Beveik su valstybės atkūrimu prasidėjęs nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir jos grąžinimo maratonas pasiekė finišo tiesiąją. Vis dėlto šiuos darbus atliekančios Nacionalinės žemės tarnybos direktorius Laimonas ČIAKAS sako, kad problemų palikimas didelis ir jas teks spręsti dar ilgai – žemės klausimas daugeliui yra pamatinis.

Iš esmės žemės grąžinimas kaimo vietovėse yra baigtas, miestuose – artėja prie pabaigos. Kokių probleminių taškų dar liko?

Kaimo vietovėse projektuojami sklypai jau paskutiniams pretendentams – jų yra mažiau nei 100. Šie darbai priklauso tik nuo mūsų tarnybos. Kiek kitokia situacija miestuose, kur suformuotus sklypus mums „atiduoda“ savivaldybės: kiek sklypų perduoda, į tokį kiekį mes atkuriame nuosavybę. Tad tegalime savivaldybes raginti bendradarbiauti. Miestuose nuosavybė dar neatkurta 470 asmenų, neskaičiuojant Vilniaus ir Trakų savivaldybių (nuosavybės čia laukia daugiau kaip 3 000 piliečių). Vilniaus miesto savivaldybė visus sklypus atkūrimui ketina pateikti iki 2021 m. III ketvirčio. Kol procesas nesibaigė, piliečiai dar gali svarstyti įvairius pasirinkimo variantus. Savivaldybei pasakius, kad sklypų atkūrimui daugiau neskirs, įsijungia kitas (atlyginimo pinigais už turėtą žemę) mechanizmas.

Kalbate apie įvairių alternatyvų siūlymą buvusiems žemės savininkams ir jų teisių perėmėjams. Ar šios priemonės patrauklios?

Nacionalinė žemės tarnyba yra politiką įgyvendinanti institucija, bet diskusijose, kaip paspartinti procesą, teikėme siūlymus. Asmenims už miestuose turėtą žemę buvo dar kartą suteikta proga pasirinkti atkurti nuosavybę mišku – susidarė kone 1 000 piliečių, kurie visoje šalyje tuos plotus rinkosi.

2018 m. Seimo priimta įstatymo pataisa, kad, nesant galimybės piliečiams grąžinti žemės sklypo arba piliečiams sąmoningai nesirenkant jiems siūlomų sklypų, yra mokama piniginė kompensacija, pagreitino nuosavybės atkūrimo procesą. Kai kas kvestionuoja kompensacijos dydį, esą ji neprilygsta rinkos vertei, bet reikia suprasti, kad tokios kompensacijos buvo mokėtos jau ir anksčiau. Keičiant sąlygas dabar būtų išbalansuotas teisingumo principas, dėl to yra pasisakę ir teismai.

Teisminiai ginčai tebevyksta, tad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo kapsės ir kapsės: kažkas skųsis, o teismų sprendimų sulauksime galbūt tik po 2–3 metų. Šimtaprocentinį nuosavybės grąžinimą vargu ar įmanoma pasiekti, nes procesai tęsiasi, bet per tuos trejus metus įvyko reikšmingas postūmis.

Kodėl mes taip ilgai užtrukome su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu?

Mano akimis, didžioji problema – nuolatinė teisinio reglamentavimo kaita. Kažkas yra suskaičiavęs, kad per 30 metų buvo pakeista apie 50 su nuosavybės teisių atkūrimu susijusių teisės aktų. Įsivaizduokite, jei kartą būtų nubrėžtos labai aiškios gairės ir visi būtų jomis vadovavęsi, reforma jau būtų likusi tik prisiminimuose. Reikėjo bendro ilgalaikio politinio (gal nacionalinio?) susitarimo šiuo klausimu. Bet vietoje to pokyčiai, pokyčiai, pokyčiai... Dabar tam skiriame milžinišką prioritetą, bet nėra taip, kad nusprendėm ir atkūrėm. Daug pretendentų buvo neaktyvūs, lūkuriavo, nerodė susidomėjimo, kol nebuvo nuspręsta, kad jei asmuo nedalyvauja dialoge, pradeda veikti kompensavimo pinigais mechanizmas be galimybės pasirinkti alternatyvą.

