Emfizeminis karbunkulas yra ūmus galvijų ir avių susirgimas. Gyvuliams pasireiškia raumenų patologija, toksemija ir staigus gaišimas, o mirtingumas siekia 100 procentų.

Susirgimas paplitęs visame pasaulyje, ligai būdingų pokyčių galvijų ir avių bandose nustatoma ir Lietuvoje. Profilaktikos tikslais gyvuliai yra vakcinuojami.

Kokia ligos priežastis?

Emfizeminiu karbunkulu dažniausiai serga galvijai ir avys. Ligos sukėlėjas – sporas formuojanti bakterija Clostridium chauvoei, natūraliai randama gyvulių žarnų turinyje ir dirvoje. C. chauvoei sporos dirvožemyje išlieka gyvybingos net iki 25 metų. Infekcijos sukėlėjo šaltiniai yra sergantys gyvuliai, kurių gaišenose susidaro sporų, jomis užterštas dirvožemis ar vanduo.

Ligos protrūkiai dažnesni tuose ūkiuose, kurių ganyklose neseniai vyko kasinėjimai, melioracijos darbai arba dėl potvynių ganyklas buvo apsėmęs vanduo. Dažniausiai serga 0,5–2 metų amžiaus galvijai, nors susirgti gali ir jaunesnio ar vyresnio amžiaus gyvuliai. Ligai būdingas sezoniškumas, ji dažniausiai pasireiškia vasaros ir rudens mėnesiais. Susirgimo tikimybė didesnė sausringą vasarą, kai gyvuliai ganosi ganykloje, kurios žolė yra trumpa, ir ėdant šnervės bei lūpos liečiasi prie galimai sukėlėjo sporomis užteršto dirvožemio.

Avys, skirtingai negu galvijai, suserga dėl žaizdos infekcijos, pažeidus audinius kerpant vilną, trumpinant uodegą, kastruojant. Serga įvairaus amžiaus avys.

Emfizeminis karbunkulas nėra zoonozė, tačiau pasaulyje yra nustatyti keli atvejai, kai žmonių mirties priežastis buvo C. chauvoei sukelta dujinė gangrena ir virškinimo sistemos sutrikimai (Rychener ir kt., 2017). Anglų kalba emfizeminis karbunkulas dažnai vadinamas „blackleg“ arba „black quarter“, o terminai siejami su ligai būdingais raumenų, poodinio audinio pokyčiais.

Kaip liga vystosi?

Dažniau suserga sveiki, gerai įmitę mėsiniai galvijai. Jiems būdinga endogeninė infekcija. Iš žarnų, pažeistų burnos ertmės audinių sukėlėjas prasiskverbia į kraujotaką, kur patogenas patenka į raumeninį ir kitus audinius bei organus (blužnį, kepenis, virškinamąjį traktą). Ramybės būsenos C. chauvoei gali išbūti ilgą laiką. Bakterijų vystymąsi, dauginimąsi ir toksinų gamybą paskatina veiksniai, mažinantys deguonies kiekį raumenyse arba bendrą organizmo atsparumą (Uzal ir kt., 2012).

Galvijams ligai būdingų pokyčių dažniausiai randama nenustačius išorinių žaizdų. Audinių sumušimai ar didelis galvijų fizinis aktyvumas gali lemti ar pagreitinti susirgimą, nes raumenyse sumažėja deguonies kiekis, padidėja pieno rūgšties koncentracija, o tai lemia staigų bakterijų dauginimąsi ir toksinų išsiskyrimą. Pažeidžiami kapiliarai, vystosi kraujosruvos, sukeliama raumenų nekrozė, uždegimas, kaupiasi dujos. Tačiau šios hipotezės nepakanka iki galo paaiškinti, kodėl dažniausiai serga jauni gyvuliai arba kodėl kai kuriais atvejais ligai būdingų pokyčių nustatoma tik širdyje ir diafragmoje.

C. chauvoei sporų galima rasti sveikų gyvulių skerdenoje, kepenyse ar blužnyje (Schocken-Iturrino ir kt., 2010). Emfizeminio karbunkulo sukėlėjas gamina daug skirtingų toksinų, lemiančių bakterijos virulentiškumą.

Kaip atpažinti ligos požymius?

Dažniausiai liga prasideda staiga, kai vienas ar keli gyvuliai randami nugaišę, nespėjus pasireikšti klinikiniams simptomams arba jiems diagnozuojamas ūmus šlubavimas ir apatija. Esant žaibinei ligos eigai, nespėja išsivystyti būdingi pokyčiai ir tokiais atvejais galima matyti bendrų sepsio požymių.

