23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2020/08
Kviečia kartu gilintis į dirvožemio paslaptis
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Ūkininko Valentino Genio sukauptos patirties pasisemti veržiasi ne tik ekologinių, bet ir intensyvių ūkių šeimininkai. Prieš metus kartu su įmone „Agrolitpa“ ūkininkas įkūrė viešąją įstaigą „V. Genio tvaraus ūkininkavimo akademija“ ir tikisi plačiau paskleisti sukauptas žinias.

V. Genio žemdirbiškos filosofijos esmė – dirbti su pagarba gamtai, neprieštarauti natūraliems dėsniams ir kantriai laukti rezultatų.

„Kūrėjas viską padarė tobulai, tereikia tai pažinti. Viskas pajudėjo tada, kai supratau, kad dirvožemį reikia saugoti ne nuo piktžolių, o nuo manęs paties: nuo mano egoizmo, savanaudiškumo. Ūkininkavimas – kaip Rubiko kubas, gali būti milijardai variacijų, kaskart renkuosi vieną iš jų, – sako V. Genys. – Nepriklausau sintetinių trąšų, chemijos, technikos pardavėjų kastai, skleidžiu tikrą žinią, be jokių papudravimų.“

Valentinas Genys pataria kiekvienam žemdirbiui prisiminti agronomijos pradžiamokslį, ypač 5–6 klasės gamtos pažinimo kursą, nes ten yra visos svarbiausios žinios. „Vadovėlyje aiškiai parašyta, kad, panaudodamas CO2, H2O ir saulės energiją, augalas kuria organinę medžiagą, ir nieko neužsiminta apie NPK. Kalbėdami apie augalo maitinimą, pabandykite įsivaizduoti save: ar valgote atskirai plaukams, atskirai rankoms ar akims? Ne, juk organizmas yra vienas“, – susimąstyti kviečia V. Genys.

Didžiojoje dalyje ūkininko laukų daugiau kaip 20 metų dirbama be plūgo ir 15 metų be jokių trąšų. Grūdinių augalų derlius jo laukuose vidutiniškai siekia apie 5 t/ha. Tačiau ūkininkas pabrėžia, kad, vien pakeitus žemės dirbimo būdą, problemos neišsispręs. Jei galvosime, kad pakanka nusipirkti tiesioginės sėjos sėjamąją ir jau ūkininkausime tausiai, tai tas pats, kas būti naiviai įsitikinusiam, jog įsigytas smuikas padarys muzikantu.

Ūkininkas mano, kad dirvožemis veikia kaip atsikuriantis mechanizmas ir turi atmintį, jį tereikia „pripratinti“ prie tinkamos ir nuolatinės sėjomainos, tada žemė, dar laukdama į ją nukrisiančios sėklos, tam ruošis. „Dirvožemis turi atmintį per jame esančius gyventojus – jų nematome, bet žemėje knibžda milijardai gyvybių. Jei daromas struktūrinis pakeitimas, mikroskopiniai gyventojai nebežino, ko iš jų nori. Čia taip pat kaip gyvulininkystėje: pabandyk pakilnoti šėrimo laiką, iš karto bus destrukcija“, – palygina V. Genys.

Ūkininkas laikosi 9 laukų sėjomainos ir sako, kad esminiai pokyčiai jo laukuose prasidėjo po 17 metų. „Įvyko stebuklas, kurio aš paaiškinti negaliu. Ten, kur prieš 6–8 metus kūliau 800 kg/ha, dabar bręsta po 6 t/ha derlius. Kviečiu mokslo žmones, esu atviras kaip bliūdas – dirbkime, aiškinkimės kartu“, – siūlo V. Genys.

Jis nesijaučia nesmagiai dėl to, kad valdo stambų ekologinį ūkį. Atvirkščiai – jam įtartinai atrodo smulkūs ūkiai, kurie dejuoja ir niekaip nesugeba išgyventi. „Klausiu, kodėl tu smulkus? Kodėl? Juk visų startas buvo vienodas“, – stebisi ūkininkas.

V. Genys neslepia, kad savitą žemės dirbimo filosofiją jis sukūrė ne iš gero gyvenimo. Dirbdamas nenašias žemes labai greitai pamatė, kad jo kolega Marijampolės rajone, įdėdamas tiek pat pinigų, kulia 8–12 t/ha, o jis – vos 4 t/ha. Buvo ir tokių momentų, kai teko balansuoti ant bankroto ribos. Pasak ūkininko, tokiais atvejais labai greitai pradedi mąstyti, kaip išlikti. „Viską lemia užauginimo savikaina, o ne europinė išmoka. Tiksliau tai ne išmoka, o kompensacinis mechanizmas: ekologiniai ūkiai gauna kompensacijas už tai, kad negali elgtis bet kaip, nes įsitraukia viešasis interesas: švarus oras, žemė ir vanduo, sveikas maistas. Jei auginate tik rapsus ir kviečius, tai yra bet kaip,“ – tvirtina V. Genys ir ragina vadinti daiktus tikrais vardais, nemeluoti sau.

„Kai pradės proanūkiai gimti be rankyčių ir kojyčių, kai tai palies kiekvieną šeimą, tada suklusime. Kol asmeniškai nesusiduriame, tai galime žaisti ūkininkavimą ir įsisavinti europinius pinigus. Pradėkime kiekvienas nuo savęs. Neapsimeskime šioje vietoje, nes iš daug tėviškių susidaro tėvynė. O tėviškę kiekvienas turime mylėti ir jausti atsakomybę. Dirvožemis kantrus, jis tam ir sukurtas, kad visas mūsų daromas nesąmones sugertų ir sutvarkytų. Bet nesielkime su dirvožemiu bet kaip. Juk savo mylimai moteriai vietoj gėlių neduodate gyvatės“, – būti atsakingus ir mylėti žemę visus žemdirbius ragina Ukmergės rajono ūkininkas Valentinas Genys.