Jei reikėtų įvardinti radikaliausiai žmonių pasaulį pakeitusius išradimus, greta tokių dalykų kaip ratas, kompasas, elektros lemputė ar internetas, neišvengiamai reikėtų įrašyti „traktorius“. Pačioje XIX a. pradžioje „prijaukintus“ garo variklius įsigudrinus vežioti užkeltus ant arklių traukiamų platformų, per vėlesnį šimtmetį iš gremėzdiškų pragaro mašinų traktoriai virto svarbiausiu ir universaliausiu ūkininkų darbo įrankiu.

Kaip ši technika evoliucionavo Lietuvoje, galima pamatyti netoli Biržų esančiame Sodeliškių dvaro sodybos Senovinės technikos muziejuje, kuriame sukaupta beveik 100 įspūdingų žemdirbystės istoriją liudijančių eksponatų. Pačioje vasaros pabaigoje šio straipsnio autorius kaip tik tai ir padarė.

Išradimų kronika

Kada ir kas traktorių sumanė pakrikštyti „traktoriumi“, tiksliai pasakyti sunkoka, tačiau faktas, kad tai padaręs žmogus mokėjo ne tik anglų, bet ir lotynų kalbas. Būtent iš pastarosios pasiskolintas „traho“, reiškiantis „traukiu“, idealiai tiko arklius iškinkyti leidusiems savaeigiams mechanizmams, sugebantiems tampyti priekabas su kroviniais, įvairiausius ūkio padargus ar statybose naudojamus įrankius.

Žemės ūkio technikos kronikose nurodoma, kad pirmąjį pusiau mobilų garo variklį 1812 m. sukūrė britų inžinierius Richardas Trevithickas. Šis variklis šiaip ne taip galėjo savo jėgomis pajudėti iš vietos, tačiau kai dirbo kaip kukurūzų kuliamoji, jis vis tiek turėjo stovėti vietoje. Žingsniu arčiau šiuolaikinio traktoriaus pasistūmėjo kitas britų inžinierius Williamas Tuxfordas 1839 metais. Jo sukonstruotas mechanizmas galėjo judėti kur kas lengviau, bet vėlgi – garo variklis dirbo tik stovėdamas vietoje. Dar po gero dešimtmečio Johnas Fowleras pademonstravo trečią garo variklio panaudojimo laukuose būdą: jis save į priekį tempė naudodamas per visą lauką ištiestą trosą ir taip galėjo kultivuoti dirvą.

„Tikru“ traktoriumi žinovai laiko 1859 m. pasaulį išvydusį garo varikliu varomą Thomo Avelingo kūrinį, kuris, kad ir labai nerangiai, vis dėlto galėjo ne tik judėti be arklių, bet ir sėkmingai arti. Technikos istorijai dedikuotoje interneto svetainėje nodum.lt pateikiamose istorijose spėjama, kad toks vaizdas neabejotinai padrąsino daugybę nagingų konstruktorių, nes ilgai netrukus įvairūs eksperimentai su ratuotais garo varikliais ūkininkų laukuose ir miškuose pasipylė kaip iš gausybės rago. Traktoriai su garo varikliais turėjo didelį sukimo momentą, todėl įvairiose srityse buvo ilgai naudojami ir po vidaus degimo variklio išradimo.

Amerikietis išradėjas Johnas Froelichas 1892 m. sukūrė pirmą benzinu varomą traktorių – ant seno garo traktoriaus bazės sumontavo vieno cilindro Van Duzen variklį. Tačiau jo užmojai tokias mašinas užpatentuoti, gaminti ir pardavinėti nesulaukė ūkininkų dėmesio. Pirmuoju komerciškai sėkmingu traktoriumi laikomas britų inžinieriaus Dano Albone‘o sukurtas ir 1902 m. užpatentuotas Ivel Agricultural Motor.

