Žieminių rapsų auginimo versle svarbiausias rudens periodo uždavinys yra pasiekti jų aukštą žiemkentiškumą, nes jiems neperžiemojus bus suardyta sėjomainos schema, o nekompensuojami nuostoliai gali siekti 125–150 eurų už hektarą. Reikšmingi visi veiksniai: dirvožemio parinkimas, priešsėlis, žemės dirbimas, priešsėjinis tręšimas ir pasėlių priežiūros darbai iki rudeninės vegetacijos pabaigos.

Žieminiai rapsai toleruoja įvairius dirvožemius. Jų pasėlių yra ir žemo (28– 32 balų), ir labai aukšto (> 60 balų) našumo žemėse. Iš visų dirvožemių savybių jie labiausiai reaguoja į žemių mechaninę sudėtį, jos reakcijos lygį ir humuso kiekį jose, nes nuo šių savybių priklauso dirvožemių ariamojo horizonto purumas. Todėl sunkesnėse žemėse žieminių rapsų augimui didelės įtakos turi humuso kiekis dirvose.

Sunkesnių priemolių ar molių dirvožemiuose komerciniams tikslams nepatariama sėti rapsų, jei humuso yra mažiau negu 2,5 proc. Lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvose „būtino“ humuso kiekio reikšmės yra žemesnės. Antai, nerūgščiuose lengvų priemolių ir priesmėlių ant priemolių žemėse gausiausius žieminių rapsų derlius išauginame ten, kur reakcija viršija pH 5,5–6,0, o humuso yra apie 2,0–2,5 procento.

Sunkūs priemoliai ir moliai labai tinka rapsams auginti, jei humuso juose būna 2,5–3,0 ir daugiau proc. ir, žinoma, jei jų reakcija būna ne žemesnė negu pH 6,0. Nepatariama žieminių rapsų sėti žemutinio tipo durpynuose ir smėlio žemėse dėl stiprių šalnų rizikos pavasarį, atsinaujinus augalų vegetacijai.

Vieta sėjomainos schemoje

Lietuvos ūkių praktikoje žieminiai rapsai sėjomainos schemose dažniausiai būna pirmasis arba antrasis narys. Agronomijos specialistai neturi bendros nuomonės šiuo klausimu. Nėra bendros nuomonės ir ką sėti po „gerųjų priešsėlių“: pūdymų, žieminių miežių, ankštinių javų ar žolynų. Vieni pasirenka žieminius kviečius, kiti – žieminius rapsus.

Mūsų nuomone, žieminiai rapsai turi daug daugiau „gerų“ priešsėlių negu žieminiai kviečiai. Sėjomainų rotacijos ir taip perpildytos miglinių javų. Tokiu atveju po gerųjų priešsėlių privalėtų būti sėjami žieminiai kviečiai, o po jų – žieminiai rapsai.

Žieminiai rapsai būna pirmasis sėjomainos schemos narys šiais atvejais: įdirbant užleistas dirvas, persėjant blogesnės kokybės pievas ar ganyklas, kuriose vyrauja miglinės žolės, žemo (< 35 balų) našumo žemėse, kuriose kviečiai nesėjami arba kai ūkis yra pasirinkęs rapsų auginimo ekstensyvias arba tausojančias technologijas.

Reikėtų bent trijų ar keturių veislių

Veislių pasirinkimas yra labai atsakingas uždavinys, kurį priimti reikėtų patiems ūkininkams. Veislės savybės privalo būti suderintos su ūkio dirvožemių savybėmis ir to regiono klimato sąlygomis, atitikti ūkyje taikomas auginimo technologijas, būti atsparios ligoms ir kenkėjams bei naudojamiems pesticidams.

Nepatariama ūkyje auginti tik vienos ar dviejų veislių žieminių rapsų. Reikėtų bent 3–4, kad sumažėtų galimų nepalankių augimo sąlygų įtaka būsimam derliui. Be to, taip sukuriamos sąlygos sudaryti derliaus kūlimo grafiką pagal žieminių rapsų brandos laiką ir sumažinti galimus derliaus nuostolius dėl pjūties vėlavimo.

Rapsų veislių – ir linijinės selekcijos, ir hibridinių – yra labai daug. Apie jų savybes informacijos galima rasti internete ar įvairiuose specialiuose kataloguose. Blogų veislių net būti negali, nes jų neįtrauktų į registruotų veislių sąrašą, kuris nuolat atnaujinamas.

