03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/12
„Agronomiją reikia ne tik suprasti, bet ir jausti“
  • Rasa JAGAITĖ
  • Mano ūkis

Žemės ūkio akademijos mokslininkas Vytautas LIAKAS visuomet mėgo vienas pirmųjų išbandyti neįprastas žemės ūkio naujoves ir tai padėjo jam įvaldyti ne tik agronomijos teoriją, bet ir praktiką, suderinti pedagogiką, mokslą ir komerciją bei tapti žinomu bene visiems Lietuvos ūkininkams.

Ir ne tik Lietuvos – mokslininkas konsultuoja ir užsienio šalių žemdirbius. Savo profesiją Vytautas dabar vadina ir svarbiausiu pomėgiu, todėl darbo valandų niekados neskaičiuoja.

Bitininkų vaikas

Vytauto tėvai Eugenija ir Antanas bitininkavo Jurbarko rajono tuometiniame I. Mičiurino vaismedžių medelyne Klausučiuose. Kelių šimtų hektarų sodininkystės ūkyje buvo laikoma net 300 bičių šeimų. Bitininkauti tėvams sekėsi, bitynas visada buvo pavyzdinis. Paradoksas – bitininkų sūnus bitėms buvo alergiškas, todėl tėvų pėdomis nėjo, bet bitininkauti mielai padėdavo.

„Sunku pasakyti, kas turėjo įtakos mano profesiniam pasirinkimui. Kartais to tiesiogiai ir nepajunti, bet žemės ūkis vaikystės aplinkoje, matyt, padarė savo“, – sako vienturčiu Liakų šeimoje augęs Vytautas.

Klausučių vidurinė mokykla tuo metu buvo didelė. Ko gero, mėgstamos biologijos pamokos ir geri šios srities pedagogai irgi turėjo įtakos Vytautui renkantis studijų kryptį. Todėl 1980-aisiais, baigęs vidurinę mokyklą, pasirinko agronomijos studijas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje.

Vytautas pasakoja, kad, be biologijos, jį nuo jaunumės labai traukė ir aviacija. Čia tikriausiai genuose įrašyta: senelis buvo eigulys, o senelio brolis – aviacijos inžinierius, pats ir lėktuvus pilotavo. Neišsipildžiusią svajonę būti aviatoriumi nuolatos primena dabar automobilyje vežiojamas dronas, kurį Vytautas naudoja pasėliams stebėti. Patinka jam ir lėktuvais skraidyti.

Profesijos mokytojas ir pirmieji tyrinėjimai

Įdomiausios studijos, pasak Vytauto, prasidėjo vėlesniuose kursuose, kai jau buvo ne bendrieji, o specialybės dalykai. Atsirado tuomet naujai dėstomas dalykas – augalų derlingumo prognozavimas. Dėstė profesorius Albinas Šiuliauskas, ir jo paskaitos buvo vienos įsimintiniausių būsimiems agronomams.

„Tuomet visą informaciją buvo galima rasti tik bibliotekose, knygose (kurių nebuvo daug) arba išgirsti tiesiogiai iš dėstytojų lūpų. Nebuvo, kaip dabar, kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitų gausybę informacijos teikiančių kanalų. Tad įdomiausios dėstytojų paskaitos ilgam liko atmintyje. Tokių gebėjimų, kaip profesorius A. Šiuliauskas įtaigiai ir aiškiai pateikti reikalingą informaciją, retai kas turėjo. Tą rodo ir profesoriaus mokinių būrys“, – prisimena Vytautas.

Baigusiam studijas nusišypsojo laimė gauti paskyrimą į tuometinę Kaune įsikūrusią Agrocheminių tyrimų laboratoriją. Dirbo vyriausiuoju agrochemiku – teko važinėti po Lietuvą, imti dirvožemių mėginius ir juos ištyrus sudarinėti laukų agrocheminių savybių planus. Vadovė prof. Vanda Buivydaitė, garsi dirvožemininkė, išmokė jaunus specialistus puikiai pažinti dirvožemį. Vytautui tos žinios praverčia iki šiol. Per pirmus darbo metus jis išvažinėjo praktiškai visą Lietuvą, ištyrinėjo daugybės vietų dirvas. Jis iki šiol prisimena, kur ir kokios būklės dirvos buvo, tad su sutiktais ūkininkais, tų laukų dabartiniais savininkais, gali aptarti, kaip pasikeitė dirvų būklė.

