Šį rugsėjį Šiaulių r. įsikūręs „Klauso ūkis“ 25-ąjį kartą beria į žemę žiemkenčių sėklą. Anuomet, 1996-ųjų rudenį, buvo pasėta apie 300 ha, o šiemet ūkis deklaruoja 2 600 ha naudmenų. Ūkio akcininkai iš Vokietijos nubrėžė vokišką veiklos modelį: laikytis precizinės tvarkos, tiksliai planuoti darbus ir nuolat diegti inovacijas.

Nuo pat „Klauso ūkio“ įkūrimo jam vadovaujantis Kastytis Patiejūnas prisimena, kad pati pradžia buvo netikėta ir net šiek tiek juokinga. Latvijoje 1994 m. vyko lauko diena, kurioje K. Patiejūnas dalyvavo kaip įmonės KWS atstovas. Prie jo priėjo du vokiečiai ūkininkai ir pasiūlė kartu steigti ūkį Latvijoje. „Sakau – gal ir galima Latvijoje, bet aš esu lietuvis. Tada visi nusijuokėme ir sutarėme, kad ūkis bus Lietuvoje“, – prisimena K. Patiejūnas.

Netrukus, 1995-aisiais, buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su viena Lietuvos įmone ir bandyta kartu auginti cukrinius runkelius, bet nelabai sėkmingai. „Supratome, kad reikia turėti kažką savo. Šiaulių r. žemės ūkio skyrius pasiūlė apžiūrėti žemę Žarėnuose. Ten jau buvo atkurtos nuosavybės teisės tuometiniams savininkams ir turėjo ateiti užsienio investuotojai, tačiau jie kažkodėl apsigalvojo, tad visas Žemės ūkio skyriaus įdirbis pradėjo eiti perniek, o čia kaip tik pasitaikėme mes“, – dėkingai susiklosčiusią situaciją prisimena ūkio direktorius K. Patiejūnas.

Pasiūlyti ilgalaikei nuomai žemės sklypai buvo palyginti neblogai konsoliduoti, tačiau labai apleisti pirmaisiais Nepriklausomybės metais, o čia dirbęs Žarėnų-Latvelių tarybinis ūkis buvo toli gražu ne pirmaujantis. Tad naujakuriai atvažiavę rado žolę iki pažastų ir vos ne metro gylio išvažinėtas duobes. „Po truputėlį dirbome, tvarkėmės, lipdėme ir sulipdėme savo ūkį. Pirmuosius trejetą metų vietiniai žmonės juokėsi iš mūsų pastangų, netikėdami mūsų sėkme, tačiau vėliau suprato, kad naujieji kaimynai visko imasi rimtai ir pasiliks ilgam“, – sako K. Patiejūnas.

Vokietijoje jauni specialistai ruošiami kitaip

Didelį postūmį ūkiui plėstis davė nuostatos, kad čia bus diegiamos inovatyvios vokiškos auginimo technologijos. Tuomet, prieš gerus du dešimtmečius, Vokietijos žemės ūkio srities pažanga, palyginti su Lietuva, buvo didžiulė. Tarkime, mūsų žemdirbiai dar tik nedrąsiai pradėjo auginti rapsus (daugiausia vasarinius), o Vokietijoje tai jau buvo plačiai paplitę žemės ūkio augalai.

Per pirmas lauko dienas „Klauso ūkyje“ buvo kalbama apie žieminių rapsų pasėliuose naudojamus fungicidus, kurie atlieka ir augimo reguliatorių funkciją – tarp Lietuvos žemdirbių dar tik sklandė gandai, kad taip galima daryti. „Džiaugdamasis atsimenu, ūkininkas Rimantas Garuckas pasakė, kad „Klauso ūkis“ jam atvėrė akis, kaip reikia auginti žieminius rapsus“, – pasakoja K. Patiejūnas.

Iki šiol liko tradicija, kad per javapjūtę dirbti į ūkį atvažiuoja žemės ūkio specialybių studentai iš Vokietijos. „Klauso ūkio“ direktoriaus pavaduotojas Janas Udo Sparenborgas (Jan-Udo Sparenborg) sako, kad Vokietijoje žemės ūkio mokslas yra pakankamai stipriai pažengęs, o svarbiausia – paremtas nuolatine praktika. Beje, kažkada pats U. Sparenborgas irgi atvažiavo padirbėti čia kaip studentas ir „užsikabino“, dabar jau septynerius metus gyvena Lietuvoje.

