„Esu iš tų žmonių, kurie neturi vienos profesijos ar veiklos – man daug kas įdomu, nuolat ko nors mokausi“, – prisipažįsta Vaiva JUNDULAITĖ- KOSIENĖ, tautodailininkė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, audimo ir siūlų dažymo augalais puoselėtoja, žolininkė, biodinaminio vaistažolių ir daržovių ūkio Visvainiuose savininkė, entuziastinga įvairiausių edukacijų rengėja.

Pažintį su Vaiva pradedame Žemaitijos nacionalinio parko Platelių dvaro patalpose, kur šį spalį 55-erių metų sukaktį šventusi moteris buvo pakviesta eksponuoti savo darbų. O jų išties nemažai – iš natūralaus lino, medvilnės, vilnos pluošto išaustos įvairiausių spalvų ir raštų skaros, šalikai, takeliai, namų puošybos elementai, pvz., servetėlės, pagalvėlių užvalkalai, kutiniai grindų takai ir kilimėliai.

Keliomis užuominomis ekspozicijoje atsiskleidžia Vaivos, kaip dailininkės ir siuvėjos, gebėjimai. Pasak moters, piešti ji visada mėgusi, net norėjusi studijuoti Telšių dailės technikume, tačiau paklusdama tėvams pasirinko įgyti, jų žodžiais, praktiškesnę profesiją, kad turėtų normalų darbą – baigė žemės ūkio elektriko-ryšininko studijas su pagyrimu, tačiau pagal specialybę taip niekada ir nedirbo. Sau, o vėliau ir vaikams, duoną pelnėsi megzdama ir siūdama.

„Užsukime trumpam į Platelių dvaro parką. Tai mėgstamiausia mano paauglystės vieta, kur vaikščiodama, landžiodama tarp dvaro griuvėsių ir medžių praleidau daug laiko, kai mokiausi šalia esančioje Platelių mokykloje. Labai mėgau būti gamtoje, visada gerai jausdavausi įlindusi po medžiais, krūmais, čia pajusdavau savo esybę, čia gimė pačios įvairiausios mintys“, – vedžiodama po rudeniškomis spalvomis pasipuošusį parką, rodydama įspūdingą kelių kamienų Raganos uosį prisimena V. Jundulaitė-Kosienė ir priduria, kad gamta, medžiai suteikia žmogui stiprybės, sveikatos ir energijos, o patį žmogų padaro kitokį.

Beje, Plateliuose su tėvais Vaiva apsigyveno būdama šešerių, čia pradėjo lankyti mokyklą. Ją baigusi išvyko mokytis į Kaišiadoris, su vyru aštuonerius metus gyveno Prienų rajone. Kai išsiskyrė, su trimis pametinukais vaikais persikraustė į Plungę, kur gyvenant ir dirbant siuvėja, Vaivos žodžiais, atėjo sprendimas ir suvokimas, kad reikia grįžti į kaimą. „Taip ir prasidėjo man numatyto plano įgyvendinimas, ir viskas savaime susidėliojo“, – sako moteris, maždaug prieš dvidešimt penkerius metus įsigijusi sodybą miške Visvainių kaime, Žemaitijos nacionaliniame parke.

Nuo vaistinių augalų rinkimo iki ūkio sukūrimo

Įsikūrus miško sodyboje, ir, Vaivos žodžiais, iš siuvėjos tapus kaimo gyventoja, teko ieškoti naujos veiklos ir pragyvenimo šaltinio. Daug vaikščiodama po mišką, prisiminė su močiute Justina, mamos mama, Alšėnuose praleistus porą vaikystės metų, kai abi eidavo rinkti įvairiausių žolelių. Beje, visą gyvenimą viena gyvenusi močiutė jaunystėje tarnavo žydo vaistininko šeimoje, mokėjo austi, gražiai piešė, siuvinėjo, mezgė ir rankdarbiais prisidurdavo prie pragyvenimo.

