Širvintų rajono ūkininkas Mindaugas Mašalas spaliui įpusėjus neskuba nuimti daržovių, nes puikūs orai dar leidžia augti porams, salierams, kopūstams, morkoms ir pastarnokams. Daržovių plotas – 13 ha – užima tik nedidelę ūkio dalį, tačiau darbo čia užtenka visus metus. M. Mašalas tuo nesiskundžia, o prekiauti savo derliumi jam patinka net labiau negu auginti.

Ūkininkas sako, kad didelės daržovių įvairovės reikia dėl pirkėjų – visų akis labiau traukia gausiai nukrautas ir spalvingas prekystalis, todėl žemdirbys netingi terliotis su retesnėmis daržovėmis, nors jų parduodama nedaug. Tenka nemažai pavažinėti po prekybos bazes, pastovėti turguje, kol po truputėlį „iškaišiojama“ visa produkcija.

„Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad niekam nieko nereikia. Pavyzdžiui, didelė prekybos bazė visai savaitei ima vos 10 kg salierų. Dar praeis keleri metai ir paklausą turės tik skustos bulvės ir morkos, virti burokėliai ir t. t. Valgyklos ir kavinės dabar siekia kuo paprasčiau gaminti maistą, kaip garnyrą įmeta į lėkštę kelis griežinėlius agurko ar pomidoro. Sakau – dėkite daugiau kopūstų, juk tik 20 centų kilogramas kainuoja, o porcijos iš karto solidžiau atrodys, ir sveikatai gerai. Lenkijoje, pavyzdžiui, prie kepsnio gal kokių trijų rūšių daržovių salotų prikrauna“, – mūsų negebėjimu didinti daržovių vartojimą stebisi M. Mašalas.

Nors retesnes daržoves parduoti sunkiau, bet jos būna gerokai brangesnės negu bulvės ar morkos. Tarkime, pastarnokų kilogramas kainuoja 1 eurą (pavasarį buvo net 2 eurai), salierų – 40–50 centų, o morkų – vos 10 centų. „Nuveži į bazę 3 tonas bulvių – vos 400 eurų gauni. Ir dar kiek nugarą laužai, kol maišus sutempi. Salierus ir pastarnokus kur kas labiau apsimoka auginti“, – patikina M. Mašalas.

Iš sostinės – į Čiobiškį

Mindaugo tėvai prieš kelis dešimtmečius nusipirko sodybą Čiobiškio seniūnijoje ir prasidėjo šeimos kelionės iš Vilniaus į kaimą Širvintų rajone. Darbų čia niekada netrūko, buvo didelis sodas, rudenį užderėdavo gausybė obuolių ir kriaušių, kuriuos reikėdavo parduoti. Mašalai pradėjo važinėti į turgų, bet vien su vaisiais sėdėti buvo nuobodu, norėjosi plėsti asortimentą.

„Arėme žemę tarp obelų, sodinome bulves, daržoves, nusipirkome mažą traktoriuką. Persikėlėme žemę iš Pasvalio – 7 ha susidarė. Tada jau reikėjo didesnio traktoriaus, teko ieškoti patalpų, kur užaugintą derlių laikyti“, – ūkio kūrimo pradžią prisimena Mindaugas. Beje, Mindaugo tėvas Vytautas Mašalas užaugo Čiobiškio vaikų namuose, kur atsidūrė po tėvų, ūkininkavusių Pasvalio rajone, tragiškos žūties. Taigi, sodybos įsigijimas netoli Čiobiškio buvo Vytautui tarsi grįžimas į kraštą, kuriame užaugo: čia rado daug iš vaikystės pažįstamų žmonių ir sulaukė geranoriškos jų pagalbos.

Mindaugas ilgai laviravo tarp gyvenimo sostinėje ir ūkininkavimo, nenorėjo galutinai „įsikinkyti“ į žemės ūkį. Jaunuoliui rūpėjo sostinėje viręs gyvenimas, jis buvo (ir liko!) didelis britų muzikos grupės „Depeche Mode“ gerbėjas, visada turėjo gausybę draugų. Baigdamas aukštesniąją žemės ūkio mokyklą Mindaugas išvyko į Vokietiją pusmečio praktikai. Šveicarijos pašonėje įsikūręs sodininkystės ūkis jam padarė įspūdį, tad grįžęs jaunuolis su užsidegimu ne tik kibo į darbus, bet ir įstojo į Žemės ūkio akademiją, agronomijos specialybę. Gavęs bakalauro diplomą tapo jaunuoju ūkininku.