„Vokietijoje žemės ūkio mokslas paremtas praktika, todėl žmonės išeina gerai paruošti. Moksleiviai gyvena ūkiuose kartu su ūkininkų šeimomis, kartu dirba visus darbus, o už tai gauna pastogę, maisto ir nedidelį atlyginimą – apie 150– 200 eurų kas mėnesį“, – pasakoja U. Sparenborgas, baigęs žemės ūkio mokslų bakalauro studijas.

Po ilgos pertraukos vėl augina cukrinius runkelius

Šį pavasarį ūkis po 11 metų pertraukos vėl sėjo cukrinius runkelius. Beveik 300 ha augina pagal Conviso Smart technologiją – tai inovatyvi piktžolių kontrolės technologija, susidedanti iš herbicido ir jam pritaikytos veislės. Šiemet ūkyje auginamos trys veislės: Smart Janninka KWS, Smart Danuta KWS ir Smart Renja KWS. K. Patiejūnas pasidžiaugė, kad cukraus fabriko atstovai ūkio auginamus runkelius įvardijo kaip vienus gražiausių šiemetinių pasėlių šalyje.

„Conviso Smart pasirinkome todėl, kad chemikalų spektras mažėja, be to, pastaruosius 10 metų auginome palyginti daug rapsų, todėl dirvožemis labai užterštas jų sėklomis. Turime techniką, su kuria naikiname pabiras, bet tenka pripažinti, kad dėl anksčiau padarytų klaidų rapsų pabirų sėklos glūdi giliai dirvoje ir kasmet dygsta. Rapsų pabiras cukriniuose runkeliuose itin sunku sunaikinti“, – aiškina U. Sparenborgas, pridurdamas, kad naujoviškai auginant runkelius taupomas darbo laikas, susidaro mažiau purškimų.

Cukriniai runkeliai šiek tiek praplėtė sėjomainą. Dėl sėjomainos auginamos pupos sausais metais nuvylė, mat derėjo prastai. „Pagal išsiderėtą kainą atrodo, kad gero derliaus atveju cukriniai runkeliai galėtų būti įdomesni už pupas“, – viliasi K. Patiejūnas.

Pačioje liepos pradžioje runkeliai (apie 70 ha) gavo smarkios krušos, bet po jos atsigavo. Smarkiau nuo krušos nukentėjo 300 ha rapsų. Pasėliai drausti, tai tikimasi, kad draudimo išmokos šiek tiek kompensuos nuostolius. „Žalos vertinimo komisija stovėjo lauke, vienas narys, pamatęs kylantį debesį, sako – palaukime, po 10 minučių nuostoliai turbūt bus didesni. Taip, deja, ir buvo“, – gamtos stichijų šėlsmą prisimena direktoriaus pavaduotojas.

Ūkyje visi pasėliai draudžiami. Vadovų nuomone, labai patrauklu, kad iki 60 proc. draudimo įmokų kompensuoja valstybė. „Suskaičiavome, kad apsimoka mokėti draudimo įmokas, net jei žalą patirsime tik kartą per 10 metų“, – sako U. Sparenborgas.

Žieminiai kviečiai gamtos stichijas atlaikė neblogai – iš 1 700 ha išgulė tik apie šimtą hektarų. Matyt, dėl to, kad, nepaisant sausringo pavasario, buvo naudoti augimo reguliatoriai, nors kai kurie ūkininkai abejojo, ar verta trumpinti kviečius per tokią sausrą. Beje, sausros (lietaus nebuvo nuo balandžio 20 d. iki Joninių) padariniai išryškėjo nuimant derlių: kur lengva žemė, kulta vos po 2,5 t/ha, o sunkioje žemėje augę kviečiai atseikėjo net 9,5 t/ha grūdų.

„Kurį laiką iš viso laukų nearę, prieš 7 metus grįžome prie plūgo – privertė dirvoje išplitę patogenai. Ariame kas 3–4 metai, tada, kai po kviečių sėjami kviečiai arba miežiai“, – aiškina K. Patiejūnas. Rapsus penkti metai sėja su juostine sėjamąja – taip dirvožemyje taupoma drėgmė. Sėjamosios noragėliai purena dirvą 30 cm gyliu, pakelia į viršų drėgną žemę, į kurią įterpiama sėkla. Be to, tokiu gyliu išdirbta dirva leidžia gerai vystytis rapsų šaknims. Po juostinės sėjos dirvoje susiformuoja vagelės, kurios žiemą geriau sulaiko sniegą. „Kai pradėjau dirbti Lietuvoje, visi kalbėjo apie prastą rapsų peržiemojimą, nors iš tikrųjų dėl to didele dalimi buvo kalta prasta melioracija ir laukų užmirkimas“, – pastebi U. Sparenborgas.