„Taip tapau laukinės augmenijos rinkėja, nes miške, pamiškėse ir laukinėse pievose augo daug vaistinių augalų. Vietos čia, Nacionalinio parko teritorijoje, švarios, tad plotai buvo sertifikuoti kaip ekologiniai. Be to, ir pats žmogus, gyvendamas tokioje aplinkoje, įpareigotas kitaip į gamtą žiūrėti, imti tik tiek, kiek reikia, nealinti, nenaudoti be reikalo. Nors vieta tarsi įspraudžia į tam tikrus rėmus, tačiau tai gerai, nes leidžia pajusti tikrąsias vertybes“, – sako V. Jundulaitė-Kosienė. Šiuo požiūriu ji vadovavosi ir mažais žingsneliais pradėjusi plėtoti žemės ūkio veiklą.

Iš pradžių augino tik gamtoje natūraliai neaugančius vaistinius augalus, nes skaniai arbatai paruošti reikėjo ir mėtų, ir melisų, ir kitų kvapiųjų augalų. Vaistažolių ūkis išsiplėtė, gyventi į kaimą šalimais atsikėlus seserei Nijolei Makiejavienei su šeima. „Ji prisidėjo prie mano veiklos, o keturios rankos gali padaryti daug daugiau negu dvi. Taip dviem ūkiams bendradarbiaujant sukūrėme verslą. Sesers sodyboje įdiegėme perdirbimą, išplėtėme arbatų, prieskoninių mišinių gamybą“, – pasakoja moteris. O apie augalus, jų naudą ir poveikį, sako, daug sužinojusi iš pačios gamtos, ją stebėdama, klausydama, pajausdama, taip pat iš daugybės įvairių seminarų, kursų, paskaitų, pvz., farmacininko ir žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus, senųjų knygų – pastarąsias moteris ypač vertina.

Jau ne vienus metus „Miško sodais“ pavadintame ūkyje auginami ne tik vaistiniai, bet ir prieskoniniai augalai, įvairios daržovės tiek žemėje aplink sodybą, tiek ir keliuose šiltnamiuose, ūkiui priklauso ir beveik 2 ha sodas. Viskas ūkyje auginama pagal gamtinės biodinaminės žemdirbystės filosofiją ir principus. Vaiva sako, kad domėtis biodinaminiu ūkininkavimu paskatino kartu apsigyvenęs vyras Giedrius (beje, lig tol jis taip pat ūkininkavo – ekologiškai augino avis).

„Pradėjome ieškoti būdų, kaip be cheminių trąšų padidinti lengvos žemės derlingumą, kad būtų galima auginti įvairesnius augalus ir užauginti daugiau“, – kaip pasirinko biodinaminį ūkininkavimą, paaiškina V. Jundulaitė-Kosienė. Tad jau maždaug septynerius metus Kosai dirba laikydamiesi biodinaminės žemdirbystės principų, dirvožemio derlingumą ir gyvybingumą didindami pačių pasigamintais augaliniais ir gyvūniniais preparatais, ūkyje ruošiamu humusu. Tai padeda užauginti gyvus, stiprius ir daug reikalingų medžiagų turinčius produktus. Iš viso ūkyje auginama apie 100 rūšių įvairiausių augalų, iš kurių apie 43 yra tradiciniai, nuo seno auginami mūsų šalyje.

Tradicinis darželis ir neįprasti augalai

Ne tik gamtą, bet ir tradicijas itin vertinanti Vaiva puoselėja senųjų augalų, anksčiau augusių beveik kiekvienoje sodyboje, darželį, į kurį perkėlė ir jos sodyboje augusias vienmetes ir daugiametes gėles bei vaistinius augalus. „Anksčiau moterys gėlių darželius augino ne tik dėl grožio, bet ir dėl sveikatos, gerų kvapų, emocijų. Jei moteris rūpinosi savimi ir savo šeima, jos darželyje augo ne tik rūtos, lelijos, jurginai, šlamučiai, leukonijos, bet ir medetkos, dedešvos, vaistiniai skaisteniai, katžolės ir daugybė kitų šeimos sveikatai ir gerovei naudingų augalų“, – pasakoja Vaiva, vardydama kiekvieno augalo naudingąsias savybes. Štai gražiais žiedais darželius puošiantį vaistinį skaistenį ji įvardija moterų augalu, padedančiu nuo įvairių uždegimų, pilvo, žarnyno skausmų, moteriškų ligų, rūtą – toksišku, tačiau fiziškai ir emociškai organizmą gerai išvalančiu augalu, katžolę – kaip reprodukcinę sistemą, gimdyvės pieno gamybą skatinančią, kartu motiną ir jos kūdikį raminančią priemonę.