Dar po dvejų metų rankose laikė magistro diplomą. Vis svarstė, kad jei su ūkiu nepavyks, tai bent jau turės agronomo išsilavinimą ir galės kur nors įsidarbinti. Bet nejučiomis vis giliau klimpo į ūkį.

Daržovių kaprizų neignoruoja

Iš viso Mindaugas dirba 230 ha, daržovės užima apie 13 ha, iš jų 7–8 ha kasmet skiriama bulvėms, o likusiuose auginamos morkos, burokėliai, kopūstai, salierai, pastarnokai, porai. Ūkyje nėra tik svogūnų, nes jiems reikėtų atskiros saugyklos, kur būtų šilta ir sausa. Be to, svogūnai yra viena brangiausiai išauginamų daržovių.

Pastarnokai irgi kaprizingi – juos sunku pasėti, nes sėklytės lengvos, su sparneliais, sunkiai byra. Paprastai pirmą vasaros pusę net sunku būna į lauką žiūrėti, nes jis atrodo beviltiškai, ir tik rudeniop pradeda augti: lapija suželia kaip miškas ir užauga dideli šakniavaisiai. Nukasti pastarnokus irgi nelengva – ilgas šaknis sunku išrauti, dažnai nutrūksta.

Nemažai patupinėti tenka ir aplink porus: juos perka durpių kubeliuose augintais daigeliais iš Lenkijos, kad persodinant kuo mažiau nukentėtų šaknynas, o sodina tada, kai sulaukia lietingesnio periodo. Porų ir kitų daržovių daigus sodina su sena, bet patikima sodinamąja, formuojančia 70 cm tarpueilius: dirba 4 žmonės, kurie sumėto daigus. Su ta pačia sėjamąja galima sodinti ir ankstyvąsias bulves, česnakus, svogūnų sėjinukus.

Kadangi vis sunkiau rasti darbuotojų, šiemet Mindaugas sugalvojo naują morkų derliaus nuėmimo būdą – su specialiu prietaisu nupjauna lapus ir tik tada kasa. Daržovių augintojas Lenkijoje yra matęs taip dirbant ne vieną ūkininką: morkų lapus nupjauna, o tada nukasa su bulvių kasimo kombainu, ypač jei šakniavaisiai skirti perdirbimui.

Technikos iš kiemo lengvai nepaleidžia

Anot M. Mašalo, žemės ūkio technika kainuoja kosminius pinigus, todėl jo ir tėvo ūkiuose su technika elgiamasi atsakingai, ji kruopščiai prižiūrima ir ūkyje būna ilgai. „Nė vieno traktoriaus nesame pardavę, gero daikto kažkaip nesinori paleisti iš rankų. Turime ir pupsiką T25, ir vikšrinį traktorių, ir MTZ82. Pastarasis, beje, pasitaikė labai geras – 20 metų dirba be jokio rimtesnio gedimo. Pirkau jį už 28 tūkst. litų, o dabar galėčiau parduoti už 10–12 tūkst. eurų. Taigi, brangiau negu pirkau!“, – pasidžiaugia M. Mašalas.

Pats pirmas vakarietiškas traktorius, pirktas pagal jaunojo ūkininko įsikūrimo programą, buvo Zetor, o naujausias traktorius – Case. Kombainą Claas pirko iš Radviliškio r. ūkininko Sigito Petraičio. „Labai geras, tvarkingas žmogus, ir kombainas kaip naujas. Net ratus šeimininkas naujais pakeitė, kad be vargo galėtume parvažiuoti iki ūkio. Iš Sigito naudingų dalykų pasimokyti galima: pavyzdžiui, prie kombaino skriemulio, pakeitus guolį, jis užrašo datą. Paprasta, bet labai praverčia – juk viskas greitai užsimiršta“, – pasakoja Mindaugas.

Ūkyje įgyvendintas ne vienas modernizavimo projektas, pagal juos įsigyta nemažai technikos. Dabar irgi laukiama atsakymo, ar bus patvirtintas finansavimas naujiems užmojams įgyvendinti. „Projektus mūsų ūkiui rengia Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Širvintų biuro ekonomikos konsultantė Irena Balsiukienė. Ten pat ir buhalterinę apskaitą tvarkau – labai patogu, visada žinai, kur vieno ar kito dokumento ieškoti, kaip kokiame archyve“, – sako M. Mašalas.

