Ūkininkė Rasa Griežė rado būdą, kaip realizuoti savo pomėgius ir poreikius – palikusi verslą Vilniuje, išvažiavo gyventi į vienkiemį ir įkūrė nedidelį šeimos ūkį. Ji gamina pieno produktus, augina uogas ir daržoves, kuriuos parduoda aplinkinėse gyvenvietėse.

Trakų rajone, netoli Rūdiškių, ūkį turinti R. Griežė – buvusi auditorė. Taigi, skaičiuoti moka. Bet pasirinkusi gyvenimą kaime ji siekia ne užsidirbti daug pinigų, o gyventi, išlaikyti šeimą ir ūkį, daryti tai, kas jai prie širdies. Kadangi gaminti maistą Rasai visada patiko, tad karvės pieno sūrių gamyba tapo svarbiausia jos veikla.

Rasos ir Valdo Griežių 17 ha šeimos ūkis, atrodytų, visai nedidelis – kelios karvės, būrys veislinių triušių, daržai, uogos. Bet dviem tokiame įvairiašakiame ūkyje veiklos labai daug. Rasa visada šypsosi – pozityvaus požiūrio moteris turi tiek, kad galėtų ir su kitais pasidalyti.

Kaime liko dėl triušių

Kalbantis su Rasa netilo jos telefonas – skambino pirkėjai ir klausė, ar vakare atveš sūrių, ar turės daržovių. Tai – nuolatiniai klientai, kurie apsiperka Rūdiškėse. Rasa patenkinta – juk tai jos darbo įvertinimas.

Pati pradžių pradžia, pasakoja ūkininkė, matyt, buvo ankstyvoje jaunystėje, kai būdama 25-erių ir laukdamasi sūnaus pas mamą Valkininkuose su malonumu ėmė ravėti daržą – iki tol tokių darbų ji kratėsi. Dar užsiaugino pomidorų ir nuo tada pajuto potraukį žemės ūkiui. Savo namų Pavilnyje kieme susikasė daržiuką, kuriame kapstydavosi po sunkios auditorės darbo dienos. Įsigijo kelis veislinius triušius.

Tikras ūkininkavimas prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį, kai moteris nusipirko sodybą Panošiškių vienkiemyje Trakų rajone. Vasarodami su vyru ir vaikais čia augino daržoves, laikė keletą vištų dedeklių, triušius. „Kai triušių šeima pradėjo sparčiai didėti, mums teko likti gyventi čia nuolat. Taip ir prasidėjo“, – pasakoja R. Griežė.

Tiesa, ji kurį laiką sprendė dilemą, ko atsisakyti – pomėgio ar darbo? Nes dirbti, būti atsakingai už savo firmą, darbuotojus ir turėti daug laiko reikalaujantį pomėgį – ūkininkavimą, buvo per sunku. „Auditorės darbas buvo sunkus, bet man patiko. Turėjau komandą, tvarkėme apskaitą, darėme auditus, sprendėme klientų problemas. Bet po 20 metų jaučiausi pavargusi ir norėjau ramybės. Tad pasirinkau žemės ūkį. Tik darbo čia dar daugiau“, – pripažįsta ūkininkė.

Produktyvumo nesivaiko

Apsigyvenusi kaime, daug pieno suvartojanti šeima nutarė savo reikmėms įsigyti karvę. „Per pusę metų už kaimišką pieną sumokėjome karvės kainą, tad paskaičiavome, kad verta patiems ją nusipirkti. Bet tuomet negalvojome, kad ir karvių daugės“, – juokiasi Rasa. Nuo šio birželio ūkyje jau yra 9 melžiamos karvės, 5 iš jų – pirmaveršės.

Pievos dėl prasto dirvožemio čia skurdžios, jas dar labiau nualino sausra, tad karvės nėra produktyvios. Be to, pieną ūkininkė dalijasi su veršiukais – jie mėnesį kitą būna prie motinų, o atjunkyti dar kurį laiką girdomi ir jų pienu. „Veršeliai gražūs – matyti, kad su motinos pienu auga“, – džiaugiasi Rasa.

Bandoje yra viena džersių veislės karvė, kuri ūkininkams jau padovanojo ir telyčaitę. Jos pienas – riebesnis, kokybiškesnis. Dar yra viena švedų žalmargė, o kitos – holšteinizuotos juodmargės. Beje, šios ne sėklinamos, o kergiamos su ūkio buliumi Benu. Vardus turi visi ūkio gyvuliai ir gyvūnai.

