Piktžolės – vieni iš svarbiausių kultūrinių augalų konkurentų. Pasėlio piktžolėtumą lemia meteorologinės sąlygos, dirvožemis, kultūrinių augalų konkurencinės ypatybės, sėjomaina ir auginimo technologija. Piktžolės derlių gali sumažinti nuo 10 iki 100 procentų.

Derliaus nuostolius lemia pasėlio piktžolėtumo laipsnis, piktžolių ir kultūrinių augalų rūšis. Žalingiausios yra aukštaūgės, plačialapės piktžolės. Kukurūzai, cukriniai runkeliai ir bulvės lėtai vystosi augimo pradžioje, jų lapija uždengia mažai dirvos paviršiaus, todėl prastai stelbia piktžoles.

Norint efektyviai kontroliuoti piktžoles, reikia žinoti jų plitimą, vystymąsi. Todėl atliekama nemažai piktžolių biologijos tyrimų: botaninės sudėties pokyčių, dygimo dinamikos, vystymosi, cheminės sudėties, sėklų banko ir žalingumo ribų. Keičiantis ūkininkavimo sąlygoms, keitėsi ir piktžolių gausa bei rūšinė sudėtis. 1961–1969 m. Žemdirbystės instituto cukrinių runkelių laukuose neaugo paprastosios rietmenės, reta buvo kibiųjų lipikų, raudonžiedžių notrelių, dirvinių karpažolių, o praėjus 40 metų minėtos piktžolės gausiai išplito, tačiau dirvinių garstukų gerokai sumažėjo.

Piktžolių žalingumas priklauso nuo vyraujančių rūšių ir kultūrinių augalų stelbiamosios gebos. Todėl žalingumo riba skirtinguose pasėliuose yra nevienoda.

Vykdomi aplinkos sąlygų poveikio piktžolių augimui tyrimai (šviesos intensyvumas, temperatūra, C:N santykis, dirvožemio, oro sąlygos, drėgmės, CO₂ kiekis). Piktžolių dygimą lemia, kiek patenka šviesos. Sumažėjus šviesos intensyvumui, mažėja augalų aukštis, lapų skaičius, chlorofilo kiekio indeksas, fotosintezės efektyvumas.

Dauguma piktžolių rūšių pakenčia žemą temperatūra (+2–4 ^oC), todėl pradeda dygti anksti pavasarį. Paprastai pavasarį jos dygsta intensyviausiai. Tačiau pastaraisiais metais pavasarį labai trūksta drėgmės, todėl piktžolės dygsta labai netolygiai ir negausiai, ir tik palijus gausiau sudygsta. Pastebėta, kad didelė CO₂ koncentracija teigiamai veikia piktžolių augimą.

Svarbios kultūrinių augalų biologinės savybės

Augalų aukštis, lapų architektonika ir dygimo energija lemia augalų konkurencingumą. Augalų genotipai, kurie suformuoja didelę lapiją ir sparčiai vystosi augimo pradžioje, dažniausiai geriau slopina piktžoles.

Labai svarbi yra lapų padėtis. Kviečiai su gulsčiais lapais, palyginti su turinčiaisiais stačius lapus, sudaro didesnį pavėsį ir todėl patikimai sumažina piktžolių biomasę. Aukštos ir gulsčiais lapais veislės efektyviai mažina piktžolių kiekį ir masę tiek auginant žieminius kviečius siaurais (12 cm), tiek ir plačiais (24 cm) tarpueiliais. Tačiau veislių, turinčių stačius lapus, konkurencingumas mažėja didėjant tarpueilių pločiui.

Piktžolėtumas tiesiogiai priklauso nuo kultūrinių augalų masės. Didėjant augalo masei, didėja jo stelbiamoji geba. Pupiniai augalai silpnai stelbia piktžoles, nes jie iš pradžių lėtai vystosi, greitai išgula (žirniai), turi mažai lapų (pupos). Iš javų konkurencingiausios yra avižos ir žieminiai rugiai, mažiau – kvietrugiai, miežiai ir kviečiai.

Miežiai daugiau konkuruoja su piktžolėmis dėl maisto medžiagų, o kviečiams ir avižoms daug svarbiau yra šviesa. Vasarinių kviečių stelbiamoji galia yra nedidelė. Augalai, pasižymintys didele dygimo energija, greitai sudygsta ir sumažina drėgmės garavimą iš dirvos, o tai pagerina vandens ir maisto medžiagų pasisavinimą, todėl didėja kultūrinio augalo konkurencingumas.

