MU mob.pren. 22 10 04 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/10
Jaunai ūkio specialistei darbas tapo gyvenimo būdu
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Vienas svarbiausių Augio Rimkevičiaus daugiašakio gyvulininkystės ūkio sėkmės veiksnių – fermos vedėja Rūta Lukoševičiūtė. Ji – dešinioji ūkininko ranka ir ūkio siela.

Kaimas gražiu Aušros pavadinimu – visai šalia Dotnuvos (Kėdainių r.). Čia esančiame kėdainiškio A. Rimkevičiaus 170 ha ūkyje ganosi apie 350 Il de France veislės avių, per 70 Aberdynų angusų veislės galvijų, kol kas yra kailinių žvėrelių ferma.

Daugiašakiame ūkyje išskaidyta rizika, kad, ištikus vienos šakos krizei, gelbėtų kita. Tačiau ir toks racionalus, nors ir daug investicijų pareikalavęs sprendimas, pasak Augio Rimkevičiaus, ramaus miego negarantuoja. „Su dideliu entuziazmu nėriau į žemės ūkį, bet kuo toliau, tuo labiau svyra rankos – investicijos neatsiperka, išpūstos žemės kainos, negana to, visuomenė vis labiau nuteikiama prieš ūkininkus“, – sunkiai atsidūsta augintojas.

Sunkiausiomis akimirkomis optimizmo įpučia ir kovinę dvasią palaiko fermos vedėja Rūta. Jauna moteris ūkyje dirba jau 17 metų – nuo pat pirmo studijų kurso. Tuometinėje Veterinarijos akademijoje pasirinkusi gyvulininkystės technologijų (dabar – gyvūnų mokslo) studijų programą, Rūta vienu metu ir neakivaizdžiai studijavo, ir dirbo pirmuosius žingsnius žengusiame audinių ūkyje. Jos pastangos, nuolat kaupiamos žinios ir per laiką susiformavę praktiniai įgūdžiai tapo vienu svarbiausių sėkmingos ūkio veiklos veiksniu. Be Rūtos žodžio ūkio savininkas nepriima svarbių sprendimų.

Į Lietuvą atvežė naują avių veislę

Atvykstančiuosius pirmiausia pasitinka alpakos – tai Rūtos augintinės. Vieną rudenį savo malonumui ji įsigijo 5 alpakų patinus, kurių neketino veisti. Vis dėlto planai pasikeitė jau artimiausią pavasarį – nusipirko ir patelių, taigi dabar ganosi daugiau kaip 20 švelniavilnių banda.

Alpakos – ne verslui. „Nusipirkau tik dėl to, kad man jos gražios. Patinka į jas žiūrėti“, – Rūtai tai tarsi meditacija.

Verslui skirtos prieš 6 metus ūkyje apgyvendintos avys. Pirmiausia buvo auginami merinosai. Pasak R. Lukoševičiūtės, tai geros avys, tik turi vieną problemą – silpnas nagas, joms būdingas nagų puvinys. „Didelė mūsų ganyklų dalis paupiuose, tad drėgnesnėse ganyklose liga ir puolė jas. Manau, kad būtent dėl šios priežasties merinosų Lietuvoje sumažėjo. Girdėjau, kad kitose šalyse šios veislės avys daugiausia laikomos tvartuose“, – sako gyvulininkystės specialistė.

Nusivylusi merinosais Rūta pradėjo dairytis į kitas veisles. Šis ūkis buvo pirmasis, į Lietuvą iš Prancūzijos 2016 m. atsivežęs mėsinių Ile de France veislės avių – 145 ėriavedes ir 6 avinus. Ši veislė – prancūzų pasididžiavimas.

Avis A. Rimkevičius pirko pasinaudojęs ES parama veislinei medžiagai įsigyti. Dabar ūkyje yra 342 avys, iš jų beveik pusantro šimto – ėriavedės. Banda šiemet atnaujinta 24 avytėmis iš Latvijos.