Pasak Rasos, pirmaveršės pieno duoda kaip ožkos, bet ji dėl to neišgyvena. „Karvėms duodu, ką reikia – perku mineralus, telyčioms prieš veršiavimąsi – specialius brangius priedus. Tačiau produktyvumo nesivaikau ir nežadu vaikytis. Aš nenoriu iš visko centą spausti – noriu tik ramiai gyventi, dirbti mėgstamą darbą“, – paaiškina R. Griežė.

Karves dažniausiai melžia jos vyras Valdas. „Esame abu pririšti prie ūkio, bet kitos išeities nėra – kaime rasti melžėjų ir pagalbininkų labai sunki misija“, – konstatuoja ūkininkė. Ji supranta ir tai, kad iš tokio ūkio mokėti gerą atlyginimą taip pat būtų sunku. Todėl žiūrės, ar pajėgs tiek karvių prižiūrėti patys, jeigu ne – bandą mažins.

Vaizdingoje sodybos vietoje, ant kalniuko, padidėjusiai karvių bandai statomas naujas tvartukas, ateinančią žiemą jos jau galės jame žiemoti. „Ten turėjo būti mūsų namas – tvartas statomas jo vietoje. O mes įsikūrę buvusiame ūkiniame pastate. Bet juk viskas, kas geriausia – karvėms“, – šypsosi Rasa.

Įvairiausių skonių sūriai

Sūrius Rasa pradėjo gaminti vos tik įsigijo pirmąją karvę. Užtekdavo jų saviems, bendradarbiams, pažįstamiems. Tai ir buvo rimtesnės sūrių gamybos pradžia.

„Tokia mano idėja ir buvo – maistas draugams, nes pati mėgstu gerą maistą, gaminti man visada patiko. Daug ką užsiauginu pati, gaminu pati ir galiu tuo truputį pasidalyti su draugais. Dabar dar ir su kaimynais“, – tokia Rasos filosofija.

Po pieno dalybų su veršiukais, kol ūkyje buvo tik 4 karvės, perdirbti jai likdavo apie 70 l pieno per dieną – mažokai, nes sūrių poreikis didesnis. Padidėjus bandai ir pieno kiekiui, galėtų daugiau gaminti brandintų sūrių – brandykloje vietos yra. Tačiau Rasa sako, kad jai reikia mažinti darbų apsukas, o ne didinti, nes ir taip veiklos per daug, o tikslo praturtėti jie su vyru neturi.

Visus aukščiausius reikalavimus atitinkanti sūrinė, kurioje yra ir 12–14 laipsnių temperatūrą palaikanti sūrių brandinimo patalpa, įrengta su ES parama. Šalia rengiama vieta pieno šaldytuvui, iš kurio pieno linija bus atvesta ir į sūrinę. Sūrinės namelį pastatė V. Griežė.

Rasa gamina įvairių rūšių sūrius –paprastus šviežio saldaus pieno, taip pat su kmynais, su cinamonu, su spanguolėmis, kartais išverda, kaip ji sako, senovinius – rūgštaus pieno sūrius, kokius mama gamindavo. Taip pat gamina brandintus sūrius, gurmanų poreikius patenkintų ir Rasos gaminamas kamamberas. Sūriai įvairių rūšių, tad ir brandinami įvairiai – vieni 6–12 mėnesių, kitiems užtenka mėnesio, šie, anot gamintojos, tinka sumuštiniams, kad geriau lydytųsi. Brandintų sūrių gamybos ji mokėsi pas žinomą meistrą, ožkų augintoją Valdą Kavaliauską, kuris vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti fermentinius sūrius.

Spręsdama, kokius ir kiek sūrių gaminti, R. Griežė rinkosi iš dviejų galimybių. Viena jų – virti vienos rūšies ar labai ribotą sūrių asortimentą (2–3 rūšių), bet labai kokybišką ir turintį gerą vardą, kaip daro kai kurie sūrininkai. Tačiau suprasdama tai, kad pagal trumposios maisto tiekimo grandinės schemą ji sūrius turės parduoti 30 km spinduliu, t. y. Aukštadvaryje, Rūdiškėse, kur į turgų ateis tik 20–30 žmonių, ji pasirinko antrąją galimybę – platesnį asortimentą, nes iš vienos rūšies sūrio neišgyventų.

