23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/08
Uogų atliekos gali būti vertingos
  • Audronė ISPIRYAN Lietuvos uogų augintojų, perdirbėjų ir prekybininkų asociacija
  • Mano ūkis

Ūkininkai dažnai palieka maisto perdirbimo atliekas tiesiog pūti ūkyje, nesugalvodami, kaip jas būtų galima panaudoti. Kita vertus, maisto nuostolių ir atliekų susidarymas apima visą maisto gamybos ciklą. Didžiąją dalį maisto nuostolių lemia prasta logistika ir infrastruktūra, technologijų, žinių, įgūdžių ir tiekimo grandinės dalyvių valdymo gebėjimų stygius bei sunkumai patekti į rinką.

Uogų derliaus nuėmimo ir perdirbimo atliekos gali būti toliau naudojamos kaip bioaktyvių junginių, tokių kaip antioksidantai, antocianinai, flavanoidai, fitochemikalai, karotenoidai, polifenoliai, vitaminai ir mineralai, šaltinis. Žiedinė ekonomika vis dažniau laikoma pagrindiniu ekologinių inovacijų principu, kuriuo siekiama dirbti visai be atliekų, kur nuostoliai ir atliekos būtų naudojamos kaip žaliava naujiems gaminiams ir jų pritaikymui.

Uogų atliekas galima panaudoti kitose gamybos sistemose, o šios žaliavos paklausa pastaraisiais metais labai auga. Taigi, svarbu užtikrinti aukštos kokybės gavybą nuo pirmojo etapo – žemės ūkio. Uogų augintojas turi atsižvelgti į daugelį veiksnių, padedančių sumažinti išlaidas ir padidinti pajamas: svarbu atskirti, kas šioje srityje yra nuostolis nuo pat pradžių, kokie veiksniai daro įtaką žaliavos kokybei ir kaip ją pagerinti.

Uogų augintojų sugebėjimas sukurti aukštos kokybės produktus, juos vystyti ir gauti pelną, sumažinant neigiamą poveikį aplinkai, lems ilgalaikę sėkmę. Be aukštos kokybės uogų produktų pelno nebus. Gamybos įgūdžių maksimizavimas taip pat padės augintojui padidinti pelną.

Maisto praradimas ir švaistymas

Šios sąvokos reiškia maisto, kuris iš pradžių buvo skirtas vartoti žmonėms, sumažėjimą visais maisto grandinės etapais nuo derliaus nuėmimo iki masinio vartojimo, neatsižvelgiant į priežastį. Maisto sistemos įtraukia viską ir visus, susijusius su maisto gamyba, laikymu, pakavimu, perdirbimu, paskirstymu, vartojimu ir šalinimu, įskaitant socialines, politines, ekonomines ir aplinkos sistemas, kurios daro įtaką ir yra veikiamos tos veiklos.

Taigi, maistas prarandamas auginimo, derliaus nuėmimo, laikymo ir gamybos etapuose, o švaistomas – paskirstymo, pardavimo, vartojimo metu.

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad net iki 24 proc. maisto prarandama auginant ir nuimant derlių ir iki 25 proc. – jį perdirbant, pervežant ir sandėliuojant. Tai sudaro kone 50 proc. produkcijos! Ūkininkai gali daryti įtaką tik maisto praradimams, kadangi kontroliuoja etapus, kuriuose jis susidaro, o maisto švaistymui reikalingi politiniai sprendimai, reglamentavimas, visuomenės sąmoningumas taupant, rūšiuojant ir pan.

Uogininkystės srityje prarasta žemės ūkio produkcija gali būti suskirstyta į maistą ir ne maistą, o maisto produktai – į valgomus ir nevalgomus. Nevalgomi produktai (sugedusios uogos, lapai, sumedėjusios augalo dalys ir pan.) gali būti naudojami gyvūnų pašarams, trąšoms, kompostavimui, biokurui, energijos gamybai (deginant arba gaminant biodujas). Maistui gali tikti lapai, uogų sėklos, šaknys.

