Prancūziško stiliaus sodus ir gėlynus sunku įsivaizduoti be buksmedžių. Stropiai karpomomis gyvatvorėmis apkraštuotos rožių lysvės, sudėtingais ornamentais išpuošti skverai. Bet jau kelintą vasarą šie želdiniai prastėja: ištisi gyvatvorių plotai džiūsta, retėja, praranda savo grožį. Dėl to kalti du panašiu laiku atsiradę ir stipriai kenkiantys organizmai: patogeninis grybas ir kandies vikšrai.

Anglijoje 1997 m. pirmą kartą pastebėta, kad buksmedžiai masiškai džiūsta. Apie 2000 metus buksmedžiai ėmė džiūti ir kitose Vakarų Europos šalyse. Buvo nustatyta, kad tokio staigaus ir masinio džiuvimo priežastis – grybinė lapų ir ūglių liga, kurios sukėlėjas grybas Cylindrocladium buxicola Henricot.

Ligos požymiai: ant jaunų lapų atsiranda oranžiniai rudų, o ant senesnių lapų – tamsiai rudų dėmių, jos didėja, susilieja, tampa rusvos ir nudžiūsta visas lapas. Tuo pačiu metu lapų apatinė pusė apsineša balkšvu grybo sporų apnašu. Kitų buksmedžių ligų sukėlėjų sporos būna oranžinės ar rausvos. Jei ant lapų atsiradusios dėmės gali būti ir kitos ligos požymis, tai kartu su lapais pažeisti ir ūgliai rodo, kad tai tikrai šio pavojingo grybo sukelta liga. Ant ūglių atsiranda siaurų pailgų juodų juostelių, vėliau ties jomis stiebas įplyšta. Pirmiausia džiūsta augalų viršūnės. Džiūstantys šakučių plotai ypač sparčiai plečiasi gyvatvorėse, ir per trumpą laiką dideli plotai lieka tik su plikomis krūmų šakomis.

Būtinos sąlygos sudygti grybo sporoms – 5–7 val. nuolat drėgnas lapo paviršius ir tinkamiausia temperatūra apie 20 ^oC. Tik tokiomis sąlygomis grybo sporos sudygsta ir įsiskverbia pro storą visžalio buksmedžio lapo paviršių. Grybiena auga nuo 5 iki 33 ^oC šilumoje.

Buvo išbandyti įvairūs fungicidai, bet visi jie pasirodė neveiksmingi nuo šio grybo. Todėl patariama atidžiai stebėti augalus ir, pamačius džiūstančias viršūnes, jas negailint išpjauti, o jei ligos apimta didelė augalo dalis, išrauti ir sunaikinti visą augalą. Reikia stropiai surinkti visas nukritusias augalo dalis ir sunaikinti (jokiu būdu nekompostuoti), nes grybo sporos dirvoje išlieka gyvybingos iki 4 metų. Po išgenėjimo galima profilaktiškai augalus nupurkšti fungicidais. Vokiečių sodininkai pataria buksmedžius apibarstyti kalkėmis kelis kartu per sezoną. Turint nedaug šių augalų, galima bandyti šias priemones, bet želdiniuose, kuriuose daug buksmedžių, kol kas nerastas efektyvus būdas išgelbėti šiuos augalus.

Lietuvoje kol kas buksmedžių su ligos požymiais nepastebėta, bet, kintant klimatui, įvežant augalus iš kitų šalių, didelė tikimybė, kad liga atsiras ir pas mus. Buksmedžiams tinkamiausios sąlygos, kai vasarą vidutiniškai šilta ir drėgna, šalčio jie nebijo, bet labai nemėgsta vėjuotų, atvirų vietų, kuriose vėjas išdžiovina, o saulė, ypač žiemos pabaigoje–pavasario pradžioje, nudegina.

Pastaruosius kelerius metus ir Lietuvoje pasireiškė įvairūs nebūdingi mūsų kraštui klimato reiškiniai: sausros, aukšta temperatūra, stiprūs vėjai. Todėl sąlygos atsirasti ligai jau palankios. Reikėtų visokiais būdais stengtis ligos išvengti. Laistant buksmedžius, lieti tik žemę aplink augalą, nepilti vandens ant jo. Negenėti buksmedžio gyvatvorių drėgnu oru, nes per žaizdeles patekusios į augalą sporos greitai sudygs. Labiausiai liga plinta ant horizontaliai nupjautų gyvatvorių vietų, kur drėgmė laikosi ilgiau. Jei prireikia naujų buksmedžių, geriau ūgliukus dauginimui imti nuo savo augalų, o nepirkti atvežtų, taip rizika bus mažesnė.

