23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/10
Kaip apsaugoti javų pasėlius nuo ligų
  • Dr. Jūratė RAMANAUSKIENĖ LAMMC Žemdirbystės institutas
  • Mano ūkis

Nepalankūs gamtos reiškiniai lemia grūdų derliaus nuostolius ir prastesnius kokybinius grūdų rodiklius. Grybinės ligos yra viena pagrindinių priežasčių, menkinančių grūdų derlių.

Karšta ir sausa 2019 m. vasara paankstino žieminių javų pjūtį. Todėl ir naujojo sezono žieminių kviečių sėja prasidėjo labai anksti. Oro sąlygos sėjai buvo labai palankios; kai kuriuose ūkiuose žieminiai kviečiai pasėti buvo jau rugpjūčio antroje pusėje.

Rudenį vyraujantys šilti orai leido augalams gerai išsivystyti ir pasiruošti saugiai žiemoti. Žieminiai javai peržiemojo puikiai, išskyrus kai kurių veislių kvietrugius. Per visą 2019–2020 m. žiemą žiemkenčiai žaliavo ir beveik nenustojo vegetuoti.

Anksti pavasarį, kai kovo-balandžio mėnesiais dienomis jau sušildavo iki 8–12 °C šilumos, o naktimis pasitaikydavo ir iki 8–10 laipsnių šalčio, kai kurių jautresnių veislių žieminiams kvietrugiams tokie staigūs temperatūrų svyravimai, matyt, buvo nepakeliami, todėl vietomis sunyko beveik visas pasėlis.

Gamtos stichijų nenuspėsi

Per šių metų vegetacijos sezoną taip pat neišvengta gamtos išdaigų. Gegužę žiemkenčius užklojo iškritęs sniegas. Kadangi vyravo pliusinė temperatūra ir sniegas labai greitai nutirpo, žalos pasėliai nepatyrė. Labiau žemdirbius neramino birželio pabaigoje prapliupę lietūs su stipriais vėjais. Išgulė nemaža dalis pasėlių. Pastebėta, kad smarkiau suguldyti buvo jautresnių išgulimui veislių žieminiai kviečiai, taip pat daugiau patręšti ir tankūs pasėliai.

Gausus lietus žieminius kviečius suguldė įpusėjant pieninei brandai. Kuo vėlesniu augalų vystymosi tarpsniu javai išgula, tuo mažesni derliaus nuostoliai patiriami. Remiantis moksliniais tyrimais, jei javai išgula per žydėjimą, grūdų derliaus nuostoliai siekia iki 50 proc. ir daugiau.

Derliaus nuostolių rizika ypač išauga, kai, sugulus pasėliui, vyrauja lietingi orai. Mažėja tūkstančio grūdų masė, prastėja grūdų kokybė, taip pat atsiranda pavojus grūdams sudygti varpose. Panašu, kad šiais metais dėl išguldytų pasėlių ūkininkai reikšmingų nuostolių nepatyrė, išskyrus tai, kad buvo sunku juos nuimti.

Išgulimo prevencijai verta rinktis trumpašiaudes kviečių veisles, vengti ankstyvos sėjos ir nepagrįstai didinti sėklos normą, subalansuotai tręšti azoto trąšomis.

Kuo pavojinga ankstyva sėja

Grybinės ligos yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių grūdų derliaus nuostolius. Grybinių ligų plitimą pasėliuose lemia tarpusavyje sąveikaujantys trys pagrindiniai veiksniai: ligos sukėlėjas (patogenas), augalas šeimininkas ir aplinkos sąlygos. Kiek smarkiai liga išplis, lemia kiekvieno iš jų proporcijos dydžio santykis. Pavyzdžiui, situacija pasėliuose vyraujant sausiems orams ir esant vidutinio atsparumo augalui šeimininkui bei didelio agresyvumo patogenui skirsis nuo situacijos, kurioje vyraus drėgni orai, jautrus augalas šeimininkas ir didelio agresyvumo ligos sukėlėjas.

Vis dėlto pats svarbiausias veiksnys, lemiantis pasėlio ligotumo intensyvumą, yra vyraujančios oro sąlygos. Ankstyva sėja, kokia buvo praėjusį sezoną, agronominiu požiūriu nėra rekomenduotina, kadangi pailginamas rudeninis augalų vegetacijos periodas, sudarantis palankias sąlygas ligų pradams įsitvirtinti javų pasėliuose.

Praėjusį sezoną miltligės ir lapų septoriozės požymių žiemkenčių pasėliuose buvo jau iš rudens. Labai ilgas ir šiltas ruduo bei šilčiausia per visą orų stebėjimo laikotarpį žiema sudarė itin palankias sąlygas ligoms plisti. Gausesnio ligų antplūdžio nei įprastai tikėtasi ir pavasarį.