Konkurencijos modeliavimas

Pasėliuose pasireiškia vidurūšinė (tankumo efektas) ir tarprūšinė konkurencija (mišiniai, priemaišos, kaimynai – pasėlio tankumas tam tikros aplinkos sąlygomis). Piktžolių ir kultūrinių augalų panaši cheminė sudėtis lemia tarprūšinę konkurenciją agrocenozėse dėl maisto medžiagų, drėgmės, šilumos ir šviesos.

Tankesnis pasėlis labiau stelbia piktžoles, tačiau labai tankiame pasėlyje didėja vidurūšinė konkurencija ir prasčiau auga patys kultūriniai augalai. Varpinių ir pupinių augalų mišiniai geriau slopina piktžoles negu pupinių monopasėliai, tačiau silpniau negu javų monopasėlis. Mišiniuose augančios piktžolės rečiau subrandina sėklas negu augančios monopasėliuose.

Piktžolių kiekio reguliavimas

Piktžolių kiekis reguliuojamas cheminėmis, agrotechninėmis, biologinėmis ir alternatyviomis priemonėmis. Cheminė piktžolių kontrolė apima herbicidų normų, purškimo būdų (ištisinis, juostinis ir atrankinis (tikslusis, precizinis)), herbicidų efektyvumo didinimo ir kompiuterinių programų adaptavimo tyrimus. Atliekama daug herbicidų efektyvumo ir jų normų tyrimų.

Herbicidų naudojimas turėtų būti saikingas ir visapusiškai pagrįstas. Herbicido parinkimas augalų pasėlyje priklauso nuo piktžolių rūšinės sudėties, dirvožemio mechaninės sandaros, organinių medžiagų kiekio, drėgmės. Didesnės herbicidų normos naudojamos derlinguose dirvožemiuose, mažesnės – priesmėliuose. Esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms (sausrai), gerokai sumažėja sisteminių (dirvinių) herbicidų veikimas – tą pastebime pastaraisiais metais.

Daugiausia tyrimų atlikta pasėlius purškiant ištisai. Pastaraisiais metais atsigręžiama ir į juostinį purškimą, kuris leidžia ne tik sumažinti išlaidas herbicidams, bet ir aplinkos taršą, tačiau jis pritaikomas tik plačiais tarpueiliais auginamuose pasėliuose. Kartu su juostiniu purškimu turi būti purenama ir nepurkšta juosta, todėl lėtėja darbo greitis, apdorojamas mažesnis plotas.

Kaip suskaičiuoti piktžoles

Piktžolių paplitimą galima nustatyti skaičiuojant jas lauke, tačiau šis metodas reikalauja didelių darbo sąnaudų, ypač jei norima išplėsti ėminių skaičių. Yra skirtingų būdų, kaip automatiškai nustatyti piktžolių išplitimo vietą: remiantis biologine morfologija (forma), spektrinėmis savybėmis ir vizualia tekstūra.

Automatiniam piktžolių aptikimui buvo sukurtos skaitmeninės daugiaspektrinės kameros, kurių nufotografuoti vaizdai analizuojami naudojant vaizdo apdorojimo ir klasifikavimo algoritmus. Piktžolės klasifikuojamos pagal rūšis, kiekį ir tarpsnius, parenkant prototipus. Išanalizavus pasėlio piktžolėtumą, su GPS sudaromi piktžolių žemėlapiai. Informacija apie piktžoles perduodama purkštuvo valdymo sistemai, kuri nustato purškimo vietą ir herbicido normą.

Pastaruoju metu populiarėja nepilotuojamieji orlaiviai (dronai), kurie daro labai aukštos rezoliucijos žemės vaizdų nuotraukas. Juose naudojamos multispektrinės ir hiperspektrinės kameros, kurios pateikia informaciją apie pasėlius.

Dronai gali būti suporuoti su nepilotuojamomis antžeminėmis transporto priemonėmis, kurios pagal gautą informaciją suras ir pašalins (nupurkš, nupjaus) piktžoles. Dronai taip pat gali ne tik įvertinti pasėlį, pastebėti problemines sritis, bet ir imtis veiksmų – naikinti piktžoles, ligas.