Vėliau teko dirbti įvairiose šalies vietose Agrochemijos laboratorijos atliekamų bandymų srityje. Šie darbai Vytautą vėl suvedė su buvusiu agronomijos dėstytoju A. Šiuliausku, kuris pakvietė jauną specialistą įsitraukti į Žemės ūkio akademijos vykdomus bandymus. Tad Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete dr. V. Liakas darbuojasi nuo 1988 metų. „Taip iki šiol ir sukasi šis ratas“, – apie mokslininko, dėstytojo ir agronomo darbus sako Vytautas.

Tabako auginimas

Pasak V. Liako, įdomiausias laikas prasidėjo Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai atsivėrė sienos, kūrėsi verslai, iš Vakarų šalių pradėjo ateiti nauja technika, augalų veislės, naujos technologijos ir kita.

„Tuo metu, nutrūkus ryšiams su Rytais, įmonėms reikėjo ieškoti galimybių kitokiais būdais apsirūpinti žaliavomis. Taip vieną dieną į Akademiją atvažiavo Kauno tabako fabriko direktorius, prašydamas mokslininkų padėti užsiauginti vietinės tabako žaliavos, mat jis buvo girdėjęs, kad prieškarinėje Lietuvoje tabaką kiekvienas sodietis darže augino“, – prisimena mokslininkas.

Pasak jo, kartu su prof. A. Šiuliausku ėmėsi įgyvendinti šią idėją, kuri greitai išsivystė į tuomet sėkmingą ne tik mokslui, bet ir ūkiams bei įmonei veiklą, trukusią ne vienus metus. Mokslininkai ėmėsi patys kurti tabako auginimo technologiją (nes informacijos niekur nebuvo), parsisiuntė sėklų iš Ukrainos, Moldovos, domėjosi kaimynų lenkų patirtimi, konsultavo ūkininkus.

Pirmieji ūkininkai, auginę tabaką, dar iki šiol mena auksinius tabako auginimo laikus, nes už surinktą ir džiovintą žaliavą įmonė tuomet mokėjo didelius pinigus. „Prisimenu, kaip viena ūkininkė, anot jos, ėjo va bank, gal net 10 ha tabaku užsodino. Dvejus metus augino, jai sekėsi, dar ir dabar prisimena šį laiką kaip savo ūkio aukso amžių, nors auginant tabaką buvo labai daug rankų darbo“, – pasakoja V. Liakas. Deja, pasisekė tik pirmiesiems auginusiems tabaką. Vėliau žaliavą iš Lietuvos ūkininkų tabako fabrikai nustojo supirkti.

V. Liakas parašė turbūt pirmą ir iki šiol vienintelę disertaciją apie tabako auginimo galimybes Lietuvoje, kuri jam pelnė agronomijos mokslo daktaro vardą.

Mokslo žinių komercinimas

Pradėjęs nuo tabako tyrimų, V. Liakas buvo vienas iš mokslininkų, pradėjusių laužyti standartus, kad šios srities specialistai tik sėdi kabinetuose ar užsiima vien moksliniais bandymais. Jis kartu su prof. A. Šiuliausku ėmėsi, kaip dabar madinga sakyti, komercinti mokslo žinias, jas pritaikyti žemės ūkio versle, ūkiuose.

Tokią mokslininkų veiklą iš pradžių užgriuvo kritikos lavina, esą, tai menkina mokslininko autoritetą. Šiandien mokslo komercinimas ne tik nieko nestebina, bet yra vertinamas.

