23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/10
Žemės ūkis pasirengęs kokybiniam šuoliui
  • Prof. Gvidas ŠIDLAUSKAS
  • Mano ūkis

Metų pradžioje prognozuota, kad bendroji žemės ūkio produkcija euro zonoje iki 2027 m. turėtų išaugti apie 3 proc., vadinasi, žemės ūkio gamybos augimo tempai Europoje numatomi vieni lėčiausių pasaulyje, bet juos globaliu mastu dar labiau sulėtins pandemija. Nepaisant lėto augimo ir riboto plėtros potencialo, Europa turėtų likti viena iš pagrindinių žemės ūkio produkcijos gamintojų ir tiekėjų.

Numatoma, kad aliejinių augalų, cukrinių runkelių, bulvių, javų produkcijai didžiausios įtakos turės ne pasėlių plotų, o augalų derlingumo augimas (dėl technologinių sprendimų, optimizuojančių augimo sąlygas, ir selekcininkų padidinto augalų derliaus potencialo). Kita vertus, griežti norminiai ūkių valdymo ir aplinkos apsaugos politikos reikalavimai varžys žemės ūkio produktų gamybą ir jos augimą, didins produkcijos savikainą.

Per 2005–2015 m. ES prarado apie 4 mln. ūkių (jų skaičius sumažėjo iki 11 mln.). Vadinasi, vidutiniškai kas pusantros minutės vienas Europos ūkininkų praranda ūkį ir darbą.

Šiandien pasaulio žemės ūkis susiduria su augančiu nestabilumu ir didėjančiomis abejonėmis dėl ateities perspektyvų. Nėra aiškios agrosektoriaus plėtros vizijos, neatsakoma į klausimus, kokia veiklos rezultatų svarba ir vertė, kokia priimamų sprendimų ar atliktų inovacijų nauda ir tvarumas. Neapibrėžtumą lemia įvairūs veiksniai, įskaitant geopolitinę situaciją, gyventojų skaičiaus kitimą, mitybos tradicijų kaitą, technologinę pažangą, pajamų gausą ir jų pasiskirstymą, gamtos išteklių būklę, klimato pokyčius, konkurencinę kovą, taikos tvarumą prekybos ir finansų rinkose, pasaulio ekonomikos būseną, jos prognozes ir kt.

Europos Komisija prognozuoja, kad ES žemės ūkio naudmenų plotas iki 2027 m. sumažės dar apie 2,3 mln. ha, t. y. iki 100 mln. ha. Tačiau numatoma, kad šis procesas vyks jau lėčiau negu praėjusį dešimtmetį. Atsižvelgiant į šią tendenciją, prognozuojama, kad žieminių ir vasarinių kviečių, daugiamečių pievų ir ganyklų plotai irgi mažės. Kitų žemės ūkio augalų: sorgų, rugių, avižų, kvietrugių, šakniavaisių, gumbavaisių, ryžių, aliejinių augalų, plotai stabilizuojasi, o pašarinių – turėtų didėti. Tad nors bendras žemės ūkio naudmenų plotas mažėja, gerėjantis derliaus potencialo išnaudojimas lemia bendrą žemės ūkio gamybos produkcijos didėjimą.

Tačiau šis augimas išliks nespartus, ypač ES 15 šalyse, nes augalų derlingumas šiuose kraštuose ir taip jau palyginti aukštas, tad žemės ūkio produkcija labiausiai turėtų augti dėl ES 13 šalių potencialo, o derlingumo skirtumai tarp ES 15 ir ES 13 turėtų lėtai ir palaipsniui mažėti.

Prognozuojama, kad ES išliks viena svarbiausių pasaulyje grūdų eksportuotojų, o grūdų kainos iki 2027 m. bus gana stabilios – vidutiniškai apie 170–180 Eur/t. Turėtų išaugti tiek bendrosios ES žemės ūkio produkcijos apimtis, tiek ir vertė. Tikimasi, kad žemės ūkio produkcijos vertę labiausiai augins javų, pieno produktų ir paukštienos gamyba.

