Kokią įtaką sėjos laikas daro pasėlių piktžolėtumui, kada geriau naikinti piktžoles žieminiuose rapsuose, ar tikrai pabiros tampa didesne bėda negu piktžolės, kaip turtinti dirvožemį – visa tai ūkininkai su mokslininkais aptaria diskusijų grupės susitikimuose.

Diskusijų grupės susitikimai – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) šiemet nuo birželio iki gruodžio vykdomo projekto „Žemdirbių konsultavimas“ dalis.

Vėlesnė sėja – mažiau bėdų dėl piktžolių?

Spalį įvyko ūkininkų grupės susitikimas su LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresniosiomis mokslo darbuotojomis Gražina Kadžiene ir Ona Auškalniene. Žemdirbius sudomino mokslininkių atliekamas eksperimentas, kiek galima vėlinti žieminių kviečių sėją, taip stengiantis mažinti pasėlių piktžolėtumą. Kviečiuose smarkiai plinta vienaskiltės piktžolės, kurias dėl atsparumo herbicidams vis sunkiau sunaikinti, o vienas iš būdų su jomis kovoti – vėlinti sėją. Vėlinant sėją, peliniai pašiaušėliai rudenį tiesiog nedygsta. Tas pats ir su dirvinėmis smilguolėmis: tyrimų duomenys rodo, kad smilguolės daigias sėklas subrandina tada, kai išdygsta rudenį.

Kviečių pabiros kviečiuose, rapsų rapsuose – tai bene sunkiausiai įveikiamos problemos. Tarkime, rapsų sėklos gali atsiversti dirbant žemę ir sudygti net po 8 metų. Savo darbą daro ir šiltos žiemos: pavyzdžiui, šiemet kai kur vasariniuose kviečiuose buvo tiek bulvių, kad buvo sunku susivokti, ar čia bulves kasti, ar kviečius kulti.

Ne visi žemdirbiai piktžoles žieminiuose rapsuose naikina iš rudens – galvoja, kad su jomis spės susitvarkyti pavasarį. Viena iš tokio atidėliojimo priežasčių – lėšų taupymas, nes pasėlių neperžiemojimo atveju tai būtų į balą išmesti pinigai. Mokslininkų nuomone, rudeninis purškimas herbicidais apsimoka, ypač jei lauke tikrai gausu žliūgių, miglių, nes jos gali smarkiai stelbti rapsus.

Dėmesys dirvožemio gerinimui

Kita ūkininkų grupė diskusijoje su VDU Žemės ūkio akademijos Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto direktoriumi prof. Vaclovu Bogužu gilinosi į tvaraus ūkininkavimo principus ir dirvožemyje vykstančius procesus. Dirvožemių degradaciją Lietuvoje skatina augalų kaitos principų nepaisymas, humuso atsargų mažėjimas, dirvožemio suspaudimas, rūgštėjimas ir t. t.

„Per vieno žmogaus ūkininkavimo laikotarpį dirvožemis atsikurti nespėja. 2 cm storio armens sluoksnis susiformuoja per 1 000 metų“, – pabrėžė profesorius. Dirvožemio derlumą palaiko keturios pagrindinės atramos: tinkama augalų kaita, tarpiniai pasėliai, į žemę sugrąžinamos augalų liekanos ir kitų organinių medžiagų šaltinių naudojimas.

Profesorius davė daug naudingų patarimų, kaip sumažinti organinės medžiagos nuostolius ir pagerinti humuso balansą. Vienas svarbiausių reikalavimų – išlaikyti sėjomainą. Klasikiniai jos sudarymo principai visiems aiškūs, tačiau praktikoje žemdirbiams iškyla klausimas – ką auginti, kaip pasiekti tokią augalų įvairovę? Siekiant dirbti rentabiliai, tenka auginti komercinius augalus, o tai gerokai susiaurina pasirinkimo spektrą.

LŽŪKT Paslaugų klientams padalinio klientų aptarnavimo veiklos vadovė Giedrė Butkienė pabrėžė, kad ypatingas dėmesys projekto veikloje skiriamas inovacijų ir skaitmeninio žemės ūkio temoms. Vykdant projektą, numatyta žemdirbiams suteikti daugiau kaip 6 000 konsultacijų ir organizuoti 38 diskusijų grupes. Planuojama, kad konsultacijomis pasinaudos ir projekto naudą gaus mažiausiai 2 318 žemdirbių.