Priešsėjinio tręšimo planavimas

Agronomijos mokslo žinovai dar XX a. pradžioje teigė, kad jei augalų biologinius poreikius tenkina esamos dirvožemių savybės ir klimato sąlygos, tai pagrindinis ir ekonomiškai efektyviausias agrotechninis veiksnys yra trąšos – makroelementinės ir mikroelementinės. Jos ne tik didina augalų derlių ir gerina jo kokybę, bet ir turi didelės įtakos nuosekliam dirvožemių našumo gerėjimui.

Pagal esamas rekomendacijas Lietuvoje vidutinio ir aukšto našumo žemėse, kai išauginamas 4,0–5,0 t/ha žieminių rapsų derlius, metinė jų tręšimo norma būna apie N_175-225P₈₀K₁₂₀S₅₀. Panašius duomenis pateikia ir Lenkijos mokslininkai, kurie yra nustatę, kad pagal ES standartus vidutinio našumo dirvose (42–50 balų) ir optimalaus sėjos laiko žieminius rapsus prieš jų sėją patręšus N_40-50P_70-90K_90-120S_30-40, jų žiemkentiškumas padidėja net 1,5–2,0 balo (devynbalėje skalėje). Tokiu atveju (gerokai padidėjus žiemkentiškumui) galima pasirinkti naujausios kartos daug produktyvesnes veisles, kurių žiemkentiškumas paprastai būna mažesnis negu 7–8 balai.

Minėtos fosforo ir kalio trąšų normos padeda išauginti apie 5–6 t/ha rapsų derlių. Pagal klasikinius agrochemijos dėsnius fosforo ir kalio trąšas būtina išberti prieš sėją ir įterpti jas į dirvą ne sekliau kaip 5–7 cm. Tačiau nemažai ūkininkų taip nedaro. Jie aiškina, kad, išberdami visą fosforo ir kalio trąšų normą prieš žieminių rapsų sėją, tarsi „įšaldo“ trąšų pirkimui skirtas lėšas net 8 mėnesiams. Tai tiesa. Tačiau mūsų darytų bandymų duomenys rodo, kad rudeninis tręšimas didesnėmis šių trąšų normomis sudaro sąlygas iki rudens vegetacijos pabaigos išauginti daug stipresnius rapsus.

Stipresni ir didesnę masę (antžeminę ir šaknų) turintys augalai jau rudenį suformuoja stipresnę šaknų sistemą, išaugina daugiau šoninių šakų užuomazgų, o pavasarį kur kas greičiau pradeda augti ir būna gerokai produktyvesni negu rudenį fosforu bei kaliu menkai patręštų pasėlių augalai.

Priešsėjinis dirvų dirbimas

Reikia pripažinti, kad iš viso ES rekomendacijų komplekso, susijusio su naująja „nuo lauko iki stalo“ programa, ūkininkams labiausiai patiko tiesioginės sėjos į ražienas siūlymas. Galima sakyti, kad Lietuvoje jau prasidėjo nauja „agrarinė revoliucija“ – visuotinis priešsėlinių pasėlių ražienų skutimo atsisakymas.

Taip, tiesioginė sėja į ražienas pasiteisina (agrarine ir ekonomine prasme), bet tik labiau sukultūrintose ir didesnio našumo dirvose, kuriose egzistuoja stipri mikroorganizmų veikla, pakanka humuso, gerai perprasta tarpinių pasėlių auginimo praktika ir sureguliuota melioracinė sistema.

Deja, Lietuvoje didesnė dalis dirvožemių yra per mažai sukultūrinti ir per mažo našumo, kad būtų ekonomiškai efektyvi tiesioginė sėja į ražienas. Nors rapsų šaknys liemeninės ir stiprios, tačiau dažnai nepajėgia pradurti stipriau sukietėjusio dirvos sluoksnio, kuris susidaro žemiau ariamojo horizonto dėl dažnų sunkios technikos važinėjimų. Šiame horizonte yra mažai humuso ir jis nepakankamai elastingas, kad atkurtų pirminę dirvožemių struktūrą.

Ražienų skutimas gerokai didina dirvų mikrofloros aktyvumą. Nualintose dirvose arba po stipriai išgulusių priešsėlinių pasėlių būtų naudingas ne tik ražienų skutimas, bet ir seklus dirvų suarimas, jį suderinus su dirvos suslėgto sluoksnio suardymu.

Manome, kad dauguma iš Jūsų žino, kad mažai sukultūrintose dirvose tiesioginė sėja į ražienas sukelia didesnę augalų apsaugos nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų riziką. Sėja į neskustas ražienas padidina ligų, kenkėjų ir piktžolių pradų ilgesnį išsilaikymą dirvose ir sėjomainos rotacijoje augalų apsaugos priemonių poreikis padidėja 20–30 proc., o naujose rekomendacijose yra nurodymas nuosekliai mažinti pesticidų naudojimą. Dėl to būkite atidūs įgyvendindami naujas ES rekomendacijas. Žieminiai rapsai geriau auga sukultūrintuose, nerūgščiuose, humusinguose ir drėgmės nestokojančiuose, tačiau aukštos aeracijos dirvožemiuose.

