Kodėl rajono ūkininkams svarbu vienytis ir turėti jiems atstovaujančią organizaciją, kokius klausimus ji sprendžia – apie tai kalbamės su pernai atkurtos Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininku, ūkininku, technologijos mokslų daktaru energetikos ir termoinžinerijos srityje Ignu HOFMANU.

Radviliškio rajone kadaise buvo dvi ūkininkus vienijančios organizacijos, bet jų veikla užgeso. Kodėl nutarėte atgaivinti ūkininkų Sąjungos veiklą?

Žemės ūkyje daugėja problemų. Supratome, kad po vieną būsime sunkiai girdimi. Nebuvo veiklaus mus telkiančio vieneto. Todėl nutarėme atgaivinti buvusią rajono ūkininkų sąjungą. Iš pradžių susibūrėme apie dvi dešimtys ūkininkų, iš jų apie dešimt aktyvių ir iniciatyvių. Bet ir visi kiti, kuriuos pakvietėme prisijungti, pritarė mūsų siekiams.

Dabar Radviliškio krašto ūkininkų sąjungai priklauso daugiau kaip 70 narių. Didžioji dalis jų aktyvūs, supranta, kad reikia vienytis. Yra ir tokių, kuriems organizacija reikalinga labiau dėl formalumų, kai dalyvaujant paramos projektuose už narystę žemdirbių organizacijoje suteikiama papildomų balų. Pastebėjome, kad paraiškų rinkimo metu norinčiųjų tapti organizacijos nariais padaugėja...

Mūsų Sąjungos valdyba susideda iš 7 aktyvių narių, valdybos posėdžius rengiame kiekvieną mėnesį. Aptariame aktualius klausimus, ieškome sprendimų. Stengiamės palaikyti ryšius su rajono savivaldybe, Žemės ūkio skyriumi.

Kas dar skatina ūkininkus telktis į jiems atstovaujančią organizaciją?

Manau, kad sudėtingėjančios ūkininkavimo sąlygos, valdžios spaudimas. Mūsų rajone, pavyzdžiui, reikėjo spręsti neadekvataus dydžio žemės mokesčio problemą. 2018 metais spręsti ją mėginome pavieniai aktyvesni ūkininkai, o pernai su rajono valdžia kalbėjome jau susibūrę į Sąjungą. Pavyko žemės mokestį sumažinti – savivaldybė pritaikė 35 proc. lengvatą ūkininkams.

Lietuvoje yra labai skirtingo dydžio ūkių. Kuriems iš jų rajono žemdirbių organizacija naudingesnė?

Radviliškio rajone, kaip ir mūsų Sąjungoje, vyrauja vidutinio dydžio ūkiai, nors turime ir mažesnių. Rajone yra keli stambūs, 1–2 tūkst. ha žemės dirbantys ūkiai, bet jie į organizaciją kol kas nestoja. Motyvuoja, kad nuo didelio ploto per brangu mokėti nario mokestį, kuris sudaro 1 eurą už hektarą. Pavyzdžiui, 2 tūkst. ha dirbančiam ūkiui reikėtų sumokėti 2 tūkst. eurų nario mokestį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo daug, bet kai paskaičiuoji, kad mūsų pastangomis sumažinus žemės mokestį per dvejus metus kiekvienas ūkininkas sutaupė po 7 eurus nuo hektaro, tai narystė nebeatrodo tokia brangi...

Manau, kad visiems ūkiams, nesvarbu jų turimos žemės plotas, rajono žemdirbių organizacija vienodai reikalinga. Galbūt kažkurie smulkių ir stambių ūkių interesai skiriasi, bet vis tiek mes, visi žemdirbiai, žiūrime viena kryptimi. Mus saisto tos pačios problemos.

O koks Jūsų asmeninis ūkis?

Ūkį įregistravau 2009 m., bet su žeme esu susijęs nuo vaikystės, kai tėvas pradėjo ūkininkauti. Teko padėti būnant dar moksleiviu. Dabar dirbu 300 ha, tai šeimos ūkis. Pagrindinė veikla – grūdinių kultūrų auginimas.