Traktorių pasaulio pirmeivis turėjo tik tris ratus. Priekinis turėjo kietą gumos masės padangą ir buvo vairuojamas, o galiniai varantys ratai – metaliniai. Tokia koncepcija lėmė itin gerą manevringumą, nes naudojant atskirus skirtingų pusių stabdžius traktoriai galėjo apsisukti apskritime, kurio spindulys buvo lygus traktoriaus ilgiui. Bandant apsisukti eilėse, kurios buvo susodintos arklių traukiama technika, tai buvo labai naudinga savybė. Be to, traktorių epochos pradžioje įvairūs kultivatoriai ir kiti agregatai dažnai buvo montuojami po traktoriaus rėmu. Kitaip tariant, po varikliu, tarp priekinių ir galinių ratų. Senųjų traktorių ratų bazė buvo gana trumpa, todėl vietos ten buvo nedaug. Siaura priekinė ašis tos vietos suteikė bent šiek tiek daugiau. Kiek vėliau traktoriai įgavo ir prie variklio montuojamus skriemulius, kurie buvo skirti išoriniams prietaisams (įvairiems pjūklams ir kultuvams) sukti. Odiniu diržu pasiekti minėtą skriemulį buvo lengva, kai kelyje nesimaišė plati priekinė ašis.

Ivel Agricultural Motor turėjo 8 AG variklį, aušinamą vandeniu atviroje sistemoje – vanduo tiesiog išgaruodavo, todėl jį nuolat reikėjo papildyti. Vairo mechanizmas buvo tiesiog juokingai paprastas – prie vairo ir vertikalios priekinio rato sukimosi ašies buvo pritaisyti krumpliaračiai, kuriuos jungė tvirta grandinė. Traktoriaus šone buvo ir didelis skriemulys, leidęs sukti stacionarią įrangą. Šis geležinis darbininkas turėjo tik dvi pavaras – vieną važiuoti į priekį ir vieną – atgal.

Lietuvos ūkių mechanizavimas

Serijinė ratinių traktorių gamyba pradėta 1901-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, vikšrinių traktorių – 1912 m., o ant konvejerio surinkinėti geležinius žemės ūkio pagalbininkus „Ford Motor“ įsigudrino nuo 1917-ųjų.

Mūsų šalyje traktoriai pradėti naudoti pačioje XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje. 1924 m. jie buvo perkami Latvijoje, Danijoje, vėliau – Vokietijoje. Nuo 1934-ųjų pradėta daugiau pirkti iš Didžiosios Britanijos ir JAV. Sodeliškių dvaro muziejaus traktorių paviljone greta didžiausią ekspozicijos dalį užimančių Fordson mašinų, demonstruojamas ir šios kompanijos reklaminis plakatas, vardijantis, kokius darbus galima atlikti amerikiniu traktoriumi.

„Trisdešimts penkius metus dirbo Henry Fordas prie išradimo traktoriaus, kurio pagelba galima būtų pasėkmingai dirbti žemės ūkio ir miškų darbai. Po nenuilstamų pastangų, pritaikius visame pasaulyje dabar žinomas Fordo metodes, po begalių bandymų ir patobūlinimų, Fordsono traktorius šiandien yra patogiausias prietaisas sunkumams traukti ir vežioti ir ūkio ir miškų darbams dirbti, ką jisai užtektinai prirodė visam pasauliui savo darbu“, – dėstoma šypseną spaudžiančiame istorijos liudijime.

Muziejaus veiklą kuruojantis ir technikos restauravimu besirūpinantis Virginijus Duderis pasakoja, kad užsikrėtus senovinių rakandų ir mašinų kolekcionavimo idėja stengtasi surinkti visus Lietuvoje eksploatuotų traktorių pavyzdžius, tačiau aplinkiniuose rajonuose išlikę egzemplioriai daugeliu atvejų buvo pralaimėję karą su laiku.