Žieminiuose pasėliuose vyraujančios lapų ligos buvo septoriozė ir kviečių dryžligė. Miltligei plisti šie metai nebuvo tokie palankūs: LAMMC Žemdirbystės institute vykdytų eksperimentų duomenimis, ligos intensyvumas neviršijo 1 proc., o tankiuose, ypač jautresnių veislių, pasėliuose birželio viduryje liga buvo pažeidusi apie 2 proc. lapų ploto.

Lapų septoriozė

Jautresnių veislių žieminių kviečių pasėliuose lapų septoriozės požymių ant apatinių lapų buvo matyti vos tik sušilus orams. Šiai ligai plisti palanku, kai esant 15–20 °C šilumai vyrauja drėgni, su dažnu lietumi orai. Pavasario–vasaros periodu sukėlėjo sporos sklinda mažu atstumu, su lietaus lašais nuo pažeistų apatinių lapų infekcija pernešama ant viršutinių naujai besiformuojančių sveikų lapų. Šiais metais kritiškai sausas pavasaris pristabdė ligos plitimą.

Smarkesnis ligų intensyvumas stebėtas tik po birželio mėnesio pradžioje iškritusio gausesnio lietaus. LAMMC Žemdirbystės instituto vykdomų eksperimentų pasėliuose, nelygu veislė, lapų septoriozės intensyvumas žieminių kviečių pieninės brandos pradžioje svyravo nuo 0,5 iki 2,8 proc., o pieninės brandos viduryje jau siekė 5,8–31,3 procento.

Cheminės priemonės per vegetaciją, atsižvelgiant į ligos plitimą ir intensyvumą, naudojamos vieną ar du kartus. Pirmą kartą purškiama javų bamblėjimo tarpsniu (BBCH 31–32), siekiant apsaugoti trečiąjį augalo lapą, kad būtų išvengta aukščiau esančių lapų infekcijos. Antrą kartą, atsižvelgiant į oro sąlygų palankumą ligai plisti, purškiama bamblėjimo pabaigoje (BBCH 39) – apsaugoti vėliavinį lapą.

Fungicidų pasirinkimas nuo šios ligos yra didelis. Dėl lapų septoriozės sukėlėjo gebėjimo įgyti atsparumą fungicidams vertėtų rinktis didesniu efektyvumu pasižyminčius SDHI cheminės grupės veikliąsias medžiagas turinčius ir kontaktinio poveikio fungicidus.

Kadangi šių metų sezono pradžioje lapų ligos plito negausiai, taupant išlaidas fungicidams buvo galima atsisakyti pirmo purškimo augalų bamblėjimo tarpsniu. Šiuo atveju nuo lapų ligų pakako vienkartinio purškimo visai išsiskleidus vėliaviniam lapui iki išplaukėjimo vidurio.

Kviečių dryžligė

Palyginti su lapų septorioze, kviečių dryžligė žieminių kviečių pasėliuose plito gerokai mažiau. Ilgas ir palyginti vėsus pavasaris neleido šiai ligai smarkiau įsitvirtinti. Pieninės brandos javuose ligos intensyvumas buvo tik apie 3 proc. (LAMMC Žemdirbystės instituto duomenys). Palankiausi kviečių dryžligei plisti yra šilti ir drėgni orai, kai oro temperatūra siekia 20–25 ºC, o santykinis oro drėgnis didesnis negu 95 procentai.

Atsižvelgiant į oro sąlygų palankumą, liga pasėliuose dažniausiai pasireiškia vėliau negu lapų septoriozė. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių kviečių dryžligei išplisti yra užsikrėtusių augalų liekanos dirvos paviršiuje, padidinančios ligos plitimo riziką net iki keliolikos kartų. Tad kai ūkyje taikomas supaprastintas žemės dirbimas, kviečiai atsėliuojami arba sėjami tiesiogiai į ražieną, neišvengiamai nuo šios ligos reikia intensyvesnės augalų apsaugos.

Kasmet rinkoje atsiranda naujai registruotų nuo lapų ligų veiksmingų fungicidų. Kokius, kada ir kiek kartų naudoti, lemia meteorologinės ir aplinkos sąlygos. Paprastai nuo kviečių dryžligės fungicidai naudojami pastebėjus pirmuosius ligos požymius ir vyraujant palankiems ligai plisti orams. Didesnės rizikos arba jautresnių veislių pasėliuose fungicidus sezono metu nuo šios ligos gali tekti panaudoti ir du kartus.

Stiebalūžė

Praėjusi žiema buvo labai palanki stiebalūžei išplisti. Šios ligos užkratas – grybo konidijos – formuojasi ant įmirkusių šiaudų, kai tvyro 1–20 °C temperatūra, tačiau optimali temperatūra yra 5 °C šilumos. Sukėlėjo sankaupos ypač gausios, kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų arba kai javai auginami varputėtose dirvose. Grybas gerai laikosi ir išlieka gyvybingas net giliai užartose užpernykščių šiaudų liekanose.