Ar lengva į organizaciją pritraukti jaunimą? Skiriasi vyresnės ir jaunesnės žemdirbių kartos požiūriai į problemas ir jų sprendimo būdus?

Yra iniciatyvaus jaunimo, kuris turi ambicijų kovoti dėl savo interesų. Bet yra dalis jaunimo, kurie pasyvūs ir viską mato per tiesioginės materialios naudos prizmę. Tačiau išskirti, kad viena karta vienokia, o kita kitokia, negalėčiau. Čia labiau lemia konkretaus žmogaus požiūris. Vieni nori ieškoti sprendimų, o kiti iš karto nusiteikę skeptiškai. Vieni palaiko idėjas, bet patys nėra per daug aktyvūs. Kiti ir idėjų turi, ir aktyvesni jas įgyvendinant.

Dabar tiek Europos, tiek ir mūsų šalies mastu nemažai kalbama apie kartų kaitos problemą kaime. Kokia situacija Jūsų rajone, ar seneliai ir tėvai turi kam perduoti sukurtus ūkius?

Situacija nėra bloga. Nemaža dalis vaikų tęsia tėvų veiklą ir lieka kaime. Žinoma, tam tikras kaimų nykimas jaučiamas. Jaunimo gretos mažėja. Dominuoja ir, matyt, ateityje dominuos vyresnio amžiaus ūkininkai. Kita vertus, perimamumo problemą iš dalies mažina ūkių stambėjimas. Smulkius ūkius, kurie traukiasi iš gamybos, paprastai perima stambesni. Ūkininkų senėjimo problema vis dėlto išlieka, tik galbūt ne tokia aštri, kaip Vakarų Europoje.

Dauguma anksčiau įsteigtų ūkių jau susikūrę vienokią ar kitokią bazę, turi žemės ūkio technikos ir kt. Yra ir besikuriančių. Kokios pagalbos, paramos dabar rajonų žemdirbiams labiausiai reikia?

Jeigu visi ES ūkininkai konkuruoja bendrojoje rinkoje, tai ir žemės ūkio rėmimas, pirmiausiai – tiesioginės išmokos, turėtų būti panašios. Jau vien dėl klimato mes esame prastesnėje padėtyje nei kiti europiečiai. Netgi su lenkais mums sunku konkuruoti. Lenkijos ūkiams dažnu atveju pavyksta pigiau užauginti produkciją. Taigi, turėtų būti kažkokia paramos diferenciacija, atsižvelgiant į minėtus aspektus.

Kokios ir kam investicinės paramos labiausiai reikėtų, sunku vienareikšmiškai pasakyti. Ūkiai nevienodi. Manyčiau, daugiau reikėtų mąstyti apie įvairesnes produkcijos perdirbimo galimybes. Kita vertus, nuo europinės paramos teikimo pradžios jau praėjo nemažai laiko, dalis seniau įsigytos įrangos bei technikos nusidėvėjo. Reikia atnaujinti, o tam irgi būtinos lėšos.

Galvočiau, kad ateities investicijas labiau vertėtų nukreipti į infrastruktūros gerinimą, į ilgalaikį turtą, įrangą. Be abejo, būtina remti gyvulininkystę. Be jos sukurtume mažiau pridėtinės vertės. Jauniesiems ūkininkams aktualu apsirūpinti technika. Taigi, ūkiai skirtingi, nevienodi ir jų poreikiai.

Kaip radviliškiečiai ūkininkai vertina šiuos metus. Pavyko gauti geresnį derlių negu praėjusiais metais?

Šiemet mums gamta buvo gana palanki. Pagaliau ūkiai gali šiek tiek atsigauti po net ketverių prastų metų. Radviliškio rajone nepalankūs orai (sausros) buvo ne tik pernai ir užpernai, bet ir dar dvejus metus prieš tai, kai mums teko pernelyg daug lietaus. 2016-aisiais nukentėjome netgi labiau negu 2017 m. Šių metų derlius ūkių nenuvylė, nors sezonas irgi prasidėjo nerimastingai. Galbūt po kelių nesėkmingų metų ūkininkai šiek tiek atsikvėps, atiduos daugiau skolų.

