Viešose diskusijose ir politikų pasisakymuose dažnai naudojamos „stambaus“ ir „smulkaus“ ūkių sąvokos. Vis dėlto pastarojo suvokimas dažnai priklauso nuo konteksto ir labai varijuoja. Tad turime situaciją, kai terminą vartojame, bet nei bendro sutarimo, nei oficialaus jo apibrėžimo nėra.

Tai, kad nėra susitarta, koks ūkis laikytinas smulkiu, sutinka ir mokslininkai, ir ekspertai. Pasak Seimo Kaimo reikalų komiteto biuro vedėjo Romaldo Abugelio, žemės ūkio subjektų veiklą nustato Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros, taip pat Ūkininko ūkio, Žemės ūkio bendrovių, Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) ir kai kurie kiti įstatymai, tačiau jie nediferencijuoja ūkių ar žemės ūkio įmonių pagal dydį.

Bandymui apibrėžti – skirtingi kriterijai

R. Abugelio teigimu, smulkusis ūkis – gana reliatyvi sąvoka. Ūkį apibrėžiant pagal skirtingus kriterijus (žemės plotą, dirbančiųjų skaičių, gamybos rezultatą), smulkumas ar stambumas turėtų kisti atsižvelgiant į specializaciją.

„Pasaulinė praktika rodo, kad smulkieji ūkiai paprastai yra šeimos nuosavybė. Tiesa, yra ir išimčių, kai šeimos valdo gana didelius ūkius. Tikslingiau būtų kalbėti apie optimalų dydį kiekvienoje svorio kategorijoje. Juk 10 ha braškyną turinčio ūkio nepavadinsi smulkiu, kaip ir negalėtume pavadinti stambiu tokio ūkio, kuriame auginama 100 ha javų“, – svarsto R. Abugelis.

Kad apibrėžimui naudotini skirtingi fizinio ar ekonominio dydžio kriterijai, jiems taikant tam tikras slenkstines ribas, teigia ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos tyrimų instituto profesorė Vlada Vitunskienė.

Anot jos, smulkusis ūkininkavimas – tai žemės ūkio veiklos organizavimas su nedidelėmis investicijomis naudojant nedidelį žemės plotą, nedaug kitų gamybos išteklių bei darbo jėgos ir gaunant nedidelės apimties rezultatus (produkcijos, pardavimų ar kt.).

„Manyčiau, būtų visiems aiškiau, jei vartotume „mažo ūkio“ sąvoką, kaip vartojame „mažos įmonės“, nors jos kriterijų (mažiau kaip 50 darbuotojų, o metinės pajamos arba turto vertė neviršija 10 mln. Eur) ir netaikome ūkių dydžiui nustatyti“, – paralelių ieško profesorė

 V. Vitunskienė primena, kad kaip „smulkaus ūkio“ sinonimai dažnai vartojamos kitos sąvokos, pavyzdžiui, „pragyvenimo ūkis“, „natūrinis ūkis“ ar „pusiau natūrinis ūkis“, „nekomercinis ūkis“, „gyvenimo būdo ūkis“, „ribotų išteklių ūkis“ ir kt. Tai atspindi ne tik dydžio, bet ir esminius smulkiojo ūkininkavimo požymius.

„Pragyvenimo ūkio“, „natūrinio ūkio“ ar „pusiau natūrinio ūkio“, „nekomercinio ūkio“ esminė ypatybė yra tai, kad žemės ūkio gamyba juose pirmiausia yra maisto šaltinis pačiai šeimai. Rinkoje jie arba nedalyvauja, arba parduoda mažesnę dalį nei patys suvartoja ūkyje pagamintų žemės ūkio produktų (2016 m. ūkių struktūros tyrimo duomenimis, daugiau kaip 50 proc. ūkyje pagamintos galutinės produkcijos patys suvartoja apie 56 proc. ekonomiškai mažų ūkių Lietuvoje).

„Visi jie yra „ribotų išteklių ūkiai“, turintys mažai žemės bei finansinių išteklių ūkininkavimo plėtrai. „Gyvenimo būdo ūkis“ pirmiausia reiškia, kad ūkininkavimas yra šeimos gyvenimo atributas, kai žemės dirbimas yra neatskiriama jo dalis, o ūkio perdavimas iš kartos į kartą yra šeimos vertybė ir pagrindinis žemės ūkio veiklos motyvas“, – takoskyras brėžia prof. V. Vitunskienė.

Ar įmanoma tiksli sąvoka?

Kai kurie ekspertai svarsto, kad galbūt vertėtų vartoti ne smulkaus, o „smulkaus- vidutinio“ ūkio sąvoką, nes kuo toliau, tuo labiau ryškėja skirtumas tarp stambių, stabilių ir tvirtų ūkių bei dažnai paramos ir palaikymo reikalaujančių vidutinių ir vidutiniais siekiančių tapti smulkiųjų ūkininkų.