Jis priduria, kad Vokietijoje dėl rapsų perpildytos sėjomainos labai išplito jų ligos: dar ne taip seniai vokiečių ūkininkai kuldavo apie 5 t/ha rapsų, o pastaraisiais metais derlius dėl ligų sumažėjo iki 2–3 t/ha. „Mes rapsų neatsisakome, nes tai pelningi augalai. Pagal sėjomainos planą rapsai grįžta tik kas 4–5 metai“, – sako K. Patiejūnas.

Bendradarbiauti su latviais – patrauklu

Nemaža rapsų derliaus dalis parduodama į Latviją, Ventspilyje veikiančiai bendrovei „Bio-Venta“, kur atsiskaitoma pagal europinius standartus. „Bazinė supirkimo kaina beveik tokia pati, kokią moka mūsų supirkėjai, bet skaičiuojami priedai už aliejingumą, mažesnį drėgnumą ir t. t. Bazinis rapsų drėgnumas ten yra ne 8, o 9 proc., tad su visais priedais susidaro 10–15 proc. daugiau pajamų – iki 50 Eur/t daugiau, negu gautume Lietuvoje“, – viską įvertina U. Sparenborgas.

K. Patiejūnas priduria, kad ūkio kūrimosi pradžioje Žarėnai atrodė visiškas Lietuvos užkampis, tačiau, įstojus į ES, paaiškėjo, kad tai puiki strateginė vieta: beveik vienodas atstumas iki keturių uostų: Klaipėdos, Rygos, Liepojos ir Ventspilio. Juolab kad transportavimo situacija šiais laikais yra visai kitokia – vežėjams tik duok darbo.

„Klauso ūkis“ teikia ir grūdų supirkimo paslaugą – kaimynai ūkininkai mielai parduoda savo derlių, nes čia nėra eilių, o kainos konkurencingos. Prieš 11 metų pastatytame ūkio elevatoriuje telpa beveik 13 tūkst. t grūdų. Ūkis turi savo laboratoriją, kurios įranga kasmet kalibruojama, ir atidžiai kontroliuoja kiekvienos mašinos grūdų kokybę – tai padeda išvengti ginčų su supirkėjais. „Buvo atvejų, kai Klaipėdoje pagal kviečių glitimą nustatė 2 klasę, o pagal mūsų matavimus turėjo būti 1 klasė. Nusiuntėme pavyzdį į VAT laboratoriją Vilniuje ir galiausiai įrodėme, kad esame teisūs“, – prisimena U. Sparenborgas.

Kažkada ūkis užsiimdavo sėklininkyste, tad turi gerą sėklų ruošimo cechą, kuriame paruošia didelę dalį reikalingos sėklos. „Mūsų C5 ar C6 kategorijos sėkla būna net geresnė negu kai kurių įmonių siūloma C2“, – patikina direktoriaus pavaduotojas.

Šiemet ūkis augino 8 žieminių kviečių veisles (vokiškas, latviškas, lenkiškas), iš kurių pagrindinės – Skagen ir Julius. Pastaroji, atrodytų, labai sena veislė, bet tikrai žiemkentiška ir derlinga, tik svarbu ne per anksti pasėti. Ūkyje auginama daug „Rapool“ selekcijos žieminių rapsų veislių, pastaraisiais metais daugėja ir „Dekalb“ hibridų (pavyzdžiui, Explicit, kuris labai svarbus ankštarų atsidarymui), o tarp linijinių veislių dominuoja KWS genetika – Butterfly ir Epure. Puikiai dera žieminiai miežiai KWS Meridian.

Kolektyvas – tvirtas tarsi kumštis

Ūkyje darbuotojų kaita nedidelė, visi laikosi tarsi kumštis, o geriausias įvertinimas vadovams būna tai, kad į ūkį dirbti ateina senų darbuotojų vaikai. „Labai geri, universalūs mūsų traktorininkai. Pavyzdžiui, Algis Adomaitis – pagrindinis sėjikas, priimtas į ūkį antras po manęs. Ir Algio sūnus dirba pas mus jau senokai“, – džiaugiasi K. Patiejūnas.