Pirmieji Lietuvoje Vaiva ir Giedrius pradėjo auginti Kinijoje ypač populiarią batatinę dioskorėją (Discorea batatas), vadinamąją Yam šaknį. Nors vaistinėmis savybėmis pasižymi visas iki 14 m aukščio užaugantis vijoklinis augalas, pvz., iš lapų gaminamos arbatos gerųjų bakterijų dauginimuisi žarnyne skatinti, tačiau vertingiausia jo dalis – šaknys, kaupiančios šviesos eterį, skatinančios ląstelių atsinaujinimą, smegenų veiklą, stimuliuojančios hormoninę sistemą, stabdančios senėjimo procesus. Tad šaknims užauginti reikalingos ir specifinės sąlygos – augalai sodinami šiltnamyje į aukštas medines dėžes. Pasak Vaivos, kadangi nėra taip paprasta šaknis užauginti, tam reikia daug fizinio darbo, todėl jas auginti mažai kas ryžtasi. Į vieną žemių pripiltą dėžę susodinama apie 10 dvimečių daigelių, kurie pirmiausia šiltnamyje užauginami iš sėklyčių, tada iškasami ir per žiemą iki pavasario laikomi rūsyje.

Spalio gale lankantis ūkyje, kaip tik buvo pradėtas imti batatinių dioskorėjų šaknų derlius, kuris šiemet, Vaivos žodžiais, ne itin gausus, nes ir augalo lapija buvo gerokai mažesnė nei ankstesniais metais. Prekiauja Kosai šio neįprasto mūsų šalyje augalo žaliomis šaknimis, kurios griežinėliais valgomos sveikatinimosi tikslais, dalį jų džiovina ir gamina miltelius.

Audimas – kaip meditacija

Prieš išplėsdama ūkinę veiklą, kai dar rinko laukinius vaistinius augalus, Vaiva susidomėjo natūraliu siūlų dažymu augalais, pasinėrė į ieškojimus ir bandymus, kas su kuo dera, kaip vienokią ar kitokią spalvą ar atspalvį išgauti. Taip pat ryžosi įgyvendinti seną savo svajonę išmokti austi. „Prieš tai aš daugiau piešiau, mezgiau, siuvau, bet visą laiką mane domino audimo technika ir pats procesas. Norėjau išmokti austi, kad galėčiau pajusti, patirti, suprasti, ką moteris jautė ausdama, šitiek laiko prasėdėdama prie staklių“, – savąsias paskatas mokytis senojo amato atskleidžia Vaiva. Tad nė nedvejodama ji sutiko dalyvauti 2008 m. Plateliuose, bendradarbiaujant su švedais, vykdytame projekte, kuriame dvylika Plungės rajono moterų buvo mokomos austi. Kartu su Vaiva austi mokėsi ir jos mama.

„Supratau, kad audimas moterims – ne tik būdas savo buičiai susitvarkyti, išsiaudžiant įvairių audinių, tarp jų ir drabužiams, bet ir savotiška meditacija, ramybės potyris, galimybė apmąstyti šeimos įvykius. Be to, prie staklių sėdinti moteris ir pati į šeimą įnešdavo ramybės, nes šiam darbui reikalinga rami aplinka, susikaupimas“, – audimo prasmės atradimais dalijasi audėja.

Pramokusi austi, ji šiai veiklai skyrė daug savo laiko ne tik žiemos periodu. Pasak Vaivos, nuolat ausdama maždaug per porą metų įgijo supratimą, kaip viską reikia daryti – paruošti stakles, apmesti siūlus, suderinti spalvas, apskaičiuoti raštą. Būtent šie darbai – patys sunkiausi, Vaivos žodžiais, tarsi aukštoji matematika, jiems reikia ypač didelio kruopštumo ir susikaupimo, nes padarius klaidų tenka viską vėl iš naujo pradėti.