Sėjos darbai

Kaip jau minėta, žieminių rapsų auginimo versle svarbiausias rudens periodo uždavinys yra pasiekti jų aukštą žiemkentiškumą, nes neperžiemojimo atveju patiriamas apie 125–150 Eur/ha nekompensuojamas nuostolis ir dar suardoma sėjomainos schema.

Siekdami geriau suprasti žieminių rapsų rudens vegetacijos reikšmę geram šių augalų peržiemojimui, privalome suvokti, kad aukščiausią žiemkentiškumo laipsnį pasiekia tie augalai, kurie iki rudens vegetacijos pabaigos turi 7–8 lapus, šaknies kaklelis būna 15–25 mm skersmens, augimo kūgelis susiformavęs ne aukščiau kaip 20–25 mm, o vieno augalo biomasė būna ne mažesnė negu 3,5–5,0 g sausųjų medžiagų.

Taip išsivystę augalai susiformuoja, jei jų rudeninės aktyvios vegetacijos trukmė tęsiasi ne trumpiau kaip 55–65 dienas (tada optimalus sėjos laikas rugpjūčio 10–20 d.), o pasėlių tankumas rudens pabaigoje būna 18–30 vnt./m² arba 0,018–0,030 mln./ha reikšmių ribose (nelygu dirvožemių kokybės lygis) ir rudens priežiūros darbuose nėra padaryta per daug agrotechninių klaidų.

Tokiu atveju po sėjos privalo sudygti 22–35 vnt./m² arba 0,025–0,035 mln./ha rapsų augalų (pirminis pasėlio tankumas po jo sudygimo). Žinodami pirminio pasėlio tankumo reikšmes, sėklų išsėjimo normas apskaičiuojame pagal formulę:

S = 100 P : L

S – sėklų išsėjimo norma, mln./ha daigių sėklų, P – pirminis pasėlio tankumas, mln./ha daigų, L – sėklų lauko daigumas, proc.

Žieminių rapsų sėklų lauko daigumas priklauso nuo sėklų kokybės rodiklių, dirvožemių drėgmės ir šilumos režimo ir kitų agrotechninių veiksnių. Tačiau šis rodiklis dažniausiai būna 75–85 proc.; patys pasirinkite jo reikšmę, prieš tai įvertinę minėtas sąlygas. Paskutiniame etape apskaičiuojame daigių sėklų išsėjimo normą (kg/ha). Skaičiavimo formulė:

N = (S x M) : (D : 100)

N – daigių sėklų išsėjimo norma, kg/ha; S – išsėjimo norma, mln./ha; M – 1 000 sėklų masė, g; D – sėklų laboratorinis daigumas, proc.

Pasėlių priežiūros darbai rudenį

Siekdami supaprastinti bendras pasėlių priežiūros rudens periodu rekomendacijas, pateikiame jas pagal organogenezės etapus.

Pirmasis etapas

Šį etapą rapsų sėklos pradeda dar motininiame augale, kai baigiasi sėklų gemalo formavimasis, ir jį pratęsia sėklas pasėjus, o baigia augalui sudygus, tai yra skilčialapiams išlindus į dirvos paviršių. Žieminių rapsų sėklų dygimo trukmė (8–15 d.) tiesiogiai priklauso nuo sėklų fiziologinės brandos, dirvožemių drėgmės ir temperatūros, sėklų įterpimo į dirvą gylio ir kitų veiksnių.

Per sėklos dygimo laiką skilčialapių centre susiformuoja augimo kūgelis su dviem kauburėliais, kuris ir yra tolesnio augalo augimo pradmuo. Galimi pasėlių priežiūros darbai – dirvos volavimas po sėjos, jei per ją dirva buvo sausoka, ir dirvinių herbicidų išpurškimas, jei dirvos paviršius nėra perdžiūvęs ar stipriai užklotas susmulkintais priešsėlinių augalų šiaudais.

Antrasis etapas

Jis tęsiasi nuo sudygimo iki pirmojo tikrojo lapelio susiformavimo. Tai trunka 5–7 d., nelygu faktinės orų sąlygos. Rapsų augintojai per mažai įvertina šio organogenezės etapo reikšmę. Būtent šiame etape formuojasi bamblių ir tarpubamblių pradmenys, nuo jo rezultato priklausys būsimų lapų ir stiebo augimas ir kito (trečio) vystymosi etapo sėkmė.