Daliai žmonių Nacionalinė žemės tarnyba asocijuojasi tik su žemės grąžinimu. Ar grąžinus žemę Jūsų įstaiga taps nereikalinga?

Žemės grąžinimas – tik viena iš veiklų. Iš viso teikiame 52 administracines paslaugas, iš kurių su nuosavybės teisių atkūrimu susijusios tik dvi. Kai skaičiuojame savo metinę dokumentų apyvartą (apie 1,3 mln. dokumentų), tai tik 1–1,5 proc. tenka dokumentacijai, kuri susijusi su nuosavybės teisių atkūrimu.

Mūsų tarnyba patikėjimo teise valdo 1 mln. ha valstybinės žemės (nuo viso 2,16 mln. ha valstybinės žemės ploto, kurio likusią dalį daugiausia sudaro valstybiniai miškai), tad jai tenka visi darbai, susiję su šios žemės pardavimu, nuoma, laikinu naudojimu. Tikriname kadastrinių matavimų bylas, atliekame žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Koordinuojame ir dalyvaujame valstybei svarbiuose projektuose, pvz., tokiuose kaip „Rail Baltica“ geležinkelio projektas, kuris susijęs su žemės paėmimu visuomenės poreikiams. Dalyvaujame ir teritorijų planavime.

Mes atsakome ir už žemės pirkimo leidimus – prižiūrime, ar neviršijami 500 ha žemės ūkio paskirties ar 1 500 ha miško žemės plotai. Kontroliuojame išlygų dėl sąlyginių gyvulių laikymąsi.

Taip pat esame atsakingi už ortofotografinius žemėlapius: per trejus metus atnaujinamas visos šalies vaizdas. Šie duomenys yra atviri – jais gali naudotis ir kitos įstaigos, verslas, gyventojai.

Kartu su Ekonomikos ir inovacijų ministerija aktyviai dalyvaujame kuriant vadinamąjį žemės sklypų rezervavimo modelį. O dar darbai, susiję su matininkų veikla, ne žemės ūkio paskirties žeme... Beje, Nacionalinė žemės tarnyba yra viena iš tų institucijų, kurios valstybei generuoja nemažas biudžeto pajamas – 32–36 mln. eurų per metus.

Paminėjote valstybinės žemės administravimą. Ar valstybė žino, kiek žemės turi, kaip ji tvarkoma?

Nuo 2020-ųjų veikia valstybinės žemės apskaitos modulis – visą valstybinę žemę (2,16 mln. ha) paklojome žemėlapiuose, jie matomi portale geoportal.lt. Atsiranda lopinėlių, kurie buvo praleisti, tačiau mūsų teritoriniai skyriai tą informaciją nuolat pildo.

Turime su tuo susijusį iššūkį. Preliminariai yra apie 700 tūkst. ha nesuformuotų sklypų, kurie suteikti laikinai naudoti arba užimti viešojo naudojimo objektais ir pan. Tokią žemę reikia suprojektuoti, atlikti kadastrinius matavimus, įregistruoti Registrų centre. Tačiau tai reikalauja ir nemažai darbo, ir finansinių išteklių. Vis dėlto dėliojamės prioritetus – sutvarkysime ir šią sritį. Tad bendrą skaičių žinome, bet fonde yra tokių baltų dėmių – nesuformuotų sklypų.

Valstybinės žemės tvarkymo kryptis – politinis klausimas ir kaip tik šiuo metu jį sprendžia Žemės ūkio ministerija. 48 tūkst. ha žemės yra suteikta laikinai naudotis žemės ūkio veiklai. Vis dėlto dažnai matome, kad ir patys žmonės neskiria valstybinės žemės nuomos ir laikino naudojimo. Paprastai, jei asmuo žeme naudojasi metus su galimybe pratęsti be atliktų tikslių kadastrinių matavimų – tai laikinas naudojimas. Nuomos atveju kadastriniai matavimai būtini.