Anksčiau audėja ypač daug ausdavo tekstilinių, vadinamųjų kutinių grindų takų ar kilimėlių, sertifikuotų tautinio paveldo gaminių – prieš dešimtmetį jie buvo labai paklausūs, noriai perkami įvairiose šventėse, mugėse, kuriose Vaiva prekiaudavo savo gaminiais ir produktais. Pasak jos, tekstiliniai grindų takai anksčiau juos audusioms moterims buvo ne tik galimybė papuošti namus, bet ir juos sutvarkyti, nes kilimėliai austi iš juostelėmis sukarpytų nereikalingų medžiagų – senų staltiesių, paklodžių ar drabužių.

Dabar, kai daug laiko atima žemės ūkio veikla, prie audimo staklių savo malonumui Vaiva sėda vis rečiau, tik žiemą arba, jos žodžiais, kai užeina noras nusiraminti ar blogą orą, tamsą pakeisti. „Tada imu ką nors ryškaus, spalvoto austi kaip paveikslą ar dekoraciją. Džiaugiuosi ir dirbdama, ir galutiniu rezultatu. Tiesą sakant, audimas man daugiau asmeninė kūryba, nelabai mėgstu atkartoti tautinių raštų“, – prisipažįsta audėja.

Rengia edukacines programas

Tiesa, tenka Vaivai prie audimo staklių prisėsti ir šio amato mokant kitas moteris, ji veda praktinius audimo mokymus, įvairias edukacines programas. Pasinaudojusi Europos Sąjungos parama, pasistatė svirną, jame įkurdino švedų padovanotas dvejas audimo stakles. Tame svirne ir vyksta edukacinės programos, viena jų – tradicinių rištinių lėlyčių gamyba, šią programą dažnai renkasi vaikų ar bendruomenių grupės. Beje, lėlytės rengiamos tautiniais drabužiais, kurių audiniai čia pat svirne ir audžiami.

Didelio populiarumo vasarą sulaukia ir kita keleto valandų edukacinė programa, supažindinanti vaikus, dažniausiai pradinukus, su augalų ir vabaliukų draugyste. „Šia programa leidžiame suvokti visumą, nes vaikai gali stebėti, uostyti, liesti“, – sako V. Jundulaitė-Kosienė, džiaugdamasi vaikų imlumu ir pastabumu. Pirmiausia vaikai susipažįsta su tradicinio lietuvių darželio augalais, paskui jie vedami į kaimynystėje esantį bityną „Medaus klėtelė“, kur stebi bites, ragauja medų. Grįžę į Vaivos sodybą, piešia dienos įspūdžius ant maišelių, patys gaminasi sau arbatas.

Beje, noriai Vaiva dalijasi ir ūkininkavimo patirtimi – mielai skaito paskaitas apie biodinaminę žemdirbystę, kviečia šiuo ūkininkavimu besidominčius ūkininkus į savo ūkį. „Esame atviras ūkis, su visais šnekamės, dalijamės žiniomis, savo įžvalgomis, pastebėjimais“, – sako moteris.

Paklausta, kaip viską spėja, ji tik gūžteli pečiais. „Mėgstu maisto, todėl daugiausia valgome tik savo produktus, drabužių natūralumą. Pavyzdžiui, vasarą niekada nesiprausiu duše, visada važiuoju į ežerą. Žiemą šildomės kūrendami krosnį malkomis. Žmogaus gyvenimas man yra susijęs su gamta, švara, natūralumu, paprastumu. Toks tikslas buvo atėjus į šią sodybą gyventi, taip ir gyvename. O dėl veiklų – kuo daugiau žmogus aprėpia, tuo smagiau jam gyventi. Keisdama veiklas, pailsiu, be to, visada turėdama ką veikti, neturiu laiko sirgti ar aimanuoti“, – šypsodamasi pokalbį baigia V. Jundulaitė-Kosienė.