Ganykloje Augiui sušvilpus ir sušukus „buriu buriu“, atlekia visa avių banda. Viena iškart prisistato prie Rūtos. „Čia mūsų dvyliktukas“, – Rūta supažindina su 12-uoju numeriu paženklinta avyte, kuri elgiasi taip, lyg būtų ant žmonių rankų užaugusi. Nors šiaip, pasak specialistės, Ile de France avys gana baikščios, vis dėlto toks jų elgesys su žmonėmis įrodo, kad gyvūnų gerovė ūkyje yra užtikrinta.

„Tai tikrai gera veislė, nelepi, ilgaamžė, gera skerdenos išeiga. Šioms avims nereikia koncentruotųjų pašarų, jos gerai auga ant žolės, ypač tinka liucernos ir kiti baltymingi augalai. Labai svarbu, kad jų ruja ne sezoninė, todėl galima kergti bet kada. Tai suteikia galimybę planuoti ėriavimus ne tik žiemą, bet ir rudenį, kad paaugusius ėriukus būtų galima parduoti tada, kai mokama didesnė kaina, tarkime, vasarą, – pasakoja R. Lukoševičiūtė. – Būtent taip ir planuoju organizuoti kergimą.“

Nors visuose veislės aprašymuose teigiama, kad Ile de France avys nesunkiai ėriuojasi, Rūtos patirtis rodo ką kita. „Jų smulkūs kaulai, daug raumens, o gimdymo takai siauri, tad pagalbos reikia gana dažnai. Tą mėnesį, kai ėriuojasi didžioji dalis avių, o tai jos daro dažniausiai naktį, būnu pikta kaip šeškas“, – pripažįsta Rūta.Kai ūkyje nebeliks sezoninio ėriavimosi, tokių sunkių laikotarpių turėtų sumažėti.

Paskirti ėriavedėms dietą paskutinius mėnesius prieš veršiavimąsi būtų sunku, nes jos beveik visą laiką ganykloje – pernai į aptvarus pargintos tik gruodžio paskutinėmis dienomis. Tačiau Rūta nelinkusi manyti, kad šėrimas kaltas dėl sunkaus ėriavimosi: „Dietiniu pašaru prieš veršiavimąsi esame šėrę ir merinosus, tačiau įtakos veršiavimuisi tai neturėjo. Manau, tai labiau priklauso nuo veislės.“

Moteris nenori sutikti su dar vienu veislės aprašymo teiginiu, kad Ile de France avys yra geros motinos: „Būna, kad iškritus ėriukui ji atsisuka, pamato jį ir deda į kojas – išsigąsta savo jauniklio. Taip pasireiškia jų įgimtas baikštumas.“ Vis dėlto tai nenubraukia kitų veislės privalumų: greito ėriukų augimo, geros skerdenos išeigos, puikaus prisitaikymo prie skirtingų ūkininkavimo sistemų, gero pašarų pasisavinimo ir kt.

Kadangi didelė avių problema yra helmintai, ūkyje nuolat atliekami išmatų tyrimai – gydymas skiriamas tik tada, jeigu randama kirminų. Profilaktiškai vaistų avims neduoda, kad neišsivystytų parazitų atsparumas.

Avininkystėje daugybė iššūkių

Avis kerpa tėvas ir sūnus Klemunskiai iš Kupiškio, bet vilna, kaip ir kailis, Lietuvoje visai nepaklausūs. Rūta ir Augis su nerimu klausosi žinių apie vilkus – Kėdainių apylinkėse jie jau lankosi, bet iki Aušros kaimo dar neatėjo. Ir tai tik vieni iš daugelio avininkystės sektoriaus rūpesčių, o didžiausias turbūt – nerentabilumas.

Tam įtakos turėjo kelerius metus visam žemės ūkiui žalos pridarę gamtos kaprizai, o šiemet – pandemija. „Jau siūliau atsisakyti nuostolingos avininkystės. Nes, be visų problemų, nebuvo ir avių poreikio. Bet Avių augintojų asociacijos direktorė Gintarė Kisielienė atkalbinėjo, sako, tokią gerą veislę atsivežėte, negi viską nubrauksite. Ir kai audinių padėtis dar pablogėjo, sakau Augiui: gal pabandome dar kartą“, – pasakoja R. Lukoševičiūtė, pridūrusi, kad jai sukilo ambicijos pakelti Lietuvos avininkystės lygį.