Taip pat prognozuojama, kad labiausiai žemės ūkio produkcijos vertė didės ES 13 – apie 2,7 proc. per metus. Vis dėlto tikėtina, kad laikotarpio pabaigoje ES 15 bendroji žemės ūkio produkcijos vertė ir toliau išliks apie 5 kartus didesnė negu ES 13 šalyse. Vadinasi, didelė atskirtis tarp senų ir naujų ES narių nesumažės.

Nyderlandų Vageningeno universiteto mokslininkai prieš gerą dešimtmetį apskaičiavo, kad mineralinės trąšos maitina apie 48 proc. pasaulio gyventojų. Didinant žinių ir mokslo „normas“ hektarui, didės agrocheminių produktų efektyvumas, bus pasirenkamos optimalios žemės ūkio augalų auginimo technologijos, tręšiamieji produktai ar augalų apsaugos priemonės realiu laiku bus parenkami konkrečiam laukui ar pasėliui, intelektuali įranga parinks augalų poreikius labiausiai atitinkančias maisto medžiagas, jų normas, santykius ir kt.

Mokslo pasiekimai ir žinios didele dalimi prisidės plėtojant aplinkai neutralų žemės ūkį, paliks daugiau vietos biologinei įvairovei ir natūraliai gamtai. Tad agroverslui teks ne tik prisitaikyti, bet ir sparčiai tobulėti, kad galėtų laiku ir kokybiškai pateikti visas reikalingas prekes ir paslaugas į kokybinių pokyčių erą žengiančiam žemės ūkiui.

Sėjomainos susiaurėjo iki javų ir rapsų

Lietuvos dirvožemiai nepasižymi mineralinių augalų maisto ar organinių medžiagų gausa. Šalies meteorologinės sąlygos labiausiai tinka plėtoti pieno ir mėsos krypties žemės ūkį. Tačiau per pastaruosius 30 metų galvijų ir kiaulių skaičius sumenko 3–5 kartus, todėl gerokai sumažėjo ir pagaminamų organinių trąšų. Laukų sėjomainose nebeliko pašarinių augalų, daugiamečių žolių, susitraukė techninių augalų, kultūrinių pievų ir ganyklų plotai.

Realiai auginame javus ir rapsus. Tokia situacija labai riboja galimybes efektyviai išnaudoti turimą dirvožemių ir žemės ūkio augalų derliaus potencialą, nekuria naujų darbo vietų žemės ūkyje ir maisto pramonėje, mažina pajamas, nes eksportuojame grūdus, o ne jų produktus, be to, tai prisideda prie augalų ligų ir kenkėjų plitimo, mineralinių ir organinių trąšų mažesnio efektyvumo, humuso kiekio dirvožemyje mažėjimo, kitų dirvožemio fizinių, cheminių, biologinių parametrų prastėjimo ir kt.

Nepamirškime, kad šalies dirvožemių sukultūrinimas ir žemės ūkio gamybos kultūra dar gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos. Pastebimai atsilieka ir išmokos žemdirbiams, o pagamintos produkcijos supirkimo kainos, ypač pieno, yra vienos žemiausių ES. Kaip skelbia Europos Komisija, rugsėjo 16 d. duomenimis, Lietuvoje už pieną vidutiniškai buvo mokama 26,06 Eur/100 kg. Mažiau už pieną gamintojams ES nemokėjo niekas.

Trūksta ir žemės ūkio mokslo, konsultavimo, valstybinių institucijų svaresnio žodžio apie rinkoje esančius produktus, jų tinkamumą ir efektyvumą žemės ūkio augalų derliui ir kokybei, rekomendacijų žemdirbiams, kuriose atsispindėtų mūsų ūkininkavimo sąlygų ypatumai ar būtų objektyviai įvertinama kartais net ir labai abejotina brukamų naudoti agrotechninių priemonių nauda.

Šie ir daugybė kitų nepaminėtų veiksnių lemia, kad mūsų ūkininkams vis sunkiau ir sunkiau išgyventi konkurencinėje kovoje, vadinasi, vis mažiau ir mažiau skiriama investicijoms, žinioms ar naujoms technologijoms, o įvairūs jau galiojantys ar planuojami nauji suvaržymai ūkininkaujantiesiems, kaip antai, istorija su glifosatais ar niekuo nepasvertas ketinimas mažinti mineralinių trąšų, net fosforo ir kalio, naudojimą, tik dar labiau, ir, deja, ne mūsų ūkininkų naudai, paaštrins konkurenciją žemės ūkio sektoriuje.

