Vytautas Abukauskas savo laiką dalija į tris dalis – jis ūkininkauja, dirba agronomu vienoje iš agroverslo įmonių ir studijuoja doktorantūroje. Darbai vienas kitam netrukdo: viskas susilieja į vieną tikslą – sukurti savo gimtinėje nepriekaištingai sutvarkytą ūkį, tarsi gražią oazę.

Utenos rajone, Kaniūkų kaime, užaugęs Vytautas Abukauskas dabar čia ūkininkauja jau šeštus metus. Jo tėvai ir močiutė turėjo ūkius, tad Vytautas, baigęs agronomijos studijas, irgi nusprendė sukti ūkininko keliu. Perėmęs nedidelius tėvų ir močiutės ūkius, pradėjo nuo 20 ha, o šiandien jau šeimininkauja 80 ha plote. Kasmet Vytautas didina nuosavos žemės plotą, bet didesnioji jo dirbamos žemės dalis vis dar yra nuomojama.

Ūkis mišrus: Vytautas augina javus, daržoves ir mėsinius galvijus. Tačiau gali būti, kad gyvulininkystės netrukus atsisakys. „Ir vienaip skaičiuoju, ir kitaip – neapsimoka auginti galvijų. Visus plotus skirdamas grūdams, gaučiau daugiau pajamų. Šiemet, ko gero, bus paskutiniai metai, kai laikau mėsinius galvijus“, – svarsto jaunas ūkininkas.

Parama – technikai pirkti

Prieš penkerius metus V. Abukauskas pasinaudojo investicine parama smulkiesiems ūkiams. Gavo 15 tūkst. eurų, o šie metai – paskutiniai, kai dar tęsiasi įsipareigojimai. Neliks įsipareigojimų, neliks ir galvijų. „Kadangi dirbu ir gyvenu Kaune, sunku sužiūrėti Utenos rajone besiganančią bandą, nes gyvuliams reikia skirti daug laiko. Gyvi padarai bet kada gali imti ir pabėgti, o kai taip nutinka, turiu viską metęs lėkti į ūkį tvarkos daryti“, – prisipažįsta Vytautas.

Iš močiutės jis paveldėjo pienines karves, bet paskui įsigijo grynaveislių simentalų ir mišrindamas sukūrė mėsinių galvijų bandą. Dabar iš viso laiko 25 raguočius. Nors gyvulininkystės ūkiams teikiami prioritetai, ūkininkas sako, kad tikrovėje tenka nusivilti. „Galvojau, kaip gerai, bus rėmimas. Bet kai bandau iš gyvulių išgyventi, matau, kad dirbu tam, kad dirbčiau. Gyvulių supirkimo kainos jau kuris laikas buvo menkos, o šiemet dar labiau nukrito – esą dėl karantino. Supirkėjai tiesiog prisidengia pandemija ir naudojasi proga numušti kainą“, – su apmaudu kalba V. Abukauskas.

Gavęs paramą, ūkininkas pirko visą būtiniausią techniką. Išėjo nemažai padargų, nes rinkosi pigesnius, lenkiškus: šienapjovę, grėblį, trąšų barstytuvą, lėkštinį skutiklį, plūgą, vagotuvą (daržovių priežiūrai), purkštuvą. Traktorių pirko be paramos, išsirinko naują Belorus, o visus padargus derino prie jo.

Daug investuoja į apleistus laukus

Ūkyje Vytautas darbuojasi vienas, kiek gali, jam padeda tėvai. Tiesa, turi dar vieną pagalbininką – keturiolikmetį sūnų Emilį, kuris noriai vairuoja traktorių. Užpalių seniūnija, kur plyti ūkininko laukai, priskirta vietovėms, kuriose esama didesnio intensyvumo gamtinių kliūčių. Dirbama žemė sudaro apie 40 ha, o likusi dalis – pievos ir ganyklos.