Esant ūmiai ligos eigai, susirgimo pradžioje gyvuliai karščiuoja, nors kai kuriais atvejais, pasireiškus klinikiniams ligos simptomams, kūno temperatūra gali būti normali arba net žemesnė. Sutrinka gyvulių atrajojimas, padažnėja kvėpavimas ir širdies darbas. Šlaunų, pečių, krūtinės, nugaros, kaklo ir kitose kūno vietose aptinkami patinę audiniai. Ligos pradžioje patinusi vieta būna karšta ir skausminga. Vėliau, kadangi susirgimas greitai progresuoja, tyniai plečiasi, braška juos palpuojant (dėl susikaupusių dujų), oda atšąla ir tampa nejautri, nes sumažėja kraujo pritekėjimas į pažeistus audinius. Ligai greitai progresuojant, gyvuliams gali pasireikšti traukuliai, išsekimas, toksemija ir gaišimas per 12–48 val. nuo ligos požymių pradžios. Dėl greitos ligos eigos susirgę gyvuliai išgyvena retais atvejais, gydymas dažniausiai būna pavėluotas.

Kaip diagnozuojama liga?

Susirgimas įtariamas remiantis anamneze ir klinikiniais simptomais, kai liga staiga pasireiškia ganykloje ganomų jaunų, gerai įmitusių, ypač mėsinių, gyvulių bandoje. Dažniausiai nugaišta pavieniai galvijai, o raumenyse, fascijose ir poodiniame audinyje nustatomi krepituojantys (braškantys) tyniai. Dėl klostridijų išskirtų toksinų ir aukštos kūno temperatūros prieš gyvulio gaišimą greitai progresuoja autolizė, gaišenos greitai išsipučia.

Per skrodimą įvairiose kūno vietose poodiniame audinyje, raumenyse randama išplitusių kraujosruvų, edema, tamsiai raudonų arba juodai raudonų raumenų, hemoraginio skysčio. Raumenys – akyti, juose būna dujų, matyti nekrozinis hemoraginis miozitas (Hoffman, 2018). Pažeisti raumenys skleidžia apkartusio sviesto kvapą, nes bakterijos gamina sviesto rūgštį.

Avių patologiniai anatominiai pokyčiai būna ne tokie ryškūs kaip galvijų, pažeistų audinių krepitacija joms retai pasitaiko.

Emfizeminio karbunkulo diagnozė patvirtinama atlikus bakteriologinį tyrimą ir išskyrus sukėlėją. Mėginius, gyvūnui nugaišus, reikia paimti kuo greičiau. Susirgimui būdingas staigus gaišimas, todėl ligą reikėtų diferencijuoti nuo juodligės ar kitų klostridijų sukeltų susirgimų.

Kaip apsisaugoti nuo ligos?

Pastebėjus ligos požymius, reikia kuo skubiau kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytoją, kuris diagnozuos susirgimą, rekomenduos gydymą ir profilaktikos priemones, nes delsimas gali turėti skaudžių nuostolių. Emfizeminis karbunkulas yra ūmi liga, todėl gydymas dažniausiai būna pa vėluotas, tačiau, bandoje nustačius ligą ir siekiant išvengti naujų atvejų, gyvuliai profi laktiškai gydomi antimikrobiniais vaistais.

Visus ligai imlius gyvulius rekomenduojama vakcinuoti, nes tai yra pagrindinė profilaktikos priemonė, apsauganti atrajotojus nuo emfizeminio karbunkulo. Šiuo metu rinkoje yra vakcinų, kurios apsaugo ne tik nuo C. chauvoei, bet ir kitų klostridijų rūšių sukeliamų ligų.

Pasitarus su veterinarijos gydytoju, pasirenkama vakcina ir vakcinacijos schema. Pirminė vakcinacija dažniausiai atliekama 3–6 mėn. amžiaus veršeliams, vakcinuojant du kartus su vieno mėnesio pertrauka. Po metų vakcinacija pakartojama (dažniausiai pavasarį ar ankstyvą vasarą). Pirminę ėriavedžių vakcinaciją rekomenduojama atlikti iki ėriavimosi likus vienam mėnesiui, o vakcinaciją pakartoti po metų. Jaunas avis siūloma vakcinuoti prieš išgenant į ganyklą. Jų imunitetas susidaro trumpesniam laikui. Pastebėta, kad galvijų imunitetas po vakcinacijos susidaro stipresnis negu avių (Ziech ir kt., 2018).

Pasireiškus ligai, gyvulius rekomenduojama pervaryti iš įtariamai užkrėsto aptvaro (ganyklos) į kitą. Ligos kontrolei reikia įvertinti ganyklas, gerinti jų būklę, pavyzdžiui, nusausinti drėgnas pievas. Nuo klostridijų sukeltų ligų nugaišusių gyvulių gaišenos, mėšlas turėtų būti saugiai sunaikinti, sudeginti, siekiant apsaugoti dirvą nuo užkrėtimo sukėlėjų sporomis. Reikėtų atlikti patalpų, vietų, kuriose gulėjo sergantys gyvuliai ar gaišenos, dezinfekciją. Įtarus emfizeminį karbunkulą, nerekomenduojama skrosti gaišenos, kad ūkio aplinka būtų kuo mažiau užteršta ligos sukėlėjais.