Trisdešimt metų Akmenės rajone ūkininkaujančio Jono Kimino nuomone, jei ūkininkaudamas nori uždirbti, turi dirbti pats, nes samdomiems darbuotojams sumokėjus algas pelno mažai liktų. Žinoma, tam reikalinga gera ir patikima technika, kurią būtina deramai prižiūrėti.

Pagal Valstiečių ūkio įstatymą susigrąžinęs senelių žemes ūkininkauti tėvo gimtinėje Saunorių I kaime J. Kiminas pradėjo nuo 11 hektarų. Iš pradžių su žmona Laimute gyveno pas Jono tėvus, vėliau – šalimais pasistatė namą, pamažu susikūrė reikiamą ūkio bazę. Aplink sodybą driekiasi ir didžioji dalis dirbamų laukų. Šiuo metu ūkininkauja kartu su sūnumi Egidijumi – bendrai dirba apie 300 ha, iš kurių daugiau kaip 250 ha sudaro nuosava žemė. Pasak Jono, nuosavos žemės užtenka, tad nėra labai įsikibę nuomojamos žemės, ypač jei už nuomą daug prašo, nesigundo ir mažais sklypeliais, nes nepatogu dirbti. „Jei kelia kainas, tegul patys ir dirba. Kam dirbti už nuomą“, – tvirtą nuomonę šiuo klausimu turi Jonas, svarstantis ne apie ūkio plėtrą, bet apie būtinybę daugiau dirbamos žemės perrašyti sūnui, kuris šiuo metu dirba apie 30 hektarų.

Nemažai metų Kiminai augino galvijus ir kiaules, turėjo iki 28 melžiamų karvių, veislinę kiaulę. Dirbo abu su žmona, iš pradžių šiek tiek padėjo Jono tėvai, vėliau pagrindiniais pagalbininkais tapo dukra ir sūnus. Tad nenuostabu, kad sūnus Egidijus, kai tik kojomis pedalus pasiekė, iš karto prie traktoriaus vairo sėdo.

Jau daugiau kaip dešimtmetį ūkis – tik augalininkystės krypties: pirmiausia Kiminai atsisakė kiaulių, vėliau – ir karvių. Pasak Jono, atsisakyti kiaulių paskatino draudimas karvių tvarte laikyti kitus gyvulius. „Pavargome patys dirbti, o samdyti neapsimokėjo, nes visą pelną atlyginimui būtume išleidę. Vaikai užaugo, išėjo į mokslus, padėjėjų neliko, tai nusprendėme gyvulių visai atsisakyti. Su žmona juokaujame, kad kartu su vaikais ir karvės iš namų išėjo“, – sako J. Kiminas.

Tik darbymečiu samdo pagalbininką

Jonas ir Egidijus Kiminai augina žieminius rapsus, žieminius ir vasarinius kviečius (pastarųjų sėja nedaug, apie 20 ha, kad turėtų sėklos, jei žieminiai kviečiai iššaltų) ir kvietrugius. Vasarinius kvietrugius sėja durpinguose dirvožemiuose, kuriuose sausomis sąlygomis daugiau niekas neauga. Jono teigimu, tai durpynams vieni tinkamiausių augalų, kurie prisitaikę ir sausras gana gerai toleruoja. „Nors jų supirkimo kaina nedidelė, bet vis geriau nei nieko ar žolę auginti, kurios nėra kur dėti“, – tikina augalininkystės ūkio savininkas ir priduria, kad ūkininkauja ne itin našiose žemėse, kurių didžioji dalis anksčiau priklausė nederlingųjų žemių zonai.

Žalinimui augina žirnius, kuriuos sėdamas Jonas jaučiasi kaip vilkas: pasėja ir laukia, kada reiks važiuoti kulti. „Jau trečius metus žirnių kuliu apie 3 t/ha. Kai nieko neįdedi, tik pasėji ir dar gauni išmoką už žalinimą, tai, manau, rezultatai ne tokie jau ir prasti. O svarbiausia po jų pagerėja žemė, kurioje kviečiai geriau dera“, – pastebi ūkininkas.

Kaip ir visoje šalyje, taip ir Kiminų ūkyje, šiemet užderėjo geras kviečių derlius, tik štai gausiu rapsų derliumi pasidžiaugti nespėjo – savaitę prieš jų kūlimą praėjo audra su ledais ir nemažą dalį rapsų iš ankštarų iškūlė. Šiemet rapsus Kiminai augino 56 ha plote, trijuose laukuose – viename jų Jonui pačiam kulti mažai ir reikėjo. „Draudimo bendrovė paskaičiavo, kad ledai iškūlė 65 proc. pasėlių, o buvau draudęs 5 t/ha“, – sako J. Kiminas, džiaugdamasis, kad neliks prie suskilusios geldos, nes draudimas praradimus kompensuos. Visus pasėlius Akmenės r. ūkininkas jau šešerius metus draudžia nuo iššalimo ir krušos. Pasak jo, apdraudęs pasėlius, daug ramiau gyvena.