Nemažą dalį laukų teko atkovoti iš gamtos, nes jie daug metų stovėjo nedirbami ir buvo virtę tikrais šabakštynais. Reikia gerokai paplušėti, kol tokie plotai virsta ariama žeme. „Labai daug investuoju į apleistus laukus: iškertu krūmynus, su ekskavatoriumi ištraukiu kelmus, išlyginu žemę ir paverčiu ją dirbama. Darau investicijas, kurios atsipirks tikriausiai tik po labai daug metų. Bet pačiam maloniau ir kur kas patogiau dirbti, kai nereikia apvažinėti kliuvinių. Tvarkau netik laukus, bet ir kelius, nes žinau, kad niekas už mane tų darbų nepadarys“, – pasakoja Vytautas.

Kviečiai nederlingose žemėse auga sunkiai, bet, labai pasistengus ir esant palankiems orams, galima kulti kokias 3–4 t/ ha. Šiemet augina ir kvietrugių, kurie auga kur kas geriau negu kviečiai. Pagrindiniai ūkio augalai – avižos, jų kulia po 2–3 t/ha. Derliai labai priklauso nuo orų ir nuo to, kiek pasėliams duodama trąšų.

Savo kombaino Vytautas neturi, tad, atėjus javapjūtei, jį samdo kartu su operatoriumi. „Pernai senas Niva kombainas 25 ha nukūlė per savaitę. Dirbo nelabai našiai, bet pigiai. Jei samdyčiau naujesnį kombainą, tai už hektarą tektų pakloti ne mažiau kaip 100 eurų, o mokėjau perpus pigiau“, – praktiškai žiūri Vytautas.

Jis svarsto, kad kai atsisakys gyvulių ir visus plotus skirs augalininkystei, būtinai reikės įsigyti savo kombainą. Ūkininkas jau tariasi su kaimynu, kuris irgi žada gyvulininkystės atsisakyti – būtų gerai susikooperuoti ir kartu įsigyti kombainą. „Gal rengsiu investicinį projektą, nes kombaino tikrai reikia, juk kaskart prireikus nesamdysi: kol suderini laiką, žiūrėk, jau lietus. Bėda ta, kad derliaus dorojimo technikos visiems vienu metu prireikia. Patirtis rodo: jei laiku neatlieki kokio darbo, prisidarai daugybę problemų: blogiausiu atveju – nuostolių, geriausiu – kur kas daugiau darbo“, – paaiškina vyras.

Be javų, jis ūkyje dar augina bulves, morkas, kopūstus ir burokėlius. Dveji pastarieji metai (2018 ir 2019-ieji) buvo itin sausringi ir tai labai pakenkė daržovių derliui. Ūkininkas viliasi, kad bent šis ruduo bus dosnesnis, nors permainingi orai dar gali pateikti visokių nemalonių siurprizų.

Tobulina kanapių auginimo technologijas

Vytautas dirba agronomu įmonėje, kuri pagal sutartis su ūkininkais augina ekologiškas kanapes ir perdirba jų sėklas. „Šis darbas man – labai gera patirtis. Visai nieko nežinojau apie kanapes, man tai buvo naujas augalas, o šiemet su kolega prižiūrime 4 000 ha kanapių plotą keturiose šalyse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Kiekvieną pasėlį per sezoną apžiūrime tris kartus“, – pasakoja Vytautas. Dominuoja Finola veislė, ji, ko gero, labiausiai tinkama auginti Lietuvos sąlygomis, be to, augalai neaukšti, todėl lengva kulti.

Šiemet jis savo ūkyje atlieka kanapių bandymus su 7 skirtingomis ekologiškomis trąšomis ir galvijų kraikiniu mėšlu. „Žiūrėsim, koks bus gautas derliaus priedas, palyginti su kontrole. Dažnas žemdirbys galvoja, kad ekologiškai ūkininkaujant nereikia jokių technologijų: pakanka tiesiog pasėti ir nukulti kas užaugo. Ne. Iš tiesų dabar yra sukurta daugybė įvairių ekologiniams ūkiams skirtų technologijų, kaip ir daugybė ekologiškų trąšų. Atlikę bandymus, galėsime tvirtai žemdirbiams rekomenduoti, kokios trąšos kanapėms yra naudingiausios“, – sako V. Abukauskas.

