Norvegija ir sodininkystė – atrodytų, sunkiai susiejamos. Tačiau sodai čia auginami nuo seno, sodininkai tikrai neblogai verčiasi, be to, pastarųjų metų valstybės politika ypač palanki sodininkystės plėtrai.

Norvegija yra atšiauri šalis, turinti mažiausią dalį (mažiau negu 3 proc.!) dirbamos žemės iš visų Europos šalių. Žemės lopinėliai išsimėtę prie fiordų, tarp kalnų, net 68 proc. jų yra skirti ganykloms, 30 proc. apsėjama grūdinėmis kultūromis, sodai užima vos 0,2 proc. žemės ūkio paskirties ploto, panašiai kaip ir uogynai.

Norvegija – šiauriausia pasaulio šalis, kurioje plėtojama verslinė sodininkystė. Čia sėkmingai auginamos braškės, avietės, miško uogos, įvairūs vaismedžiai. Šiame straipsnyje apžvelgsiu tik mažos Norvegijos dalies – pietvakarinės – sodininkystės būklę ir perspektyvas. Būtent pietvakarinėje dalyje koncentruojasi obuolių, trešnių ir slyvų sodai.

Sodais apsodinti fiordai

Pro šalį tekanti Golfo srovė ir fiordai sukuria unikalias sąlygas vaismedžiams – gilūs ir žiemos periodu neužšąlantys vandenys pakelia aplinkos temperatūrą tiek, kad norvegai gali be baimės auginti šalčiui lepias trešnes ar kriaušes, nors yra toje pačioje geografinėje platumoje kaip Aliaska ir Sibiras. Vanduo taip pat padeda ir pavasarį – sodai čia niekada nėra nukentėję nuo pavasarinių šalnų, o vasarą nepasitaiko karščio bangų.

Dairantis po vietovę susidaro įspūdis, kad vos tik atsiranda laisva nors kiek plokštesnė vieta – joje sodinamas sodas. Sodai nedideli, iki 2–3 ha, tačiau jei jų šeimininkai nebegali ūkininkauti, žemė būtinai išnuomojama kitiems sodininkams. Kitu atveju, jei nebebūtų sodininkaujama, žemę pasiimtų valstybė.

Žinoma, ne viskas idealu. Statūs šlaitai apsunkina vaismedžių priežiūrą. Kartais reikia ir specialių traktorių su žemai esančiu svorio centru, ir labai patyrusių traktorininkų. Nors vandens užtenka, sodai čia laistomi, nes reikia tręšti – nuo stačių šlaitų bėgantis vanduo sparčiai išplauna maisto medžiagas.

Visur pasaulyje dominuoja vaismedžių išdėstymas pietų-šiaurės kryptimi, o fiordų šlaituose kryptis tik viena – nuo kalno iki vandens. Todėl būna atvejų, kad du kaimyniniai sodai įveisiami tos pačios veislės vaismedžiais, tačiau obuolių sunokimas skiriasi visa savaite, nes šlaito nuokrypis yra į skirtingas puses.

Dominuoja trumpesnės vegetacijos veislės

Vegetacijos periodas prasideda vėliau ir tęsiasi trumpiau negu Lietuvoje, todėl net tokios mums įprastos veislės kaip Ligol, Gloster, Alva čia nesunoktų. Tiesa, vegetacijos trumpumą kiek kompensuoja gerokai ilgesnės dienos vasarą, taip pat nuo vandens paviršiaus, kaip nuo veidrodžio, atsispindinti šviesa, tačiau paskutiniai skynimai paprastai atliekami spalio pirmomis dienomis. Dėl šios priežasties čia labai svarbūs yra veislių tyrimai, kuriuos nepertraukiamai finansuoja žemės ūkio ministerija.

Pastaraisiais metais soduose dominuoja švediška obelų veislė Aroma ir jos klonai, čekiška Rubinstep, seniai auginamos kanadietiška Summered, angliška Discovery ir, savaime suprantama, Grapšteinas (Rudens dryžuotasis).

Produkcija parduodama per vieną organizaciją, kurioje įvairių augintojų vaisiai yra rūšiuojami, pakuojami ir pristatomi prekybos tinklams. Taip ir maži augintojai tampa dideliais tiekėjais. Soduose dominuoja obelys, slyvos ir trešnės. Kitų rūšių sodo augalų sodininkai neaugina, nes organizacija jų nepardavinėja – neturi rūšiavimo linijų ar specialių pakuočių.

Nereikia norvegų augintojams ir ilgai besilaikančių obuolių veislių. Kai beveik nėra jokios konkurencijos su įvežtiniais vaisiais, geriau kuo greičiau parduoti savo produkciją ir minimalizuoti ilgo laikymo sąnaudas.