Nuolat investuojama į techniką. Pagrindiniai ūkio traktoriai – John Deere, kombainai – Claas ir John Deere, purkštuvai, sėjamosios ir žemės dirbimo mašinos – Horsch. Derlius nuimamas 4 kombainais: 2 Claas ir 2 John Deere. „Iki šiol pirkdavome kūlimo paslaugą: atvažiuodavo 2 ar 3 kombainai iš vienos užsienio įmonės, bet šiemet pajutome, kad jie gali ir nebeatvažiuoti, tai įsigijome naują galingą Claas kombainą. Truputėlį abejojome dėl finansavimo per pandemiją, bet viskas gerai, bankai „finansavimo kranelio neužsuko“, palūkanos neblogos, be to, dalį jų galima kompensuoti per Žemės ūkio paskolų garantijų fondą“, – paaiškina K. Patiejūnas.

Paskutinis projektas, už kurį ūkis dar gavo paramos, buvo įgyvendintas 2011 metais. „Dabar stambūs augalininkystės ūkiai, dirbantys normalaus našumo dirvas, neturi visai jokių galimybių paramai gauti, tai mes nė nebandome. Pikta, kad žiniasklaidoje dažnai minima, esą, dabar žemdirbiai gauna 170, o ateityje gaus 220 Eur/ ha tiesioginių išmokų. Galėtų Žemės ūkio ministerija paaiškinti, kaip ji tokius fantastinius skaičius gauna. Pavyzdžiui, mūsų ūkio pagrindinės išmokos siekia tik apie 115 Eur/ha. Prisiklausę klaidinančios informacijos, žemės savininkai nepagrįstai tikisi didesnės nuomos“, – sako K. Patiejūnas. „Klauso ūkis“ turi 500 ha nuosavos žemės, kitą dalį nuomoja iš antrinių grupės įmonių ir privačių savininkų (iš viso yra apie 100 nuomininkų).

Jau dabar ruošiasi griežtėjantiems reikalavimams

Šiemet per javapjūtę ūkyje darbavosi ir būsimoji jo akcininkė Johana Vagner (Johanna Wagner), kurios tėvas 2008 m. iš buvusių trijų akcininkų įsigijo „Klauso ūkį“. Jau tuomet dvidešimtmetė Johana dalyvavo pasirašant sutartis, mat tėvas buvo numatęs ją kaip paveldėtoją. Jauna moteris, žemės ūkio mokslų magistrė, kasmet po kelis kartus atvažiuodavo į ūkį Žarėnuose, o po tėčio mirties šiemet turėtų tapti vienintele ūkio akcininke.

Būsimosios akcininkės nuomone, ūkis dirba nepriekaištingai, o daugiausia klaustukų dabar kelia naujos išmokų sąlygos, kurios neišvengiamai palies visus stambius ūkius. Iššūkių kelia ir augalų apsauga, nes produktų pasirinkimas vis siaurėja. „Europa šaukia, kad reikės mažiau tręšti, tad techniškai privalėsime kažkaip prisitaikyti prie naujų sąlygų. Mechaniniam piktžolių naikinimui turime 12 m darbinio pločio australišką lėkštinį kultivatorių, kuris beveik pakeičia roundapo naudojimą. Jau dabar, palyginti su kitais ūkiais, naudojame gal tik dešimtadalį įprasto glifosatų kiekio, – sako J. Vagner.

Ūkyje sėjamos žydinčių augalų – facelijų, dobilų – juostos laukų pakraščiuose, tai puikios ganyklos bitėms ir galimybė didinti augalų bioįvairovę. „Bandome savanoriškai iš anksto diegti visus būsimus aplinkosauginius reikalavimus, kol dar jie neužgriuvo visu smarkumu kaip prievolė“, – patikina vadovė.

Vokietijos masteliais „Klauso ūkis“ yra labai didelis. Vidutinis šeimos ūkis Vokietijoje dirba apie 80 ha. Tik Rytų Vokietijoje ūkių struktūra šiek tiek kitokia, ten daugiau stambių valdų, didesni laukų masyvai. „Vokietijoje ūkininkai gauna 250 Eur/ha išmokas, bet jie moka gerokai didesnį žemės nuomos mokestį. Sulyginus tuos du veiksnius, tenka pripažinti, kad Lietuvoje būti žemdirbiu ne taip jau blogai“, – šypsosi „Klauso ūkio“ vadovų komanda.