Vytautas yra Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos narys, čia su kolegomis irgi daug kalbasi apie kanapes: jaunimas labai nori jas išbandyti auginti, tačiau stabdo rėmimo trūkumas. „Lenkijos, Latvijos, Estijos žemdirbiai už ekologiškai auginamas kanapes gauna papildomų išmokų, o mūsų šalies ekologinių ūkių šeimininkai vengia auginti kanapes, nes už tuos plotus jie praranda ekologines išmokas. Perdirbimo grandinė yra visiškai sukurta ir galėtume duoti Lietuvos žemdirbiams neblogai uždirbti, o dabar pinigai nusėda kitų šalių ūkininkų kišenėse“, – ūkiškai svarsto Vytautas.

Kanapės yra puikūs ekologinės sėjomainos augalai, jos atbaido kenkėjus, ligų sukėlėjus, labai gerai stelbia piktžolių augimą ir net jų sėklų dygimą. Tai labai aktualu ekologiniuose ūkiuose. Galinga šaknų sistema iš gilesnių dirvožemio sluoksnių pakelia į viršų maisto medžiagas ir tada jas gali pasisavinti kiti augalai. Įtraukus kanapes į auginamų augalų spektrą, reikia planuotis ir ilgalaikę sėjomainą: taip dirvožemyje pagausės maisto medžiagų ir bus suvaldytos piktžolės.

Vytautas sako, kad kanapėms būtina kruopščiai paruošti lauką: žemę suarti iš rudens, paskui gerai išpurenti 20–25 cm gyliu. Kanapių nereikia skubėti pasėti per anksti, geriausia sulaukti, kol dirvožemis įšyla iki 12–15 laipsnių. Kai žemė šilta ir pakankamai drėgna, kanapės sudygsta per 3–4 dienas: staigiai išsiveržia ir užgožia piktžoles.

Mokslas: sodininkystė traukė nuo mažens

Vytautas agronomijos studijas pasirinko todėl, kad žinojo, jog agronomo specialybė bus visada reikalinga ir palyginti gerai apmokama. „Kad pats ūkininkausiu, tuo metu dar nemąsčiau. Galvojau, kad, tokią specialybę turėdamas, visada gausiu darbo“, – šypteli vyras ir priduria, kad studijos jo nenuvylė: suteikė daug teorinių žinių ir nemažai praktinių įgūdžių.

Nuo vaikystės Vytauto pomėgis buvo sodininkystė, jis nuolat krapštydavosi močiutės ir tėvų sode, genėdavo vaismedžius ir vaiskrūmius. Matyt, tai ir lėmė, kad magistrantūroje studentas tyrinėjo sodų kenkėjus, o doktorantūroje nusprendė gilintis į kitą sodininkystės sritį – poskiepius. Dabar jis LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute tyrinėja naujos kartos obelų poskiepius, jo darbo vadovas – patyręs mokslininkas dr. Darius Kviklys.

Poskiepiai laikomi vienu didžiausių atradimų sodininkystėje, nes tinkamas poskiepis yra veiksnys, optimizuojantis vaismedžių augumą pagal sodinimo schemą, garantuojantis ankstyvą derėjimo pradžią ir aukštą produktyvumą iš ploto vieneto. Taip pat labai svarbu parinkti gerą veislės ir poskiepio kombinaciją, atsižvelgiant į veislės augumą ir dirvos sąlygas. Poskiepio ir įskiepio derinys netgi turi įtakos vaisių spalvai. Žodžiu, ieškojimų ir atradimų šioje srityje dar gali būti labai daug ir įdomių.

„Neslėpsiu, bus tikrai malonu prie savo pavardės parašyti „dr.“, bet ne tik dėl to esu doktorantūroje. Mėgstu gilintis į nežinomas sritis, atrasti kažką naujo“, – patikina Vytautas. Kol kas jis sodininkauja mėgėjiškai, o ateityje planuoja įveisti šiuolaikinį verslinį sodą.

„Noriu susikurti gražią oazę. Mano vizija – kad ūkis būtų labai tvarkingas, kad būtų miela į jį atvažiuoti. Yra senas močiutės namas, šalia kurio planuoju pasistatyti naują. Iškasiau tvenkinių, auginsiu žuvų, pasisodinsiu sodą. Planų turiu mažiausiai 30 metų į priekį!“ – entuziastingai ir užtikrintai sako ūkininkas Vytautas Abukauskas.