Piktžolėms naikinti naudojami ir robotai, dažniausiai daržininkystėje. Jie turi atskirti piktžoles nuo kultūrinio augalo, klasifikuoti piktžoles, suvokti jų egzistavimą ir įjungti bei išjungti atrankinę (taškinę) purškimo sistemą. Tam naudojami fotodetektoriai, ultragarso, infraraudonųjų spindulių jutikliai. Tačiau visai neseniai atrankinio purškimo technologija buvo panaudota mažesnėje, autonomiškai valdomoje transporto priemonėje. Šis robotas, naudodamas GPS ir automatinio vairavimo sistemą, stebi augalų eiles ir ieško piktžolių, o suradęs nukreipia „ranką“ virš piktžolės ir ją nupurškia.

Piktžolėms naikinti plačiausiai naudojami herbicidai, nes jie palyginti pigūs, o juos naudoti paprasta. Deja, dažnas tų pačių veikliųjų medžiagų naudojimas lemia piktžolių rezistentiškumą (atsparumą) herbicidams. Atsparumo susiformavimo rizika padidėja, kai to paties veikimo herbicidas naudojamas pakartotinai ir nenaudojamos kitos piktžolių naikinimo priemonės.

Atsparumas gali būti: tik tam tikrai veikliajai medžiagai, tam tikro veikimo cheminei grupei ir kelioms cheminėms grupėms. Pasaulyje dabar priskaičiuojamos 256 atsparių piktžolių rūšys. Atsparios piktžolės būna ACC (acetil karbolazės slopikliai) ir ALS (acetil laktato sintezės slopikliai) grupės herbicidams.

ACC grupei priklauso veikliosios medžiagos fenoksaprop, fluazifop, haloxyfop ir kt. (Agil, Fusilade, Pantera, Puma Universal, Zelekas super); alloxydim, butroxydim, cyclosydim (Focus) ir pinoksadenas (Axial); ALS – sulfonilurėjos grupės herbicidai (Granstar, Grodyl, Harmony, Harmony ekstra, Sekator, Primus, Monitor) ir triazolopyramidinai – florasulamas (Primus).

Europoje piktžolės ypač atsparios herbicidams žieminiuose javuose. Dažniausiai tai vienaskiltės piktžolės: dirvinės smilguolės, peliniai pašiaušėliai ir svidrės. Labiausiai atsparios piktžolės yra ACC inhibitoriams, po jų – ALS. Labai didėja biotipų, atsparių abiem herbicidų grupėms. Pasitaiko tik pavieniai atsparių herbicidams ramunių, aguonų ir balandų atvejai. Atsiranda piktžolių atsparumas sintetiniams auksinams (2,4 D herbicidams), nes jie naudojami jau beveik 80 metų.

Lietuvoje dirvinių smilguolių populiacijų atsparumą herbicidams tyrinėja Ona Auškalnienė, kuri nustatė populiacijų atsparumą jodosulfuronui, sulfosulfuronui ir piroksulamui. Ateities problema – kultūrinių augalų atsparumas (tolerantiškos cukrinių runkelių, rapsų ir kt. veislės), t. y. tolerantiškų herbicidams augalų sudygusios pabiros. Jas kontroliuoti sunku, kai tokios pabiros sudygsta tos pačios rūšies, tik kitos veislės, ar tos pačios rūšies augalų pasėlyje ir yra tolerantiškos tam pačiam herbicidui.

Sėjomainose didinant javų plotą, pasėlių piktžolėtumas didėja. Geras pasėlių agrofonas išlaikomas tada, kai javai sudaro 50 proc. Kaitaliojimas žieminių su vasariniais javais iki 25 proc. sumažina piktžolių tankumą ir atskirų rūšių įvairovę. Priešsėlių reikšmė po jų augančių augalų piktžolėtumui gali būti prieštaringa: gera – kai jie tankūs ir nepiktžolėti, bloga – kai išretėję ir juose išplitusios piktžolės.