Jis pirmas šiuose kraštuose pradėjo vietoje arimo taikyti skutimą, o dabar galvoja pereiti prie dar labiau supaprastinto žemės dirbimo – tiesioginės sėjos. Žieminiams rapsams pasėti samdė juostinę sėjamąją Farmet – laukas puikiai sudygo, augimą jau teko stabdyti reguliatoriais.

Tręšimai per lapus – kaip lašinė

Ūkininkas įsitikinęs, kad visų augalams reikalingų medžiagų yra žemėje, todėl tręšti persistengti neverta. Svarbu atlikti pagrindinį tręšimą, o mikroelementinės trąšos ne visada duoda apčiuopiamos naudos. „Geriau pinigus skiriu kalkinimui, nes žemė rūgštoka, pH nesiekia net 5. Kokius 3–4 metus planuoju kalkinti kasmet, nes vien iš dominuojančių piktžolių rūšių matyti, kad žemė labai parūgštėjusi“, – tarsteli žemdirbys.

Šiemet dalį plotų jis patręšė su olandišku granuliuotu paukščių mėšlu. Kol kas didelio efekto nepajuto, bet tiki, kad trąšos tikrai nenuėjo veltui, žemei reikia organikos. „Tie visi burtai apie tręšimo per lapus poveikį manęs nežavi. Čia kaip lašinė žmogui – lašink kiek nori, bet kol lašinių neužvalgai, bus silpna“, – įsitikinęs žemdirbys.

Patinka bendrauti ir prekiauti turguje

Mindaugo pomėgis – prekiauti. Kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį jis dažniausia važiuoja į Rudaminos turgų. Čia ant prekystalio išdėlioja visą daržovių asortimentą, jį papildo raugintais kopūstais ir agurkais, obuolių sultimis iš antri metai turimo seno 1 ha ploto sodo.

Beje, ūkininkas vis labiau pastebi, kad paklausiausios yra nerūšinės daržovės: parduoda jas net brangiau, negu didieji daržininkai prekybos tinklais realizuoja rūšines. Žmonės noriai perka daržoves pašarams – avims, triušiams, vištoms, galvijams. Morkų maišas kainuoja 3–4 eurus, pašarinių runkelių – 5 eurus (jie apskritai deficitinė prekė, nes mažai kas augina), paklausą turi ir pašarinės bulvės, grūdai.

Naujas Mindaugo pomėgis – medžioklė. „Užkniso žiūrėti, kaip per laukus eina žvėrys, tikrus kelius išmina, todėl nusprendžiau tapti medžiotoju. Tačiau keisčiausia, kad medžioklė pakeitė požiūrį į laukinius gyvūnus – kažkaip dabar pateisinu juos, ne taip pikta, kad pasėlius niokoja“, – šypteli ūkininkas.

Jo sūnus Martynas po armijos irgi pasuko į žemės ūkį, mokosi Vilniaus kolegijoje – toje pačioje mokymo įstaigoje, kurią yra baigęs ir Mindaugas. „Raginu sūnų stoti į VDU Žemės ūkio akademiją. Dukra Miglė dar moksleivė, o žmona Lina mokytojauja sostinėje, į ūkį tikrai nesiveržia“, – tarsteli Mindaugas.

Kokią ateitį mato žemdirbys? Vis dažniau svarsto apie daržovių perdirbimą ūkyje, bet tam reikia įrangos ir darbuotojų, kurių vis sunkiau rasti. Produkcija išbrangtų, o neaišku, ar jos kam reikės. Taigi, kol kas atsargiai stebi rinkos pokyčius. Grūdininkystės srityje jis įsitraukė į kooperatyvo „Jukagros“ veiklą. Tai ir didesnė tikimybė gauti ES paramą, nes buvimas kooperatyvo nariu duoda papildomų balų vertinant investicinius projektus, ir galimybės brangiau parduoti produkciją ar pigiau įsigyti ūkiui reikalingų prekių.

„Jei stambūs ūkininkai, dirbantys apie 1 000 ha, vienijasi stodami į kooperatyvą, vadinasi, mato naudą. Apskritai man nesvetima priklausyti kokiai nors grupei: nuo „Depeche Mode“ gerbėjų klubo iki medžiotojų būrelio. O kooperatyvas – dar viena gera proga rasti bendraminčių ir turėti su kuo pasitarti“, – patikina ūkininkas Mindaugas Mašalas.