„Tuomet viskas pradėjo vystytis labai sparčiai – agroverslas pamatė, kad be mokslo sunku. Atsirado daug ūkių, norinčių gauti nešališkos informacijos, be to, jos buvo mažai. Ūkininkai bandė verstis ir savo žiniomis, bet jų nepakako. Kai kurios lietuviško kapitalo įmonės irgi matė prasmę bendrauti su mokslininkais, kartu atlikti gamybinius tyrimus, ieškant geriausių naujų technologijų sprendimų. Reikėjo išbandyti daug naujų produktų, išsiaiškinti, ar jie tinka mūsų žemės ūkiui. Tokios įmonės sudarydavo sutartis dėl bendradarbiavimo su ŽŪA, o mums, mokslininkams, tai buvo puiki galimybė tobulėti specialybės atžvilgiu, įsigilinti į įvairius dalykus ne tik teoriškai, bet ir praktiškai“, – pasakoja V. Liakas, pridurdamas, kad reikėjo tiesiog nekreipti dėmesio į nepagrįstą kritiką ir eiti pirmyn pasirinkta kryptimi. Tam padėjo ir profesoriaus A. Šiuliausko drąsa bei inovatyvumas. „Mes buvome komanda. O tuometinis akademijos rektorius prof. Albinas Kusta mus labai palaikė“, – priduria mokslininkas.

Daugėjo agroverslo su ŽŪA sudaromų sutarčių dėl mokslinių tyrimų vykdymo, bendradarbiavimo, atsirado nemažai užsakovų iš užsienio. Mokslininkai ėjo į priekį, siekdami, kad apie jų darbus žinotų agrarinė visuomenė. „Laikui bėgant jau visi prašneko apie mokslo komercinimą, o mums tai nebuvo naujiena, nes ta kryptimi jau dirbome daugybę metų“, – sako mokslininkas.

Ieškojimai nesibaigia

Apie 2000-uosius į Lietuvą atėjo iki tol nepraktikuota neariminė technologija. Vėl naujovė, vėl mokslininkams naujas tyrimų objektas! V. Liakas šia tema domisi iki šiol. „Jau tuomet supratome, kad dirvožemiai prastėja, nes gyvulininkystė nyksta, organikos mažėja, dirvas reikia gelbėti kitais būdais, nes kitaip žemdirbystės ateitis bus prasta“, – įsitikinęs mokslininkas.

V. Liakas sako, jog žemės ūkyje įdomu dirbti ir dėl to, kad šioje srityje nėra monotonijos, nes nebūna vienodų metų ir dėl gamtos sąlygų, o naujovių atsiranda nuolat. Todėl tyrimai, ieškojimai niekuomet nesibaigia, o žemės ūkio progresas dabar yra milžiniškas. „Kai kada ūkininkai pasako, kad jiems mokslo nereikia. Kaip taip gali būti: jeigu jis naudojasi nauju traktoriumi, tai ši technika jau yra paskutinė aukščiausio lygio inžinerijos mokslo išraiška. Techniškai ūkininkai visuomet progresavo greičiau negu jų agronominės žinios. Visi skiria dėmesio pirmiausia technikai, o dirvai, augalams to dėmesio pritrūksta. Nuo 2000- ųjų vėl atėjo naujas impulsas, nauja žemdirbystės filosofija. Dabar dar daugiau įvairios veiklos“, – sako V. Liakas.

Ieškodamas būdų, kaip dar pagerinti dirvožemių būklę, jis prisimena, kaip sugalvojo panaudoti pirmąjį biologinį preparatą dirvoms. Tai buvo... gyvas (nepasterizuotas) alus, 300 litrų hektarui. Mokslininkas pagalvojo, kad mielės ir jų išskiriami vitaminai turėtų paskatinti dirvos biologinį aktyvumą. Dirva pagerėjo, derliaus priedas gautas. Tačiau gamyboje pritaikyti nerealu. Tuomet pradėta ieškoti ūkiams tinkamesnių biologinių produktų. Mokslininkas su verslo partneriais – mokslinių tyrimų užsakovais – važiavo į užsienio šalis tyrimams parsivežti bakterinių preparatų... ir vėl, pasak jo, prasidėjo nauja agronominių ieškojimų era, kuri tęsiasi iki šiol.