Jos teigimu, avių Lietuvoje daug, bet kokybiškų – mažai. O kai trūksta geros genetikos, nėra ir kokybiškos mėsos. Tad ji retoriškai klausia, ar galima vien tik supirkėjus kaltinti, kad mažai moka.

Kodėl trūksta geros kokybės avienos, Rūta turi atsakymą. „Nenori žmonės dirbti. Turint geros genetikos avis, darbo su jomis daugiau. Bet yra tokių, kurie paleido gyvuliukus į ganyklas, bet kokį aviną kartu, toliau dar blogiau – prasideda giminingas poravimasis, tad prieauglis būna kačiukų dydžio. Apie kokią mėsos kokybę tuomet galime kalbėti?“ – atvirai sako augintoja.

Pastaruoju metu avių pardavimai pajudėjo iš mirties taško – ėriukai buvo eksportuoti ir kaina, pasak jos, gauta nebloga. Rudenį ta kaina vėl kris, nes didėja pasiūla – daugiausia parduodama po ganiavos sezono, kai paauga pavasarį gimę ėriukai. Ir nors šiemet pavyko parduoti ėriukų partiją palyginti nebloga kaina, tos pajamos avių išlaikymo kol kas nepadengė.

Galvijus pirko iš Lietuvos augintojų

Išbandyti dar vieną gyvulininkystės sektoriaus atšaką ir pirkti angusų bandą A. Rimkevičius 2017 m. ryžosi neatsitiktinai – mėsinių galvijų auginimu susidomėjo jo sūnus, mėsinėje gyvulininkystėje įžvelgiantis didžiausias perspektyvas. Nors Augis gerai žino darbo žemės ūkyje skonį, jis patenkintas, kad Matas taip pat pasuko šiuo keliu.

20-metis vaikinas važiuoja į seminarus, ypač susijusius su pašarų gamyba ir šėrimu, domisi pievų ir ganyklų įrengimu, gyvulių auginimu. „Jau turiu pagalbininką“, – didžiuojasi ūkininkas. Iš viso ūkyje, įskaitant ir ūkio šeimininką bei jo sūnų, dirba iki 10 žmonių.

Aukštos genetinės vertės galvijus ir reproduktorius A. Rimkevičius pirko iš žinomų šalies augintojų Remigijaus Urbanavičiaus, Remido Jungevičiaus. Pusiau intensyvaus auginimo angusus rinkosi dėl to, kad jiems nereikia tvartų. Jiems pastatytos pastogės, rengiamos naujos ganyklos, o penimi buliukai kol kas laikomi ant gilaus kraiko.

Ūkyje yra 43 karvės žindenės, prieauglis bandą šiemet jau buvo padidinęs iki 85 galvijų, bet neseniai A. Rimkevičius pardavė 12 pirmųjų buliukų. Jų kokybė nenuvylė, skerdenos išeiga siekė iki 65 proc., tad gauta palyginti gera kaina. Pasak R. Lukoševičiūtės, tai dar kartą įrodė, kokia svarbi gyvulių genetika.

„Labai gerai, kad mėsiniai galvijai jau šiemet davė bent šiek tiek pajamų, nes rea liai investicijos į juos pradeda grįžti tik po penkerių metų nuo bandos įsigijimo. Pradėję judėti avių ir galvijų pardavimai buvo kaip gaivaus oro gurkšnis, nes ilgai ūkį išlaikiusiam žvėrynui šiemet atsivėrė bedugnė“, – atvirauja Rūta.

Tokia situacija tik dar kartą patvirtino daugiašakio ūkio privalumus ir toliaregiškus R. Lukoševičiūtės ir A. Rimkevičiaus sprendimus. Rūta pabrėžė ir dar vieną aspektą: „Tokią ūkio plėtrą pirmiausia lėmė tai, kad ir aš, ir ūkio savininkas labai mylime gyvūnus. O tada jau įžvelgėme ir racionalų tokių planų grūdą.“

Savos ir nuomojamos žemės A. Rimkevičius turi 170 ha. Ganykloms ir pievoms skirta 70 ha, kita dalis grūdinėms kultūroms, kurios sunaudojamos pašarams. Pievas ūkininkas įrengė padedamas VDU Žemės ūkio akademijos doc. Evaldo Klimo. Šiemet liucernų mišinių pievos puikios – rugsėjo viduryje ūkininkas rengėsi ketvirtai pjūčiai. Pašarų ruošimo technikos jis neturi – paslaugą perka.