Žvelgiant globaliau, anot prof. V. Vitunskienės, tarptautinėje mokslinėje diskusijoje išsirutuliojo sutarimas dėl to, kad negali būti vienintelės visiems atvejams taikytinos smulkaus ūkio apibrėžties, nes ūkių struktūra įvairiose šalyse ar regionuose yra be galo įvairi, apimanti įvairaus dydžio ūkius pagal jų fizinius (dažniausiai pagal naudojamos žemės ploto), ekonominius (standartinės produkcijos Europos Sąjungoje ar pardavimų JAV bei Kanadoje apimtis) ar kitokius požymius: dalyvavimą rinkoje, ūkininkavimą kaip antrinį užsiėmimą ir kt. Dėl to galimos įvairios ūkių klasifikacijos, o smulkiojo ūkio apibūdinimas labai skiriasi tiek moksliniuose, tiek politiniuose, tiek statistiniuose šaltiniuose, nelygu kas ir kokiu tikslu tai daro.

Kad ūkio dydį ir sampratą, koks yra stambus ar smulkus ūkis, lemia tam tikros šalies gamtinės, istorinės ir ekonominės sąlygos, pritaria ir R. Abugelis, teigdamas, kad mūsų šalies ūkių struktūrą didžia dalimi lėmė žemės reforma ir žemės ūkio įmonių turto privatizavimas.

„Dabar vidutiniškai vienam ūkiui tenka 15 ha. Taigi, akivaizdu, kad mūsų šalyje vyrauja smulkūs ūkiai. Net daugiau kaip du trečdaliai jų yra iki 10 ha“, – sako jis.

Vis dėlto nors nedidelių ūkių turime daug, kaip juos vadinti ir kam priskirti – nėra iki galo aišku. O mokslininkai tik patvirtina – Lietuvoje smulkaus šeimos ūkio samprata porą pastarųjų dešimtmečių nebuvo plačiai diskutuojama.

„Smulkaus ūkio dydžio slenkstinės ribos klausimas kartkartėmis keliamas politikoje – dažniausiai paramos pagal abu Bendrosios žemės ūkio politikos ramsčius arba mokestinių lengvatų ūkininkaujantiesiems – kontekste. Mokslinėje literatūroje vienais atvejais smulkus ūkis suprantamas abstrakčiai kaip trivialus reiškinys, o kitais atvejais apibūdinamas pagal tam tikras ūkio dydžio ribas, dažniausiai nustatomas remiantis „nykščio taisykle“ (pavyzdžiui, iki 2, 5 ar 10 ha dirbamos žemės) arba remiantis Europos Sąjungos ar nacionaliniais dokumentais“, – taškus dėlioja prof. V. Vitunskienė.

Ryškėja dvi kryptys

Tai, kad dažnai linkstama prie paramos kriterijų, rodo ir Žemės ūkio ministerijos atsakymas į klausimą, ką turime galvoje, kai kalbame apie smulkųjį ūkį. Žemės ūkio ministerijos atsakyme redakcijai ir minima būtent Kaimo plėtros programoje (KPP) vartojama tokio ūkio sąvoka.

Pagal KPP priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“ parama teikiama ūkiui, kurio produkcijos standartine verte išreikštas valdos ekonominis dydis (VED) paramos paraiškos pateikimo dieną yra ne mažesnis kaip 4 000 Eur ir ne didesnis kaip 7 999 Eur.

Be šio, su VED siejamo apibrėžimo, ima ryškėti ir dar vienas, sietinas su ekonominio dydžio vienetais (EDV). EDV – žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominio dydžio matavimo vienetas. R. Abugelis primena, kad pagal EDV ūkiai skirstomi ir kitose ES šalyse. EDV skaičiavimą nustatė Europos Komisija, siekdama įvertinti ir sugrupuoti visas žemės ūkio valdas. Vienas EDV yra lygus 1 200 eurų.

Seimui baigiant šio pavasario sesiją, priimtos Užimtumo įstatymo pataisos, kurios numato, kad išmokomis bus remiami dėl pandemijos sukeltos krizės nukentėję smulkieji ūkiai. Ir tokiems ūkiams apibrėžti jau naudojama 4 EDV riba.

Anot R. Abugelio, tiek šiame, tiek ir kituose teisės aktuose numatyta vienokia ar kitokia parama smulkiajam ūkiui teikiama dėl ekonominių ir socialinių priežasčių. Taip siekiama didinti tokio ūkio gyvybingumą, įtaką rinkoje, skatinti inovacijas.

Įdomu tai, kad parama tokiems ūkiams Lietuvoje taikyta ir tarpukariu: smulkiųjų ūkių valstybės globa buvo įtvirtinta net ir pagrindiniame šalies įstatyme. „Štai 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje įrašyta nuostata, kad „Valstybei paliekama teisės reguliuoti žemės valdymą taip, kad būtų sudarytos sąlygos taisyklingai žemės ūkio gamybai, ypatingai smulkiajam ir vidutiniam žemės ūkiui tarpti“, o 1938 m. pagrindiniame valstybės įstatyme buvo įtvirtintas valstybės rūpestis „gajais ūkio vienetais“, – primena R. Abugelis.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Žemės ūkio subjektų registrų ir rinkos informacijos departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje nuo 4 000 iki 7 999 VED priskaičiuojama 13 515 ūkių, iki 4 EDV yra 97 164 ūkiai, iš kurių nuo 0,1 iki 4 EDV – 55 917 ūkių.