V. Liakas pasakoja, kad lietuvių biologinio dirvų gerinimo srities tyrimais ir atradimais labai susidomėjo norvegai, vėliau – Balkanų šalys: Bulgarija, Rumunija, Serbija, Kroatija. Mokslininkas vyko į tose šalyse organizuojamas konferencijas, taip pat perspektyviuose ūkiuose darė bandymus. Pietinėse šalyse augalų vegetacija ankstyvesnė, todėl tų ūkių patirtį dar tą patį sezoną galima panaudoti pas mus, o klimato kaita visur pasireiškia.

Visas sukauptas žinias dabar V. Liakas panaudoja ir akademijos studentams dėstydamas lauko augalų produktyvumo formavimo studijų programą. Mokslininką labiausiai žavi tiek agronomiją studijuojančio jaunimo, tiek mūsų ūkininkų inovatyvumas, žmonių, kurie supranta mokslo naudą, požiūris ir noras žinoti dar daugiau, supratimas, kad, siekiant rezultato, reikia gebėti sujungti visas augalininkystės grandis. „Jeigu išmanysi augalo fiziologiją, jo poreikius, tai nebus problemų jį auginti bet kur, ar Lietuvoje, ar kitoje šalyje“, – sako mokslininkas. Jam su partneriais yra tekę Uzbekistane spręsti net medvilnės produktyvumo klausimus.

Milžinišką pastarojo meto žemės ūkio progresą, panaudojant dirbtinį intelektą, skaitmenizaciją ir kitas naujoves, matantis mokslininkas ramus dėl savo profesijos. „Nė joks dirbtinis intelektas nepakeis agronomo darbo aplinkos – gamtos, oro sąlygų, dirvožemio ir būtinybės atlikti reikalingus darbus laukuose. Galima kompiuteryje turėti geriausią tręšimo planą, bet, paspaudus Enter mygtuką, dirva savaime nepagerės, reikės visus darbus atlikti laukuose“, – mano specialistas.

Matematikės ir agronomo sinergija

Žemės ūkis, o tiksliau – sodai, Vytautą suvedė ir su būsima žmona Elena, tuomet Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Skaičiavimo technikos fakulteto studente, kilusia iš tolimojo Skuodo rajono. Jai su grupės draugais rudenį teko skinti obuolius Klausučiuose, o Vytautas, būsimas agronomas, ten atliko gamybinę praktiką.

Nuo 1985 metų Elena ir Vytautas kartu. Abu tvirtina, kad unikalus inžinierės ir agronomo derinys puikiai papildo vienas kitą. „Tikimybių teoriją ir statistiką dėstyti lengviau nei agronomiją: agronomiją turi ne tik mokėti, išmanyti, bet ir jausti“, – sako E. Liakienė apie vyro ir savo profesijas. Nuo 1990-ųjų Elena kartu su vyru darbuojasi ŽŪA, sėkmingai dirbo įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose mokslo projektuose su ūkio ir užsienio subjektais bei ES finansuojamuose projektuose. Abu pripažįsta, kad jiems patinka žengti drauge ir profesinėje veikloje, ir šeimoje.

Laisvalaikiu Liakų šeima dažniausiai mėgsta pailsėti prie šiltų jūrų, nes, pasak Vytauto, laukuose daug būna ir darbo metu, o kalnų prisižiūri išvykose į kitas šalis darbiniais reikalais. Elena ir Vytautas labiausiai džiaugiasi puikia dukros Linos šeima, auginančia 2 metų dukrytę. „Didžiausia laimė, kai anūkėlė džiaugsmingai kviečia: „Seneli, Mamute, einam! Lauke nelyja, vėjas pučia, saulė šviečia!“

„Dar norėčiau kiek galima ilgiau išlaikyti tokį profesinės veiklos tempą, ypač matydamas dabar taip greitai vykstančius pokyčius žemės ūkyje“, – apie ateities planus kalba mokslininkas Vytautas Liakas.