Ar švelnesnės žiemos palankios augalininkystei

Klimato kaita – tai nuolatinis, nepertraukiamas ir ypač gilių ir plačių padarinių sukeliantis procesas, kuris priverčia vardan išgyvenimo ne tik prisitaikyti, bet ir augti, tobulėti, vystytis. Trumparegiškai žvelgiant, mūsų žemdirbiams klimato pokyčiai kol kas ganėtinai palankūs: žiemos nebeturime, žiemkenčiai peržiemoja puikiai, uždera gausūs derliai.

Ūkininkai gali rinktis lepesnes, jautresnes žiemojimui, tačiau derlingesnes, labiau pietiniams regionams skirtas javų ir rapsų veisles, vasarinių sąskaita plėsti gausiau derančių žieminių miežių pasėlius, kartu mažinant per žiemą augalų neužimtų dirvų plotus, švelninant vėjo ir vandens erozijos padarinius, minimalizuojant augalų maisto medžiagų išsiplovimą iš dirvožemio ir jų patekimą į gruntinius vandenis.

Tačiau, vertinant globaliai, svarbu, kad kiekvienas žmogus, ūkininkas stengtųsi vykdyti gamtai neutralią veiklą, o kiekviena žemės ūkio augalų auginimo technologija neprasilenktų su gamtosauginiais reikalavimais.

Žemdirbystėje meteorologinių sąlygų įtaka produkcijos gamybos procesui be galo didelė ir reikšminga. Labai derlingais 2015 m. vidutinis javų derlingumas šalyje siekė 4,6 t/ha, rapsų – 3,1 t/ ha. Bet tai vis vien dvigubai mažiau neguVakarų Europoje. Išskirtinai sausringais 2006 m. kulta vos po 1,9 t/ha javų grūdų ir 1,1 t/ ha rapsų sėklų.

Remiantis statistika, vidutinis javų derlingumas Lietuvoje didėja maždaug po 67 kg/ ha per metus, rapsų – po 31 kg/ ha. Taigi, kad javų derlingumas padidėtų 1 tona iš hektaro, prireiks 15, o rapsams net 32 metų sunkaus žemdirbio darbo, didelių investicijų, žinių ir sukauptos patirties.

Kuo dirvožemis labiau sukultūrintas, tuo jame gausiau mineralinės mitybos elementų, organinių medžiagų, kuo geresnė jo struktūra, tuo efektyviau naudojamos augalų apsaugos priemonės, mineralinės ir organinės trąšos, tobulesnės žemės dirbimo technologijos, tiksliau pasirenkami vietos sąlygoms tinkamiausi augalai, jų veislės, sėjomainos, tuo aplinkos veiksnių ir gamtinių stresų įtaka augalų augimui, jų struktūrinių derliaus elementų formavimui ar derliaus kokybės parametrams yra mažesnė.

Žemės ūkio mokslas, atsižvelgdamas į vietos agroklimato ir dirvožemio sąlygas, turi parengti tokias žemės ūkio augalų auginimo technologijas, kad didėtų dirvožemių sukultūrinimo laipsnis, gerėtų naudojamų agrotechninių priemonių efektyvumas, atsirastų naujų, selekcininkų ir genetikų pastangomis sukurtų, klimato svyravimams atsparesnių augalų veislių, augalai per visą vegetaciją būtų aprūpinami viskuo, ko reikia normaliam derliaus ir reikiamos jo kokybės formavimo procesui, išlaikant optimalias technologinių priemonių apimtis ir proporcijas, o politiniai ir strateginiai sprendimai neturėtų tam prieštarauti.

Atmetus į šalį emocijas, kurios kartais net perauga į isterijas, ir pasitelkus mokslo žinias bei ūkininkavimo patirtį, būtina užtikrinti, kad augalams netrūktų maisto, kad jie būtų patikimai apsaugoti nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų, kad būtų auginami ir prižiūrimi subalansuotoje terpėje, kad būtų kuriamos ir praktikoje diegiamos gamtai neutralios augalų auginimo technologijos.