Agrotechninė piktžolių kontrolė

Augalų kaita, veislė, žemės dirbimas, tręšimo lygis ir būdai, kalkinimas yra svarbiausi veiksniai, lemiantys augalų konkurencingumą. Tinkamai parinkta veislė leidžia sumažinti pasėlio piktžolėtumą. Konkurencingumas priklauso nuo lapų ploto, lapijos suformavimo greičio, augalo aukščio. Tačiau tyrimai rodo, kad aukštos veislės ne visada geriausiai stelbia piktžoles, labiau stelbia plačialapės veislės. Augalo aukštis ir vertikalus lapų išsidėstymas lemia augalo konkurencingumą.

Maksimalus bioįvairovės sėjomainoje palaikymas (pasėlių diversifikacija), žieminių ir vasarinių, miglinių ir pupinių augalų kaita riboja skirtingų piktžolių (vienmečių, dvimečių ar daugiamečių) dauginimąsi ir plitimą. Augalų, besiskiriančių biologinėmis savybėmis, kaita mažina ne tik piktžolių plitimą, bet ir padeda sutaupyti nemažai lėšų, skirtų kovai su piktžolėmis.

Atliekama daug ir įvairių žemės dirbimo tyrimų. Pastaruoju metu vis girdima, kad viena iš priemonių siekiant sumažinti CO₂ emisiją žemės ūkyje yra arimo atsisakymas. Tačiau nereikia pamiršti, kad atsisakius arimo viršutiniame (0–10 cm) dirvožemio sluoksnyje didėja piktžolių sėklų, gausėja ligų sukėlėjų ir kenkėjų, maisto medžiagų, tačiau pastebimas maisto medžiagų trūkumas gilesniuose sluoksniuose.

Piktžolės parodo dirvožemio rūgštėjimą

Gamtoje natūraliai nuolat vyksta dirvodaros procesai. Vienas jų – dirvožemio rūgštėjimas, kurį skatina tręšimas fiziologiškai rūgščiomis trąšomis, kalcio ir magnio išsiplovimas, jų netekimas su derliumi, rūgštūs krituliai. Keičiantis dirvožemio rūgštumui, kinta ir piktžolių rūšinė sudėtis. Piktžolės, kurios pakenčia kalcio trūkumą (pH 3,5–6,5), gali būti dirvožemio rūgštumo indikatoriai (smulkiosios rūgštynės, dirviniai kežiai, vienmetės klėstenės, dirviniai ridikai ir kt.). Šarminėje aplinkoje (pH 7–8) gerai auga ankstyvieji šalpusniai.

Piktžolių išplitimas, jų rūšinė įvairovė ir išsivystymas nemažai priklauso ir nuo dirvožemio savybių, lemiančių skirtingas mitybos sąlygas. Azoto turtingose dirvose labiau išplinta daržinės žliūgės, baltosios balandos, kibieji lipikai, paprastosios rietmenės, dirvinės aklės, dirvinės našlaitės, o dirvose, kuriose fosforo gausiau – dirvinės pienės, notrelės ir kt.

Mechaninė piktžolių kontrolė

Akėjimas, tarpueilių purenimas labai svarbūs ekologinės žemdirbystės sąlygomis. Šioje srityje taip pat neapsieinama be naujų, inovatyvių tyrimų, kaip tiksliosios mechaninės piktžolių kontrolės tyrimai. Tarpueiliuose ir tarp augalų piktžolės naikinamos peiliais ir diskais, kurie įvairiais jutikliais gauna informaciją apie atstumus tarp augalų eilių ir tarp augalų eilėse.

Informacija gali būti sukaupta iš anksto (koordinatės fiksuojamos per augalų eilių sėją) ir patikslinama esama augalo padėtis arba gaunama darbo metu. Automatinis piktžolių ravėtuvas naudoja greito reagavimo, didelio sukimosi greičio elektrines pavaras, kurios padidina darbo tikslumą. Aptikus augalą, sumažėja peilių sukimosi greitis, o spyruoklės išjungia peilių darbą ir įjungia diskų. Piktžolės, kurios nebuvo pašalintos per pirmąjį kaupimo ciklą eilės viduje, pašalinamos antruoju važiavimu – šoniniu arba įstrižu, lyginant su pirmuoju važiavimu.