Gamtoje ir su gyvuliais nuo vaikystės

Prieš beveik du dešimtmečius ūkinę veiklą pradėjęs nuo kailinių žvėrelių auginimo, A. Rimkevičius įrengė modernią fermą, gavo Welfur sertifikatą, tačiau užsitęsusi šio sektoriaus krizė, dėl pandemijos nevykstantys aukcionai ir dėl to nutrūkę avansiniai mokėjimai, didelis tam tikrų visuomenės grupių pasipriešinimas audinių augintojus nustūmė prie bedugnės krašto.

„Kol audinės nešė pelną, visi iš jų uždirbti pinigai buvo išleisti ne asmeninei ūkininko gerovei, o investuoti atgal į ūkį ir jo plėtrą“, – pabrėžia R. Lukoševičiūtė.

Naujai įkurtas audinių ūkis prieš 18 metų iš tų pačių apylinkių kilusiai tuomet dvyliktokei Rūtai padėjo pasirinkti profesinį kelią. „Atradau savo vietą. Darbas – mano gyvenimo būdas, už kurį gaunu atlyginimą. Nors būna tokių sunkių dienų, kai, atrodo, nieko nebesinori, tik viską mesti, – neslepia Rūta. – Tuomet prisimenu posakį – jeigu negali nugalėti priešo, susidraugauk su juo. Aš su ūkiu jaučiuosi ne tik susidraugavusi, bet ir suaugusi. Todėl taip ir kalbu – mes, mūsų ūkis.“

Kai ūkininkai dažnai skundžiasi gerų darbuotojų stoka, A. Rimkevičius, pasitikėjęs jauna mergina ir suteikęs jai galimybę dirbti ir tobulėti, bent šiuo atveju gali skaičiuoti dividendus – Rūtos profesionalumas ir požiūris į ūkį atsiperka su kaupu. „Rūta tik viena tokia, o geri ūkio darbininkai – deficitas, jų ūkyje pasikeitė ne vienas“, – atsidūsta ūkininkas.

Rūtai nėra žodžio „negaliu“. Jos požiūriu, žmogus gali labai daug, reikia tik noro daryti ir viskas pavyksta. „Norint turėti gyvulininkystės ūkį ir iš jo uždirbti, reikia labai daug dirbti. Daugelį dalykų supranti tik per patirtį. O gyvulininkystėje, kuo daugiau patirties turi, tuo geriau supranti, kad atsipalaiduoti niekada negali“, – mintimis dalijasi specialistė.

Jos manymu, visada laimi šeimos ūkiai, kurie neskaičiuoja savo darbo ir tai yra jų gyvenimo būdas. „Mano požiūriu, gal nereikėtų visko matuoti tik pinigais ir iš to gyvuliuko norėti uždirbti krūvą pinigų. Mūsų ūkiui svarbiausia – uždirbti būtinoms investicijoms ir atlyginimams. Tiek dirbame tam, kad suteiktume darbo ir kitiems, ne tik sau“, – kalba Rūta.

Jai sunkiausia susitaikyti su tam tikros visuomenės dalies požiūriu į gyvulių augintojus, kurie jiems atrodo tarsi „kokie kankintojai, gamtos teršėjai.“ Neretai piktina biurokratinė našta, pertekliniai reikalavimai, jai nesuvokiama, kaip valdininkai sugeba bausti už, regis, visiškus niekus. „Kontrolė turi būti, bet ji turi būti pagrįsta“, – įsitikinusi Rūta.

Vienkiemyje užaugusią merginą gamta ir gyvuliai supo nuo vaikystės. Su gyvuliais ji sako geriau randanti kalbą nei su kai kuriais žmonėmis. Geriausias Rūtos laisvalaikis – alpakos ir jodinėjimas. „Nerandu savęs kažkur kitur. Man geriausia – išeiti su kavos puodeliu pasėdėti ant kalno, pažiūrėti į avis, į alpakas – tai man teikia džiaugsmą“, – Rūtos nuoširdumui niekas negali likti abejingas.