Pasėlyje konidijos plinta su lietaus lašais nedideliu atstumu nuo infekcijos šaltinio spalio–liepos mėnesiais, tačiau intensyviausiai – kovą ir balandį. Net trumpas lietus, intensyvesnis negu 0,2 mm per valandą, gali paskleisti konidijas, kurių kitas lietus jau nebenuplauna.

Anksti pavasarį ligos infekcija buvo prasidėjusi, tad ant augalų lapamakščių buvo galima pastebėti stiebalūžei būdingų požymių: pailgų rudų dėmių su įplyšimu dėmės centre. Vėlesnėje vystymosi stadijoje, kai sukėlėjas pereina į stiebą, pažeidimo vietoje grybo išskiriami fermentai suardo stiebo audiniuose esančią apytakos sistemą, dėl to prasideda priešlaikinis senėjimas, gali išsivystyti baltavarpiškumas, grūdai būna smulkūs, ne visai užsipildę. Dažnai esant vėjuotiems ar lietingiems orams tokie augalai ties pažeidimo vieta nulinksta arba nulūžta.

Stiebalūžės infekcijai kritinė stadija yra augalų bamblėjimo tarpsniu (BBCH 30–32), kai grybas skverbiasi per dengiamąsias lapamakštes iki stiebo. Iki infekcijai pereinant į stiebą, efektyvu purkšti fungicidais, kurių sudėtyje yra metrafenono, protiokonazolo, fluksapiroksado veikliųjų medžiagų. Tačiau nereikia pamiršti stebėti pavasario orų, ypač kovo–balandžio mėnesiais. Augalams vystantis ir pažeistoms lapamakštėms nudžiūvus, grybai įsikurti ant stiebo negali, kadangi šis sukėlėjas gali vystytis tik drėgnoje terpėje. Praėjęs pavasaris buvo neįprastai sausas, tad ir stiebalūžė neturėjo palankių sąlygų įsitvirtinti stiebe. Pasitaikė tik nedidelio intensyvumo pažeidimų, kurie pasėliams pastebimos žalos nepadarė.

Kaip sumažinti ligų plitimą

Su gamta nepakovosi, tačiau, atsižvelgdami į svarbiausius ligų plitimo riziką mažinančius veiksnius, galime gerokai sumažinti ligų intensyvumą pasėliuose. Šiuolaikinės intensyvios augalų auginimo technologijos neįsivaizduojamos be cheminių augalų apsaugos produktų, tačiau, siekiant mažinti išlaidas fungicidams, verta augalų apsaugą pradėti nuo necheminių priemonių.

Grybinių ligų išplitimo intensyvumas pasėlyje labai priklauso nuo žemės dirbimo būdo. Dažnai ūkiuose javai sėjami į minimaliai įdirbtą dirvą arba dėl menkos sėjomainos rotacijos tame pačiame lauke auginami dvejus ar net trejus metus iš eilės. Taikant supaprastintą žemės dirbimą, ligų užkratai lieka dirvos paviršiuje kartu su augalų liekanomis, todėl sudaromos ypač palankios sąlygos ligų infekcijai. Taikant arimą, rizika mažėja.

Labai svarbus subalansuotas tręšimas azoto, fosforo ir kalio trąšomis. Gerai pamaitintas ir stiprus augalas yra daug atsparesnis ligoms. Tačiau svarbu pavasarį augalų nepertręšti azoto trąšomis. Vešlus ir sutankintas pasėlis – tai dar vienas reikšmingas rizikos veiksnys ligoms plisti.

Kad augalų apsauga būtų efektyvi, ją reikia atlikti laiku. Kuo ankstyvesniu augalų vystymosi tarpsniu išplinta ligos, tuo didesnę žalą jos padaro.

Dažnai ankstyvą pavasarį, įvertinus pasėlį, aptinkama nemažai augalų su stiebalūžei būdingais pažeidimais, tačiau vėliau, nusistovėjus sausiems orams, smarkesnio ligos išplitimo galima išvengti, kadangi, nudžiūvus dengiamosioms lapamakštėms, infekcija nepereina į stiebą.

Siekiant sumažinti ligų plitimo riziką būtina:

  • laikytis sėjomainos;
  • sėti optimaliu laiku;
  • atsėliuojant taikyti klasikinį žemės dirbimą;
  • vengti tiesioginės sėjos į ražienas;
  • auginti kuo atsparesnes ligoms veisles;
  • sėti optimalią sėklos normą;
  • subalansuoti tręšimą azoto, fosforo ir kalio trąšomis.

Ligų plitimą pasėliuose lemia labai daug veiksnių, todėl augalų apsaugos strategijos turi būti paremtos kompleksiniu rizikos veiksnių įvertinimu ir sudaromos kiekvienam laukui atskirai. Vieno bendro recepto visiems nėra.