Uogų atliekų sumažinimo ir panaudojimo galimybės

Galimi įvairūs šios problemos sprendimai: investicijos, geros praktikos laikymasis, elgesio kaita, maisto grandinių veiksmų koordinavimas jų viduje, valorizacija (naujos vertės suteikimas atliekiniam daiktui) ir šalutinių produktų gamyba.

Uogos yra labai vertinamos dėl jų unikalaus kvapo, tekstūros ir spalvų, jose yra daug antioksidantų, vitaminų ir mineralų, pluošto, folio rūgšties ir kt. Per pastarąjį dešimtmetį paskelbta daug mokslinių tyrimų, kurie patvirtino teigiamą ryšį tarp uogų ir vaisių vartojimo bei mažesnės rizikos susirgti tokiomis ligomis, kaip vėžys, diabetas, nutukimas, širdies ir kraujagyslių ligos.

Po derliaus perdirbimo ar sulčių gamybos didelė dalis bioaktyvių junginių lieka išspaudose, uogų odelėse, lapuose, sėklose, stiebuose. Tačiau šios antrinės žaliavos naudojamos tik kaip gyvūnų pašaras, trąšos, o dažnai tiesiog išmetamos vengiant papildomų džiovinimo, saugojimo ir transportavimo išlaidų. Uogų atliekų perdirbimas į aukštesnės pridėtinės vertės produktus yra svarbus ne tik dėl ekonominės naudos, bet ir kaip galimybė racionaliau panaudoti žaliavas žmonių sveikatai gerinti.

Moksliniai tyrimai vis daugiau atskleidžia tokių produktų naudą ir kuria pažangias technologijas didelės pridėtinės vertės sudedamosioms dalims išgauti iš antrinių žaliavų. Lietuvoje šią problemą tiria Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto, Kauno technologijos universiteto Maisto mokslo ir technologijos katedros mokslininkai. Tokių šalutinių produktų pavyzdžiai – džiovintų uogų milteliai, aliejus kosmetikos pramonei, maisto papildai, funkcinio maisto ingredientai.

Sėkmingas šalutinių produktų iš uogų gamybos verslas labai priklauso nuo esamos nacionalinės infrastruktūros ir visų žingsnių, pradedant uogų veisimu, auginimu ir tiekimu, baigiant pardavimu. Daugeliu mokslo tyrimų, technologijų, metodų šiuo metu gali pasinaudoti ir Lietuvos ūkininkai.

Žemės ūkio ministerijos patvirtintame 2020–2022 m. finansuotinų žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos darbų sąraše numatyta parama maisto švaistymo ir praradimų visoje maisto grandinėje lygio ir priežasčių nustatymui. Šalutinių perdirbimo produktų iš bioišteklių komercializavimas yra svarbus žingsnis darnios plėtros link.

Sandėliavimo patalpų gerinimas ūkiuose, siekiant sumažinti uogų derliaus praradimą, turėtų būti integruotas į tinkamą strategiją, siekiant pagerinti patekimą į rinką. Sprendimai pirmiausia turėtų būti orientuoti į ūkininko perspektyvą (t. y. ūkininko švietimą, derliaus nuėmimo techniką, sandėliavimo ir gamybos įrenginius) ir būtinybę gerinti socialinę infrastruktūrą.

***

Kelmės rajone įsikūrusiame ir jau beveik 20 metų plėtrą vykdančiame ūkininkės Audronės Ispiryan aviečių ūkyje siekiama plėtoti žiedinę ekonomiką, beatliekines technologijas. Kruopščiai planuojamas produkcijos auginimas ir jos perdirbimas. Pavasarį, kai aviečių lapai vertingiausi, jie renkami ir džiovinami arbatoms, vasarą skinamos uogos šviežiam vartojimui, o rudeniop, pablogėjus uogų išvaizdai, jos renkamos perdirbimui. Perdirbtų uogų išspaudos naudojamos aukštos pridėtinės vertės kosmetinio aliejaus gamybai. Vėlų rudenį ar ankstyvą pavasarį pjaunami remontantinių aviečių stiebai iki pat žemės, jie smulkinami, presuojami ir naudojami kaip biokuras. Tokia ūkyje įdiegta sistema leidžia vartotojui pasiūlyti ne tik aukštos vertės, kokybiškus ir įvairius produktus, bet ir mažesnę jų kainą.