Didžiąją dalį augalininkystės ūkio darbų Kiminai nudirba dviese, tik per darbymetį vasarą samdo traktorininką. „Svarbiausia turėti gerą techniką, tada ir pagalbininkų daug nereikia. Tad kol sveikata leidžia, pats ir dirbu“, – tikina Jonas.

Kiminų ūkio technikos parke – trys Valtra traktoriai (pirmasis įsigytas 2002, antrasis – 2004, trečiasis – 2008 metais), trečią sezoną šiemet javus dorojantis John Deere kombainas, pernai įsigyta nauja 4 m darbinio pločio Väderstad Spirit sėjamoji, pakeitusi 15 metų ūkyje naudotą to paties gamintojo 3 m darbinio pločio Rapid mašiną, švediškas diskinis Carrier ir lenkiškas noraginis Rolmako skutikliai, Amazone UG 3000 Nova pesticidų purkštuvas. Pasinaudodamas ES parama ūkiui modernizuoti 2016 m. sūnus Egidijus įsigijo plūgą, tankinimo volą ir trąšų barstomąją, šiemet pateikė paraišką naujam traktoriui įsigyti, nes plūgui ir sėjamajai traukti reikia galingesnio traktoriaus. Dar vienas traktorius labai paspartintų darbus – galima būtų vienu metu žemę ruošti ir sėti, nereikėtų padargų atkabinėti.

„Darbymečiu dirbame trise, tačiau trečias neturi su kuo dirbti. Dabar tuo pačiu traktoriumi, išdirbusiu jau 7 500 motovalandų, žemė dirbama ir sėjama, antras naudojamas sėkloms užpilti, o prie mažiausio kabinami tik purkštuvas ir trąšų barstomoji – kitų padargų jis nepatraukia. Kad galėtume operatyviau visi trys dirbti, trūksta dar vieno traktoriaus“, – pabrėžia J. Kiminas.

Pritaikoma ir gyvulininkystės ūkyje naudota technika: srutvežiu vežamas vanduo pasėliams purkšti, mėšlo kratytuvu išbarstomi laukuose pelenai, kurių nemažai susidaro, nes vandenį ir namą Kiminai šildo grūdų atliekomis, deginamomis granuliniame katile su specialiu degikliu.

Grūdų patys neveža

Ypač akivaizdžiai tėvas ir sūnus pasiskirstę pagrindinius javapjūtės darbus – Jonas su javų kombainu darbuojasi laukuose, Egidijus, padedamas darbuotojo, veža grūdus iš laukų, prižiūri jų valymą, rūpinasi grūdų krovimu ir išvežimu iš ūkio. Rapsus ir didžiąją dalį kviečių iš karto ir parduoda. Sandėliuoja tik gana nedidelę dalį prikuliamų grūdų, kurių bendras kiekis paprastai siekia apie 1 000 tonų.

„Rugpjūtis – įtempčiausias laikotarpis, tiesą sakant, vos spėju suktis“, – prisipažįsta Egidijus. Pasak jo, todėl ir grūdus parduoda tik toms įmonėms, kurios savo transportu išsiveža juos iš ūkio – taip sutaupo labai daug laiko, nes nereikia eilėse stovėti. Jam pritaria ir Jonas. „Anksčiau grūdus veždavome trise. Išvažiuodavome su trimis traktoriais ir priekabomis paryčiais, grįždavome apie 14–15 val., o visi darbai stovi: kombainas neparuoštas, neprapūstas, nepravalytas, degalų neįpilta, tad dar valandą mažiausiai užtrunki. Spėji tik į laukus išvažiuoti ir debesis pakyla“, – pasakoja J. Kiminas, atkreipdamas dėmesį ne tik į laiko nuostolius nuostolius, bet ir į finansinius praradimus, pavyzdžiui, sprogus traktoriaus padangai.

Dažniausiai ūkininkai sudaro išankstines sutartis ir grūdus parduoda kelioms įmonėms, tokioms kaip „Scandagra“, „Agrochema“, „Žvalguva“, „Rapsoila“, tačiau daugiausia bendradarbiauja su „Kauno grūdais“, kurie superka grūdus uosto kainomis ir patys derlių išveža.

Nors Kiminų ūkyje stovi džiovykla, tačiau ne visus grūdus ūkininkai džiovina. Pasak Jono, dėl 1–1,5 proc. drėgnumo grūdų džiovyklos net nekuria ir džiovinimui negaišta laiko, mat turima vokiška įranga, kurią sumontavo viena Mažeikių įmonė, dabartiniams grūdų kiekiams gerokai per silpna – ji įsigyta, kai ūkis dar laikė karves ir valdė iš viso tik 180 ha, o javus augino 100 hektarų.