Visais kitais aspektais kol kas nejuntama, kad ūkininkauti lengviau, viskas tik sudėtingiau. Ir įstatymų, mokestinės sistemos, ir aplinkosauginių reikalavimų prasme. Rinkoje didėja spaudimas. Produkcijos pardavimo kainos, skaičiuojant santykinai, jau daugybę metų beveik nekinta. O pesticidų, trąšų, darbo užmokesčio kaštai išaugo kelis kartus. Pavienis žemdirbys ar rajoninė ūkininkų organizacija mažai ką gali padaryti. Čia turi būti valstybinis, europinis požiūris.

Dabar Europoje ištraukta „žalia korta“, visi ja manipuliuoja, bet bendrojoje rinkoje mums tenka konkuruoti su produkcija iš trečiųjų šalių, kuri neaišku, kur ir kaip išauginta, pagaminta. Jeigu ES mus spaus dėl aplinkosauginių, kokybės reikalavimų, bet neapsaugos savo rinkos, tai kentės mūsų ūkininkai. Jeigu ir toliau iš mūsų aukščiausios valdžios, iš ES struktūrų žemdirbiai patirs didelį spaudimą, tai visos minėtos problemos tik aštrės.

Kokią visame šiame kontekste įžvelgiate rajoninės žemdirbių organizacijos prasmę?

Manau, kad nauda pirmiausiai jaučiama per Lietuvos ūkininkų sąjungos veiklą. Rajono ūkininkų organizacijos reikalingos kaip visos sąjungos sudėtinė dalis.

Atstovavimas mūsų interesams visos šalies mastu yra labai svarbus ir reikalingas, sprendžiant Bendrosios žemės ūkio politikos klausimus, kurie aktualūs visos Lietuvos žemdirbiams. O iššūkių kiekvienais metais tik daugėja, sprendžiamų problemų irgi. Pavyzdžiui, klimato kaitos planas, šalies ekonomikos DNR planas, melioracijos reikalai ir t. t. Aktualu ir naujus reikalavimus įgyvendinančių ūkių finansavimas, pesticidų naudojimo mažinimo klausimai. Arba mokestinė sistema – ūkininkai dabar moka didesnius mokesčius negu juridiniai asmenys, nes „Sodros“ mokestį mokame nuo uždirbto pelno. Sprendžiant visus minėtus klausimus šalies valdžios institucijoms savo poziciją išsako Lietuvos ūkininkų sąjunga, o jos poziciją formuojame mes – rajoninės ūkininkų organizacijos. Per tai ir atsiskleidžia prasmė.

Mūsų organizacijos tolesnis siekis išlieka toks pat – kartu su Lietuvos ūkininkų sąjunga dalyvauti formuojant bendrą šalies ir net europinę žemės ūkio politiką, taip pat objektyvią visuomenės, valdžios nuomonę apie ūkininkus.

Dėkoju už pokalbį.

***

Radviliškio rajone registruoti 1 298 ūkininkų ūkiai. Pagal naudojamos žemės plotą vyrauja vidutiniai ir stambūs augalininkystės ūkiai.

2020 m. deklaruotas bendras žemės ūkio naudmenų plotas rajone – 94,9 tūkst. ha. Iš jų 66 proc. sudarė javai, 17,8 proc. – techninės kultūros, 12,4 proc. – pievos ir ganyklos, likusį plotą – daržovės, sodai ir uogynai, kiti augalai. Deklaracijas pateikė 2 113 pareiškėjų.

Rajono ūkiuose 2020 m. rugsėjo 1 d. buvo registruota 15,2 tūkst. galvijų, iš jų pieninių veislių karvių – 7 050 vnt. Galvijų laikytojų – 681, kiaulių laikytojų – 425, jie turėjo 21,4 tūkst. kiaulių.

Registruotas 7 421 technikos vienetas.

Radviliškio r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus inf.