„Sovietmečiu dėl tokių dalykų paprastai niekas nesukdavo galvos – gavę naujos technikos, senąją be skrupulų atiduodavo į metalo laužą. Radome ir gana neblogai išsilaikiusių mašinų, ir tokių, kurių liks tik pavadinimas, tačiau prieškario laikais naudotų traktorių ieškojome ir Latvijoje, ir Estijoje, o kai kuriuos eksponatus atsigabenome netgi iš Amerikos. Beje, kolūkių kūrimo laikais didžioji dalis „tėvyninės“ gamybos traktorių buvo nukopijuoti nuo to paties „Fordsono“ ar „McCormick- Deering“. Tarkime, pastaroji kompanija 1926 m. JAV pastatė naują fabriką tobulesniam traktoriui Farmall gaminti, kuris, pavadintas Universal, be didesnių konstrukcinių korekcijų pradėtas tiražuoti Rusijos gamyklose Leningrade, Vladimirove, Stalingrade ar Charkove. Sovietinė versija turėjo žibalinį-karbiuratorinį variklį, kurio galingumas 22 AG, pats traktorius svėrė 2,1 t ir judėjo 7,2 km/h greičiu. Dering modifikacija Universal 2 buvo naudojamas ne tik žemės ūkyje, bet ir kelių statybos darbuose – su prikabinamu greideriu galėjo profiliuoti kelius, tankinti sankasas su prikabinamais volais, pervežti krovinius su priekaba ir t. t.“, – pasakoja V. Duderis.

Garo mašinos burtai

Nors moderniuose šių dienų ūkiuose tik per atsitiktinumą galima pamatyti kokį nors vikšrinį monstrą DT-74, Sodeliškių dvaro muziejuje yra dalykų, kurie besidominčius technikos istorija tiesiog užhipnotizuoja. Vien dėl 1913-aisiais sukonstruoto garinio Case traktoriaus, veikiančio tarsi nuo pirmojo pakuros įkaitinimo būtų prabėgę ne 120 metų, o 120 dienų, verta trenktis į Biržų kraštą.

„Tai kad čia viskas paprasta – užkuri malkas, iki virimo įkaitini vandenį, sukeli spaudimą. Tada nukreipi garą į vieną horizontaliai sumontuotą cilindrą, kuriame juda stūmoklis. Pasiekęs tolimiausią tašką, jis nuleidžia garą ir grįžta į pradinę padėtį, kur vėl gauna garo ir, sukdamas veleną, viską pradeda iš naujo. Gerai pakūrenus turime maždaug 25 amerikietiškas arklio galias. Beje, pastarosios yra du su puse karto macnesnės negu europinės, tai skaičiuojant šiandien įprastu standartu šitas senukas turi apie 25 AG. Yra viena pavara pirmyn ir viena atgal. Norint įjungti pastarąją reikia atbulom variklį užkurti ir perstatyti vožtuvus, kad garas eitų iš kitos pusės“, – dėsto garo mašiną naujam gyvenimui prikėlęs Stasys Kubilius.

Rugpjūtį Biržuose įvykusio senovinių automobilių suvažiavimo „Nesenstanti klasika“ metu užkūręs šį 9,5 t sveriantį agregatą ponas Stasys laukuose greta muziejaus suko ratus vėžindamas iki ausų išsišiepusius keleivius ir drebino orą skardžiabalsio garinio švilpuko ūkavimais. Mostelėjęs ranka į netoliese stovėjusį dar senesnį (pagamintą 1892-aisiais) ir didesnįjį garinio traktoriaus modelį, sveriantį visas 15 tonų, jis mirktelėjo akį, kad šis monstras traukos varžybose galėtų susikauti netgi su rusišku galiūnu Kiroviec ar traukti šešių korpusų vartomą plūgą.

Beje, S. Kubilius su kitais ūkio vyrais sugebėjo abu garinius traktorius „prikelti“ neturėdami nei brėžinių, nei kokių kitų dokumentų. Visus rebusus sėkmingai išsprendė laisvesnį laiką tarp ekologinio grūdų ūkio sezono darbų ištaikę muziejaus šeimininko Daliaus Linkevičiaus komandos žmonės.

„Pradėjęs krapštytis su istorine technika, nejučia taip įsitrauki į procesą, kad tiek informacijos apie konkrečias mašinas, tiek reikiamų detalių paieška tampa ne darbu, o galvas išvėdinti padedančiu pomėgiu“, – tikina muziejaus šeimininkas D. Linkevičius.