Kadangi kol kas nerasta priemonių sergantiems buksmedžiams išgelbėti, kitose šalyse jau ieškoma, kokie visžaliai, su panašia lapija, nedideli krūmai galėtų pakeisti buksmedžius. Tam tiktų blizgusis sausmedis (Lonicera nitida), rinčiuotasis bugienis (Ilex crenata), lėtai augantys kukmedžiai. Gal būtų verta ir pas mus pabandyti auginti daugiau šių ar kitų panašių augalų.

Pavojingos invazinės kandys

Buksmedžių želdynams kyla pavojus dėl šiltėjant klimatui plintančių kenkėjų drugelių (kandžių) Cydalima perspectalis. Kenkėjai natūraliai plinta su vėju, nukeliaudami maždaug 5–10 km per metus. Tai tampa labai rimta buksmedžių nykimo problema. Iškilo pavojus vertingiems dekoratyviems buksmedžių karpiniams, ypač Pietų Europoje.

Natūralus šių kandžių plitimo regionas yra Rytų Azijos, Japonijos, Kinijos, Taivano, Korėjos, Tolimųjų Rytų Rusijos, Indijos drėgnieji subtropikai. Prieš keliolika metų prekiaujant gyvais augalais kandžių iš Rytų Azijos regiono įvežta į Europą.

Šiuo metu Cydalima perspectalis yra invazinė rūšis Europoje. Oficialiai Europoje pirmą kartą aptikta 2006 m. Vokietijoje. Čia atlikta pavojingų buksmedžių kenkėjų stebėsena: 2004 m. pastebėtas Žemutinėje Saksonijoje, 2006 m. – Badene- Viurtemberge, 2007 m. – Šiaurės Reine- Vestfalijoje, netrukus ir kituose Vokietijos regionuose. Nuo 2007 m. plitimas matyti kitose Europos šalyse: 2007 m. – Švedijoje ir Nyderlanduose, 2008 m. – Didžiojoje Britanijoje, 2009 m. – Austrijoje ir Prancūzijoje, 2010 m. – Lichtenšteine, 2011 m. – Belgijoje, Čekijoje, Italijoje, Ispanijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Turkijoje, Vengrijoje, 2012 m. – Kroatijoje, Danijoje, 2013 m. – Rusijoje, 2014 m. – Gruzijoje, 2015 m. – Bulgarijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Graikijoje, Serbijoje, 2016 m. – Albanijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Ukrainoje.

Rusijoje, ruošiantis 2014 m. olimpinėms žaidynėms, labai užkrėsti paprastieji buksmedžiai įvežti į Sočį, po metų jau buvo labai pakenkti ten augę vietiniai Buxus colchica. Čia kenkėjas išplito ypač greitai ir sunaikinti beveik visi buksmedžių želdiniai. 2019 m. gauta pranešimų apie kenkėjų paplitimą Amerikos žemyne (Kanados Ontarijo provincijoje).

Lietuvoje pakenktų buksmedžių nepastebėta, bet 2018 m. Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotoja B. Paulavičiūtė ir Lietuvos entomologų draugijos narys D. Mikalauskas, vykdydami entomologinius tyrimus Vilniaus apskrityje, Žudiškėse, sugavo naktį skraidančių Cydalima perspectalis individų. Tai kol kas šiauriausia šios rūšies paplitimo vieta, nors pakenktų buksmedžių Lietuvoje dar nerasta.

Kenkėjai sužaloja 8 rūšių buksmedžius. Yra duomenų, kad kenkėjai savo natūralaus išplitimo areale pažeidžia japoninį ir vijoklinį ožekšnius, raguotuosius bugienius, viršūnžiedes pachisandras, švelniąsias murėjas.

Kenkėjų biologija

Drugelio vikšrai, tik išsiritę iš kiaušinių, būna 1–2 mm dydžio, o per 4 savaites užauga iki 35–50 mm. Jie žalsvi, su ryškiomis vertikaliomis juostelėmis su juodais taškais, iš kurių išsikišę šviesūs šeriai. Vikšrai gerai užsimaskavę ir iš pradžių nepastebimi, maitinasi apatinėje augalo dalyje. Vėliau išryškėja pirmieji kenkimo požymiai – ant apatinių lapų nematomuose voratinkliuose kabančios, virpančios rudos vikšrų išskyros, kurios kaupiasi, ypač senesniuose, uždarose sodinimo vietose esančiuose želdiniuose.

Jauni vikšrai graužia minkštąją lapo dalį, o senesni – visą lapą. Lieka tik lapo centrinė gysla ir išorinė lapalakščio dalis (epidermis), o minkštoji lapo vidinė dalis (lapo parenchima) išgraužiama. Šie „išpreparuoti“ lapai vėliau ruduoja, džiūsta. Be to, vikšrai gali graužti ir ūglių žievę. Taip pažeidžiamas ištisai visas augalas. Mažai vilčių, kad toks buksmedis atsigaus, žūva ištisi plotai.