Vokietijoje atliekami tiksliųjų akėčių tyrimai. Visa matavimo ir ravėjimo įranga pritvirtinta prie traktoriaus. Dviejų spektrų fotokamera fotografuoja augalus ir piktžoles, apskaičiuodama augalų padengimą procentais. Dirvožemio tankio daviklis išmatuoja dirvožemio tankį, kuris parodo pasipriešinimo mechaniniam poveikiui stiprumą. Matavimų vietos nustatomos GPS. Vaizdų klasifikavimo procedūros leidžia sudaryti piktžolių išplitimo žemėlapius, pagal kuriuos identifikuojamos vietos, reikalaujančios stipresnio ar silpnesnio akėjimo intensyvumo. Apdorojus duomenis, sukuriamas tinkamas algoritmas, automatiškai nustatantis akėčių darbinį režimą. Keičiantis dirvožemio tankiui, keičiamas akėčvirbalių pasvirimo kampas, kuris kartu dar derinamas su augalų ir piktžolių padengimu, siekiant užtikrinti efektyviausią piktžolių kontrolę ir mažiausią augalams daromą žalą.

Daug tyrimų buvo nukreipta atpažinti piktžoles ir kultūrinius augalus. Tai sunku atlikti, nes labai skiriasi laukų apšvietimas, tankis, piktžolių ir augalų rūšys, augalų išsivystymas, augalų mišinių sudėtis. Atsižvelgiant į dabartinės technologijos pranašumus ir trūkumus, būsimi tyrimai bus greičiausiai sutelkti į duomenų parametrų didinimą arba į jų sudėtingumą, geresnių piktžolių atpažinimo algoritmų sukūrimą. Sudėtingesnių vaizdų apdorojimo algoritmą galima sukurti naudojant giluminio mokymosi metodus, kurie gali apdoroti ypač didelius informacijos kiekius.

Ateityje, saugant aplinką, dirvožemį nuo užteršimo ir suspaudimo, bus naudojama lengvesnė ir tikslesnė technika.

Kiti aplinką tausojantys piktžolių naikinimo būdai

Prie aplinką tausojančių piktžolių kontrolės metodų priskirtinas biologinis būdas, kai piktžoles naikina nariuotakojai (vabzdžiai, erkės), augalų patogenai (ligų sukėlėjai, bakterijos, virusai ir nematodai), žuvys (baltieji amūrai), paukščiai (žąsys) ir gyvūnai (avys). Kuriami ir tiriami bioherbicidai, kurie skirstomi į biocheminius (augaliniai junginiai ir mikrobų metabolitai) ir mikrobiologinius (patogenai, kiti mikroorganizmai ir jų mišiniai).

Dalis tyrimų nukreipta ieškant alternatyvių piktžolių kontrolės būdų. Dažniausiai tiriamas mulčiavimas (dengimas) įvairiomis dangomis (durpėmis, šiaudais, žole, plėvelėmis ir kt.). Mulčiavimas daugiausia taikomas daržininkystėje. Kita tyrimų sritis – piktžolių pjovimas. Naudojama technika nupjauna piktžoles, iškilusias virš pasėlio.

Alelopatija – augalų tarpusavio biocheminė sąveika: piktžolės veikia kultūrinius augalus ir atvirkščiai. Be to, sąveika gali vykti ne tik tarp vieno augalo su kitu, bet ir su mikroorganizmais (bakterijomis, dumbliais, grybeliais, pirmuonimis bei kt.). Alelopatinės medžiagos gali slopinti sėklų dygimą, stiebų arba šaknų augimą, maisto medžiagų pasisavinimą. Iš kai kurių piktžolių (pavyzdžiui, kiečių) gaminami alelochemikalai.

Nustatyta, kad usnys slopina avižų, svidrės – kviečių, o karpažolės – linų augimą. Iš kultūrinių augalų rugiai yra vieni svarbiausių alelopatinių augalų. Juose yra net šešiolika alelopatinių medžiagų. Sorgų alelopatinis aktyvumas priklauso nuo veislės, aplinkos sąlygų ir augalų augimo tarpsnio. Miežiai, avižos, kviečiai, rapsai, saulėgrąžos ir ryžiai taip pat turi alelopatinių savybių.

Augalų alelopatinis aktyvumas panaudojamas, kai jie auginami sėjomainoje, kaip pagrindinis ar tarpinis pasėlis, ir panaudojami mulčiavimui. Nustatyta, kad miežių, rugių ir kvietrugių augalų liekanos, paskleistos kukurūzų lauke, slopina paprastąsias rietmenes.