„Mano pirkėjai po mažą kiekį nusiperka įvairių sūrių, ir iš to galiu gyventi, nejausdama poreikio prekiauti Vilniuje. Bet gaminti įvairesnį asortimentą – vadinasi, daugiau dirbti. Tai yra sunku. Gaminčiau vienos rūšies – seniai būčiau buvusi laisva“, – pusę vienuoliktos ryte Rasą ūkyje užklupome dar be pusryčių.

Šiltnamiuose augina daržoves

Išsiplėtė ir Griežių daržininkystės ūkis – iš vieno šiltnamio pasidarė du. Kadangi žemė prasta, Rasa susitelkė į kelių daržovių auginimą – per žiemą šildomuose šiltnamiuose augina svogūnų laiškus (didmeninei prekybai), pavasarį – 15 rūšių salotas, vasarą – agurkus ir pomidorus (parduoda turguje). Šių turi 53 veisles – įvairiausio skonio ir išvaizdos. Vasarą taip pat auginamos braškės ir šilauogės. Tad ūkiui pajamų duoda ne vien pieno produktai.

Augina kvietrugių – ūkio gyvūnams šerti, sėja ankštinių žolių mišinį šienavimui. Tiesa, ir šiemet šiose apylinkėse buvo labai sausa, šienauti, sako Rasa, nelabai buvo ką. Pašarų visada reikia pirkti papildomai. „Manau, kad mūsų ūkiui labiau apsimoka turėti ganyklas, o pašarus žiemai pirkti, negu patiems juos gaminti“, – skaičiuoti Rasa moka.

Dirvožemis čia skurdus, nes po žeme slūgso žvyro klodai. „Šaltžemis, – sako Rasa. – Pas kitus dar nebūna, o čia jau šalnos. Pas kitus jau nebūna, o pas mus šalnų dar yra. Tad žolių derliai nebūna dideli. Pernai pasėtos liucernos užaugo vos kelių centimetrų aukščio. Burokėlius ir morkas auginu šiltnamyje, nes darže niekas neužauga.“

Skriaudžiami maži ūkininkai

Per metus R. Griežė gauna apie 3 tūkst. Eur išmokų. „Tai nėra reikšminga suma, bet aš neplanuoju savo veiklos dėl išmokų, planuoju gyventi ir gyvenu iš darbo“, – pabrėžia ūkininkė.

Kai maždaug prieš 4 metus prireikė naujo traktoriaus ir šieno preso, šeima nutarė kreiptis ES paramos. Gauta parama supaprastinta tvarka visiškai pasiteisino, tad parašė dar vieną projektą sūrinei įrengti. Tačiau ši, pasak R. Griežės, nepasiteisino dėl to, kad darbas gauti finansavimą sūrinei buvo daugiau negu milžiniškas, buvo labai sunku parengti projektą, be to, nors paramos intensyvumas buvo 50 proc., gavo mažiau, nes jai, ne PVM mokėtojai, negrįžo sumokėtas PVM mokestis.

„Skriaudžiami maži ūkininkai, ne PVM mokėtojai“, – teigia R. Griežė, pridūrusi, kad pagal kai kuriuos kitus projektus PVM yra tinkamos finansuoti išlaidos, jeigu pinigų gavėjas nėra PVM mokėtojas.

Sunkumų sudaro ir tai, kad viską pirkti reikia labai greitai, tai neretai sutrukdo įsigyti aukščiausios kokybės daiktą. Ji nėra patenkinta plieniniais sūrinės stalais, plovimo kriaukle. „Bet mano turima derybų patirtis padėjo gerokai sutaupyti perkant, nes išsiderėjau mažesnes kainas“, – šypteli Rasa.

Ji, turinti universitetinį buhalterės išsilavinimą ir pati tvarkanti ūkio finansus, negaili kritikos žemės ūkio buhalterijai, kurią vadina pernelyg sudėtinga.

Įvertinusi visas aplinkybes, R. Griežė sako, kad daugiau kaip 9 karvių ūkyje nebus – nebent mažiau. Nes neaprėps visko – karvės, sūrių gamyba, daržai, buitis, sūnaus priežiūra, ūkio dokumentacija ir buhalterija.