Kita vertus, spartėjantys gyventojų mitybos pokyčiai, žemės ūkio gamybos poveikis aplinkai ir klimatui ūkininkus paskatins ieškoti galimybių, kaip diferencijuoti produkcijos gamybą, sukuriant maksimaliai galimą pridėtinę produkcijos vertę, kuri padengtų papildomas išlaidas dėl griežtesnių aplinkos apsaugos reikalavimų. Tad galima tikėtis, kad išaugs alternatyvių žemės ūkio produktų gamybos sistemų, tokių kaip vietinė, specializuota, ekologiška, sertifikuota ar pan., produkcijos pasiūla ir paklausa.

Akivaizdu, kad artimiausią penkmetį ES ypač bus skatinama ekologinė žemdirbystė, didės ekologinei žemės ūkio gamybai skirti žemės ūkio paskirties žemės plotai, finansinė parama, investicijos ir dėmesys.

Auginant ekologiškai, augalų derlius paprastai būna 2–4 kartus mažesnis, palyginti su saugiomis ir švariomis, bet įprastinėmis auginimo technologijomis. Vadinasi, ir gerokai brangesnis. Tačiau išlieka itin aktualus klausimas: ar išties toks derlius kokybiškesnis?

Didėjant spaudimui žemės ūkyje naudoti tik neutralias gamtai auginimo technologijas, augalininkystė turės persitvarkyti ir su mažiau užauginti daugiau, o gyvulininkystė privalės spręsti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos problemas. Tačiau numatoma organinės žemdirbystės plėtra skatins organinių trąšų naudojimą ir didins šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją.

Tarša iš žemės ūkio sektoriaus

Įvairių šaltinių duomenimis, aplinkos tarša iš žemės ūkio sektoriaus sudaro apie 10–15 proc., o didžiausia jos dalis tenka gyvulininkystei. Naujausioje ES Aplinkos apsaugos agentūros ataskaitoje nurodoma, kad amoniako emisija iš žemės ūkio sudaro net 92 proc. Tarša kitomis cheminėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais ar šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija iš žemės ūkio sektoriaus sudaro vos 0,0–13 proc., įskaitant nemetaninius lakiuosius organinius junginius – 13 proc., smulkiąsias kietąsias daleles – 4 proc., NOx – 8, CO – 1, S04 – 0, Pb – 0, Cd – 1, Hg – 0 procentų.

Didžiausia amoniako emisija susidaro būtent iš organinių trąšų (mėšlo, srutų). Šiek tiek gali susidaryti ir iš amidinio azoto trąšų – CO(NH2)2 (karbamido), jei jos netinkamai naudojamos (neįterpiamos į dirvą arba barstomos pakrikai vyraujant aukštai oro temperatūrai, netinkamai saugomos ir panašiai). Bet karbamidas tradiciškai nėra populiari azoto trąša Lietuvoje, todėl azoto trąšų naudojimo struktūroje jis sudaro tik apie 10 procentų.

Žemės ūkyje naudojamos mineralinės fosforo ir ypač kalio bei mikroelementinės trąšos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijai ar kitai aplinkos taršai įtakos praktiškai neturi. Tad skatinant gamtai neutralų ūkininkavimą, reikėtų pabrėžti ne trąšų ir pesticidų naudojimo mažinimą ar net draudimą, bet jų (mineralinių, organinių, mikroelementinių) efektyvumo didinimą, trąšų saugojimo, transportavimo, jų kokybės klausimus, diegti efektyvesnes šiuolaikines tręšimo technologijas, tobulinti diagnostikos priemones ir metodus, iškelti ir finansuoti konkrečias užduotis mokslui, nukreiptas trąšų ir jų naudojimo efektyvumui didinti, numatyti ir skirti rimtas skatinimo priemones ir kontrolę už taršos sumažinimą ir pan.

Detalizuojant mineralinių azoto, fosforo ir kalio trąšų naudojimą ES 28 šalyse nuo 2000 m., ryškėja esminiai skirtumai tarp ES šalių senbuvių (ES 15) ir naujųjų narių (ES 13). Šalyse senbuvėse palyginus 2000–2010 ir 2011–2020 m. vidutines metines NPK trąšų naudojimo apimtis, matyti mažėjimo tendencija. Tai sietina su šlubuojančia ekonomika, žemomis grūdų kainomis, ūkininkų pastangomis mažinti derliaus savikainą, spartėjančiais urbanizacijos procesais, aplinkosauginiais reikalavimais, kitais veiksniais ir, žinoma, su tobulėjančiomis tręšimo technologijomis, su kuriomis pasiekiamas didesnis mineralinių trąšų efektyvumas.