Obuolių sidro gaminimas – nauja pelninga šaka

Nors Norvegijoje galioja valstybinis alkoholio monopolis, vaisių augintojai prieš kelerius metus išsikovojo galimybę gaminti obuolių sidrą, stipresnį nei 4,7 proc. Šiuo metu tuo verčiasi apie 20 augintojų, tačiau jų sparčiai gausėja, nes perdirbti obuolius į sidrą čia yra gerokai pelningiau negu parduoti šviežius. Sidro pardavimo mastai 2019 m. plėtėsi labiausiai, palyginti su kitais alkoholiniais gėrimais.

Prie naujos Norvegijai obuolių augintojų veiklos krypties atsiradimo daug prisidėjo mokslas. Mokslo darbuotojai sukūrė sidro gamybos technologijas, o šiuo metu pradeda ir sidrui tinkamiausių veislių bei auginimo būdų tyrimus. Kol kas sidrui naudojamos vos ne visos čia auginamos veislės: Aroma, Summerred ar Rudens dryžuotasis. Kai kurie jau įveisė „sidrinius sodus“ su specialiomis tam skirtomis veislėmis iš Anglijos ir Prancūzijos.

Sodininkai turistams pristato „Sidro kelią“, kiekvienais metais rudenį organizuojamas sidro festivalis, o tarptautiniame festivalyje Vokietijoje norvegų sidras įvertintas keliais aukso ir sidabro medaliais.

Valstybės parama padeda reguliuoti rinką

Kiekvienais metais Norvegijos vyriausybė ir dvi didžiausios ūkininkų sąjungos suderina Žemės ūkio sutartį, kurioje nustatoma, kokią kainą augintojas gaus už produkciją. Ir tik tada, kai numatyta kaina viršijama, atidaromos sienos ir leidžiamas importas.

Ūkininkų kooperatyvai yra įpareigoti reguliuoti rinką, už tai gauna paramą, tačiau privalo supirkti visą išaugintą narių produkciją. Toks rinkos reguliavimas garantuoja stabilias ūkininkų pajamas ir eliminuoja visas rizikas, nesvarbu, kokia situacija rinkoje ar kiek bendrai buvo išauginta produkcijos.

Tiesa, vaisių rinkoje tai ne visai veikia, nes visais metų laikais šalia norvegiškų obuolių galima rasti ir importuotų. Nors atskirais periodais, kai rinkoje dar yra norvegiškų vaisių, importuotiems vaisiams taikomas apie 0,5 Eur už kilogramą muitas. O Norvegijos sodininkas, nelygu vietovės sudėtingumas, už kiekvieną parduotą kilogramą obuolių gauna apie 50–70 euro centų išmoką. Ir nesvarbu, ar tai obuoliai šviežiam vartojimui, ar perdirbami į sultis, ar kaip krituoliai pristatomi koncentruotoms sultims gaminti. Ir tai ne vienintelė parama. Kasmetinė išmoka už 1 ha sodo siekia apie 2 000 eurų. O dar yra parama už kraštovaizdžio (sodas prie fiordo – tai kraštovaizdžio elementas) priežiūrą. Viską sudėjus – sodininkai Norvegijoje verčiasi tikrai neblogai.

Sodininkystė – prioritetas ir finansiniai resursai

Norvegai kol kas išaugina tik 10 proc. savo rinkai reikalingų obuolių, 20–30 proc. trešnių ir slyvų, todėl pagrindinis pastarųjų metų valstybės prioritetas – sodininkystė, kuri turi pakeisti galvijininkystę ir lauko augalų auginimą. Į tai nukreiptas milžiniškas dėmesys ir atitinkami finansiniai resursai, skirti paremti taikomuosius mokslinius tyrimus, organizuoti įvairiausius projektus – ekonominius, technologinius, marketingo ar socialinius, skatinančius sodų plėtrą.

Prie to turi prisitaikyti ir mokslo institucijos. Viena vertus, joms reikia ir fundamentinių tyrimų, tačiau, kita vertus, mokslininkų visada klausiama, kokią naudą tyrimai atneš sodininkystės pažangai ir plėtrai.

Vidutinis obelų sodų derlingumas šiuo metu Norvegijoje nėra didelis – apie 10 t/ha, nors, palyginti su Lietuvos sodų statistiniais duomenimis, toks skaičius yra visai nemažas.

Norvegų siekiamybė derlingumą padidinti iki 25–30 t/ha. Nors tokie ir didesni derliai atskiruose ūkiuose pasiekiami, tačiau dažnai kitais metais sodai pramečiuoja.

Sodininkystei plėsti vienijamos mokslo, konsultavimo ir augintojų organizacijos pajėgos. Pastarieji išsako savo problemas, mokslininkai jas sprendžia, o konsultantai mokslininkų tiesas perteikia augintojams. Moksliniams tyrimams atlikti šalyje net pritrūko specialistų, todėl mokslo įstaigos ieško patyrusių kitų šalių mokslininkų.