Pavasario pabaigoje vystydamiesi pereina į lėliukės stadiją. Jos būna 25–30 mm ilgio, pirmiausia žalios su ruduojančiomis išilginėmis linijomis, po to vis labiau tampa rusvos. Todėl ir jas aptikti gana sunku. Vasaros pradžioje iš lėliukės išsirita retai matomas, nes aktyvus tik naktimis, neišvaizdus, žvilgantis, baltas, su šiek tiek violetinio ir rudo atspalvio sparno kraštu drugelis. Jo ištiestų sparnų ilgis siekia 45 mm. Identifikuojant svarbu šiems kenkėjams būdinga sparno gale esanti balta pusmėnulio formos dėmė. Dalis kenkėjų populiacijos (apie 10 proc.) gali būti visai rudi, bet būdingas sparnas su dėme išlieka.

Po poravimosi 1 mm dydžio kiaušiniai sankaupomis po 5–20 dedami ant buksmedžių apatinių lapų apačios iki rugpjūčio pabaigos. Drugeliai žiemoja kaip jaunos lervos kokone (apie 5–10 mm ilgio), tarp dviejų tvirtai sujungtų buksmedžių lapų. Pavasario pradžioje išsiritę vikšrai pradeda maitintis. Europoje per metus nuo balandžio–gegužės iki rugsėjo išsivysto dvi ar trys sparnuotos suaugusių drugelių kartos, o šilčiausiose zonose – kartais net keturios kartos.

Dėl didelio suaugusių kenkėjų mobilumo ir plataus jų augalų šeimininkų paplitimo C. perspectalis išnaikinti sunku. Pastebėjus pakenkimus, pirmiausia mechaniškai naikinti kenkėjus ir jokiu būdu neplatinti augalų, augusių greta pakenkimų požymių turinčių augalų. Tai yra vienintelis ilgalaikės plitimo kontrolės būdas.

Nedideliuose plotuose nuo nedidelių buksmedžių vikšrų rinkimas yra veiksminga kontrolės priemonė, jei tai kartojama kas 2–3 dienas. Jei želdiniai vertingi, augalai ir plotai dideli, galima stipria vandens srove nuplauti vikšrus. Kol vikšrai dar jauni, galima išgenėti buksmedį (išgenėtas kenkėjų apniktas šakas būtina sunaikinti).

Apsaugos priemonės

Laboratorinėmis sąlygomis bandyta naikinti entomopatogeniniais nematodais (Steinernema carpo-capsae), tačiau jie buvo mažai veiksmingi. Tad taikyti lauko sąlygomis neefektyvu. Pakenktus augalus užsienio tyrėjai rekomenduoja purkšti natūraliu piretrino pagrindu pagamintu insekticidu, išgautu iš chrizantemų ir sumaišytu su rapsukų aliejumi; preparatu iš bakterijos Bacillus thuringiensis kurstaki, kuris gamina vabzdžiams endotoksiną, veikiantį vikšrų žarnyną ir sukeliantį jų žūtį. Naikinimas šiomis insekticidinėmis priemonėmis turi būti kartojamas tris kartus maždaug kas dešimt dienų, nes jie dažniausiai veikia jaunus vikšrus.

Atliekami bandymai su feromonų gaudyklėmis su atraktantu. Gaudyklės kabinamos nuo kovo iki lapkričio. Jos privilioja patinėlius, o tuomet patelės deda sterilius kiaušinius. Vikšrai, maitindamiesi apatinėje augalo dalyje senais lapais, kuriuose yra susikaupusių gyviems organizmams nuodingų medžiagų (toksiškų alkaloidų), patys tampa nuodingi ir paukščiai jų nelesa (nors vokiečių literatūroje yra duomenų, kad lesa didžiosios zylės ir naminiai žvirbliai). Deja, mažai žinoma apie natūralius kandžių priešus Azijoje, iš kur yra kilę šie kenkėjai. Žinoma, kad natūralaus kandžių plitimo regione Azijoje jas naikina Azijos plėšriosios vapsvos (Vespa velutina Lepeletier), kurios aktyviai ieško besiruošiančių nimfozei (žiemoti kokone) kandžių. 2012 m. šios vapsvos buvo atvežtos į pietvakarių Prancūziją, tačiau netrukus buvo pastebėta, kad jos pradėjo žudyti vietines bites.

Cheminės priemonės veiksmingos tik kol vikšrai jauni. Pavyzdžiui, Žemutinėje Saksonijoje rekomenduoja purkšti vikšrus liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje (vieną kartą vasarą). Purkšti reikia labai kruopščiai krūmo viduje ir po lapais, kai labiausiai aktyvūs vikšrai, cipermetrino, deltametrino turinčiais sintetiniais insekticidais.

Nepaisant visų apsaugos priemonių, kenkėjai plinta ir prarandami vertingi gyvatvorių karpiniai. Daug dėmesio šiems kenkėjams skiriantys vokiečių mokslininkai teigia, kad jau reikia ieškoti, kas pakeistų buksmedžius želdynuose.