Lieka neaišku, kaip reikėtų pamaitinti augalus, jei mineralinių trąšų naudojimas būtų pernelyg griežtai ribojamas, nes gerokai sumažėjęs ir toliau sparčiai mažėjantis gyvulių skaičius šalyje neužtikrina ir neužtikrins pakankamo organinių trąšų kiekio.

Europos trąšų gamintojų asociacijos vertinimu, 2025 m. EU 28 šalyse narėse turėtų būti naudojama apie 2,4 proc. daugiau azoto, fosforo ir kalio, skaičiuojant veikliąja medžiaga, palyginti su 2010–2020 m. vidurkiu. Prognozuojama, kad azoto naudojimas turėtų stabilizuotis ir sudaryti per 11 mln. t. per metus. P2O5 naudojimas turėtų priartėti prie 3 mln. t., o K2O – viršyti 3 mln. t. Numatoma, kad iki 2025 m. sparčiausiai azoto, fosforo ir kalio naudojimas ir toliau augs naujose EU 13 šalyse narėse.

Sparčiai tobulėjančios informacinės technologijos, diegiamas G5 ir jau kuriamas G6 spartos duomenų perdavimas, blokų grandinės (blockchain) technologija, sukauptų duomenų archyvų, mokslinių tyrimų rezultatų ir žinių suskaitmeninimas, dirbtinio intelekto galimybės ir pagalba per ateinantį dešimtmetį iš esmės turėtų pakeisti žemės ūkio sektorių, agrotechnologijas, pačius ūkininkus ir jų poreikius. Artimiausios ateities žemės ūkio užuomazgas galima matyti jau šiandien: ūkininkai naudoja automatizuotas šėrimo sistemas, melžimo robotus, informacines ūkio veiklos ir produktyvumo duomenų bazes, kompiuterizuotas ūkio valdymo sistemas, įskaitant tręšimo planus, dirvožemių ir pasėlio būklės duomenų valdymą per GPS. Palydovinis ryšys naudojamas darbui su žemės ūkio technika, įsibėgėja dronų galimybių pritaikymas, eilėje laukia dirbtinis intelektas ir pan.

Akivaizdu, kad nemažų investicijų reikalaujančios naujosios ūkininkavimo technologijos vis reikšmingesnėmis iš pradžių taps stambesniuose, pažangos svarbą suvokiančiuose, turinčiuose tam geresnes finansines galimybes ūkiuose, bendrovėse ir žemės ūkio kooperatyvuose. Šiandien jau yra sukaupta milžiniška duomenų bazė, kuri netrukus taps bendros visoje ES, suskaitmenintos agroveiklos pagrindu, įgyvendinančiu pelningą, aplinkai neutralų ūkininkavimo modelį kiekvieno ES ūkininko ūkyje.

Neišvengiamai ateinančios informacinės technologijos suvaidins ypatingą vaidmenį kuriant patikimus ir glaudžius ryšius tarp gamintojų ir vartotojų. Ateityje informacinės technologijos leis vartotojui gauti visą norimą informaciją apie gaminį. Taigi, perkančiam duonos kepalą pirkėjui bus prieinama visa informacija apie miltus, jų sudėtį, kokybę, ūkį ir lauką, kuriame buvo užauginti grūdai, kada ir kokiomis trąšomis tręšta, kokios agrotechninės priemonės naudotos ir net kokia susidarė CO2 emisija tam duonos kepalui pagaminti.

Tas pats pasakytina ir apie prekybą žemės ūkio gamybos priemonėmis ir teikiamas paslaugas ūkininkams. Rytdienos informacinių technologijų galimybės teiks visą informaciją apie įsigytas trąšas ar pesticidus, jų naudojimą. Taigi, žemės ūkis pasirengė žengti kokybinį šuolį, ir tai rimtas, didelis bei atsakingas iššūkis visiems agroverslo dalyviams, siekiantiems neprarasti savo vietos rinkoje.