Nuomai žemė suteikiama 25 metams. Laikinai naudotis žemė suteikiama vieniems metams, bet jei nė viena pusė nepareiškia pretenzijų, terminas tęsiamas. Ir taip kasmet. Kai naudojamasi laikinai, gali atsitikti įvairių situacijų – į tą žemę kažkam gali būti atkurta nuosavybė, o tada naudotojas skundžiasi, kad dirbo žemę, investavo, bet staiga ją iš jo atėmė.

Mūsų siekis, kad laikino naudojimo ilgainiui neliktų, atsirastų nuomos santykiai. Tai leistų užtikrinčiau jaustis žemdirbiui, o pereidamas į nuomą jis atliktų visus matavimus, būtų aiškios ribos, tikslesnė žemės apskaita, vertės. Bet čia turi apsispręsti įstatymų leidėjai.

Kitas klausimas – taip pat priklausantis nuo politinės valios – ar valstybinę žemę būtų siekiama parduoti, ar toliau išlaikyti. Toks apsisprendimas reikalingas ne tik dėl žemės ūkio paskirties žemės. Reikia galvoti, kas iš viso valstybei yra vertingiau ir naudingiau – nuomoti žemę ar parduoti, ar dar kita kombinacija? Kur nuomoti, o kur – parduoti? Turėtų būti aiški strateginė vizija ir veiklos principai, kad sprendimai nebūtų priimami kiekvienu konkrečiu atveju.

Prieš trejus metus į skandalų krečiamą instituciją atėjote iš Valstybės kontrolės ir iškart pabrėžėte skaidrumo būtinybę. Ar pavyko pakeisti įstaigos įvaizdį?

Atrodė, kad įstaiga grimzta vis gilyn, todėl buvo būtina stabilizuoti veiklą. Šiandien atsargiai džiaugiuosi, kad beveik trejus metus rezonansiniai skandalai dėl sisteminių problemų ar korupcijos aplenkia Nacionalinę žemės tarnybą. Vieninteliai iš biudžetinių įstaigų esame įdiegę antikorupcinės vadybos standartą.

Tiesa, pavienių neigiamų epizodų neišvengiame, vis dar lenda problemos dėl prieš 4 ar 6 metus padarytų sprendimų. Vis dėlto reitingai rodo, kad pasitikėjimas Tarnyba auga, rodikliai gerėja, bet pakeisti susiformavusį įvaizdį – tai ne vienų ir ne trejų metų darbas.

Žmonės turbūt dėl nieko taip nekovoja, kaip dėl žemės. Lietuviui žemės klausimas – pamatinis. Giminės, tėvai, vaikai tarpusavyje susipyksta ir daugeliui tiesiog atrodo, kad tai dėl neteisingų Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų. Bet jei žemės atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai keitėsi 50 kartų, tai ne visiems vienodai pokyčiai buvo palankūs. Tarnyba arčiausiai piliečio, todėl jai priekaištaujama pirmiausiai.

Skaičiavome, kad iš apskųstų teritorinių skyrių sprendimų Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstais arba iš dalies pagrįstais pripažino apie 15 proc. skundų. Jei žmogus nesustoja, eina į teismą, tai teismuose bylų baigties santykis irgi panašus – pralaimime 10–12 proc. bylų. Tai rodo, kad sprendimai nėra absoliučiai blogi. Dedame visas pastangas, kad šie rodikliai gerėtų ir pasitikėjimas mūsų Tarnyba augtų. Dėl kitko turbūt taip nekovojama ir numojama ranka, o čia – žemė. Tai daugiau nei vien nekilnojamasis turtas. Tai žmogaus šaknys, teisingumo siekis, tai, kas įaugę į kraują...