Kuriamos veislės, turinčios didesnius kiekius alelopatinių medžiagų. Jas auginant galima be papildomų išlaidų sumažinti pasėlių piktžolėtumą. Kitas būdas piktžolėms kontroliuoti, pasitelkiant alelopatiją, yra natūralių herbicidų sukūrimas. Iš rugių, ryžių ir saulėgrąžų jau gaminami natūralūs herbicidai.

Alelopatinė piktžolių kontrolė gali būti naudojama kaip viena strategija tam tikrose žemdirbystės sistemose (ekologiniame ūkininkavime), tačiau ji gali būti derinama su kitais metodais (integruota piktžolių kontrolė).

Kuriami nauji piktžolių kontrolės metodai

Nauja tyrimų sritis – ribonukleininės rūgšties (RNR) interferenciniai herbicidai. RNR turi didelį piktžolių valdymo potencialą, nes sekos gali būti suprojektuotos taip, kad naikintų konkrečią pasirinktą piktžolių rūšį ar panašių rūšių grupę ir negalimas kryžminis atsparumas. Kol kas šis metodas turi nemažai trūkumų: techninės problemos kuriant herbicido formuliaciją, neaišku, kada išsivystys atsparumas, trūksta mokslinių tyrimų ir neaiškus poreikis.

Tiriami ir kiti nauji herbicidų kūrimo metodai, tarkime, panaudojant genų inžineriją. Prieš daugelį metų buvo pasiūlyta fosfitą naudoti kaip herbicidą, tačiau jis buvo toksiškas augalams. Genetikai siekia pakeisti augalo apykaitos procesus, t. y. fosfitus paversti fosfatais ir taip panaikinti poreikį naudoti fosfato trąšas, o kartu naikinti piktžoles.

Kita genetinių tyrimų kryptis – genų įterpimas. Tyrimai vykdomi dviem kryptimis: atsparumo herbicidams panaikinimo ir augalų modifikavimo. Pavyzdžiui, kultūrinių augalų pasėliuose išplito palmerio burnočiai – invaziniai augalai, atsparūs glifosatui. Mokslininkai, įvesdami naujus genus, stengiasi šiuos burnočius padaryti vėl jautrius glifosatui. Modifikuojant augalus, gali būti siekiama padidinti alelopatinių medžiagų susidarymą juose. Genų įvedimo technologija kelia daug klausimų, susijusių su etika ir galimais nenumatytais padariniais.

***

Ateitis – tikslioji žemdirbystė

Kad būtų galima išmaitinti augančią planetos populiaciją, iki 2050 m. maisto gamyba turės padidėti 70 proc. Norint tai padaryti, pasaulio ūkininkams reikės visų įmanomų technologijų pagalbos. Tuo pačiu metu planeta kovoja su klimato pokyčiais ir mažėjančia biologine įvairove. Todėl nuolat didėja aplinkosauginiai reikalavimai, siekiant tvariai naudoti biologinius išteklius, užtikrinant maisto saugą, funkcionalumą ir kokybę. Vis daugiau dėmesio skiriama pažangiam ūkininkavimui, grįstam mokslu ir inovacijomis, t. y. tiksliajai žemdirbystei, kuri leidžia optimizuoti augalų auginimo procesą. Ji paremta geografinėmis informacinėmis sistemomis (GIS), palydoviniais, nuotoliniais ir empiriniais tyrimų duomenimis bei metodais, bioinformatikos algoritmais. Tyrimais įrodyta, kad, naudojant kintamos normos purškimo metodus, sumažinamas požeminio vandens užterštumas, o kartu sutaupoma augalų apsaugos produktų.

***

Ateityje ypatingas dėmesys bus kreipiamas į:

• tarprūšinės ir vidurūšinės konkurencijos mechanizmų augaluose tyrimus, siekiant pagerinti pasėlių konkurenciją su piktžolėmis;
• technologijas ir metodus, lengvinančius bioherbicidų kūrimą;
• kultūrinių ir invazinių augalų, piktžolių automatinio atpažinimo ir kontrolės sistemų bei metodų sukūrimą ir optimizavimą;
• herbicidų atsparumo piktžolėms raidos tyrimus;
• duomenų valdymo sistemas ir pateikimo platformas, leidžiančias augintojams priimti pagrįstus sprendimus;
• genomiką, metabolomiką.