„Tada atrodė, kad užteks. Ir du 200 t talpos bokštai buvo su atsarga. Bet vėliau pavyko padidinti nuosavos žemės dalį, išsiperkant 100 ha lig tol nuomotos valstybinės žemės, taip pat išplėsti dirbamus nuomojamus plotus. Tad dabar džiovyklos pajėgumai gerokai per maži, todėl ir nedžioviname mažesnio drėgnumo grūdų“, – sako J. Kiminas, tikindamas, kad parduodami tokius grūdus net didelių nuostolių nepatiria. Kadangi parduoda tik ūkyje išvalytus grūdus, tai šiukšlingumo ribų neviršija, o atskaitymai už drėgmę dažniausiai siekia apie 40–50 Eur už pilną grūdų vilkiko priekabą.

Tiesa, ateityje ūkininkai galvoja įsigyti bokštus su džiovinimo įranga viduje ir taip išplėsti ne tik džiovyklos pajėgumus, bet ir sandėliavimo galimybes dar maždaug 800 tonų.

Du inžinieriai techniką kruopščiai prižiūri

Patys visus augalininkystės ūkio darbus atliekantys Kiminai kruopščiai prižiūri ir savo techniką. Beje, ir tėvas, ir sūnus – abu inžinieriai: Jonas technikomechaniko specialybę įgijo buvusiame Joniškėlio technikume, Egidijus – Lietuvos žemės ūkio universitete.

Tad rudenį ir pavasarį ūkininkai techniką susitvarko, susiremontuoja, patys pasikeičia susidėvėjusias dalis. Tik štai traktorių techninę priežiūrą ir tepalų keitimą patiki prekybos atstovo serviso specialistams. Techniką žiemą stengiasi suvaryti ir laikyti po stogu – tam išnaudoja daržinę.

Įsirengęs Jonas ir nedideles dirbtuvėles, kuriose stovi metalo tekinimo staklės – jas paveldėjo iš tėvo, kuris jas gavo už pajus iš buvusio kolūkio. „Jos gerokai senesnės už mane, šiek tiek tikslumo trūksta, sudėtingesnių detalių jomis neištekinsi, bet kol kas mano poreikiams užtenka“, – sako Jonas, šią žiemą nemažai laiko leidęs dirbtuvėse ir pagal save perdaręs lenkišką noraginį skutiklį, kurį įsigijo, kai labai reikėjo, o pinigų geresniam trūko. Tiksliau sakant, perdarė ne patį skutiklį, o tik noragų tvirtinimo konstrukcijas.

„Pats padargas neblogas, tik juo padirbus noragai pradėjo į visas puses vaikščioti. Iš pradžių galvojau atiduoti jį į metalo laužą ir pirkti naują, bet paanalizavau, kaip kitų firmų padaryta ir nusprendžiau jį pats pasitvarkyti. Tad nusipirkau naujus įvorių dėklus, metalo, per žiemą ištekinau, prisivirinau. Pavasarį išbandžiau – kol kas viskas gerai“, – pasakoja J. Kiminas. Pasak jo, dirbo per žiemą neskubėdamas ir, neskaitant darbo, gana pigiai skutiklį atsinaujino, o brangiausiai kainavo varžtai, kurių gana ilgų ir kietų reikėjo.

Pagal savo poreikius perdarė ir diskinį skutiklį – primontavo prie jo smulkių sėklų sėjamąją, tam pritaikydamas mikrotrąšų bunkerį, kurį nuėmė nuo senosios sėjamosios. Galvoja prie jo primontuoti dar ir akėtėles. Tad dirbdami diskiniu skutikliu Kiminai kartu pasėja ir garstyčias, kurias augina ne tik kaip tarpinius pasėlius, bet ir sėklai. Tinka šis padargas ir facelijoms sėti – augina jas Egidijus dėl bičių, šiuo metu turi 14 šeimų, nors optimaliu jis įvardija 10 šeimų – tada lengviau ir bičių, ir ūkio visus darbus laiku atlikti. Beje, bitininkavimas – vienas iš Egidijaus pomėgių, paveldėtų iš senelio.

Jei Jonui patinka prie metalo krapštytis, tai Egidijus mieliau pjausto, obliuoja, klijuoja, tekina medį. Kaip pats sako, daro iš medžio viską, tik nedrožia, ir čia labai praverčia inžinerinės žinios. Egidijus taip pat įsirengęs dirbtuvėles ir skiria šiam savo pomėgiui žiemos laikotarpį – gamina vaikams žaislus, medines dovanėles, dubenėlius.

Ūkininkų Kiminų rūpinimąsi technika iliustruoja ir tai, kad 15 metų ūkyje naudota senoji sėjamoji su lokalaus trąšų įterpimo sistema nesurūdijo (to labiausiai bijoma), tik darbinės dalys sudilo, nusidėvėjo, dirbdamos akmenuotose Akmenės r. žemėse. „Dabartinė sėjamoji – taip pat su trąšų įterpimo sistema. Mano galva, neapsimoka pirkti sėjamosios be šios įrangos, nes automatiškai reikia dar vieno traktoriaus ir barstomosios. Be to, ne visada pavyksta trąšas kokybiškai paskleisti, ypač jei vyrauja vėjuoti orai. O dėl surūdijimo tikrai nėra ko sukti galvos, jei tik po kiekvieno darbo techniką išvalai, sutvarkai“, – įsitikinęs ūkininkas J. Kiminas.