Šiame etape ypač išryškėja priešsėjinio sėklų apvėlimo (kartu su beicavimu) mineralinių elementų ir biologiškai aktyvių preparatų mišiniu efektyvumas. Didelį efektą duoda ir pasėlių purškimas išgautų iš dirvožemių bakterinių preparatų vandeniniu skiediniu. Dirvožemio bakterijos sudaro simbiozę (tarpusavio pagalbos ryšį) su augalų šaknų sistema.

Trečiasis etapas

Jis prasideda su antrojo tikrojo lapelio formavimosi pradžia ir baigiasi susiformavus 5 tikriesiems lapeliams (skrotelės augimo tarpsnis). Tęsiasi ilgai ir yra svarbus dėl augimo kūgelio masės ir tūrio didėjimo. Susiformuoja pirminis generatyvinės meristemos audinys ir pirmasis būsimo žiedyno darinys – centrinė ašis su fitomerais. Be to, lapų pažastyse formuojasi būsimų stiebo šalutinių ūglių (šakų) pumpurų pradmenys.

Esant trumpoms dienoms ir jei trūksta drėgmės ir mineralinių elementų, žiedyno centrinėje ašyje gali susiformuoti mažesnis narelių skaičius, gali susidaryti prielaidos mažesniam negu įprasta žiedynui susiformuoti ar ne visai išsivystyti. Dėl to etapo pradžioje pasėliai tręšiami per lapus biologiškai aktyvių preparatų, kurių sudėtyje yra aminorūgščių, oligopeptidų, azoto, fosforo, magnio, sieros, boro ir kitų mikroelementų, mišinio tirpalu. Taip galima išvengti mineralinės mitybos minimumo dėsnio pasireiškimo, sumažėja įvairių augalų augimo destrukcijų.

Šio etapo pabaigoje tręšimą per lapus pakartojame, bet darbinį tirpalą sudarome iš kitų preparatų ir dar įmaišome tuo metu reikalingą insekticidą. Šiame vystymosi etape rapsų pasėliai baigiami purkšti kontaktiniais herbicidais, jei jie nebuvo apdoroti dirvinio veikimo herbicidais. Etapo pabaigoje galima panaudoti augimo reguliatorius, turinčius fungicidinių savybių. Jei pasėliai vešlūs, juos purškiame augimo reguliatoriumi Caryx (0,7–1,4 l/ha), kuris ne tik sustabdo augimo kūgelio tįsimą, bet ir labai paskatina šaknų vystymąsi, todėl gaunami kur kas masyvesni ir sveikesni augalai.

Šiuo laiku pasėliuose aptinkama ir paslėptastraublių suaugėlių, kurie dar rudenį į augalą įskverbia savo kiaušinėlius. Tad į darbinį tirpalą įmaišome ir vieną iš insekticidų. Jei pasėliuose papildomai išdygo varpučių ar kitų vienaskilčių piktžolių, jas naikiname atitinkamais sisteminio veikimo herbicidais.

Ketvirtasis etapas

Ketvirtasis rapsų organogenezės etapas prasideda 6 lapų augimo tarpsniu ir tęsiasi iki rudens vegetacijos pabaigos. Vėl reikia tręšti per lapus preparatais, kurių sudėtyje būtų šiek tiek fosforo, kalio, magnio, sieros ir įvairių mikroelementų, bet daugiau boro. Į tokį darbinį tirpalą reikėtų įmaišyti ir insekticidų.

Šiuo vystymosi etapu boro labai reikia žiedinių butonų užuomazgų formavimuisi centrinio žiedyno ašyje, o kiti mikroelementai naudojami stimuliuoti augalo vystymąsi. Magnis padidina chlorofilo aktyvumą ir fotosintezė tęsiasi net esant žemesnėms oro temperatūroms, t. y. iki rudens vegetacijos pabaigos.

Jei orai ilgiau būna šilti (ilgas rudens periodas), tai, siekiant išsaugoti aukštesnę pasėlio fitosanitarinę būklę ir pristabdyti stiebo tįsimą aukštyn, rapsų pasėliai pakartotinai purškiami fungicidais-augimo reguliatoriais: Orius 250 EW (0,5 l/ ha) arba Juventus 90 (0,7 l/ ha), kurie sumažina ir per didelį augalų ištįsimą aukštyn, ir apsaugo nuo ligų pradų patekimo į augalus.

Jei šiltų orų rudens periodas užsitęsia, tai pakartotinai purškiama augimo reguliatoriumi, į kurio darbinį tirpalą pravartu įdėti ir biostimuliatorių, kurių pagrindą sudaro aminorūgštys ir mikroelementai. Jie padeda augalams geriau užsigrūdinti žiemai.