„Nesiekiu praturtėti, uždirbti daug pinigų. Man nereikia brangių papuošalų, o į keliones išvykti negaliu – gyvulininkystė labai pririša žmogų. Todėl daugiau plėsti ūkio tikrai neketinu“, – ryžtingai pareiškia Rasa.

Laiko retų veislių triušių

Ilgaausiai Rasos gyvenime irgi atsirado maždaug prieš 10 metų. Ūkyje yra kelių veislių triušių – Naujosios Zelandijos raudonieji, prancūzų avinai, juodieji baltakuočiai, likusi Mekleburgo patelė. Veisimą ji vadina pomėgiu, bet ne verslu, nors verslą būtų galima daryti – triušienos poreikis yra.

Meklenburgai – reta veislė, pernai net dviejose Vokietijos parodose R. Griežė negavo nusipirkti patinėlio. „Tai jauna, bet nelengvai auginama veislė, turinti daugiau negu kitos veislės sveikatos problemų. Labai griežti kailio rašto reikalavimai. Man kolegos ne kartą sakė mesti tuos mekleburgus“, – juokiasi veisėja. Kai negavo Meklenburgo veislės patinėlio, nori nenori viskas taip ir išėjo – liko viena patelė.

Užtai parsivežė labai gražios veislės triušių – baltus prancūzų avinus. „Man jie labai patinka“, – gėrisi naujaisiais augintiniais ūkininkė.

Juodieji baltakuočiai – irgi retesnė, viena mažiausių mėsinių veislių. „Komercine prasme baltakuočiai ne pati geriausia veislė, nes iki skerdimo juos reikia auginti pusę metų, kai kitų veislių – tik 3,5 mėnesio“, – paaiškina R. Griežė. Bet šie itin gražūs triušiai pastaruoju metu tampa vis populiaresni, jų ūkyje nupirkta daugiausia.

Ūkininkė yra aktyvi Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos narė, dalyvauja veislininkystės parodose. „Mūsų misija – veislininkystė, ne komercija. Kai iš vienos parodos atsiveži motiną, iš kitos parodos – tėvą ir juos sukergi, tai dar nėra veislininkystė. Veislininkystė – kai atsirenki poras, žiūri, kokių požymių reikia, atsirenki vaikus, atlieki porų paranką, kad palikuonys būtų dar geresni“, – kalba veisėja.

Mokėsi ji pas šviesios atminties veisėjus Aloyzą Mitrikevičių, Gražvydą Cikaną, skaitė knygas, dalyvavo seminaruose, daug žinių iki šiol suteikia LSMU Veterinarijos akademijos prof. Artūras Stimbirys ir kiti triušių augintojai. „Veislinis darbas įtraukia, jis įdomus. Bet visko neaprėpiu ir svarstau, ar man tęsti darbą su triušiais. Jiems reikia daug laiko ir dėmesio“, – R. Griežė vėl pabrėžia laiko stoką.

Svarbu tausoti gamtą, gyventi harmonijoje

Didžioji dalis investicijų ūkyje jau padaryta, nors dar šiek tiek trūksta ir to „šiek tiek“ visada trūks. Tačiau tai leidžia Griežėms svarstyti ir planuoti savo gyvenimą ne pagal požiūrį, kaip daugiau uždirbti, o kaip gyventi lengviau.

Kaip ir daugeliui ūkininkų, Rasai sunkiausia ne pats darbas, bet biurokratiniai suvaržymai, pertekliniai reikalavimai, tikrinimai. „O darbo energija gera – savo rankomis gamini ir dar žmonės giria, kad skanu. Viską gaminu taip, kad žmonės pas mane grįžtų. Grįžtamasis ryšys labai svarbus ir jaučiu, kad jis yra“, – kalba ūkininkė, savo ūkį vadinanti natūraliu ir tausojančiu gamtą.

R. Griežė priklauso „Viva Sol“ organizacijai, kuri vienija ir gamintojus, ir valgytojus. „Daug diskutuojame apie gyvenimą kaime, kaip gyventi ir išgyventi. Mūsų nedidelės organizacijos narių požiūris – tausoti gamtą, aplinką, kaimynus, gyventi harmonijoje, gaminti su meile. Tai – mūsų filosofija“, – atvira ūkininkė.

Su tokiu požiūriu, pabėgusi nuo Vilniaus šurmulio, klientų problemų, Panošiškėse Rasa su šeima atrado ne tik gamtą, bet ir dvasinę ramybę.