerai auga ir lengvo priemolio žemėse, jei humuso jose yra daugiau kaip 2,0 proc. Humuso kiekio lengvų priemolių dirvose optimalus rodiklis yra 2,5–3,0 procentų. Tokiose dirvose išauginami maksimalūs derliai (10–13 t/ha).

Labai svarbus dirvožemio našumo rodiklis yra ir maistinių mineralinių elementų koncentracija juose. Mokslinių tyrimų ir gamybinės praktikos duomenys rodo, kad, siekiant išauginti potencialiai galimus derlingumo dydžius, būtini fosforo ir kalio kiekiai dirvožemyje turėtų būti ne mažesni kaip 150–200 mg/ kg. Mineralinio azoto dirvožemyje privalėtų būti ne mažiau kaip 60–80 kg/ha 0–60 cm dirvos horizonte.

Siūlome auginti kukurūzus žemesnio negu vidutinio našumo žemėse ir nesiekiame didelių derlingumo dydžių, dėl to ir reikalavimai dirvožemiams yra mažesni. Renkantis kukurūzams dirvožemius, būtina žinoti, kad šių augalų šaknys kvėpuodamos suvartoja daugiau deguonies negu kitų miglinių augalų. Kukurūzų šaknys (skaičiuojant masės vienetui) suvartoja net 1,35–1,50 karto daugiau deguonies negu kviečių ar kvietrugių šaknys.

Nustatyta: jei kukurūzų šaknų zonoje esančiame ore deguonies koncentracija sumažėja iki 10 proc., jų veikla sulėtėja du kartus, o sumažėjus iki 5 proc., šaknų funkcija sustoja. Dėl to kukurūzams geriausiai tinka purūs, gerai aeruojami dirvožemiai. Be to, kukurūzai labai jautrūs dirvų sutankinimui (suslėgimui) ir didesniam drėgmės pertekliui jose.

Net silpnai rūgščių dirvų kalkinimas gerokai didina kukurūzų derlingumą. Gamybinių bandymų duomenys rodo, kad priesmėlių dirvų reakciją padidinus nuo pH 5,5 iki 5,9, kukurūzų vidutinis grūdų derlingumas padidėjo 0,65– 0,77 t/ha. Tokiu atveju dirvų kalkinimo sąnaudos atsiperka per 1,5–2 metus, jei naudosite granuliuotą kalkakmenį.

Skaičiavimai rodo, kad žemių, tinkamų kukurūzams auginti pagal mūsų siūlomą programą, turime 150–250 tūkst. hektarų. Tai tokios žemės, kuriose, augindami kukurūzus pagal tausojamąsias technologijas, prikultume didesnius derlius negu iš čia auginamų vasarinių miežių, žieminių ir vasarinių kvietrugių, žieminių rugių ar žieminių bei vasarinių kviečių. Kasmet galėtume pasėti po 75– 125 tūkst. hektarų kukurūzų ir prikulti 0,40–0,65 mln. tonų grūdų, o tai visiškai tenkintų vidaus rinkos poreikius ir dar liktų eksportui.

Paieškoti vietos sėjomainoje

Rasti kukurūzams vietą sėjomainoje nėra paprastas uždavinys. Pirma, siekiant išplėsti kukurūzų pasėlių plotus tose dirvose, kuriose kitų javų auginimas yra per žemo pelningumo, privalu suprojektuoti specialią kukurūzų auginimo sėjomainos sistemą. Be to, reikia nepamiršti, kad pagal šį projektą auginami visi augalai privalo tenkinti naujųjų ES programų reikalavimus.

Antra, visoje sėjomainos rotacijoje naudojamos sumažintos augalų apsaugos priemonių ir trąšų normos. Trečia, visos sėjomainoje esančios augalų rūšys privalo tiek optimaliai tenkinti kukurūzų biologinius poreikius, tiek gerinti dirvožemių našumą. Šiuos reikalavimus geriau tenkina ankstyvos brandos hibridinės augalų veislės ir ankstesnė jų sėja. Šiame sėjomainos projekte turime pasiekti bent 50 proc. kukurūzų pasėlių plotą bendroje jos rotacijoje.

Kukurūzų grūdams sėjomainos schemoje rapsai yra būtini, nes jie geriausiai pagerina dirvožemių fitosanitarinę būklę ir, svarbiausia, „išvaro“ iš dirvų kukurūzų priešus spragšius. Galima pasirinkti ir ilgesnę sėjomainos schemą iš 5–7 narių, kurioje būtų 3–4 kukurūzams skirti laukai. Ir dar papildomai į sėjomainos rotaciją įtraukti daugiamečių žolių lauką.

***

Ekonomine ir agrotechnine prasme geriausiai atsipirktų šios sėjomainos schemos:

Žieminiai rapsai + tarpiniai pasėliai    Kukurūzai    Kukurūzai    Žirniai

Žieminiai javai + tarpiniai pasėliai    Kukurūzai    Kukurūzai    Vasariniai rapsai

Pastaroji schema labiau skirta silpniau sukultūrintoms dirvoms.